Uozo Vito Sodybos Istorija: Nuo Partizanų Pasalų Iki Kultūros Centro

Šiame straipsnyje panagrinėsime vienos sodybos istoriją, kuri atspindi sudėtingą Lietuvos praeitį, pradedant partizanų pasalomis ir baigiant kultūros paveldo išsaugojimu.

Sodyba Karo Metu: Pasalos ir Baimė

1945 m. vėlyvą rudenį, kai naktimis jau būdavo stiprios šalnos, o gyvuliai buvo suvesti į tvartą, pamiškėse esančiuose vienkiemiuose, kur įtardavo lankantis partizanus, rusų kareiviai su skrebais dažnai surengdavo pasalas.

Tada jų šeima - mama Julė ir trys jos mažamečiai vaikai - Vytukas, Vida ir Danutė - jau buvo iš gretimai esančios Patamsių sodybos persikėlę laikinai gyventi į Levandavičių namus.

Ankstų rytmetį mama išėjo liuobti gyvulius ir pravėrusi duris sustojo kaip įbesta - tvartas buvo pilnas rusų kareivių. Jiems vadovavęs NKVD karininkas griežtai, trumpai perspėjo - elgtis ramiai, grįžti atgal į trobą ir sėdėti, kol jie čia bus - niekur nevaikščioti ir nesidairyti.

Vyriausias iš vaikų, jau septintus metus pradėjęs Vytukas, iš neturėjimo ką veikti užsilipo ant suolo ir ant apšalusio lango stiklo pradėjo pirštu vedžiodamas piešti. Netrukus pro duris įgriuvo šaukdamas bei bjauriai keikdamasis rusų kareivis (matyt, seržantas), nustūmė Vytuką nuo lango, čiupo už kailinių apykaklės mamą, šaukdamas, kad tai ji liepė vaikui ant stiklo rašyti partizanų sutartus ženklus.

Jis grubiai stumtelėjo ją link durų, grasindamas išsivesti į lauką ir sušaudyti. Mama ėmė balsu klykti, verkti, atsiklaupė, apkabino, maldaudama pasigailėti, jo aulinius batus, tas įniršęs pradėjo ją spardyt.

Visa laimė, kad išgirdęs triukšmą atbėgo rusų karininkas ir davė komandą: Baigt!

Pasalos prie pamiškėse esančių vienkiemių būdavo rengiamos dažnai. Dar gyvenant pas senelius vieną rytą bobutė pažiūrėjo pro langą - visur tylu, balta, nei gyvos dvasios, tik staiga nustebusi mato kaip iš sniego keliasi baltais maskuojamaisiais chalatais apsirengę rusų kareiviai slidininkai.

Kartu su vakaru, temstant, į pamiškės vienkiemių gyventojų širdis atslinkdavo kaip tamsus šešėlis, kaip šlykštus, nelaukiamas svečias vidinis nerimas: nuo bet kokio triukšmo, garso, lango ar durų barbenimo, stuktelėjimo, sukelto net vėjo gūsio, lietaus, žmogus viduje suvirpėdavo, įsitempdavo, jausdavo didelę nervinę įtampą.

Juk visada, kiekvieną akimirką, reikėdavo žinoti ką sakyti, kaip atsakyti, kad neprasitarti, neįklampinti į nelaimę savo šeimos, kaimynų, vietinių partizanų.

Juk jų stovykla tebuvo vos už 300-400 m.

Politiniai Pokyčiai ir Asmenybės

Šios istorijos kontekste svarbu prisiminti ir politinius pokyčius, vykusius Lietuvoje. Vienas iš tokių pavyzdžių - Povilas Urbšys, buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio valdybos viršininkas, kuris vėliau pasuko į politiką.

P.Urbšys neslapukauja, kad iš pradžių svarbiausias jo rinkimų tikslas buvo neprileisti prie Seimo V.Matuzo, kurio korupcijos bylą gvildeno Panevėžio STT.

2008 m. P.Urbšys valstybei perdavė 63 arus žemės Krekenavos seniūnijoje, Čiūrų kaime, ir joje stovinčią Urbšių giminės sodybą, kurioje augo ir paskutinis tarpukario nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys (1896-1991). Jis - P.Urbšio senelio brolis.

Dabar šioje Zaosės vienkiemiu vadinamoje sodyboje įkurtas J.Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras.

„Kai Urbšiai buvo ištremti į Rusiją, sodyboje apsigyveno svetimi žmonės. Kai mums sodybą su žeme grąžino, nusprendėme tų žmonių neišvyti. Apgriuvusioje sodyboje jis nusprendė įrengti muziejų.

Parengė projektą, iš Kultūros ministerijos užsitikrino dalį finansavimo - apie 450 tūkst. „Bet tada susidūriau su dilema: jeigu negaliu sodybos restauruoti už savo pinigus ir darau tai iš valstybės kišenės, ar ne geriau tą turtą valstybei ir atiduoti?

Nes kitaip sunkiai įrodysi, kad nespekuliuoji savo giminės įamžinimu tam, kad padidintum savo turto vertę. Nenorėjau, kad kristų bet koks šešėlis, - kalbėjo P.Urbšys. - Ir kai aš atsitraukiau, tapo lengviau siekti, kad Zaosės vienkiemiui būtų skirtas likęs finansavimas.

Prisiminimai apie V. Žvirdauską

Vitas Žvirdauskas (1929-1985) yra pateikiamų prisiminimų herojus. Poetas ir prozininkas. Studijavo universitete, dirbo žvejybos laivyne, kino studijoje, „Nemuno“, „Valstiečių laikraščio“ redakcijose.

Gyvas būdamas spėjo išleisti tik apysaką „Vandenyno druska“, paremtą darbo jūroje patirtimi. Po mirties pasirodė eilėraščių rinkiniai „Vakaro žaros“ (1992), „Ežerai skandina saulę“ (1997) ir prozos knyga „Šeštasis keleivis“ (1993).

Kai ryžtiesi rašyti atsiminimus, iškyla klausimas: kiek atvirumo gali sau leisti? Negaliu būti objektyvi, nes ir šiandien nežinau visų savo gyvenimo posūkių motyvų.

Ar 1969 metų pradžioje man staiga kilusį norą susipažinti su Vitu Žvirdausku lėmė tik „Vagos“ išleista jo apysaka „Vandenyno druska“ ir ten itin ryškus šio vyro autoportretas?

Žinojau, kad maždaug prieš pusmetį tragiškai žuvo jo žmona, tai gal mane paskatino Vito našlystė? Knygoje jis šaukte šaukėsi giminingos sielos, o užmegzti ryšį - rasti dingstį - buvo paprasta. Abu dirbome populiariuose žurnaluose.

Pirmą kartą mudvi pasimatėme per Vito laidotuves. Niekada iki tol nei buvome, nei jautėmės varžovės. Prisiminimų apie penkerius su V. Žvirdausku pragyventus metus - nuo šešiasdešimt devintųjų pavasario iki septyniasdešimt ketvirtųjų rudens - nenorėjau palikti tik sau, nes tuo laikotarpiu datuota dauguma jo apsakymų ir viena apysaka.

Iš pradžių ketinau paskelbti ir jo nuostabius laiškus iš jūros, nes tais metais buvo dar ne kartą išplaukęs, tačiau jie pernelyg asmeniški. „Nemune“ tada apsiskelbiau tuos laiškus atiduodanti Literatūros ir meno archyvui, bet vis delsiau atsisveikinti su mudviejų nepamirštamo ryšio liudijimais. Ilgokai jų neliečiau.

Kaimai ir Vienkiemiai Daugailių Seniūnijoje

Daugailių seniūnija, kurioje tikėtina yra ir minimoji sodyba, pasižymi turtinga istorija ir kaimų įvairove. Štai keletas pavyzdžių:

• Ažubaliai: Kaimas, nutolęs 21 km nuo Utenos, garsėja tuo, kad čia gimė karvedys Jeronimas Uborevičius.
• Bikūnai: Kaimas, esantis 15 km nuo Daugailių, pasižymi mažėjančiu gyventojų skaičiumi.
• Daunoriai: Kaimas, įsikūręs netoli Daugailių, turintis ilgą istoriją ir kadaise buvęs didelis.

Šie kaimai ir vienkiemiai, įskaitant ir Uozo Vito sodybą, yra svarbūs Lietuvos kultūros paveldo elementai, liudijantys apie šalies istoriją ir žmonių gyvenimą.

Kazanų Šeimos Istorija

Šios unikalios šeimos galva Afanasijus Kazanas gimė prieš 124 metus - 1898 m. sausio 10 d. Novoaleksandrosko (taip carinės Rusijos valdininkai tada buvo pavadinę Zarasus) krašte esančiame Rusteikių kaime, sentikių rusų šeimoje.

1921 m. Panevėžyje A. Kazanas užsirašė į lietuvių kalbos kursus, skirtus kitataučiams, ir sukūrė šeimą - vedė suvalkietę Sofiją Kazakevičiūtę. Po poros metų šeimoje gimė vyresnysis sūnus Igoris, kuris drauge su tėvu dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. Vėliau jis dirbo policijos vachmistru.

Būdamas dvidešimties metų, jis buvo sunkiai sužeistas prie Apvardų ežero kovoje su Marytės Melnikaitės būrio diversantais ir kitą dieną mirė. 1925 m. šeimoje gimė antras sūnus Mykolas, o 1929 m. - duktė Liudmila Jūratė Kazanaitė-Mackonienė-Mackevičienė.

1940 m. birželio mėn. sovietų kariuomenei okupavus Lietuvą, Afanasijų Kazaną atleido iš kariuomenės. Jis su šeima grįžo į Zarasus. Per 1941 m. birželio sukilimą prieš okupantus A. Kazanas suorganizavo Zarasų sukilėlių dalinį, buvo šio dalinio vado pavaduotojas ir miesto apsaugos būrio vadas.

Su sūnumi Igoriu iš bažnyčios bokšto jie apšaudė į rytus sprunkančias okupantų kolonas. 1941 - 1943 m. Afanasijus tarnavo Lietuvos policijos transporto kuopoje, savisaugos batalione. 1943 m. Vokiečiai jį pasiuntė į Rytų frontą.

Tačiau po Stalino mirties, 1953 m., prasidėjo Vorkutos kalinių sukilimas. Kazanas buvo sukilėlių organizacinio komiteto narys. Jis žuvo 1953 m. vasarą, malšinant sukilimą.

Afanasijus Kazanas už tarnybą Tėvynei Lietuvai buvo apdovanotas: 1928 m. Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 1929 m. Ugniagesių „Artimui pagalbon“ 3 laipsnio garbės ženklu, 1933 m. Estijos ugniagesių 2 laipsnio aukso kryžiumi, 1935 m. Ugniagesių „Artimui pagalbon“ 2 laipsnio garbės ženklu, 1938 m. Gedimino 4 laipsnio ordinu, 2008 m. Vyčio kryžiaus Komandoro kryžiaus ordinu (po mirties).

Prasidėjus antrai sovietų okupacijai, Kazanų sūnus Mykolas, kuris gimė 1925 m. rugpjūčio 22 d. Šilutėje, su kitais Zarasų krašto jaunuoliais dalyvavo Sedos kautynėse su bolševikais, kurie Lietuvą užplūdo antrą kartą.

Vėliau, tėvo pavedimu, 1944 m. gruodžio 15 d. Antazavės šile jis subūrė apie 100 vyrų Vyčio kuopą. Šile jie įsirengė gerai įtvirtintą stovyklą. Gruodžio 27 d. jų stovyklą puolė gausios enkavedistų pajėgos. Vyrai narsiai gynėsi visą dieną ir nukovė daug priešų.

2000 m. M. Kazanui buvo pripažintas kario savanorio statusas ir suteiktas majoro laipsnis, o 2001 m. jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 4 laipsnio ordinu (po mirties).

Paskutinius gyvenimo metus Liudmila leido sūnaus matematiko Vigirdo Mackevičiaus šeimos rūpestingai prižiūrima Vilniuje, Juodšiliuose. Gyveno prisiminimais apie sunkią praeitį ir gailestingus žmones, kurie jai padėjo išgyventi ir tapti dainininke.

Liudmila mirė 2012 metų gegužės 30 dieną, sulaukusi 83 metų. Giminių, draugų ir bičiulių palydėta keliuku į Rokantiškių kapines, Liudmila - paskutinė mišrios lietuvių-rusų Kazanų, Lietuvos patriotų, laisvės kovotojų giminės atstovė - išėjo į amžinybę...

Šv. Kazimiero Bažnyčios Istorija Vilniuje

Antroji - po akademijos Šv. Jono - jėzuitų įsteigta bažnyčia Vilniuje, buvo pastatyta Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero garbei. Pradėta po Šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmių 1604-ais, buvo sumanyta kaip svarbiausioji jėzuitų bažnyčia Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje.

Bažnyčia degė keletą kartų - 1655, 1706 ir 1749 metais. Po pastarojo gaisro ją rekonstruoti ėmėsi architektas Tomas Žebrauskas: jam vadovaujant, pastatytas keliapakopis kupolas su aukštu žibintu, vainikuotu karūna.

1864-1868 metais pagal architekto Nikolajaus Čagino projektą, šventovė dar kartą rekonstruota, įkuriant joje Šv. Nikolajaus stačiatikių soborą. Šį kartą architektūrinės permainos buvo drastiškos ir ypač žalingos: pažeminti bokštai, užvožti „svogūniniai“ šalmai, sunaikinta dešimtis altorių, prabangus Lietuvos didžiosios kunigaikštystės etmono Vincento Gonsievskio antkapis.

Po karo bažnyčią perėmė lietuviai jėzuitai, tačiau 1949 metais šventovė iš jų atimta ir uždaryta. Bažnyčia 1955-1957 metais restauruota pagal architekto Sigito Lasavicko, o 1965-1966 metais interjeras restauruotas vadovaujantis architektės-restauratorės Aldonos Švabauskienės projektu.

1990 metais bažnyčia perduota jėzuitams, ir 1991 metų kovo pradžioje pašventinta. Šio amžiaus pradžioje, garsaus vargonininko, profesoriaus Leopoldo Digrio iniciatyva, šv. Kazimiero bažnyčioje sumontuoti Vokietijos firmos „Oberlinger“ trijų manualų, 45-ių balsų mechaniniai vargonai.

Nors ir netekusi visos sieninės tapybos, šv.Kazimiero bažnyčia šiandieną telkia ne tik tikinčiuosius, bet ir muzikos gerbėjus: čia vyksta puikūs vargonų muzikos koncertai ir kiti dvasią praturtinantys renginiai.

tags: #uozo #vito #sodyba