Lietuvos kraštovaizdis ir kultūra yra neatsiejami nuo tradicinės architektūros, kuri atspindi tautos istoriją, gyvenimo būdą ir ryšį su gamta. Šiame straipsnyje panagrinėsime senųjų lietuvių gyvenamųjų būstų raidą, jų ypatumus ir reikšmę tautinei tapatybei.
Tautinės architektūros klausimas
Istoriniai architektūros stiliai, tokie kaip klasicizmas, gotika ar renesansas, susiformavo remiantis senesnėmis statybos tradicijomis, atspindėdami atitinkamo laikotarpio kultūrines sąlygas ir pasaulėžiūros pokyčius. Liaudies architektūra plėtojasi lėtai, veikiama gamtos sąlygų (klimato, turimų medžiagų) ir tautos charakterio (mentaliteto, ūkininkavimo būdo).
Namotyra, etnografijos šaka, tiria įvairių tautų senąją liaudies statybą. Pastebėta ne tik originalumo, bet ir bendrų savybių. Lietuvių, latvių, šiaurinių slavų ir skandinavų senieji gyvenamieji namai, klėtys ir sodybų planai turi daug bendro, bet skiriasi nuo vakarinių germanų ir Pietų Europos.
Lietuvoje turime seną kaimo liaudies architektūrą, bet neturime lietuviško stiliaus miestų, dvarų, pilių ar bažnyčių architektūroje. Visuomenėje kyla noras sukurti "lietuvišką stilių", ypač stebint chaotišką naujosios Lietuvos kaimo ir miestų statybą, palenktą asmeniniams interesams. Tačiau tautinis architektūros stilius turi natūraliai išplaukti iš gyvenimo, remiantis tautos tradicijomis, būdu ir krašto sąlygomis.
Senojoje liaudies architektūroje - ūkininko sodyboje, koplytėlėse, kryžiuose, medinėse bažnytėlėse - galime ieškoti būsimosios lietuviškosios architektūros pradų. Etnografinės medžiagos pažinimas yra neišsenkantis naujos tautinės architektūros šaltinis. Apdairus etnografinio lobio derinys su civilizacijos laimėjimais galėtų pagimdyti gyvenimišką lietuvišką architektūrą.
Lietuviška sodyba Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Šaltinis: Wikipedia
Senosios lietuvių liaudies architektūros bruožai
Išlikę 19-tojo amžiaus ir išimtiniais atvejais 18-to amžiaus trobesiai ir sodybos parodo daug senesnę statyseną, galbūt siekiančią ne tik šimtmečius, bet ir tūkstantį praeitin. Lietuviškojo kaimo kultūra iki pat 19-to amžiaus pabaigos buvo labai konservatyvi, beveik nepaliesta svetimų įtakų ar technikos pažangos.
Lietuvio sodybai būdingas laisvas, nešabloniškas trobesių išdėstymas. Kiekvienam ūkiniam tikslui yra atskiri trobesiai. Ypatingai žemaičių kaimų sodybos yra erdviai pasiskleidusios abipus kelio, atokiau viena nuo kitos. Aukštaičių kaimai yra gana taisyklingai gatviniai ("ulyčios") kaimai, pagal valakinę reformą. Suvalkiečių vienkiemiai yra naujesnės kilmės.
Visoje Lietuvoje gyvenamasis namas statomas visai atskirai nuo tvarto, kai Vakarų ir Pietų Europoje žmonės ir gyvuliai telpa po vienu stogu. Be gyvenamojo namo ir tvarto, lietuviškoji sodyba turi dar kelis atskirus trobesius: klėtį, daržinę, klojimą su jauja, malkinę ir pirtį.
Trobesių sienos suręstos iš gulsčių sienojų. Senoviškesnieji iš apvalių, netašytų, neapipiautų, su iškištinėm sąsparom, t. y., kertėse kražmai suleisti sijų galai. Stogai šiaudiniai: kūliukais arba striegtiniai (paskleistų kūlio šiaudų). Visa statybos technika tokia, kokią ją galėjo atlikti pats ūkininkas iš vietinės, savo paruoštos medžiagos, be mašinų, net be piūklo, grąžto ar vinių.
Trobesių forma pasižymi monumentaliu solidumu, ramumu, lygiomis stogo plokštumomis, be išsišokančių bokštelių ar priestatų. Jie tik kukliai papuošti išpiaustinėtomis kraštinėmis lentomis, langų rėmais, puošniomis langinėmis. Stogo galai virš čiukurų papuošti arkleliais, gaidžiais, ragais ir kitais senojo lietuvių tikėjimo simboliais, vėliau išvirtusiais architektūriniu ornamentu. Tik prieklėtis, namų gonkos ir durys prabyla turtingu ornamentu ir išryškintomis architektūrinėmis formomis.
Žvelgiant į trobesių vidų ir jų planą, namotyrininkui įdomiausias ir reikšmingiausias yra gyvenamasis namas. Lietuvių gyvenamasis namas, šiek tiek kitoks žemaičiuose ir aukštaičiuose, yra išlaikęs iki mūsų dienų savo būdingą trijų dalių planą: priemenę ir du galus. Įėjimas maždaug vidury iš šono į priemenę, iš kurios vienos durys į gyvenamąjį galą (pirkią, gryčią) ir antrosios į svečių seklyčią arba sandėlį (kamarą). Toksai gyvenamųjų namų tipas dar vadinamas dvigaliu namu.
Antrasis namotyros ir ypatingai architektūros įdomus lietuvių sodybos pastatas yra klėtis (svirnas). Klėties planas yra paprastai pailgas stačiakampis su įėjimu iš galo pro prieklėtį. Tasai prieklėtis su 4 kolonėlėmis ir trikampiu stogo frontu yra darnus architektūrinis kūrinys, analogiškas klasiškosios graikų architektūros fasadiniam ansambliui.
Seniausias Lietuvoje gyvenamasis trobesys
Archeologiniai radiniai atskleidžia vis naujų detalių apie Lietuvos istoriją ir gyvenimą praeityje. Vienas iš reikšmingiausių pastarojo meto atradimų - seniausias Lietuvoje gyvenamasis trobesys, aptiktas Klaipėdoje. Šis radinys ne tik praturtina mūsų žinias apie senovės Lietuvą, bet ir atveria naujas perspektyvas istorijos tyrimams.
Archeologai statinį aptiko Klaipėdos piliavietėje, šiaurinės kurtinos vietoje, kur rengiamasi statyti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus patalpas. Prieš statybas teritoriją tiria Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto darbuotojai. Archeologiniai tyrimai vyksta nuo balandžio. Ir pačius archeologus nustebino jų radiniai.
Klaipėdos pilies planas, kuriame pažymėta radinio vieta.
Neabejojama, kad pavyko aptikti seniausius Klaipėdos statinius - medinį pastatą ir šulinį. „Pastatą dengusiame kultūriniame sluoksnyje radome daug keramikos, kurios pagaminimo datą galimą tiksliai nustatyti. Ji naudota 1250-1275 metais, todėl manome kad ir pastatas yra maždaug tų metų. Tai pats seniausias iki šiol rastas Klaipėdos statinys. Jis unikalus ir tuo, jog labai gerai išsilaikęs, nežinau nė vieno kito tokio atvejo, kad tiek daug pastato rentinių būtų išlikę Įprastai lieka tik apatinis rentinys, o čia galima suskaičiuoti 10“, - kalbėjo Klaipėdos universiteto archeologas Rokas Kraniauskas.
Pastato plotas - 16 kvadratinių metrų. Anot archeologo, tai yra standartinis viduramžių pastatas. „Jis buvo papilyje ir tikrai yra fragmentas mažos gyvenvietės, iš kurios atsirado visa Klaipėda“, - neabejojo R. Kraniauskas.
Jis kol kas negalėjo aiškiai pasakyti, kokia buvo rasto pastato paskirtis, tačiau beveik neabejojama, kad jame gyveno žmonės, nes rastas ir peilis, ir galąstuvas, ir buityje naudotų rakandų keramikos, ir odinių batų padų.
Archeologiniams tyrimams vadovaujantis Gintautas Zabiela pabrėžė, jog tokio senumo pastatas pirmą kartą rastas ne tik Klaipėdoje, bet visoje Lietuvos teritorijoje. Specialistai kol kas ieško būdų, kaip pastatą iškelti, kad jį būtų galima eksponuoti muziejuje.
Mezolito namai
Pirmieji žmonės dabartinės Lietuvos teritorijoje neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Jų būstas - mobilios kūgio pavidalo palapinės, surenčiamos iš medinių karčių ir kailių. Nomadiškas žmonių gyvenimo būdas ėmė iš esmės keistis apie 8 tūkstančius metų prieš Kristų, kai staiga prasidėjęs klimato atšilimas pakeitė ir Lietuvos teritorijos kraštovaizdį.
Apie mezolito namus žinome iš archeologinių tyrimų. Jų būta dviejų tipų: vieni, manoma, naudoti šiltuoju metų laiku, kiti - žiemą. Pirmieji - vadinami antžeminiais - tai statmenai į žemę įbesti rąstai, formuojantys netaisyklingus uždarus ar iš dalies uždarus tūrius, dengtus vienšlaičiais ar dvišlaičiais stogais. Antrojo tipo pastatai dar vadinami pusiau žeminiais ir manoma, kad jie skirti žiemos laikui. Šių pastatų planas - netaisyklingo apskritimo ar ovalo formos.
Varėnės senovės gyvenvietėje archeologas Tomas Ostrauskas aptiko trijų žiemoti skirtų pastatų liekanas. Du geriau išlikę pastatai buvo netaisyklingos - riedulio, vandens telkinio ar kito gamtiško objekto - formos, šiek tiek pailgi šiaurės-pietų kryptimi. Abu jie nedidelės virtuvės dydžio, 5-7 kvadratinių metrų ploto.
Varėnės namus sudarė dvi lygiavertės dalys - įgilinta į gruntą ir buvusi virš žemės. Vakarinio pastato grindys arba asla įgilinta apie 1 metrą nuo žemės paviršiaus, kiek didesnio rytinio pastato - iki 1,75 metro. Antžeminė dalis turėjusi būti stulpinės arba karkasinės konstrukcijos: duobės sienos perimetru į žemę susmeigti mediniai stulpai turėjo būti užbaigti virš žemės kylančiu kūgio formos arba dvišlaičiu stogu, kuris sutvirtintas vytelėmis ir dengtas lapais, samanomis, žeme.
Pusiau žeminio pastato epicentras yra atviro tipo židinys. Tai, galėtume sakyti, laužavietė, kartais, ypač vėlesniu neolito laikotarpiu, ji buvo išdedama akmenimis, apsaugančiais ir sulaikančiais šilumą. Didesniajame Varėnės gyvenvietės name rasti du židiniai - tai nurodo, kad greičiausiai jame gyventa dviejų šeimų. Aplink židinius virė visas žiemos meto gyvenimas - buvo kurstoma ugnis, kepama mėsa ir miško gėrybės, ugnies šviesoje gaminami titnaginiai ietigaliai, rėžtukai, gremžtukai, vyko socialinis šeimos gyvenimas, susėdus pusračiu ar ratu apie židinį.
Varėnės gyvenamieji pastatai beveik pažodine prasme buvo pastatyti kaip apvalkalas ar kiautas, skirtas apgaubti aplink namų židinį vykstantį namų gyvenimą. 5-7 kvadratinių metrų žieminiuose namuose, atskirtas nuo bekraštės gamtos, yra mezolito žmogaus gyvenimas.
Kiti būsto tipai
Būsto tipas priklausė nuo gamtos sąlygų, socialinės struktūros ir kultūros tradicijų. Ankstyvojo paleolito žmonės dažniausiai gyveno kalnų urvuose ir olose. Paleolito ir mezolito būstas buvo palapinės tipo, apskrito arba ovalaus plano.
Po paskutinio ledynmečio pasaulio klimatui atšilus imta kurti sėslias gyvenvietes. Artimuosiuose Rytuose, Pietryčių ir Vidurio Europoje neolito gyvenamieji pastatai dažniausiai keturkampiai, kartais su akmeniniais pamatais, jų karkasai iš rąstų, sienos glaistytos moliu, stogai plokšti. Rytų Europoje buvo paplitusios žeminės ir pusiau žeminės.
Vidurio ir Vakarų Europoje (ir Lietuvoje) statyti būstai buvo keturkampiai (6-8 m ilgio, 4-6 m pločio), stulpinės konstrukcijos, su atviru židiniu prie angos. Sienos darytos iš pavienių arba dvigubų kuolų eilių. Tarpai užpildyti gulsčiomis kartimis ir šakomis, samanomis. Stogas keturšlaitis arba dvišlaitis, rėmėsi į pėdžių eilę statinio viduje. Stogo paklotas darytas iš eglių mauknų, dengtas nendrėmis arba velėna.
Vėlyvajame neolite pradėta statyti ilgus, kelių patalpų būstus su giliau įleista asla ir dvigubų šulų eilių sienomis. Židiniai buvo įrengiami visose patalpose, dažniausiai duobėse. Paskutiniais amžiais pr. Kr. ir pirmo tūkstantmečio pirmaisiais amžiais patalpos kampe iš akmenų pradėta mūryti primityvias krosnis.
Pradėjus naudoti metalinius darbo įrankius (kirvį ir kaltą) pastatų konstrukcija tobulėjo, sudėtingesnis tapo ir būsto dalių apdorojimas, sienas pradėta ręsti iš gulstinių rąstų.
Nùmas - seniausias lietuvių gyvenamasis trobesys
Nùmas - tai seniausias lietuvių antžeminis gyvenamasis trobesys. Jam būdinga rentininė konstrukcija be lubų, šildomas atvira akmenimis grįsta ugniaviete. Numo sienos buvo statomos iš storų, gulsčių rąstų, sunertų į kertes arba sąsparas. Stogas dažniausiai būdavo šiaudinis, iš vidaus dengtas tošimis, malksnomis, kartais skiedrinis arba iš lentų, malksnų. Jis buvo keturšlaitis, su vienu arba dviem čiukurais dūmams išeiti ir plačiomis žemai nuleistomis pastogėmis, kur buvo laikomi ūkio padargai.
XVI amžiuje numą sudarė erdvi gyvenamoji patalpa, kurioje buvo gaminamas maistas, dirbama, miegama, ir numgalis, skirtas podėliui ir gyvuliams laikyti. Pagrindinės plačios (1,4-1,6 m pločio), dažniausiai suveriamosios durys buvo iš galo, priešais jas įrengta erdvi pastogė, pusiau atviras prieangis - vadinamasis lėpis (nuo XVII amžiaus pradžios minimas dvarų inventoriuose, vadinamas liptu, leptu, leiptu). Čia vasarą buvo dirbami kai kurie namų ruošos darbai, valgoma grįžus iš lauko darbų, žaisdavo vaikai.
XVII-XVIII amžiuje Šiaurės vakarų Žemaitijoje prie numo galo, lėpyje, buvo pristatyta nedidelė kamara (joje buvo miegama, kai kada laikomi geresni namų apyvokos daiktai, kraičkubiliai arba skrynios su audiniais ir drabužiais), išplėstas gyvenamosios patalpos dydžio numgalis galvijams, iš šonų pristatyti trisieniai pastoginiai tvarteliai kiaulėms, avims ir kitiems gyvuliams. Vakarų Aukštaitijoje ir nuo XIX amžiaus visoje Žemaitijoje numas virto tvartu (kai kur Vakarų Žemaitijoje jų išliko iki XX amžiaus antros pusės). Žemaitijoje vietoj numo paplito vienos patalpos numalis - vasaros virtuvė.
Numas minimas rašytiniuose (J. Długoszo, S. von Herbersteino) veikaluose, XVII a.
Žemiau pateikiama lentelė, apibendrinanti numo raidą ir ypatumus:
| Laikotarpis | Ypatumai |
|---|---|
| XVI a. | Erdvi gyvenamoji patalpa ir numgalis |
| XVII-XVIII a. (Šiaurės vakarų Žemaitija) | Kamara, išplėstas numgalis, pastoginiai tvarteliai |
| XIX a. | Virto tvartu (kai kur), numalis - vasaros virtuvė |
Dvarai Lietuvoje
Dvaras - tai ne tik prabangus gyvenamasis namas. Tai vietovės politinis, kultūrinis, ūkio ir pramonės centras. Dvarininkais pamažu tapdavo žmonės, kurie turėjo ir išsaugodavo vis daugiau žemės. Būtent žemė ilgą laiką buvo vertinama kaip didžiausias turtas. Dvarai Lietuvoje formavosi XIV-XV a., o dvaro, kaip atskiros nuo baudžiauninkų sodybos, terminas galiausiai susiformavo XVI a.
Dvarai buvo svarbūs ne tik kaip valdovų ar ūkio vienetas, bet ir kaip gyvenamosios ar darbo vietos žmonėms, kurie čia gyveno ir dirbo. Anksčiausiai Lietuvoje (dar XIV a.) pradėjo kurtis bažnytiniai dvarai. Pastarųjų galią pasauliečių dvarai pasiekė tik po šimtmečio. Bažnytiniai dvarai nesiskyrė nuo pasaulietinių, tik valstiečiai, dirbantys juose, buvo vadinami bažnytiniais.
Bendrąja prasme dvaro žemę sudarė savininko žemė ir priklausomų valstiečių naudojama žemė. Valstiečiai dirbdavo pono žemę mainais už galimybę čia išlaikyti save ir savo šeimą. Net iki XVIII-XIX a. Lietuvos architektūrai būdinga dominuojanti statyba iš medžio. Dažnai mediniai buvo ir dvarai - juos pasistatyti buvo pigiau, greičiau. Visgi svarbiausia priežastis, kodėl žmonės statėsi medinius gyvenamuosius namus, tai nuostata, kad tokiuose namuose gyventi sveikiau.
Skaičiuojama, kad dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo apie 3500 dvarų sodybų. Šiuo metu išlikę apie 600. Didelę įtaką dvarų išnykimui, žinoma, turėjo laikas, vykę karai, neišgalėjimas dvarų remontuoti, besikeičianti politinė situacija šalyje.
Dvarų Lietuvoje padaugėjo po 1557 m. vykdytos Valakų reformos, pagal kurią nurodyta dvarus steigti visuose valsčiuose. ATR (Abiejų Tautų Respublika) neretai buvo vadinama bajorų respublika. Bajorai, gyvenantys Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (kuri buvo ATR sudedamoji dalis kartu su Lenkijos karalyste), sudarė net 7-8 % šalies gyventojų. Tai neįtikimai didelis skaičius, palyginus su Vakarų šalių bajorijos statistika. Iš tiesų, bajorai turėjo daug politinių teisių ir laisvių. Jie ne tik kūrė modernius dvarus, bet ir modernius įstatymus (pavyzdžiui, Lietuvos statutai, kuriais buvo ginamos šalies gyventojų laisvės ir teisės).
Vis dėlto būta ir tokių vargingų bajorų, kurie, norėdami išsilaikyti, turėdavo savo žemę dirbti patys. Kartais bajorai prarasdavo ir ją, tuomet pašiepiant jie vadinti plikbajoriais. Žinoma, tokie bajorai didesnės įtakos valstybės valdymui neturėjo. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kaip ir visoje Vidurio bei Rytų Europoje, XVI-XVIII a. kūrėsi dideli ir vidutiniai dvarai, kuriuose išliko ar net padidėjo pačių dvarų dirbamos žemės plotai, įsigalėjo lažinė ūkio sistema.
Verkių dvaras
Pagrindiniams Verkių dvaro sodybos pastatams būdingas klasicizmo stilius, kuris remiasi senovės Graikijos ir Romos imperijos architektūra. Ūkiniams pastatams daugiausia būdingas liaudies menas.
Verkių dvaro sodyba šiuo metu apima įvairius pastatus, tarp kurių yra vakarinė ir rytinė oficinos, paviljonas, arklidės, ledainė, sargo namelis, oranžerijos, vandens malūnai, vila, kluonas, karvidė, buvusių rūmų rūsiai, senasis paštas, taip pat tarnautojų, arklininko, urėdo, malūnininko ir stalių namai.
Bene garsiausia Lietuvoje - Radvilų giminė, vienintelė Lietuvoje turėjusi Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą. 1547 m. gautas titulas - didžiulė ir užtarnauta garbė. Radvilos valdė daugiau nei 2000 dvarų (tik maža jų dalis dabartinės Lietuvos teritorijoje, dauguma Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje), turėjo 23 pilis, jiems priklausė 426 miestai ir miesteliai, 10053 kaimai. Giminė ilgus metus užėmė svarbiausius LDK politinius postus.
Tiškevičių giminė turėjo kelis reikšmingus dvarus ir pilis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Jų svarbiausi paveldai apėmė Palangos dvarą, Žemaičių Naumiestyje (dabar Žemaičių Kalvarija) esantį dvarą, Raudondvario (vadinamo Lietuvos Versalio) dvarą. Šie dvarai ne tik buvo giminės rezidencijos, bet ir veikė kaip ekonominiai ir kultūriniai centrai, kur vyko įvairios veiklos nuo žemės ūkio iki meno ir kultūros rėmimo.
Litografija „Vilniaus apylinkės. Tuskulionys“ (XIX a.). Tuskulėnų dvaras mena dar XVI a., kai jį įkūrė LDK valdovas Žygimantas Augustas.
Dvaras - tai ne tik pastatas ir aplink jį esanti dirbama žemė. Dvarai savo regionuose skleidė kultūrą, meną. Čia atsispindėjo naujausios architektūros, interjero naujienos. Turtingųjų bajorų dvaruose buvo kaupiamos meno kūrinių kolekcijos, bibliotekos, veikė muzikos kapelos arba muzikantų grupės, ansambliai, teatrai, spaustuvės, ginklų arsenalai.
Dvaruose buvo rengiami klasikinės muzikos vakarai, koncertai. Dvarininkams mokėti groti kokiu nors muzikos instrumentu buvo kone būtina. Mokslas, galimybė studijuoti universitete, kelionės į užsienį pildė dvarininkų bibliotekas. Žinios, saugomos knygose, plito tarp dvarų sienų. Dvarininkai ne tik skaitė (kas XVI-XVIII a. nebuvo dažnas reiškinys valstiečiui), bet ir mokėjo po keletą užsienio kalbų, tapė, jodinėjo, muzikavo.
Dvarininkai domėjosi įvairiomis mokslo sritimis. Viena iš jų - botanika - mokslas apie augalus. Ne visi renkami augalų pavyzdžiai galėjo augti Lietuvoje, todėl buvo statomos oranžerijos. Taip net ir šaltą žiemą buvo galima išvysti žydinčių gėlių, ragauti egzotinių vaisių. Tokius statinius išlaikyti brangu, reikėjo krosnių, kurios patalpoje nuolat palaikytų gan aukštą temperatūrą, tad oranžerijos būdavo įrengiamos ne kiekviename dvare. Oranžerijos ir botanikos sodai paryškindavo dvaro sodybos savitumą, didino jo kultūrinę vertę. Seniausia Lietuvoje - Liubavo dvaro - oranžerija buvo įkurta XVI a.
Dvaruose buvo kuriami ir parkai. Jie skirti ne tik poilsiui ir bendravimui, bet ir formuoti tarpusavyje derančias želdynų ir augalų, vandens telkinių erdves. Dvarininkų smalsumas į Lietuvą „atvežė“ įvairių augalų veislių, buvo išvedamos naujos, stebimas jų atsparumas.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų (Pacų, Radvilų, Sapiegų, Oginskių ir kt.) didžiausi dvarai ir jų kompleksai buvo dabartinės Baltarusijos (Kleckas, Maladečina, Myrius, Nesvyžius ir kt.), taip pat Lenkijos (Suražas, Tykocinas) teritorijose.
Bėgant laikui ir keičiantis politinėms bei ekonominėms santvarkoms, dalis dvarų prarado savo paskirtį, buvo niokojami ir griaunami kaip įtakingi kultūros centrai, reikšmingi visuomenės gyvenimui. Dvarai buvo neparankūs carinės Rusijos, o vėliau - sovietinei ar nacistinei valdžiai. Kiti dvarai, atvirkščiai, buvo atstatyti dar sovietmečiu arba Lietuvai atgavus nepriklausomybę.