Vaišnoriškės - etnografinis kaimas, įsikūręs pasakiškai gražioje vietoje Aukštaitijos nacionaliniame parke. Etnografinio kaimo statusą Vaišnoriškės gavo, kai tik buvo įsteigtas Aukštaitijos nacionalinis parkas. Šiame kaime, Virginijaus Sabučio, teisininko iš Vilniaus, sodyba tapo pavyzdžiu, kaip galima prikelti senovę naujam gyvenimui. Ši sodyba jam brangi, nes tai senelio dovana.
Aukštaitijos nacionalinis parkas - vieta, kurioje įsikūręs Vaišnoriškių kaimas.
Iššūkiai ir Atsinaujinimas
Virginijus pasakoja, kad sodybos pastatų atkūrimas užsitęsė beveik trisdešimtį metų. Pastatai buvo blogos būklės: kiaurais stogais, sukrypusiomis sienomis. Jam pasisekę, nes tėvas Antanas stalius, vaikystėje ir jis pamėgęs meistravimą. Tėvas ir padėjęs atstatyti sodybą. Atkuriant sodybą talkino giminės, artimi draugai… Darbai (per atostogas, laisvalaikiu) trukę apie trisdešimtį metų. Darbas labai kruopštus, nepaskubėsi.
Dar tarybinės valdžios institucijos siekė, kad sodybos būtų remontuojamos ne šiuolaikinėmis medžiagomis, o kaip senovėje. Pageidavo, kad šiferio stogus gyventojai pakeistų mediniais gontais, skiedrų, meldų ar šiaudų danga. Tačiau atkurti etnografinius statinius gal ir buvo galima, bet reikėjo didelių kaštų, o kompensacijų nežadėjo. Valdžios reikalavimų daugelis gyventojų negalėjo įvykdyti.
Pomėgis Istorijai ir Amatai
V. Sabutis jaunystėje domėjosi senomis sodybomis, žemės dirbimo padargais, buities rakandais. Virginijus sako, kad vieną poilsiavietę senelio dovanotoje sodyboje galėjęs įsiruošti paprasčiau. Nenorėjęs, kad mieste augantys vaikai neprarastų ryšių su giminės šaknimis, turtinga tautos istorija, etnografija. Viską daręs dėl šeimos, savo ir giminių vaikų.
Rumšiškių etnografijos muziejus - puikus pavyzdys, kaip atrodo tradicinė lietuviška sodyba.
Architektų Patarimai Atkuriant Sodybą
Leidinių apie Lietuvos kaimo architektūrą autoriai, architektai Aistė Andriušytė, Rasa Bertašiūtė ir Rolandas Bortkūnas teigia, jog „sunaikinti trapią medinės senovės būtį lengva, o saugoti ar ją pratęsti, kūrybiškai pritaikyti - išsamių žinių, giluminės nuovokos ir ieškojimų reikalaujantis uždavinys.
Architektė pataria kreiptis į patyrusį ir kompetetingą architektą. Labai dažnai Lietuvoje žmonės perka senas, dažnai jau apgriuvusias, medžiais apaugusiasus sodybas dėl to, kad sodyba yra gražioje vietoje. O kai jau nusiperka, pradeda žiūrėti ūkiškai ir nebegalvoja apie tikruosius tos vietos privalumus. Tada pasirodo, kad tai niūri, gūdi vieta, be saulės šviesos. Ir puola kirsti senus, šimtamečius medžius. O kai iškerta, atsiveria dar labiau niūresni, sukiužę trobesiai ir tuštuma.
Dalį pastatų tuoj pat nugriauna, o jei stato naujus, tai būtinai išlygina kalvelę, kad paprasčiau būtų statyti. Tada veža iš klojimų ir pakampių surinktus senus ratus, vežėčias, akėčias, grėblius, senus lovius, viską krauna sodybos teritorijoje, įsivaizduodami, kad taip puošia kiemą, kad tai gražu, o jei trūksta grožio - turguje nusiperka išdrožtą gandrą, gulbę ar gaidį ir pastato prie įėjimo.
O iš tikrųjų šimtamečių medžių neatsodinsi, dirbtinai nukastos kalvelės nebeatkursi, sodyba visiems laikams praranda savo tikrąją aurą. Imantis rekonstrukcijos dažniausiai pirmas darbas būna perdengti senos pirkios stogą. Dažnam atrodo, ko čia klausti architekto apie tokį aiškų dalyką kaip stogas, juk ir pačiam viskas aišku. O kad nebūtų nuobodu, blyšku, naują dangą būtinai išsirenka raudonos ar žalios spalvos ar šiaip kokią ryškią, atseit, nenuobodžią.
Ir namo sienos per daug senos, o atnaujinti, t. y. perdažyti, baiminamasi. Daugelis vis dar įsitikinę, kad dažai lupasi. Tada statybinių medžiagų parduotuvėje randa labai pigių, visai neblogai atrodančių amžiną medį imituojančių plastikinių dailylenčių. Rezultatas - labai dažnas mūsų kraštovaizdžio naujadaras: vietoj senos lietuviškos sodybos plyname lauke kur ne kur stovi ryškiai balti su raudonais, žaliais stogais pastatai, žiba iš toli, gamtą, aplinką, net saulę nustelbia, o kieme (atsiprašau) kaip sąvartyne - vežėčių, akėčių, grėblių, lovių, puodų, padargų, gandrų, ratų, alpinariumų, tujų, brangių olandiškų augalų, dirbtinai suverstų akmenų krūva ir...dar nežinia ko ir kur.
Beje, jei pastatų architektūra dar derinama su architektais profesionalais, tai aplinkos sutvarkymas dažnai tampa kratiniu, visiška beskonybe. Architektė pataria dėmesį reikia kreipti į viską, labai svarbu nepriimti neprofesionalių sprendimų. Čia reikalingas geras skonis, nuovokiai derinti naujus dalykus su senais.
Esu įsitikinusi, kad kokybiška aplinka yra visuomenės interesas. Šiandieninis nesusikalbėjimas padarys neatitaisomą žalą Lietuvos kraštovaizdžiui. Pasekmės gali būti labai blogos: neproporcingi statiniai, nederantys gamtinėje ar urbanistinėje aplinkoje, neprofesionalumas. Toks neprofesionalus požiūris greitai gali virsti grėsme aplinkos kokybei, padaryti nepataisomą žalą kraštovaizdžiui, istorijai.
Lietuvoje yra labai puikus, nuo seno susiformavęs, lietuviškos kultūros tradicijas puoselėjantis sodybos išdėstymas, mastelis, tūriai, siluetas, bruožai, medžiagos. Belieka tik statant naujus pastatus tai profesionaliai pritaikyti ir projektuojant išlaikyti proporcijas, medžiagiškumą, užstatymo charakterį. Tradicinės lietuviškos kultūros bruožus į šiuolaikinę architektūrą reikia perkelti ir tęsti kūrybiškai. Šiuolaikinį statinį profesionaliai integruoti į aplinką galima ir reikia, tuo tarpu aklai mėgdžiojant senovę, neaiškų stilių, tą pačią aplinką nesunku subjauroti.
Jeigu žmogus turi tikslą gyventi estetiškoje, ekologiškoje aplinkoje, galima rekonstrukciją atlikti etapais. Tikrai netiesa, kad plastikinės dailylentės yra pigiau už medines. Jeigu rinktis tikrai fasadams pritaikytas ir ilgaamžes kokybiškas plastiko dailylentes su visais reikalingais priedais, jos yra brangesnės. Žmonės apkala namus labai prastos kokybės plastiku, kurio tarnavimo laikas neaiškus.
Alternatyvus Požiūris: Dzūkijos Pavyzdys
Dzūkijos nacionalinis parkas, Mančiagirės kaimas. XIX-ojo amžiaus pabaigoje statytos ir priklausiusios garsiam kryždirbiui Tomui Miškiniui esančios sodybos autentiškumą išsaugojo dabartiniai šeimininkai - kryždirbio anūkas Gintaras Latkauskas ir menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius. Viskas išliko beveik taip, kaip buvo: gyvenamasis namas su gražiai dekoruotais viršlangiais, sodybos priklausiniai, o karčių ir statinių tvoros bei kryžius prie įvažiavimo į sodybos kiemą - atstatyti.
„Sodyba su namais, kasdiene buitimi, kalba ir supančia gamta - tai tas lopšys, kuriame užgimė ir brendo šeimos tradicijos, buvo mokomasi gyventi, augti ir skleistis. Todėl lietuvių etninė architektūra visuomet suvokiama sodybos kontekste. Sodybą sudarė darni pastatų, želdinių, kiemo erdvių ir mažosios architektūros formų visuma, atspindinti regiono specifiką, gyvenimo būdą ir gamtinę aplinką. Gyvenamąją bei ūkinę erdvę formavo pastatai (pirkia, svirnas, tvartas, kluonas, daržinė, pirtis), išdėstyti apie vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir maži statiniai, vadinami mažąja architektūra (kryžius, koplytstulpis, stogastulpis, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kt.
Draugiška žygeiviams sodyba yra įsikūrusi šalia E11 Miško tako mažame etnografiniame Dzūkijos kaime Žiogeliuose. Čia kviečiame apsistoti žygeivius, dviratininkus ir kitus keliautojus. Dzūkijos nacionalinio parko miške, tik keli šimtai metrų nuo Nemuno, tai vieta, kur galima iš lėto mėgautis gamta ir kultūra. Hütte Žiogeliai rasite jaukiai įrengtą klėtelė su keturiomis miegamomis vietomis. Esant reikalui, galime pristatyti dar vieną sudedamą lovą. Galima apsistoti su palapine ar kemperiu. Klėtelėje rasite virtuvėlę su šaldytuvu ir visais reikiamais rakandais ir baziniais dalykais kaip druska ir kava, valgomąjį stalą ir nedidelę bibliotekėlę.
Hütte Žiogeliai pavadinimą įkvėpė Alpių kalnų trobelės, kuriose keliautojai gali apsistoti žygiuodami per kalnus. Mes esame tas prieglobstis, kuriame galima atsipūsti prieš keliaujant toliau. Kas gali būti nuostabiau nei po ilgo ir turiningo žygio prieiti romantišką kaimą viduryje miško ir rasti ten užuovėją, o gerai pailsėjus - žygiuoti toliau. Aplinkiniai Nemuno skardžiai vietomis tikrai primena kalnų kanjonus, o mes žinome, kad puikiai nužymėtas miško takas neleis pasiklysti. Mes visada pagelbėsime dėliojant maršrutą, padėsime, jeigu kils keblumų ar klausimų, papasakosime apie vietos įdomybes. Pavyzdžiui, kad Žiogeliuose, visai gretimoje sodyboje, buvo filmuotas filmas “Riešutų duona”.
Atkurti etnografinę sodybą - tai ilgas ir kruopštus procesas, reikalaujantis ne tik finansinių išteklių, bet ir meilės savo kraštui, istorijai ir tradicijoms. Virginijaus Sabučio sodyba Vaišnoriškėse ir Tomo Miškinio sodyba Mančiagirėje yra puikūs pavyzdžiai, kaip galima prikelti senovę naujam gyvenimui ir išsaugoti kultūros paveldą ateities kartoms.
tags: #sodyba #etnografiniame #kaime