Senovės Roma, imperijos klestėjimo laikotarpiu, į šiuolaikinį didmiestį buvo panašesnė, nei galėtume pagalvoti. Kelionę po Antikos pasaulį skaitytojas kviečiamas pradėti ankstų rytą domus - aukštesniosios klasės miestiečių namuose.
Domus - turtingo romėno namas
Taigi, kaip ir šiandien, keliauti po Romą buvo keblu. Ir tai nepaisant garsaus Cezario 45 m. prieš Kristų paskelbto įstatymo, kuris leido judėti tik transporto priemonėms, atliekančioms darbus visuomenės poreikiams patenkinti, ir draudė privačių transporto priemonių judėjimą nuo aušros iki saulėlydžio. Bet, kaip ir šiais laikais, romėnų epochoje kurie pareigūnai ir tam tikri „privilegijuotieji“ galėjo naudotis savo priemonėmis.
Kokios buvo valgymo tradicijos, kuo uždengtos lovos, kokia rolę turėjo vergai? Jie buvo lyg skalbyklės ar mašinos. Buvo naudojami lygiai taip pat - sulūžo, reikia įsigyti naują, ne, šitas netinka, nes per brangus. O juk jie žmonės!
Burnos kvapui pagerinti jau buvo kvapiųjų pastilių, tikra palaima, jeigu iš vakaro buvo gerai pavalgyta. Romėnai labai rūpinasi savo dantimis. Prie stalo naudoja dantų krapštukus. Patricijų pokyliuose dažnai matomi sidabriniai, šakutės dydžio. Vienas jų galas ilgas, plokščias ir iškreivintas, skirtas dantims valyti. Jau romėnų epochoje naudojama „dantų pasta“, jos pagrindas - natrio bikarbonatas. Ja vergas ištepa šeimininkui dantis. Yra ir tokių, kurie renkasi kitokį, kiek trikdantį būdą išlaikyti dantis švarius: plauti juos šlapimu.
Ką ankstų rytą valgo romėnas? Jo pusryčiai yra gausūs ir maistingi, šiandien pasakytume „amerikietiški“. Žinoma, ne į visus stalus buvo patiekiamas maistas, kurį aprašysime. Vargšas valgo tai, ką gali, o to ne visada pakanka. Aristokratas, priešingai, turi gerokai platesnį pasirinkimą. Ant stalo visuomet yra paplotėlių su žolelėmis, duonos, dubenėlių su medumi ir, žinoma, pienu. Pagaliau galime nustatyti raguolių ir skrudintos duonos, suteptos marmeladu ir mirkomos piene, protėvius. Tai ne viskas. Dar valgomi vaisiai, sūris, vyne mirkoma duona ir net mėsa. Iš tikrųjų dažnai per pusryčius sotinamasi vakar dienos likučiais.
Ankstų rytą padengtam stalui trūksta dviejų esminių mūsų pusryčių elementų: kavos ir šokolado… Jų romėnai nežino. Išties, laukinė kava dar auga Etiopijos platybėse ir bus atrasta tik po kokio amžiaus. Ją atrado, ko gero, „atsiskyrėliai“, įvertinę jos savybes palaikyti budrumą meldžiantis ir ilgai naktimis medituojant. Šokolado istorija visai kitokia. Romėnai jo nežino, nes kakavmedis auga Naujajame Pasaulyje, kuris Kristoforo Kolumbo bus atrastas po daugiau kaip tūkstančio trijų šimtų metų. Trajano laikais kakava žinoma Centrinės Amerikos gyventojams. Bet gėrimas, išgaunamas iš sėklų, toks kartus, kad sunkiai būtų patikęs romėnams (ir mums).
Po pusryčių kiekvienas turtingas romėnas jau pradeda dieną. Tai bus kupina susitikimų ir pokalbių diena. Kaip taikliai pabrėžė profesorius Romolo Augusto Staccioli, problemos, kamavusios romėnus imperatorių laikais, yra neįtikėtinai panašios į varginančias šiandieninės Romos (ir visų kitų didelių miestų) gyventojus. Per šiek tiek mažiau nei du tūkstančius metų padėtis nė kiek nepasikeitė.
Purvu ir šiukšlėmis kai kurie Romos kampai ir skersgatviai primena Artimųjų Rytų miestų gatves, kur dažnai vaikščiojama ant visų rūšių šiukšlių - nuo butelių iki išmestų daržovių - sluoksnių.
O triukšmas gatvėse ir skersgatviuose buvo kita problema. Paklausykite, ką Marcialis sako apie dienos chaosą: „Romoje nėra vietos, kur vargšas galėtų susikaupti ar pailsėti. Ryte tau neleidžia gyventi mokytojai mokykloje, naktį - kepėjai, visą dieną - variakalių kūjai. Štai pinigų keitėjas purto savo purviną stalą, ant kurio - Nerono monetų krūvelės… Ten auksakalys spindinčiu kūjeliu kala Ispanijos auksą… Neliauja šaukti Belonos (karo deivė) kulto fanatikai; laivo sudužėlis laikosi įsikibęs medžio gabalo, padedančio papasakoti savo istoriją; žydukas, motinos išmokytas prašyti išmaldos; bedantis šaukiantis degtukų perpardavėjas…“
Jam pritaria Juvenalis, klausdamas: „Kokiame nuomojamame name Romoje galima išsimiegoti? Daugybės užsieniečių atvykimas (taip pat ir Romos piliečių, traukiamų didžiojo miesto) negalėjo niekaip kitaip paveikti nekilnojamojo turto kainų, kaip tik jas pakelti, jos buvo keturis kartus didesnės negu likusioje pusiasalio dalyje. To rezultatas - laukinis spekuliavimas nekilnojamuoju turtu, tarsi grybus auginantis aukštas „kareivines“, statomas greitai ir iš prastos kokybės medžiagų. Padarinys - ganėtinai dažnos griūtys.
Išties romėnai neturi tikslių būdų valandoms skaičiuoti. Labiausiai paplitę saulės laikrodžiai. Jų esti įvairių rūšių ir įvairių dydžių. Didžiausią Romos saulės laikrodį Marso lauke pastatė Augustas. Jis yra didelės aikštės dydžio (60 metrų pločio ir 160 metrų ilgio), o jo gnomonas, tai yra stiebas, metantis šešėlį, - tiesiog iš Egipto, iš Heliopolio, atgabentas obeliskas. Šį obeliską jūs, nors ir niekada nebuvote Romoje, daugelį kartų matėte televizijos žiniose: dabar jis yra priešais Montecitorio - deputatų rūmus - ir nuolat patenka į kameras vykstant parlamento posėdžiams. Prieš du tūkstančius metų obeliskas metė savo šešėlį į didelę aikštę, padengtą balčiausio travertino plokštėmis. Sužymėtos bronzinės linijos leisdavo sužinoti valandą ir datą. Šio milžiniško saulės laikrodžio projektuotojas sugebėjo sukurti garsųjį Ara Pacis, taikos altorių, tiksliai ant rudens lygiadienio, rugsėjo 23-iosios, linijos - tuomet, kai diena ir naktis trunka vienodai. Rugsėjo 23-ioji yra ir imperatoriaus Augusto gimtadienis.
Mūsų tyrinėjamoje Trajano laikų Romoje yra daug „normalių“ saulės laikrodžių: jie įrengti ant daugelio visuomeninių pastatų, turtuolių namų vidiniuose kiemuose, jų turi net kai kurie praeiviai. Pagrindinis romėnų atskaitos taškas yra vidurdienis, kai saulė pakyla aukščiausiai. Šią akimirką - dienos vidurys: praėjo šešios valandos nuo aušros ir liko šešios iki saulėlydžio. Tačiau vasarą dienos akivaizdžiai yra ilgesnės, o žiemą trumpesnės… Taigi vasarinės valandos „trunka ilgiau“ negu žieminės. Ir nemažai. Suprantama, kai valandos yra tokios „lanksčios“, o tokių tikslių laikrodžių kaip mūsiškiai nėra, kasdienis gyvenimas yra ne toks griežtas, jeigu kalbėsime apie sutartus susitikimus, o vėluojantieji yra šiek tiek toleruojami.
Nerašau apie įvairius dalykus, o padedu juos pamatyti. Tarytum jie eitų į gatvę, įkištų nosį į virtuvę, užuostų kvapus.
Alberto Angela (g. 1962 m.) - italų paleontologas, gamtos tyrinėtojas ir rašytojas. Knyga „Viena diena Senovės Romoje“ skirta visiems kelionių laiku mėgėjams. Ir visiems, kurie planuoja kelionę į Romą, taip pat tiems, kurie ten jau buvo. Savo knygoje A.Angela vedžioja skaitytoją po romiečių pasaulį: nuo šeštos ryto, kai miestas pabunda, iki pat vidurnakčio. Nuo tada, kai dominus pasirąžo lovoje, iki nakties, kai paskutiniai girtuokliai uždaro tavernos duris ir dairosi nakvynės.
| Asmuo | Principatas (30 m. pr. Kr.-193 m. po Kr.) | Dominatas (284-476 m.) |
|---|---|---|
| Imperatorius | Asmuo taip vadinosi, bet teisė tuomet dar nepripažino imperatoriaus pareigybės. | |
| Piliečiai | Dauguma laisvų žmonių dar neturėjo Romos piliečių teisių. 212 m. po Kr. | |
| Sienos | Roma savo valdomis laikė teritorijas, kur: a) nuolat stovėjo Romos legionai, b) Romos legionai pasirodydavo gana dažnai, c) Romos legionai lankydavosi gana retai. |