Senieji mediniai namai - tai ne tik architektūros paveldas, bet ir jaukumo, šilumos bei istorijos simbolis. Vietoj to, kad būtų apleisti ar nugriauti, jie atgimsta kaip modernūs, patogūs ir tvarūs būstai, pritaikyti šiuolaikiniams gyventojų poreikiams. Šiame straipsnyje pasakojama apie žmones, kurie atgaivino senas sodybas, paversdami jas jaukiais namais. Tai istorijos apie pastangas, kūrybiškumą ir meilę gamtai.
Perkūno namas Kaune - vienas iš ryškiausių gotikos architektūros pavyzdžių Lietuvoje.
Perkūno Namas Kaune: Istorijos vingiai
XVI a. Vilniaus aprašymai iškeldavo Bernardinų bažnyčią, kaip nepaprastai gražią. Baroko epochos rašytojai laikė Šv. Kazimiero koplyčią dėl jos sensacingo turtingumo ir blizgesio pačiu brangiausiu Vilniaus paminklu. Romantikos laikotarpis, svajojęs apie viduramžius, pradėjo žavėtis Šv. Onos bažnyčios gotiškąja fasado dekoracija. Greit pasklido žinia, kad kaimyninio Kauno senamiestyje yra panaši architektūra: augštas, raguotais pinak-liais padabintas pinjonas ant seno mūrinio namo, tada vadinamo "Perkūno Šventykla". Visi XIX a. Kauno aprašymai jį mini.
Miesto lankytojus stebino keistos šio nedidelio namo pinjono formos, o ypatingai jo vardas: "Perkūno Šventykla". Bet kaip tik šis vardas greit sukėlė abejojimų. Jau 1846 m. Balinskis aiškiai pasisakė, kad mūsų senas ir gotiškai dekoruotas namas Kaune negalėjo būti šventykla ir šitoks jo vadinimas yra klaidinantis. 1854 m. Poznanėje išleistų "Kauno prisiminimų" autorius pastebėjo: "Jokiame sename Kauno aprašyme nerandame įrodymų, kad gotiškasis pastatas prie gatvės, vedančios į Nemuną ir ten tebestovįs, būtų Perkūno šventykla".
Nušviesti gyvenamųjų miesto namų istoriją yra sunkiau kaip bažnytinių ar viešųjų civilinių pastatų, nes dokumentai, liečia jų kilmę, daugiausia laikyti privatinėse rankose, greičiau pražuvo. Kronistams privatinė statyba atrodė nereikšminga ir neverta kronikinio paminėjimo.
Puslapis iš "Necrolithuanica" su Perkūno namo atvaizdu.
Istoriniai duomenys
Pirmos istorinės žinios apie Perkūno Namą tėra iš vėlesnių laikų, kai namas jau buvo išstovėjęs daugiau kaip šimtą metų, ir dėl tos apy-linkybės, kad Perkūno Namo kaimynystėje XVII įsikūrė jėzuitai. Apie jėzuitų įsikūrimą Kaune vysk. Valančiaus "Trumpa Kauno bažnyčių istorija" pasakoja plačiausiai: "Ant galo3 1642 m. gegužės 15 d. Jezavitų provincijolas, kun. Fabricius, atsiuntė penkis Jezavitus: kun. Adomą Gruenbergą, taipogi tris tikrus brolius: Albertą (Autorių "Lietuvos Istorijos"), Kazimierą ir Petrą Kojelavičius. Šie tris savuosius mūrytus namus, ant Kauno rinkos su visais baldais zakonui atidavė. Miesto gyventojai priėmė anuos labai maloniai.
Kad Lackio mūrinis namas būtų vadinamas Perkūno šventykla, Rostovskis nesako. Matyti, XVIII a. šis vadinimas dar nebuvo įsigalėjęs, kaip vysk. Valančiaus laikais. Todėl reikia manyti, kad Perkūno Namo ir šaltiniuose minimojo Lackio namo identiškumą vysk. Valančius sužinojo iš gyvosios vietinės tradicijos, jei ne iš bažnytinių aktų.
Perkūno Namas XVII a. tokiu būdu jau nebepriklausė miesto piliečiui - pirkliui ar amatininkui, bet bajorui dignitoriui Lackiui, kuris mums nežinomomis aplinkybėmis šį mūrinį pastatą buvo mieste įsigijęs. Dar prieš 1655 m. maskviečių invaziją jėzuitai buvo pasistatę laikiną medinę bažnyčią, o mūrinės bažnyčios statyba buvo tepra-dėta 1666 ir tik 1720 užbaigta. Rajonas prie Rotušės aikštės ir gatvės, vedančios į Nemuną, kuriame stovėjo keletas mūrinių miestiečių privatinių namų, buvo XVII - XVIII a. inkorporuotas ir perstatytas į jėzuitų vienuolyną ir kolegiją. Jėzuitų ordiną uždarius, Perkūno Namas pateko vėl į privatines rankas. Mūras buvo gerokai apleistas ir XIX a. būvyje smarkiai sužalotos fasado apatinės dalys.
Toje pačioje "Kauno bažnyčių istorijoje" vysk Valančius pasakoja šį atsitikimą: "1784m. Kauno klebonas buvo Pranciškus Fronckevič, kurs norėdamas viename savo kambaryje padaryti šėpą, kad tam tikslui liepė sieną iškirsti, atrado cininį Mildos, Kauno deivės - globėjos stovylėlę, pusę uolakties augštumo.
Pačiame statulėlės radimo fakte nėra nieko nuostabaus: nuo renesanso laikų metalinės antikės dievaičių statulėlės buvo gerokai paplitusios. Kokį ryšį šis statulėlės radinys klebonijoje turi su visai kitoje senamiesčio vietoje stovinčiu mūsų Perkūno Namu?
1804-1805 m. Teodoras Narbutas, tarnaudamas inžinierium prie Nemuno reguliavimo darbų10, gyveno Kaune ir turėjo progos susipažinti su jo miesto senove. Narbutui Kaune buvo žinomas mūsų senasis gotiškasis namas, kuris, jo žodžiais, jau tada 12visų gyventojų buvo vadinamas Perkūno šventykla", o Kauno klebonijos aktuose jis skaitė apie "Veneros" statulėlės atradimą XVIII amžiuje. Abu dalykai Narbutui buvo įdomūs senovės lietuvių religijos liudininkai, reikalingi paaiškinimo.
Žinant Narbuto metodą papildyti mūsų praeities mįsles išgalvotomis ar mažai patikrintomis istorijomis, reikia daryti išvadą, kad pasakojimas apie "Kaunio" statulos radimą Perkūno Namo sienoje yra jo paties fantazijos padaras. Du skirtingus faktus: 1) bažnytiniuose aktuose minimąjį Veneros statulos atradimą klebonijos sienoje ir 2) gyventojų lūpose kartojamą "Perkūno Šventyklos" vardą gotiškajam namui Narbutas aiškino lietuvių mitologija.
Įdomus dokumentas, įrodąs, kad susidomėjimas mūsų pastatu kaip "Perkūno Šventykla" jau buvo pasireiškęs pirmiau negu Narbuto raštai buvo išplitę, yra išlikęs brėžinys, kurį 1823 paruošė senojo Vilniaus universiteto architektūros adjunktas Domininkas Kulakovskis, nubrėždamas Perkūno Namo vakarinį fasadą su pinjo-nu ir pirmojo bei antrojo augšto planus, visą brėžinį pavadindamas: "Šventyklos planas, vadinamos Perkūno, esančios Kaune prie Akademijos mokyklos.
Žinia apie "Perkūno Šventyklą" Kaune XIX amžiuje pirmoje pusėje buvo pasiekusi ir Tilžės lituanistikos mėgėjus. Tilžės gimnazijos mokytojas Gisevius, 1837 išspausdintame savo straipsnyje apie Rambyną spėdamas, kad ant šio kalno buvusi pagonių šventykla, priminė, kad Zapyškyje ir Kaune neva išlikę senovės lietuvių kulto mūrinių pastatų. "Pačiame Kaune, - rašo Gisevius, - kiekvienas istorijos mėgėjas pamatys džiugiam savo nusistebėjimui vieną dar iki apsupančių, stogu padengtų sienų išlikusią Perkūno šventyklą (Perkunus-Tempel), kuri keistu kontrastu su netolimomis viršum jos iškylančiomis bažnyčiomis stovi kaip jaudinantis tikros krikščioniškos tolerancijos įrodymas".
Perkūno Namas prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Senų sodybų rekonstrukcija
Kaimo sodybų atgimimas yra svarbus procesas, kuriame seni pastatai prikeliami naujam gyvenimui, derinant tradicijas ir šiuolaikinius poreikius. Ingridos istorija - puikus pavyzdys, kaip „asfalto vaikas“ gali atrasti save kaime, įsigydama sodybą Panevėžio rajone. Pirmasis namas buvo statomas savo rankomis, susiduriant su finansiniais sunkumais, tačiau tai nesutrukdė siekti svajonės.
Vilmos ir Aleno sodyba - tai pasakojimas apie artumą gamtai ir kūrybinę veiklą. Nuo savaitgalio išvykų iki nuosavos sodybos - toks buvo jų kelias. Alenas, palikęs darbą banke, ėmėsi sodybos atnaujinimo projekto, o Vilma tapo jo pagalbininke. Kartu jie kūrė naujas erdves ir patirtis.
Architektė Gina Vieversytė dalinasi patarimais, kaip atnaujinti seną būstą, išsaugant jo unikalumą ir pritaikant šiuolaikiniams poreikiams. Svarbu įvertinti vietą, apylinkę, kaimynus, patalpų aukštį ir galimybę padidinti sanitarinį mazgą. Renovuojant būstą, reikia vengti per didelio skirtingų medžiagų, faktūrų ar spalvų kiekio.
Klaipėdos Senamiesčio Renesansas: Konversijos Pavyzdys
Puikus renovacijos pavyzdys yra Klaipėdoje, šalia Senosios perkėlos, įgyvendintas projektas. 1961 m. statytas namas, elektroninio aukciono būdu įsigytas NT plėtros bendrovės „ReHub“, buvo konvertuotas į 29 modernias patalpas. Ši konversija, pasak vystytojų, buvo įgyvendinta itin atsakingai, siekiant išsaugoti autentišką pastato dvasią ir pasiūlyti aukštą gyvenimo kokybę būsimiems naujakuriams bei tvariai augančią vertę investuotojams. Šiuo metu laisvos tik dvi patalpos.
Seno Medinuko Atgimimas: Iššūkiai Ir Sprendimai
Seni mediniai namai - tai ne tik architektūros paveldas, bet ir jaukumo, šilumos bei istorijos simbolis. Tačiau laikui bėga...
Markučių dvaras - autentiškas XIX a. medinės priemiesčio architektūros ir interjero pavyzdys.
Subačiaus g. Vilniaus miesto muziejaus padalinys - Markučių dvaras (anksčiau - Markučių dvaro muziejus, Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus) - įsikūręs istorinio Markučių dvaro gyvenamajame name. Šis parko apsuptyje stovintis pastatas yra autentiškas XIX a. medinės priemiesčio architektūros ir interjero pavyzdys. Svarbiausi Markučių dvaro nuolatinės ekspozicijos elementai yra autentiškos senojo dvaro detalės: 1867 m. statytas medinis gyvenamasis namas su daugiau nei 150 metų nepakeistu suplanavimu bei XIX a. pabaigos interjero elementai - baldai, indai, knygos ir dailės kūriniai. Tai vienas iš nedaugelio Lietuvos dvarų, kurio baldai ir buities daiktai karo bei pokario metais nebuvo išblaškyti.
Markučių dvaras draugauja su Markučių ir Ribiškių bendruomenėmis, Markučių dienos veiklos centru, suteikia patalpas jų renginiams. Greta įprastų edukacinių užsiėmimų ir ekskursijų dvare rengiamos laikinos parodos, vyksta paskaitos bei susitikimai.
Kaip apšiltinti seną medinį namą?
Skandinavijos šalyse seni rąstiniai namai itin paklausūs. Specialūs agentai tokiais įvairią istoriją menančiais rąstinukais itin sėkmingai prekiauja. Juos išardo, sužymi konstrukcijas ir sukrautas į specialius konteinerius gabena net į miestų centrus, kur perstatytus pelningai parduoda. Lietuvoje kol kas toks verslas nepopuliarus.
Senovinis namas kvėpuodavo per medinių langų plyšiukus. O deguonis į vidų patekdavo pro dideliu sandarumu nepasižymėjusias duris. Dabar dažnai po remonto namas uždusinamas. Visi galvoja, kad užsandarinę medinuką laimime šilumos. Deja, ne visada.
Restauratorius Romas Šimanauskas: „Senovėje meistrai pilių langus stiklindavo oru. Patalpų ir menių ekosistemą sureguliuodavo taip, kad ties statinio angomis oras būdavo suspaudžiamas į savotišką kamštį ir visai nejudėdavo.
Dažnai seni rąstiniai namai pastatyti ant akmenų kampuose ar itin silpnu pamatų. Jie paprastai subyra tik pradėjus kelti statinį. Tada tenka daryti naują pamatą, o kartu galima išlieti platesnį, kurio užtektų ir rąstams, ir šiaudams.
Šiuo metu medinėms namų konstrukcijoms apšiltinti įvairias sistemas siūlo tikrai daug gamintojų. Tačiau niekas nekalba apie galimybę tam panaudoti vieną iš populiariausių Lietuvoje „šilumos ekonomintojo“ - polistirolo ar kitokių sintetinių polimerų. Jis tinkamas ir, tiesa sakant, kol kas nepamainomas tik medinio statinio pamatams.
Kaip tinkamiausias medžiagas medinių namų šiltinimui architektas siūlo rinktis tik kvėpuojančias, t. y. nelaidžias orui, bet gebančias išleisti garo perteklių. Tai natūrali celiuliozė arba jos pagrindu sukurti gaminiai. Daugiausia tokių kailinių sistemų bemaž visoms statinio konstrukcijoms šiuo metu Lietuvoje siūlo bendrovė „Steico“.
Vieną iš labiausiai subalansuotų sistemų siūlo „Rockwool“. Dėl išskirtinių savybių ši akmens vata puikiai tinka tokiose vietose, kur reikalingas didelis patvarumas, apsauga nuo gaisro ar būtina užtikrinti akustinį komfortą.
Efektyviausia namą šiltinti iš išorės. Lauke ir vietos daugiau nei viduje… Taigi siena turėtų atrodyti taip: lauko fasado apdaila, vėjo izoliacija, akmens arba kitokia vata, esami sienmedžiai, viduje plėvelė ir vidaus apdaila. Tereikia žinių ir naudotis šiaurėje gyvenančių žmonių patirtimi. Tokia technologija juos tenkina net šalčiui spūstelėjus daugiau nei 50 laipsnių.
Restauratorius Romas Šimanauskas įsitikinęs, kad lietuvių klasikos kūriniuose aprašomi basi po namus lakstantys bambliai iš tiesų tai darė. „Bočiai po grindimis iš akmenų ar plytų įrengdavo kanalus ir jais paleisdavo dūmus iš krosnies. Šie prieš patekdami į kaminą, judėdami tais labirintais, atiduodavo paskutinę šilumą. Senovės meistrai žinojo, kaip padaryti tuos kanalus, kad jie nesumažintų kamino traukos, o ją dar net padidintų. Tokiu būdu visa šiluma likdavo name.
Seni namai, turintys savitą istoriją ir nostalgiją keliančią aurą, vis dažniau sulaukia naujo gyvenimo. Vietoj to, kad būtų apleisti ar nugriauti, jie atgimsta kaip modernūs, patogūs ir tvarūs būstai, pritaikyti šiuolaikiniams gyventojų poreikiams. Šis procesas, vadinamas renovacija, apima ne tik pastato atnaujinimą, bet ir jo pritaikymą naujoms funkcijoms, išsaugant autentišką dvasią ir kultūrinį paveldą.
Pagrindiniai klausimai renkantis sklypą ar butą:
- Vieta, apylinkė, kaimynai (svarbu draugiška bendruomenė).
- Patalpų aukštis (ar bus galima įrengti tinkamą apšvietimą).
- Ar įmanoma padidinti san. mazgą (senuose daugiabučiuose dažniausiai tualeto ir vonios patalpos yra atskiros).
- Langų orientacija (pagal galiojančius reglamentus visi vieno buto langai negali būti į šiaurę).
Ką daryti, jei nusižiūrėjote trijų kambarių butą 1970 m. statybos name?
Įvertinti, ką bus galima ir ar bus galima griauti (kokios buto sienos?). Jei namas monolitinis ir 9 aukštų, iš karto „įsijungia stabdis“, nes žinoma, kiek yra procedūrų, norint gauti statybą leidžiantį dokumentą (SLD). Reikia ir kaimynų sutikimo, ir, priklausomai nuo namo aukštingumo ir kitų specifinių ribojimų, būtina atlikti ekspertizę. Kad gautų SLD, architektas turi parengti projektą.
Klaidos, kurias daro žmonės remontuodami būstus:
- Per didelis skirtingų medžiagų, faktūrų ar spalvų kiekis.
- Skirtingų rūšių grindys kambariuose.
- Mažose erdvėse naudojant tamsias medžiagas ar spalvas.