Turto draudimo sutarties tema yra aktuali. Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos duomenimis, Lietuvos draudimo įmonės sudarė nemažai turto draudimo sutarčių. Kadangi sudaromų turto draudimo sutarčių skaičius nemažas, iškyla poreikis kuo tobuliau reglamentuoti turto draudimo teisinius santykius, kurie yra pakankamai sudėtingi, įstatymais.
Šiame darbe didžiausias dėmesys skiriamas turto draudimo sutarties reglamentacijai Lietuvos Respublikoje, draudimo įmonių praktikai draudimo rūšies taisyklėse nustatant turto draudimo sutarčių sąlygas, taip pat lyginamuoju aspektu bus atsižvelgiama į užsienio šalių (Anglijos, Rusijos ir Vokietijos ir kt.) patirtį.
Siekiant įsigilinti į turto draudimo sutarties esmę, svarbu panagrinėti pačios draudimo sutarties sampratą, nes turto draudimo sutartis yra viena iš draudimo sutarties atmainų.
Draudimo sutarties samprata ir požymiai
Civilinės teisės teorijoje sutartis suprantama kaip dviejų ar daugiau asmenų įstatymo reikalaujama tvarka ir forma išreikštas susitarimas dėl civilinių teisių ir pareigų sukūrimo, pakeitimo ar panaikinimo. Sutartis - juridinis faktas, su kuriuo teisės normos sieja sutartinių prievolių atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 462 straipsnis įtvirtina tokią draudimo sutarties sąvoką: draudimo sutartimi draudėjas įsipareigoja nustatytu laiku mokėti draudimo įmokas (premijas), o draudimo įmonė (draudikas) įsipareigoja, atsitikus draudiminiam įvykiui, mokėti draudimo išmoką draudėjui ar asmeniui, kuris įgyja tokią teisę pagal draudimo sutartį.
Dabar galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas pateikia tik bendrą draudimo sutarties sąvoką. Teisės teorijoje ilgą laiką mokslinė mintis negalėjo išsivaduoti iš požiūrio, draudimo sutartimi pripažįstančio tik turto draudimo sutartį.
Tarp šių dviejų draudimo rūšių egzistuoja tam tikri skirtumai, tačiau jas jungia bendras tikslas - atlyginti draudėjui nuostolius, kuriuos jis patirs įvykus draudimo sutartyje numatytam draudiminiam įvykiui.
Pripažinus asmens draudimo sutartį draudimo sutarties atmaina, pastebima tendencija bandyti išskirti bendriausius draudimo sutarties požymius, kuriuos turi ir asmens, ir turto draudimo sutartys.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas draudimo sutartį laiko savarankiška sutartimi greta pirkimo - pardavimo, nuomos, pavedimo ir kitų sutarčių. Draudimo sutartis yra dvišalė sutartis.
Viena sutarties šalis yra draudėjas, o kita - draudikas, abi šalys turi reikalavimo teises ir jas atitinkančias pareigas. Draudėjas yra skolininkas, nes privalo sumokėti draudimo įmoką, bet kartu ir kreditorius, nes turi teisę reikalauti suteikti draudiminę apsaugą. Draudikas yra kreditorius, nes turi teisę reikalauti draudėjo sumokėti draudimo įmoką, bet kartu ir skolininkas, nes už sumokėtą draudimo įmoką privalo suteikti draudiminę apsaugą.
Teisės teorijoje ginčijamasi, ar draudimo sutartis yra konsensualinis sandoris, ar realinis. Matyt, teisingesnė yra pastaroji nuomonė, grindžianti šio sandorio realinį pobūdį tuo, jog sudarant draudimo sutartį reikia ne tik susitarti dėl sutarties sąlygų, bet ir draudėjas turi sumokėti draudimo įmoką.
Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją). Draudimo sutartyje gali būti nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja praėjus tam tikram laikui po arba iki visos ar pirmosios draudimo įmokos sumokėjimo.
Draudimo sutartis yra atlygintinė sutartis. Už suteikiamą draudiminę apsaugą draudėjas draudikui įsipareigoja sumokėti draudimo įmoką. Planiolis ir Šeršenevičius teigė, jog draudimo sutartis yra sąlyginis sandoris. sąlygų įvykimo, šios sąlygos yra atsitiktinės sutarties sąlygos.
Tuo tarpu draudimo sutartyje draudiminis įvykis kaip draudiko pareigos mokėti draudėjui draudimo išmoką atsiradimo sąlyga priskiriamas būtinosioms draudimo sutarties sąlygoms, t.y. nesusitarus dėl to, ką draudimo sutarties šalys laikys draudiminiu įvykiu, draudimo sutartis laikoma nesudaryta.
Draudimo sutartis sudaroma tik su draudimo įmone. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, jog Lietuvos Respublikoje draudimo veiklą turi teisę vykdyti tik Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos draudimo įmonės: akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės.
Draudimo sutarčiai būdingas draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką atsiradimo momento nenuspėjamumas. Draudikas nežino, ar teks jam mokėti draudimo išmoką, ar ne, kada ir kokio dydžio išmoką teks mokėti. Todėl Prancūzijos civilinis kodeksas draudimo sutartį priskiria prie aleatorinių (rizikinių) sutarčių.
Išimtį iš šios taisyklės galėtų sudaryti kaupiamojo gyvybės draudimo sutartys, kur tikslus draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką atsiradimo laikas ir konkretus draudimo išmokos dydis aptariamas draudimo sutartyje, t.y. kaupiamojo gyvybės draudimo sutarčiai draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką atsiradimo momento nenuspėjamumas nėra būdingas.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nežino rizikinės sutarties instituto, tačiau jį numato Civilinio kodekso projekto 577 straipsnio 3 dalis, pagal kurią rizikinė sutartis yra tokia sutartis, kuomet naudos gavimas priklauso nuo tam tikro įvykio įvykimo ar neįvykimo.
Prancūzų teoretikas Saleilis, motyvuodamas tuo, jog draudėjas nedalyvauja draudimo sutarties sąlygų paruošime, teigė, kad draudimo sutartis yra prisijungimo sutartis (contract d’adhesion). Dabar galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenumato prisijungimo sutarties instituto.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto 577 straipsnio 2 dalis nustato, kad pagal sudarymo būdą sutartys skirstomos į sutartis, sudaromas abipusių derybų būdu ir į prisijungimo sutartis.
V. Mikelėnas, analizuodamas civilinio kodekso projekto nuostatas, liečiančias prisijungimo sutartį, atkreipia dėmesį į tai, jog prisijungimo sutartį rengia viena šalis ir kitai šaliai pateikia tik pasirašyti, pastaroji turi dvi alternatyvas: pasirašyti parengtą sutartį arba atsisakyti pasirašyti.
Nors didžioji dauguma draudimo sutarties sąlygų paruošiama draudiko, tačiau kai kurios sąlygos (pvz. draudimo suma, sutarties terminas, draudimo įmokų mokėjimo tvarka ir terminai) atsiranda šalių susitarimu. Todėl nebūtų galima teigti, jog, priėmus naująjį Civilinį kodeksą, draudimo sutartis bus traktuojama kaip prisijungimo sutartis.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto 578 straipsnis įtvirtina viešosios sutarties institutą. Ar, priėmus naująjį Civilinį kodeksą, draudimo sutartį bus galima laikyti vieša sutartimi?
Kadangi draudime draudėjų draudžiami objektai, įtakojantys draudimo sumos ir draudimo įmokos dydį bei draudimo rizikos laipsnį, nėra vienodi (pvz. dvidešimties metų senumo “Žiguli” markės automobilis ir naujas “Audi” markės automobilis draudime nuo vagystės), pačių draudėjų socialinė padėtis ir gyvenimo būdas, galintys įtakoti draudimo rizikos laipsnį, o taip pat draudimo įmokos dydį, irgi negali būti visiškai vienodi.
Sudaryti draudimo sutartį visiškai vienodomis sąlygomis su kiekvienu besikreipiančiu nėra įmanoma, todėl draudimo sutartis, priėmus naująjį Civilinį kodeksą, negalės būti laikoma vieša sutartimi. Išimtį iš šios taisyklės galėtų sudaryti kaupiamojo gyvybės draudimo sutartys.
Draudimo sutartis teisės teorijoje laikoma contractus intuitae personae. Draudimo sutartis grindžiama šalių visišku abipusiu pasitikėjimu (uberrima fides). Iš šio principo išplaukia draudėjo pareiga tiek sudarant sutartį, tiek sutarties galiojimo metu teikti draudikui visapusišką ir teisingą informaciją. Ypatingai visiško abipusio pasitikėjimo (angl. utmost good faith) doktrina išplėtota Anglijoje.
Serebrovskis pagrįstai teigia, jog draudimo sutarties tikslas yra vienas iš draudimo sutarties požymių. Draudimo sutartimi draudėjas siekia apsirūpinti galimo nepritekliaus atveju.
Dar vienas svarbus draudimo sutarties požymis yra draudimo interesas. Pastebėtina, jog nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nei Draudimo įstatymas nežino draudimo intereso sąvokos.
Ilgą laiką draudimo objektu buvo laikomas turtas, asmens gyvybė ar sveikata. Teisės teorijoje galiausiai buvo prieita nuomonės, jog draudimo objektas yra ne daiktai ar žmonės, o draudiminis interesas. Juk draudikas draudimo sutartimi neįsipareigoja asmenį ar turtą atstatyti į pirminę būklę (pvz. atstatyti sudegusį pastatą, sugrąžinti prarastą sveikatą).
Draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti save nuo neigiamų turtinių pasekmių, kurios galimos įvykus draudiminiam įvykiui. Tokiu būdu draudimo interesas yra draudėjo turtinis interesas apsaugoti save nuo draudiminio įvykio pasekmių.
Panašią draudimo intereso sąvoką įtvirtina UAB „KDK draudimas“ Miško draudimo taisyklių 2.5 punktas: draudimo interesas yra draudėjo suinteresuotumas draudiminio įvykio neįvykimu.
Teorijoje draudimo interesas dar apibrėžiamas kaip nauda, kurią draudėjui teikia draudiminio įvykio neįvykimas. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos įstatymai nežino draudimo intereso kaip draudimo objekto sąvokos.
Turtinis interesas turi būti subjektyvus. Draudžiamas tik tam tikro asmens turtinis interesas. Objektyvaus intereso draudimas neįmanomas. Kišas tai išveda iš draudimo intereso sampratos. Draudimo interesas - nauda, kurią draudėjui teikia draudiminio įvykio neįvykimas.
Jei, pavyzdžiui, turto draudime draudiminiu įvykiu padaroma žala draudėjo turtui, tai netraktuojama kaip visuomeninė žala, o tik kaip konkretaus asmens - draudėjo patirta žala. Turtinis interesas turi būti teisėtas. Civilinio kodekso 464 straipsnis draudimo objektais laiko turtinius interesus, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams.
Ypatingai draudimo intereso kaip vienos iš esminių sąlygų atsirasti draudimo teisiniams santykiams reikšmė akcentuojama Anglijoje. Pats draudimo interesas Anglijoje suprantamas kaip teisė draustis, kurią sąlygoja įstatymo pripažįstamas draudėjo turtinis interesas draudimo dalykui.
Daiktai, pastatai, atsakomybė prieš trečiuosius asmenis Anglijoje laikoma draudimo dalyku (subject matter of insurance), o draudimo sutarties dalyku (subject matter of contract) yra laikomas turtinis interesas, kurį asmuo turi draudimo dalykui.
Turto draudimo sutartis negalioja, jeigu draudimo intereso nebuvo sutarties sudarymo metu. Turto draudimo sutartis pasibaigia, jei draudimo interesas išnyksta. Draudimo interesas apsprendžia draudimo išmokos ribas. Draudimo interesas yra nuostatų dėl papildomo ir keleriopo draudimo, turto draudimo mažesne už realią vertę draudimo suma, pagrindas.
Aptarus draudimo sutarties požymius, būtina atskirti draudimą nuo panašių reiškinių. Dar 19 amžiaus teoretikai (Planiolis, Šeršenevičius) skyrė draudimą nuo loterijos, lošimo ir lažybų. Atskyrimo esminis pagrindas yra tikslas. Lažybų, lošimo ir loterijos dalyviai siekia netikėtai praturtėti. Draudimui savo ruožtu būdingas apsirūpinimo nepritekliaus atvejui tikslas.
Draudimo sutartimi draudėjas siekia ne praturtėti, o tik apsaugoti save nuo neigiamų draudiminio įvykio sukeltų turtinių pasekmių.
Be to, reikėtų pastebėti, jog tarybinė civilinės teisės teorija, kurios kai kurie teiginiai pripažįstami ir akcentuojami dabartinės Lietuvos civilinės teisės teorijos, nepripažino, jog lažybų ir lošimo santykiai, skirtingai negu draudimo teisiniai santykiai, yra teisės reguliavimo dalykas. Loterija, jei ji vykdoma įstatymu nustatyta tvarka, buvo laikoma teisės reguliavimo dalyku.
Beveik analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekte. Civilinio kodekso projekto 18 skirsnis skirtas draudimo teisinių santykių reglamentavimui.
Draudimo schema
Pagrindiniai draudimo tipai
| Draudimo tipas | Aprašymas |
|---|---|
| Turto draudimas | Apsauga nuo žalos turtui dėl gaisro, vagystės, vandens ir kt. |
| Civilinės atsakomybės draudimas | Apsauga nuo finansinių nuostolių, jei padaroma žala tretiesiems asmenims |
| Gyvybės draudimas | Finansinė apsauga mirties ar kritinės ligos atveju |
| Sveikatos draudimas | Apmokėjimas už medicinines paslaugas |
tags: #turto #draudimo #ir #civilines #atsakomybes #draudimo