Apžvalga: Sodybos prie Kulpės upės ir Talkšos ekologinis takas

Šiaulių rajonas garsėja ne tik savo istorija, bet ir gamtos grožiu. Vienas iš populiariausių maršrutų - kelionė palei Kulpės upę ir pasivaikščiojimas Talkšos ekologiniu taku. Šis takas - puiki galimybė susipažinti su vietine augalija ir gyvūnija, pasigrožėti ežerais ir pasisemti naujų žinių apie gamtą.

Kryžių kalnas netoli Kulpės upės

Talkšos ekologinis takas

Talkšos ekologinį taką sudaro 19 stotelių, o viso tako ilgis - apie 5 km. Kiekvienoje stotelėje yra įrengti stendai, kuriuose pateikiama svarbiausia informacija apie tos vietos išskirtinumą, augalus ir gyvūnus.

Svarbu! Prašytume laikytis tvarkos, nešiukšlinti, augalų neskinti. Tikimės, kad patirsite įspūdingų, malonių akimirkų, pasisemsite naujų žinių.

Kulpės upė

Iš Rėkyvos ežero, kuris yra už 5 km nuo Šiaulių miesto centro, ištekanti Kulpė (upės ilgis 25,8 km) per Šiaulius kelis kilometrus srūva požeminiu tuneliu. Kulpė sujungia Talkšos ir Ginkūnų ežerus, o už Šiaulių įteka į Mūšą. Upės žiotyse gausiai želia dilgėlynai (Urtica dioica), plačialapiai gysločiai (Plantago major), paprastieji apyniai (Humulus lupulus), žąsinės sidabražolės (Potentilla anserina). Veisiasi gėlųjų vandenų moliuskai: midijos (Mytilus), dreisenos (Dreissena polymorpha).

Augalija ir gyvūnija

Vienapiestės gudobelės (Crataegus monogyna) gyvatvorė atskiria buvusią svarbiausią pramoninę Šiaulių dalį nuo išlikusios žemažolės pievos buveinės. Šiuose fragmentuose vyrauja neaukštos žolės, bet jų įvairovė didelė. Čia gausu paprastųjų apynių (Humulus lupulus), geltonžiedžių liucernų (Medicago falcata), pievinių miglių (Poa pratensis). Pavasarį pražysta ganykliniai kiškiagrikiai (Luzula campestris), aitrieji vėdrynai (Ranunculus acris), vėliau smulkiais mėlynais žiedais pasipuošia paprastosios veronikos (Veronica chamaedrys).

Ežero pakrantei būdingi atsiveriantys šaltiniai. Jie formuoja išskirtinę augaliją. Tokiose šaltiniuotose pievose labai dažnai susitinka ir drauge įsikuria įvairių vietų augalai. Bestiebė usnis (Cirsium acaule) paprastai įsikuria vidutiniškai drėgnose vietose, bet pakenčia ir kiek drėgnesnį dirvožemį. Dažna pelkinė vingiorykštė (Filipendula ulmaria), raudonoji žiognagė (Geum rivale), pievinė miegalė (Succisa pratensis), pievinis linas (Linum catharticum), pakrūminė bajorė (Centaurea jacea).

Krūmynai ir netoli matomas beržynėlis yra tarsi užuovėja nuo miesto. Aplinkui esančiose skirtingose buveinėse gausi augalų įvairovė. Paežerės pievoje, šlapioje vietoje, auga pelkių buveinių augalas trilapis pupalaiškis (Menyanthes trifoliata). Tai vertingas dekoratyvus, vaistinis augalas, kurio ištekliai Lietuvoje nedideli, nes sumažėjo tinkamų augaviečių plotai. Čia taip pat auga ir sausų pievų augalai: paprastasis garždenis (Lotus corniculata), raudonoji žiognagė (Geum rivale), kiškio ašarėlė (Briza media), kvapioji gardūnytė (Anthoxanthum odoratum). Arčiau beržynėlio galima aptikti siauralapį gaurometį (Chamerion angustifolium). Šie augalai įsikuria šviesiose vietose, kirtavietėse, pamiškėse, pakelėse, neretai sudaro sąžalynus. Toks vardas jiems duotas neatsitiktinai, nes vėjo nešiojami vaisių gumulai primena gaurų kuokštus. Siauralapiai gauromečiai - vertingi vaistiniai augalai, vartojami ir maistui, ypač arbatoms.

Talkšos ežero pakrantėmis driekiasi nendrynų juosta, šiaurės link vis platėjanti ir tankėjanti. Pakrantėje šalia nendrių sąžalynų tarpsta paprastosios šilingės (Lysimachia vulgaris), asiūkliai (Equisetum), pelkinės vingiorykštės (Filipendula ulmaria). Nendrynai - paukščių mėgstamos buveinės. Ežere galima pamatyti ne tik gulbių nebylių, didžiųjų ančių ir laukių, bet ir retokų paukščių. Vieni iš jų - ausuotieji kragai (Podiceps cristatus). Jie dažniausiai plaukioja, nardo atviro vandens plotuose. Pavasarį galima stebėti vandenyje grupelėmis plaukiojančias kuoduotąsias (Aythya fuligula), rudagalves (Aythya ferina) ir šaukštasnapes (Anas clypeata) antis.

Tarp Talkšos ir Ginkūnų ežerų, abipus juos jungiančios Kulpės, plyti vešlūs nendrynai. Mažesnių nendrynų plotų aplink Talkšos ežerą pasitaiko daugelyje vietų. Nendrynuose gyvena reti ir paslaptingi paukščiai - didieji baubliai (Botaurus stellaris). Jie didumo sulig krankliu. Plunksnų raštas puikiai dera prie aplinkos, todėl nendryne sunkiai pastebimas. Gan dideli nendrynai tarp Talkšos ir Ginkūnų ežerų teikia prieglobstį ir stambiems plėšriesiems paukščiams - nendrinėms lingėms (Circus aeruginosus). Talkšos ir Ginkūnų ežerų pakrančių nendrynuose paprastai peri ir jauniklius išaugina dvi nendrinių lingių poros. Ežero pakrantėse gyvena bene dažniausios Lietuvoje ežerinės nendrinukės (Acrocephalus schoenobaenus). Tankiuose krūmuose netoli vandens įsikuria ir karklinės nendrinukės (Acrocephalus palustris). Dieną su pertraukomis, o naktimis beveik ištisai nendrynuose ir krūmynuose gieda margieji žiogeliai (Locustella naevia), girdimi upinių žiogelių (Locustella fluviatilis) balsai.

Daugelyje Talkšos ežero pakrantės vietų veši įvairūs krūmai ir jų bendrijos. Drėgnokame ir derlingame dirvožemyje įsikūrusios paprastosios ievos (Padus avium), šalia auga paprastieji šaltekšniai (Frangula alnus). Dažnas Lietuvoje krūmas paprastasis sausmedis (Lonicera xylosteum) dėmesį patraukia ryškiai raudonomis uogomis, kurios nevalgomos. Pakrūmėse tarpsta gervuogės (Rubus). Kalvoje auga lapuočiai: šermukšniai (Sorbus), liepos (Tilia), klevai (Acer), beržai (Betula).

Sulaukėjusios obelys mena, kad kažkada čia būta sodybų. Dabar vietovė užaugusi mišriuoju mišku, daug pušų, žolinėje dangoje gausu baltųjų plukių, žemuogių. Parke peri trijų rūšių strazdai: juodieji (Turdus merula), smilginiai (Turdus pilaris) ir giesmininkai (Turdus philomelos). Inkiluose, senų medžių drevėse ar kitokiose slėptuvėse lizdus suka paprastosios raudonuodegės (Phoenicurus phoenicurus). Parke galima pamatyti ir išgirsti rudąsias (Sylvia communis), sodines (Sylvia borin), juodgalves (Sylvia atricapilla) ir pilkąsias (Sylvia curruca) devynbalses, tošinukes (Hippolais), dagilius (Carduelis carduelis), kikilius (Fringilla coelebs), čivylius (Carduelis cannabina), žaliukes (Carduelis chloris), svilikus (Coccothraustes).

Pušyno laukymėje auga pievinės šilingės (Lysimachia vulgaris), išsikerojęs avietynas. Aptinkama ir smulkiųjų žinduolių - graužikų: naminių (Mus musculus), dirvinių (Apodemus agrarius) ir geltonkaklių (Apodemus flavicollis) pelių bei rudųjų (Clethrionomys glareolus), paprastųjų (Microtus arvalis) ir pievinių (Microtus agrestis) pelėnų, galima pamatyti paprastųjų voverių (Sciurus vulgaris). Gyvena čia ir baltakrūčiai ežiai (Erinaceus concolor). Vasaros vakarais iš slėptuvių išskrenda ir atvirose vietose skraidydami vabzdžius gaudo skraidyti mokantys žinduoliai - šikšnosparniai.

Viksvinės žemapelkės didele rūšių įvairove nepasižymi. Šioje pelkėje vyrauja aukštosios viksvos (Carex elata), sudarančios stambius, apie 0,5 m ar net aukštesnius kupstus. Pasitaiko snapuotųjų (C. rostrata), paprastųjų (C. nigra), pailgųjų (C. elongata), žilųjų (C. cinerea) viksvų. Tarp kupstų telkšančiame vandenyje auga puokštinės šilingės (Lysimachia thyrsiflora), trilapiai puplaiškiai (Menyanthes trifoliata), o ant kupstų įsikuria paprastosios šilingės (Lysimachia vulgaris). Po visą pelkę padrikai pasklidusios auga pelkinės usnys (Cirsium palustre).

Kadaise šioje vietoje buvusį žvyro karjerą dabar primena čia susidariusi savita augalų ir gyvūnų visuma. Žvyrynuose ir kitose sausringose vietovėse susidaro sąlygos, tinkamos augti kserofitams - augalams, taupiai vartojantiems vandenį. Vienas iš tokių kserofitų yra paprastoji karlina (Carlina vulgaris). Karjerai yra labai patogi vieta stebėti, kaip įsikuria ir plinta atvirų vietų augalai - smiltyniniai lendrūnai (Calamagrostis epigejos), siauralapiai gauromečiai (Chamerion angustifolium), kiškio ašarėlės (Briza media), erškėčių (Rosa) krūmai.

Magiškumo šiai vietai suteikia susipinančios augalų buveinės. Tamsų spygliuočių mišką keičia lapuočiai su ąžuolų buveinėmis. Šią laukymę mėgsta laumžirgiai, vabalai, drugiai. Čia aptikta 150 rūšių drugių. Iš retesnių naktinių drugių galima paminėti taškuotąjį pievinuką (Mythimna obsoleta), rudąjį stiebinuką (Oligia fasciuncula), nendrinį medgręžį (Phragmataecia castaneae). Šiauliuose yra toliausiai į šiaurę Lietuvoje nutolusi slėptinuko (Harpyia milhauseri) populiacija.

Ąžuolyne pavasarį pražysta triskiautės žibuoklės (Hepatica nobilis), prasideda baltažiedžių plukių (Anemone nemorosa), dar vėliau - krūmokšninių žliūgių (Stellaria holostea) klestėjimo metas. Nuo pavasario iki vasaros pradžios, kol visiškai sulapoja ąžuolai, miškas keičiasi beveik kiekvieną dieną, čia gausu žemuogių, katilėlių.

Talkšos ežeras dar vadinamas Talša, Telkša, Šiaulių ežeru. Jo plotas - 56,2 ha, ilgis - 2 km, didžiausias plotis - 550 m. Beveik visose ežero pakrantėse veši tankūs augalų sąžalynai, kur susidaro tankios nendrių (Phragmites), švendrų (Typha), meldų (Schoenoplectus) juostos. Didelį azoto junginių kiekį vandenyje ir dumble patvirtina ne vien aukštos nendrės, bet ir gausiai vešantys plačialapiai (Typha latifolia) ir siauralapiai (Typha angustifolia) švendrai. Pakrantėse gausiai veša ir vandeninės monažolės (Glyceria maxima). Jas nesunku atskirti pagal suplotus ūglius ir ryškiai žalius, truputį blizgančius lapus. Vandeninių monažolių sėklas lesa paukščiai, o kai kuriuose kraštuose jas valgydavo ir žmonės. Drauge auga vandeninės mėtos (Mentha aquatica), rausvais žiedais pražysta plaukuotosios ožkarožės (Epilobium hirsutum). Randamas nuo seno žinomas vaistinis ir dažinis augalas triskiautis lakišius (Bidens tripartita).

Talkšos parkas ir Salduvės piliakalnis

Talkšos parkas (jo plotas 119 ha) įkurtas 1950-1960 m. Salduvės parkas užima 83 ha plotą. XX a. viduryje didžioji parko dalis buvo apsodinta vietiniais medžiais: paprastosiomis pušimis (Pinus sylvestris), paprastosiomis eglėmis (Picea abies), karpotaisiais beržais (Betula pendula), paprastaisiais klevais (Acer platanoides), paprastaisiais ąžuolais (Quercus robur) ir paprastaisiais uosiais (Fraxinus excelsior). Rytinėje parko dalyje stūkso Salduvės piliakalnis, ant kurio kadaise stovėjo medinė pilis, sunaikinta per kovas su kalavijuočiais.

Salduvės parkas

Salduvės piliakalnis, kurio aukštis 10-14 m, ir jo apylinkės apipinti daugybės padavimų. Viename minima, kad kalne degusi šventa ugnis, būdavo aukojami naminiai gyvuliai, javai, net žmonės. Kitas padavimas mena kalne gyvenusius milžinus, karalaitį. Dar kitame padavime prisimenama kadaise čia stovėjusi bažnyčia. Sakoma, kad į Salduvės kalną vedęs ir vienas požemis iš Šv. Piliakalnis literatūroje minimas nuo XIX a. vidurio, kai buvo paminėtas svarbiausiuose archeologiniuose leidiniuose, žemėlapiuose. Iš atsitiktinių radinių spėjama, kad ant kalno IX-XIII a. stovėjo medinė pilis. Buvo ir pylimas. Pilį, kalną supo pelkės. Iki 1935 m. Salduvės kalnas ir aplinkiniai laukai buvo Žuvininkų kaimo nuosavybė. Tvarkant kaimo žemę, nutarta piliakalnį ir papėdes išdalyti sklypais. Tačiau Šiaulių miesto valdyba nupirko iš Žuvininkų kaimo ūkininkų 20 ha žemės plotą. Į šią teritoriją pateko piliakalnis ir jo aplinka. Ta vietovė buvo paversta miesto parku.

Aleksandrija

Aleksandrija dabar yra Šiaulių miesto dalis, tačiau čia išlikę visi kaimo gyvenimo ir struktūros ypatumai. Istorijos šaltiniuose rašoma, kad lietuviškos spaudos draudimo laikais Aleksandrijos dvare rinkdavosi lietuviai inteligentai, rengdavo gegužines. Garsiosiose XIX a. pabaigos Šiaulių gegužinėse, lietuvių inteligentijos susibūrimuose buvo sprendžiamos aktualios to meto tautinio sąjūdžio problemos. Kartu buvo koncertuojama ir vaidinama, taip vystėsi lietuviško teatro užuomazgos. Aleksandrijoje dar ir dabar gausu praeities atgarsių.

Apibendrinimas

Sveikiname sėkmingai pasiekusius paskutinę stotelę tuos, kurie kelionę Talkšos ekologiniu taku pradėjote prie Saulės laikrodžio aikštės. Neabejojame, kad nemažai pamatėte, sužinojote naujų, įdomių dalykų, patyrėte daug įspūdžių. Svarbiausia - pabuvote gamtoje, pajutote jos alsavimą, nors trumpam pamiršote kasdienius rūpesčius. Viliamės, kad kelionė buvo įdomi ir dar ne kartą pasivaikščiosite šiuo taku.

Gidė pasakojo, kad Šiaulių gamtiniai turtai ne ką menkesni už žmonių sukurtus. Anuomet žmogus gyvenimui ieškojo saugios vietos, taip Šiauliai ir gimė tarp Gubernijos, Rėkyvos, Šimšos pelkynų, kur ir dabar tos šlapynės esančios. Naują žygio maršrutą sukūrusi gidė pasakojo, kad ketvirtajame pagal dydį Šiaulių mieste ežerų būta ne vieno ir ne dviejų: „Buvo trys, bet Kulpės upės suverti, liko du. Visai miesto pakraštyje buvęs Vinkšnos ežeras „išgaravo“ Antano Tyzenhauzo laikais jam panorėjus.

Gidė ragina pasiimti užkandžių, arbatos. Žygyje gali dalyvauti ir vaikai, ir keturkojai.

Lankytinos vietos Šiaulių rajone

tags: #sodyba #prie #kulpes #upes