Kiekviena senoji sodyba - ne tik šeimos, bet ir krašto istorijos puslapiai, saugantys prisiminimus. Šiame straipsnyje panagrinėsime senąsias ūkininkų sodybas Lietuvoje, jų istoriją, architektūrą, reikšmę kultūrai ir galimybes pritaikyti jas šiuolaikiniam turizmui.
Rumšiškių liaudies buities muziejus
Sodybos Paieškos ir Fiksavimas
Kraštotvarkos ir kaimo turizmo organizacijos, siekdamos plėsti rajono lankytinų objektų ratą, inicijavo projektą „Vilkaviškio rajono tradicinės architektūros etnografinės sodybos: paieškų, fiksavimo ir pritaikymo galimybių studija“. Konkursui jį pateikė Krašto muziejus. Buvo organizuojamos išvykos į senąsias sodybas, o išvykų metu buvo nuspręsta viską filmuoti, todėl su filmavimo kamera prisijungė fotografas Jonas Juškevičius.
Senųjų Sodybų Likimas
Deja, nors nuo pirmojo apsilankymo nebuvo praėję nė poros mėnesių, Alksnėnuose vieni trobesiai jau buvo beveik nugriauti. Ištuštėję senieji ūkiai - parduoti, perparduoti. Karas, tremtis, kolektyvizacija, melioracija tikruosius šeimininkus, jų palikuonis išblaškė po visą Lietuvą ir pasaulį.
Lavender Village kaimo turizmo sodybos plėtra
Šiuolaikinė kaimo turizmo sodyba
Etnografinės Detalės
Suvalkietiškos „stubos“ langinės mena anksčiau buvusius turtingo Suvalkijos ūkininko namus. Reikia išsaugoti išorinę trobos sparų puošybą bei kitas etnografinio stiliaus detales. Miniatiūrinius molio trobesius išvydome Vladiškiuose. Netoliese esančioje Matulaitynėjė, kurios troba statyta 1870 metais, žmonės gražiai gyvena ir dabar.
Gyventojų Prisiminimai ir Relikvijos
Sodybų gyventojai noriai dalinosi prisiminimais apie dabartinius, bet ir ankstesnius šeimininkus. Jie rodė retų senoviškų daiktų, nuotraukų, išsaugotas relikvijas. Pavyzdžiui, Pranas Latvaitis, gyvenantis Oželiuose, tėviškėje, tebeturi šioje troboje buvusios kaimo mokyklos prieškarinę iškabą ir kitų ne vieną šeimos kartą pragyvenusių buities reikmenų.
Sodybos Gudelių Kaime
Gudelių kaime iš tolo žvilgsnius traukia Akelaitynė. Jos šeimininkai pasakojo, jog išpuoselėti sodybą padėjo ir Amerikoje gyvenančio giminaičio parama.
Tunaičių Sodybos Etnografijos Muziejus
Nori sužinoti protėvių žemdirbystės ypatumus - apsilankyk Joanos ir Antano Tunaičių sodybos etnografijos muziejuje Šetekšnių kaime. Ūkiniai pastatai ir erdvus sodybos kiemas paverstas unikalia XIX-XX a. vidutinio ūkininko žemės dirbimo, buities, amatų eksponatų oaze, kurioje rasi šimtus prietaisų, įrenginių, išmoningai pagamintų net prieš pora šimtmečių. Istoriją „apgyvendino“ po dangum ir stogu Joana ir Antanas Tunaičiai kiekvienam, besidominančiam senojo kaimo buitimi, plačiai atveria duris ir apie kiekvieną muziejaus eksponatą (o jų - tūkstančiai) pasakoja nesibaigiančias istorijas.
Eksponatų Įvairovė
Dalis padargų, prietaisų smalsuolį pasitinka vos įžengus į kiemą: pastatų sienos „dekoruotos“ arklinio vežimo ratais ir važių „slidėmis“, sukomponuotais it žydintys augalai. Ypatingas eksponatas - nežinia kokį amžių skaičiuojantis medžio žiedas, kurio pagalba lenkdavo medį didelio skersmens ratui. Sodybos šeimininkas rodo ir retą prietaisą medinio rato stipinams sumontuoti, nors tokio darbo eigos prisipažino gerai neišmanąs. Prie kito pastato sienos didelė galerija arklio tempiamų plieno plūgų - didesnių ir mažesnių, „tiuninguotų“ ir paprastų, vienas jo paties patobulintas - su rateliu priekyje. Šalia plūgų - vyresnei kartai dar gerai pažįstamų akėčių, „drapokų“, o kam buvo naudojamos medžio ir medinių spyglių akėčios, A. Tunaitis ir pats gerai nežino. Gal pievoms akėti, kad neįsiveistų samana… Palei pastatus surikiuota ir progresyvesnė žemės dirbimo technika: arklio traukiamos „grėbalkos“, žoliapjovės. Čia pat ir burokų pjaustymo įrenginys, keistas smagratis, naudotas tekinimo staklėms.
| Eksponato Tipas | Pavyzdžiai | Paskirtis |
|---|---|---|
| Žemės dirbimo įrankiai | Plūgai, akėčios, grėbalkos | Žemės įdirbimui ir paruošimui sėjai |
| Transporto priemonės | Arklio vežimo ratai, važiai | Krovinių ir žmonių pervežimui |
| Buitiniai įrenginiai | Burokų pjaustymo įrenginys, tekinimo staklės | Kasdieniams ūkio darbams palengvinti |
Unikalūs Eksponatai
Netoli yra ypatingas eksponatas, kuriam sodybos šeimininkas jau surado kitą vietą, kad tokia istorinė šio krašto vertybė nerūdytų. Tai - smetoninė mobili vandens pompa, kuria ir dabar iš šulinio galima vandens pasiimti. Molinis sodybos tvartas „dekoruotas“ senaisiais padargais ir įrankiais. Ant sienos - masyvios rogės, naudotos medienai iš miško vežti.
„O čia priedas prie rogių - mažesnės rogės, tvirtintos prie didžiųjų, ir abejos sudarė tarsi traukinio vagonus, nes medžiai pastatų statyboms buvo ilgi. Tai kad kamienai nesivilktų, jų viršūnės buvo guldomos ant mažųjų“, - rodė, kaip veikė tokia medienos gabenimo racionalizacija. Po šio pastato stogu - mini arklio muziejus: čia gali rasti visko, kas naudota darbuose: lankų, pavalkų, pakinktų, pasagų, balnų, pačių įvairiausių kablių, skersinių… Vieni naudoti mažažemių, turėjusių po vieną arklį, kiti - turtingų ūkininkų, žemės ūkio darbams kinkiusių porą.
Joanos ir Antano Tunaičių sodybos muziejus
Eksponatų Gausa
Muziejumi paverstų pastatų viduje nuo eksponatų gausos net galva apsisuka: mediniais dantimis grėblių, šakių, pjautuvų, dalgių, pjūklų ir pjūklelių, plaktukų, kastuvų, krepšių, geldų, lyžių… Yra akmeninių kirvukų, skaičiuojančių net kelis tūkstantmečius, kuriuos vietiniai rado dirbdami žemę, kelių šimtmečių senumo skaptuotų medžio geldų. Yra ir jaunesnių, užsienyje garsių firmų pagamintų įrenginių. Na, kad ir siuvimo mašina „Singer“ ir ar dar vyresnė „Mansveld“. Retas eksponatas - svarstyklės liūto kojomis. Beje, svarstyklių muziejuje yra nemažai ir visos jos ypatingos: nuo didelių iki miniatiūrinių, yra vadinamųjų „bezmėnų“ kolekcija. Visa galerija įvairaus dydžio šiaudinių pintinių, kuriose buvo laikomi grūdai. Prie šių eksponatų - maži ir dideli vytelių krepšiai su dangčiais, kuriuose laikyta vilna, kad vėdintųsi ir kad pelės neįsiveistų.
Linų Gyvenimas Muziejuje
Labai reti eksponatai - trumpakočiai dalgė ir grėbliukas. Joana sakė, jog toks „dvinaris“ įrenginys naudotas tik Rytų Aukštaitijoje, o Antanas pademonstravo, kaip juo vyrai rugių laukuose dirbdavo: viena ranka dalge pjaudavo rugius, kita grėbliuku tuoj pat suimdavo į krūvelę, o paskui pjovėją ėjusi moteris iš jos suspausdavo rugių kūlį. Tokias kūliais senovėje dengdavo pastatų stogus. Lino gyvenimas Tunaičių muziejuje, kaip ir pridera linininkyste garsėjusiam Panemunėlio kraštui, - visa senoji linų auginimo ir perdirbimo pramonė: įrankiai linui kirsti, braukyti, šukuoti, pluoštui ruošti, iki pat siūlo verpimo ir drobės audimo staklių.
Kiti Eksponatai
Muziejaus lentynose didelės kolekcijos staliaus, batsiuvio, bitininko prietaisų ir įrankių. Muziejų lankantiems vaikams, anot sodybos šeimininko, labai patinka malti - sukti akmens girnas, bet be grūdų, nes sodybos šeimininkams didžiulę ir eksponatų prikimštą patalpą tektų nuolat valyti. Labai gražūs senieji šviestuvai „liktarnos“: vienos - eiti į tvartus prie gyvulių, kitos - namuose pasišviesti. Kai kurios labai prabangios, pasidabruotos, ažūriniais raštais dekoruotos, su siuvinių „sijonais“. Joana sako, jog tokių buvo tik turtingesnių ūkininkų namų seklyčiose ir žiebtos tik ypatingomis progomis, kai apsilankydavo kunigai ar kiti svarbūs svečiai. Yra ir labai senas geležinkelininko šviestuvas - „liktarna“.
Šetekšnų Dvaro Urėdo Lazda-Kėdė
O vienas eksponatas - Šetekšnų dvaro urėdo lazda-kėdė išmone stebina ne tik lankytojus ar muziejaus šeimininkus, bet ir šių dienų konstruktorius. Iš pirmo žvilgsnio tai paprasta lazda su rankena, bet ši atsilenkia ir pavirsta kėde, ant kurios, kaip pasakojama, dvaro darbininkus prižiūrėdavęs urėdas sėsdavo pailsėti.
Raktų ir Spynų Kolekcija
Žvilgsnis negali atsitraukti nuo kelių tūkstančių raktų ir spynų: sodybos šeimininkai seniai nebežino, kiek jų muziejaus palubėje sukabinta. „O kai vienos pastato durų spynos raktą pamečiau, tai kolekcijoje tokio ir neradau, teko naują spyną pirkti“, - šmaikštavo sodybos šeimininkas Antanas.
Valstiečio Sodyba Kaip Pasaulio Modelis
Šiame straipsnyje pažvelgsime į sodybą kaip į pirminio transcendentinio Pasaulio modelį. Žodį „sodyba“ galima būtų sąlygiškai pakeisti „dainų dvareliu“. Folkloro šaltiniai sodybų beveik nemini - čia kalbama tik apie dvarelius ar dvarus. Sodybos ir dvarai - žodžiai, įgavę tą pačią reikšmę, nors jų abiejų istorija skiriasi.
Dvaro Reikšmė
Žodis „dvaras“, į lietuvių kalbą atėjęs iš senojo indoeuropiečių kultūros klodo, feodalizmo laikais nusakė feodalo sodybą bei ūkinį vienetą, o senosiose liaudies dainose - valstiečio kiemą, sodybą. Seniausioji pažodinė „dvaro“ reikšmė buvo „durys“ arba „vartai“, išėjimo iš kiemo anga. Tai patvirtina indoarijų šventos Sanskrito kalbos giminingi žodžiai („dvar, dvaraka“ reiškia „vartai, durys“, „dvarya“ - „durininkas“). Laikui bėgant dvaras (durys, vartai) įgavo platesnę reikšmę -., visą gyvenamąjį plotą, kiemą ar sodybą. Liaudies dainose „vartai“ tapo „dvaro“ sinonimu („Kana tie margi dvarai / Kana tie mūro vartai“). Beje, lietuvių dainose dvarelis yra margas („vaikštinėjau po margą dvarą“).
Dainų Dvarelis Kaip Marios
Pabandykime paieškoti daugiau įrodymų, kad dainų dvarelis buvo įsivaizduojamas kaip marios. Dzūkų dainose sakoma: „Raudonasis pucinėlis / Ant marelių pražydo / Darželėj pražydėjo / Su mergele prakalbėjo“ Pati daina paaiškina, kad „marelės“ yra darželis, kurio idėja labai artima mitologiniams marių žalumynams. Panašiai liudija ir kita daina: „Nusileisk sakalėli / Ant ežerėlio / Tam ežerėly / Rūtų darželis“. N.Vėlius knygoje „Senovės baltų pasaulėžiūra“ cituoja dainą: „Vidury dvarelio mėlynos marelės, marelėse auga ąžuolėlis su šimtu šakelių“. Čia „mėlynos marios“ jau yra dvarelio vidurys, centras. Daugeliui mokslininkų nekelia abejonių tai, kad dvaras ar sodyba mitinėj galvosenoj yra marios.
Sodybos Centras
Pagal etnografinę medžiagą, visos klasikinės sodybos (dainų dvareliai) vidurys ar centras buvo gerasis kiemas tarp trobos ir klėties. Dažnai į kiemo sąvoką įėjo rūtų darželis ir gerasis šulinys. Ypač Žemaitijoje gerieji kiemai atitverti nuo laidarių, kluonų, daržų bei blogojo kiemo. Toks kiemas buvo tarytum sakralinė erdvė, kurioje veikimą apribojo įvairūs paprotiniai draudimai. Čia vyko kultūrinis gyvenimas: vakarėliai, vestuvių ceremonialo dalis, dainos ir pasakojimai vasaros vakarais, kai kur net giedamos gegužinės giesmės.
Medis Kiemo Viduryje
XIX-XX a. Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, būdingas reiškinys - medis vidury gerojo kiemo. Tai tarytum ašis tarp požemio, oro erdvės ir dangaus. Čia tas centras, nuo kurio prasideda tos sodybos žmonių atsakingiausioj i veikla: „Vidury marelių / Ąžuolas stovėjo / Po tuo ąžuolėliu / Du broliai stovėjo / Jie stovėdami / Jie kalbėdami / - O kur mudu josim / O kur maršyruosim ?“ Kad marių vidurys yra dvarelio centras, liudija ir kitos dainos, viena iš jų: „Ant mano tėvelio / Didžio dvarelio / Diemedėlis augo (...) Po diemedėliu / Šimtašakeliu / Du broliai stovėjo“.
Kiemas su tradiciniu medžiu centre
Akmuo Kiemo Viduryje
Dar XX a. pirmosios pusės atminty yra išlikęs vaizdas: kiemo vidury - medis, po juo suolelis. Šventvakariais arba šiaip čia prisėdama susikaupti, pamąstyti. Dažniausiai po ąžuolėliu sėdinčius užtinkame „tėvą, motinėlę“ arba tiktai motinėlę. Lentinis suolelis, pakeitęs tradicinį „aukso krėslelį“, t.y. vidur kiemo po ąžuolu padėtą nemažą akmenį, rodo seniausios paprotinės kultūros degradaciją. Akmuo, kaip ir augantis medis, yra vienas iš pagrindinių pasaulio modelį sudarančių elementų. Akmeniui kiemo vidury buvo suteikiama ypatinga galia.
Dvarelio Vaizdas
Susidaro toks dainų dvarelio vaizdas: dvarelio vidury (marių centre) auga ąžuolas (ar jovaras), prie jo - akmuo (aukso krėslelis), ant jo sėdi motinėlė (saulė) arba mergelė (marių martelė). Visa tai supa žalia vejelė (vanduo), ant kurio yra „rūtų lysvelė“ arba „rūtų darželis“ (marių žolynai). Dvarely yra gėlas vandenėlis (šulinys arba nukritusi ant vejelės rasa). Nesunku pastebėti, kad tai ne atsitiktinis sodybos atributų derinys. Jį žmogus kūrė šimtmečiais, galbūt ne visuomet sąmoningai suvokdamas Pasaulio modelį.
Pirties Reikšmė Sodyboje
Kalbant apie valstiečio sodybą kaip apie Pasaulio modelį, negalime neaptarti pirties kaip vieno iš jos komponentų. Išsivysčiusi sodyba yra praėjusi ilgą raidos kelią. Pirtis dažnai buvo statoma sodybos ribose ir negalėjo išsiskirti iš Pasaulio modelio. Gerasis kiemas su sodu ir gėlių darželiu, kas būdinga išsivysčiusioms sodyboms, buvo įsivaizduojamas kaip plačios marios. Įvaizdis artimas tautosakoje aptinkamam tilto į pirtį motyvui. Jis aptinkamas artimoje latvių kultūroje.
Medžiai Prie Pirties
Ištyrus sodybinius želdinius, rasta daug atvejų, kai prie pirties, nors ji būtų prie sodo ar apželdinta krūmais, auga medis, dažniausiai beržas, gluosnis, rečiau kada sodinama eglė. Prie pirties neaptikta vyro simbolių - uosio ar ąžuolo. Beržai dažniausiai aptinkami prie pirčių ir retai kada sodybos centre. Čia reikia pažymėti, kad beržas šiaurės kraštų medis (pvz., Estijoje jis paprastai auga kiemo vidury, kaip ir mūsų ąžuolas). Beržo šakelės - vanta buvo susijusios su moterų pirtimi.
Kūdra Prie Pirties
Prie pirčių ties durimis, jeigu pirtis stovi ne prie upės ar ežero, dažniausiai kasama kūdra. Kūdroje po vanojimosi buvo „atsivėsinama“, t.y. maudomasi. Tą ypač mėgo vyrai, moterims tai beveik nebūdinga. Nesunku įsidėmėti, kad medis, pirtis ir kūdra sugretinti ne tik dėl buitinio patogumo - tai gilesnę prasmę turinti kompozicija.
Pirtis Laukuose
Analogiškų reiškinių atvejai aptinkami, kai pirtis statoma laukuose. Už pirties ar gale jos labai dažnai, ypač Aukštaitijoje, auga beržas, rečiau eglė ar kitas aukštaūgis medis. Retkarčiais aptinkama prie lauko pirties ir obelis, paliudijanti pirties ryšį su sodyba. Medžiai sodinami prie pat pirties, o kartais su pirtimi komponuojamas medis, augantis kiek toliau nuo pirties. Tokiais atvejais laukuose stovinti pirtelė nesukelia vienišumo įspūdžio.
Tradicinė pirtis kaimo sodyboje
Pirtis Ant Kalvos
Tačiau aptikta pirčių ir ant kalnelių, raiškiose vietose. Kraštovaizdį jos paįvairina, tačiau praktiškai apsunkina pirties aprūpinimą vandeniu: nepastebėta, kad šalia ant kalvos esančios pirties būtų kasamos kūdrelės ar šuliniai. Paparčių kaime (Kaišiadorių raj.) 1987 m. aptikta ant kalvos pirtis su vienetiniu želdiniu. Medis auga prie išilginio fasado priešais pirties duris. Atsitiktinai ar apgalvotai po medžiu padėtas didokas akmuo. Tai jau visiškai primena akmenį sodybos kieme po ąžuolu.
Mažosios Lietuvos Ūkininko Sodyba
Klaipėdos krašte, o taip pat ir į pietus nuo Nemuno matėme visai kitokias kaimo sodybas, kaip D. Lietuvoje. Raudoni mūrinių trobesių čerpių stogai mirgėjo plentais suraižytame kraštovaizdyje. Imponavo tas kraštas savo tvarka ir pasiektais civilizacijos laimėjimais, tačiau jo vaizdas mums buvo svetimas. Kraštas nebedvelkė savo taip nesena praeitimi, kada ne tik jo žmonės, dvasia, bet ir išorė buvo lietuviška. Tačiau dėl to mes negalime pamiršti, kad M. Lietuva yra lietuvių žemė.
Architektūriniai Skirtumai
Prieš šimtą metų A. v. Haxthausen rašė apie du pagrindinius Rytprūsių kaimo statybos tipus: „prūsiškąjį ir lietuviškąjį. Pasak to autoriaus, lietuviškoji statysena siekusi Heilsbergą ir Pr. Eylau. Kaip ypatingai charakteringą lietuvių sodybos bruožą Haxthausenas mini visad atskirai statomus gyven. namus nuo tvartų. Šiaip anuo metu ir ateivių kolonistų trobesiai daugiausia buvę mediniai, su šiaudiniais stogais, tik gyven. namai sujungti su tvartais. Tokius pat lietuvių trobesius jis matęs ir ,,Rusų Lietuvoj“.
Sodybos Išplanavimas
Prūsų lietuvio - ūkininko sodybos, kaip ir žemaičio, stovi atokiau viena nuo kitos erdviai pasiskleidusiuose kaimuose. Ir savo sodybos ribose Prūsų lietuvis mėgsta įvairios paskirties trobesius laisvai išdėstyti, neprisilaikydamas jokios šabloniškos schemos. Kiekvienam ūkiškam tikslui statomas trohesys; tokiu būdu seniau jų priskaitydavo net iki Mvidešimties (Praetorius), vėliau tas skaičius sumažėjo, tačiau dar vis lieka 6-8 trobesiai: gyvenamasis namas, klėtis, malkinė, tvartai, daržinės su klojimais, jauja, rūsys, žuvų rūkykla („bukine“). Seniau dar buvusi atskira maltuvė, pirtis, lininė, kepykla, raugykla, skalbykla... (C. Hennenberger).
Klėtis
Klėtis statoma netoliese nuo gyvenamojo namo; čia pat stovi dar rūsys ir malkinė ir drauge su darželiu ir sodu sudaro darnų kompleksą aplink švarųjį gyvenamąjį kiemą. Ūkiškieji trobesiai - tvartai, daržinės, kiaulidė - sugrupuoti kiek atokiau aplink ūkiškąjį kiemą. Sodybos aptveriamos medine tvora.
Tradiciška lietuviška klėtis
Trobesių Architektūra
Architektūriniu požiūriu reikšmingiausi yra gyvenamasis namas ir klėtis. Gyv. namas Maž. Liet. (n a m a s, s t u b a) yra dvi-galis su prieangiu (M. Liet. namas, butas, priebutis, prieangis, prienumangis...) vidury; viename gale stuba (Didž. Liet. gryčia, pirkia), antrajame - kamara arba kelios kamaros, antroji stuba, svečių kambarys (Didž. Liet. seklyčia. Kartais tarp prieangio ir stubos esti tarpinis kambarys vadinamas taip pat priebučiu, prienamiu) Bezzenberger 1886 užrašė „prynumis“, Mielke 1912 „prinomis“). Naujesniųjų namų prieangyje arba šalia jos skiriama atskira patalpa virtuvei (,,k u kn e“) su mūryta, gan modernia virykla (M. Liet. Šitoks trilypio plano gyven. namas, nesujungtas su tvartu, tebėra žinomas visoje Lietuvoje, Latvijoje ir kai kur“ kitur.
Daug dėmesio skiria namotyrininkai lietuviškajai klėčiai. Klėtis arba svirnas, galima sakyti, pragarsėjo savo senomis, gražiomis, tačiau labai paprastomis formomis. Etnografiškai mums reikšminga klėtis“ tuo, kad ji yra neatskiriama lietuvio (ir latvio) sodybos dalis visoje, tad ir M. Liet. Nors panašios klėtys žinomos dar skandinavų, balkanų, slavų tautose, Rytprūsiuose ji užtinkama tik lietuvių sodybose.
Statybos Medžiagos ir Konstrukcijos
Ne tik savo paskirtimi, planu ir išdėstymu sodybose yra M.Lietuvos ūkininko trobesiai etnografiškai lietuviški, bet ir medžiaga bei konstrukcija. Lietuvis stato (ir tebestato D. Lietuvoje!) medinius namus iš gulsčių sienojų į sąsparas, tiksliau renčia sienas. Ręstinė statyba (vok. „Blockbau“) yra charakteringa baltų ir slavų tautoms, o griautinė (Fachwerk) germanų. Stogo konstrukcija su gegnine, tokia kaip Žemaičiuose ir Užnemunėje ir tuo gimininga senesniajam, dar Aukštaičiuose išlikusiam gailiniam (kabintiniam) stogui, kad jo gegnės (sparai, kazilai) remiasi tiesiog į sienas arba į specialų gegninį rąstą, padėtą išilgai sienos ant truputį iškištų lubų sijų galų.
Puošmenos
Lietuvis sodietis mėgsta papuošti savo gyv. namus ir klėtį, tačiau su saiku. Jo priemonės ribotos: išpjaustinėtas medis ir spalvų derinys, bet ne tapyba ant sienų ir neperdaug susmulkinta drožyba. Čia iškyla ir suteikia ypatingo gyvumo visam trobesiui arkleliai, ragai, ožiai, gaidžiai, sujungti su lelijomis, paukščiukais, kryžiais, ir kt. figūros. Anot Dethlefseno, lietuvių menas, esąs originaliausias ir turtingiausias Rytprūsiuose.
Statybos Politika
Maž. Štai, 1604 metais Įsručio valdžios įstaiga paskelbia instrukciją šaltyšiams: „Kaip elgtis su namais (originale „namus“) arba lietuviškais dūminiais namais (littawschen rochhaeusern): „Lietuviškieji dūminiai namai, vadinami namus, yra beveik kenksmingi, pirmiausia dėl gaisro pavojaus. Toliau nurodoma, kad dažnų gaisrų židiniai yra jaujos pirtys ir lininės (jawygen, pirten...), todėl reikią jas naikinti arba bent statyti atokiau nuo kitų trobesių.