Trakai - miestas, turtingas istorijos ir kultūros paveldo, kuris atsiskleidžia ne tik architektūroje, bet ir tautų bei religijų sąveikoje. Šiandien Trakai yra unikalus tikėjimo ir Lietuvos kultūros istorijos paminklas, saugantis daugiasluoksnį šešių šimtmečių praeitį menantį Bažnyčios ir dailės paveldą.
Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Bazilika
Ežerų apsuptame Trakų pusiasalyje puikuojasi Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika. Trakų salos pilies rūmams savo mastu ir didybe prilygstanti bažnyčia 2017 m. Lietuvoje iš viso yra 8 bazilikos, įskaitant Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedrą, Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą ir Kristaus Prisikėlimo baziliką, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo, Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo, Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo ir Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos.
XV a. Vytauto Didžiojo funduota bažnyčia yra netaisyklingo stačiakampio formos, joje darniai persipina gotikos ir baroko bruožai. Bazilikoje saugomas gausus sakralinis bei dailės lobynas: molbertiniai paveikslai, memorialiniai paminklai, įvairūs relikvijoriai, taurės, XVIII a. žvakidės, amžinosios ugnies lempa ir kt. Išskirtinio dėmesio vertas Dievo Motinos paveikslas, garsėjantis stebuklais bei malonėmis. Šiam, pirmajam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais oficialiai popiežiaus Klemenso XI auksinėmis karūnomis vainikuotam paveikslui buvo suteiktas Ligonių Užtarėjos titulas.
Nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 8 d. Trakų bazilika švenčia garsiojo bazilikos paveikslo karūnavimo jubiliejų, todėl 2018-ieji paskelbti Trakų Dievo Motinos - Lietuvos Globėjos - metais, o 2017 m. Trakų šventovę aplanko daugybė tikinčiųjų ne tik iš Lietuvos. Ypatingos iškilmės - kasmetiniai Žolinės ir Trakinių atlaidai - pritraukia piligrimus iš kaimyninių ir iš tolimesnių kraštų.
Bažnyčia - dvasinis miesto centras, dydžiu ir svarba prilygusiu Trakų salos pilies rūmams. Ne tik bažnyčios mastas, bet ir jos istorija išskirtinė - ji nė sykio nebuvo uždaryta, perėjusi kitos konfesijos žinion ar naudota ne pagal paskirtį.
Itin garbingas bazilikos titulas jai suteiktas pagal specialius kriterijus, nustatytus Domus Ecclesiae, t. y. Dievo kulto ir sakramentų tvarkos dekrete. Kriterijai taikomi tiek pastatui, tiek gyvajai Bažnyčiai, t. y. joje besirenkančiai tikinčiųjų bendruomenei. Be to, bazilikos titulu pabrėžiamas ypatingas bažnyčios ryšys su popiežiumi.
Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje Šv. Dar prieš susilaukiant popiežiaus pripažinimo, apie Švč. Mergelę Mariją ir jos Kūdikį vaizduojantį paveikslą sklido garsas po visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Nuo pat pirmų XVII a. metų prie paveikslo buvo kabinami votai, padėką už sulauktas stebuklingąsias malones išreiškiančios dovanos, pavyzdžiui, širdelės pavidalo dirbinėliai iš tauriųjų metalų ar vėriniai.
Originalus gotikinių bruožų XV a. tapytas paveikslas turi ypatingą istorinę reikšmę. Kitoje paveikslo pusėje užrašyta, jog tai Bizantijos imperatoriaus Emanuelio II Paleologo dovana Lietuvos valdovui - Vytautui Didžiajam - krikšto proga. Tas pats užrašas byloja, jog tai Dievo Motina Nikopėja, kas graikų kalboje reiškia „pergalingoji“. Tikima, kad XII a.
Pagrindiniame Trakų bazilikos altoriuje kabantis stebuklingasis paveikslas bėgant amžiams buvo pertapytas. Restauratorių tyrimai parodė, kad ankstesnis Marijos atvaizdas buvo gotikos stiliaus, Švč. Mergelė vaizduota stovinti, vienplaukė, galbūt su rožių vainiku ant galvos.
Jubiliejinių metų proga 2017 m. konsekruojant didįjį bazilikos altorių, buvo iškilmingai pašventinti nauji varpai. Jie išlieti garsioje brolių Kruševskių varpų liejykloje Vengruve, Lenkijoje. Didysis varpas yra skirtas Trakų Dievo Motinos - Lietuvos Globėjos - garbei. Jis sveria net 700 kg!
Nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 8 d. - ypatingi metai. Popiežiaus Pranciškaus vainikuota Trakų bazilika žymi 300 metų Dievo Motinos paveikslo karūnavimo jubiliejų. Be to, sukanka 100 metų nuo Lietuvos valstybės atkūrimo. Lietuvos vyskupai ir Lietuvos Respublikos Seimas 2018-uosius paskelbė Trakų Dievo Motinos - Lietuvos Globėjos - metais.
Trakų Dievo Motinos paveikslo svarba Lietuvos istorijoje neginčijama.
Trakų Šv. Jono Nepomuko Koplytstulpis
Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis - vienas iš svarbesnių Trakų miesto akcentų. Šis 14 metrų aukščio koplytstulpis yra įrengtas pačioje Trakų miesto šerdyje, Karaimų ir Vytauto gatvių sankirtoje, buvusios Rotušės aikštės centre. Rašytiniai šaltiniai byloja, kad jau XVII a. viduryje čia stovėjo mūrinė kolona su statula.
Klasicistinio stiliaus koplytstulpis su žvejų ir vandens apsuptų miestų globėjo statula Trakų krašto gyventojams yra svarbus ir garbinamas simbolis. Po 1863 metų sukilimo caro valdžia įsakė nuversti šventojo skulptūrą ir pasiūlė už tai nemažą pinigų sumą. Sakoma, kad vietos gyventojai pasipriešino ir nesutiko vykdyti caro įsakymo.
1935 metais į koplytstulpį buvo įkeltas naujas šv. Jono Nepomuko atvaizdas, jį sukūrė Vilniaus skulptorius Stanislovas Hornas-Poplavskis. Pokario metais jai vėl iškilo grėsmė. Šįkart uolūs ateistai medinį Nepomuką išėmė iš koplytstulpio ir įmetė į ežerą! Apie tai sužinoję Trakų muziejaus darbuotojai išgriebė skulptūrą iš ežero gelmių ir ėmėsi saugoti muziejaus fonduose.
Šiandien koplytstulpyje stovi restauruota šv. Jono Nepomuko skulptūra. Apie šv. Jono Nepomuko koplytstulpį sklando nemažai legendų. Viena byloja, kad XVIII a. Užutrakio dvaro savininkui Laurynui Odinecui plaukiant Galvės ežeru staiga kilo smarki audra ir šis pradėjęs skęsti. Prisiminęs šv. Nepomuką dvarininkas ėmė iš visos širdies jam melstis ir prašyti pagalbos.
Kitas pasakojimas yra apie tai, kad kai caro valdžia išėmė statulą iš koplytstulpio, vietos gyventojai neapsakomai nusiminė. Pradėta tikėti, jog kiekvieną pavasarį Galvės ežeras pasiglemš po žmogaus gyvybę, jei šv. Nepomukas negrįšiąs ant kolonos.
Iš Čekijos šv. Jono Nepomuko kultą dar XVIII a. antroje pusėje į tuometinę Lietuvos-Lenkijos valstybę atnešė jėzuitai. Greitai šis vardas tapo vienu žinomiausių ir plačiai garbinamu. Įdomu, kad tuometinis valdovas Augustas II šv. Joną Nepomuką - greta šv. Stanislovo ir šv. Kazimiero - išrinko valstybės patronu, t. y. valstybės globėju ar užtarėju.
Šv. Jono Nepomuko diena švenčiama gegužės 16-ąją. Jis laikomasČekijos, kunigų,upeivių, sielininkų, žvejų, malūnininkų, jūrininkų bei tiltų globėju, saugančiu nuo potvynių ir visų vandens nelaimių.
Karaimų Paveldas Trakuose
Nuo seno Trakų miestas garsėja įvairių tautinių ir religinių bendruomenių sambūviu. Būtent tai lėmė, kad net ir šiandien tą galima išvysti vaikštant po skirtingomis architektūros tradicijomis išmargintą miestą. Kitas ypatumas, traukiantis turistus į Trakus, yra karaimai. Neabejotinai tai unikali tiurkų grupės tauta, tikinti tarpine judaizmo atšaka. Manoma, kad karaimų religijos doktrina susiformavo VIII amžiuje Mezopotamijoje.
Kurdami gyvenimą Trakuose, karaimų bendruomenė per visus šimtmečius išsaugojo savo tradicijas, tikėjimą, papročius ir svarbiausia - kalbą. Viskas prasidėjo tuomet, kai apie 1398 metus po pergalingo mūšio Kryme XIV a. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas į Trakus perkraustė maždaug 380 šios tautybės šeimų. Atvykę čia, Trakų karaimai sudarė dvi skirtinga veikla užsiimančias grupes: karių ir civilių. Kariai saugojo pilis bei tiltą į Salos pilį.
Laikui bėgant karaimai įgavo Vytauto Didžiojo ir kitų Lietuvos valdovų pasitikėjimą. Šie savo ruožtu, norėdami atsidėkoti, suteikdavo karaimų bendruomenei tam tikras privilegijas. Viena jų - Magdeburgo (savivaldos) teisė. Apie tai yra išlikęs istorinis 1441 metų liudijimas. Viena jų - Mažasis miestas arba karaimų gyvenamoji miesto dalis. Ši privilegija traktavo tai kaip savarankišką miestą, turintį savo antspaudą ir iždą. Čia karaimai galėjo statytis savo maldos namus, kuriuose išpažino savo religiją - karaizmą.
Pati Karaimų gatvė tuo metu atrodė neatpažįstamai kitaip, nei atrodo dabar. Ji ėjo aukščiausia kalvos ketera, per centrą. Abipus jos viena šalia kitos buvo išsidėsčiusios karaimų sodybos: šalia gatvės - gyvenamasis namas, už jo - ūkiniai trobesiai, už kurių iki pat ežero kranto leidosi daržai arba sodai.
Dabar Karaimų gatvėje galima aplankyti vienintelę Europos Sąjungoje šios tautos kultūrą atspindinčią ekspoziciją. Tuo metu, kai karaimai statėsi savo namus, visi jie turėjo vieną išskirtinumą, kuris matomas ligi šių dienų. Visi tradiciniai karaimų namai turi tris langus į gatvę.
S. Šapšalo Karaimų Tautos Muziejus
1967 metais buvo įrengta Karaimų etnografinė paroda. 1997 metais ši ekspozicija atnaujinta. Pastaroji supažindina su karaimų tautos istorija, buitimi bei papročiais ir yra vienintelis tautos, kuri prieš 600 metų iš Krymo atsikraustė į Lietuvą, pažinimo atspindys. Karaimai - mažiausia Lietuvoje gyvenanti tiurkų kilmės tauta.
XIV a. pab. Vytautas, tęsdamas žemių užkariavimo politiką, pasiekė Krymo pusiasalį. Po pergalės mūšyje su Aukso orda jis atkėlė į Lietuvą 383 karaimų šeimas. Jos buvo apgyvendintos Trakuose, šiaurvakarinėje miesto dalyje. Vėliau karaimų gyvenvietės įsikūrė ir šiaurės Lietuvoje. Trakuose dalis karaimų ėjo pilių sargybą, kita dalis vertėsi žemdirbyste, prekyba ir amatais.
Svarbią reikšmę karaimams turėjo Kazimiero Jogailaičio 1441 m. suteikta Magdeburgo teisė. Remiantis šia privilegija, karaimams vadovavo renkamas vaitas, pavaldus pačiam valdovui ar jo teismui. Nuo 1850 m. Lietuvos karaimai buvo pavaldūs Krymo karaimų dvasinei valdybai.
1938 m. Lenkijos vyriausybė karaimų muziejaus statybai Trakuose asignavo 33 tūkst. zlotų. Vadovaujant architektui J.Borovskiui, pradėta muziejaus statyba, kurioje aktyviai dalyvavo ir patys karaimai. 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė statybos darbus.
1967 metais buvo atidaryta pirmoji Trakų istorijos muziejaus karaimų etnografinė paroda, kurios pagrindą sudarė S.Šapšalo sukaupta kolekcija.
Trakų Kenesa
Karaimų maldos namai stovėję nuo XIV a. pab. karaimų gyventoje teritorijoje, Mažajame mieste. XVI a. pr. Kenesa sudegė ir buvo atstatyta 1533 m. Po to dar kelis kartus iki XVIII a. griauta ir atstatyta. 1727 ir 1773 m. pastatas apgadintas, po to remontuotas. Kenesa degė per 1794 metų gaisrą. Savo aukomis ją atstatyti padėjo Slucko ir Krymo karaimai.
1903-1904 m. ji rekonstruota pagal 1898-1899 metais parengtą projektą. Darbai buvo vykdomi karaimų dvasininko Felikso Maleckio iniciatyva ir surinktomis lėšomis. Prie darbų prisidėjo ir inžinierius Michailas Prozorovas. Prie kenesos veikė mokykla.
Kenesa yra kvadrato formos, vieno aukšto, dviejų patalpų pastatas. Į sale, vyrų dalį, patenkama iš prieangio per tris įėjimus. Tame pat prieangyje įrengti laiptai į balkoną, moterų dalį. Balkoną laiko 4 medinės kolonos. Patalpos lubos - aštuonbriaunis kupolas, dažytas mėlynai. Pastato pamatai sumūryti iš akmenų, tinkuoti. Tašytų rąstų sienos tinkuotos iš vidaus ir išorės. Stogas keturšlaitis, dviejų pakopų, virš jo įtaisytas keturkampio plano žibintas. Pagrindinis pastato fasadas asimetriškas, aukštai išdėstyti arkiniai langai su profiliuotais apvadais.
Žydų Bendruomenės Pėdsakai Trakuose
Dar 1413-1414 m. XVI a. pirmojoje pusėje, kaip parodė istorikės dr. Jurgitos Šiaučiūnaitės-Verbickienės tyrimai, greta karaimų Trakuose jau gyveno ir žydų bendruomenė, jos sinagoga minima 1533 m. Senoji, prarasta jos dvasia netikėtai išryškėja žiemos nuotraukoje 1954 m. žydų išeivių išleistoje knygoje: baltumoje išnyra apsnigtas sinagogos stogas ir Vytauto Didžiojo 1409 m. įsteigta Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Dviejų maldos namų glaudumas, artumas erdvėje atrodo simboliškas.
Kaip prisimenama 1954 m. žydų išeivių išleistoje knygoje „Trakai“, negrįstoje gatvelėje stovėjusi sinagoga buvo pastatyta iš medinių rąstų, tik iš išorės uždengta dažytomis lentomis, bet laikas jų spalvą išblukinęs neatpažįstamai. Prie pietinės sienos, šalia dekoruoto skydo, ant kurio surašytas Dievo-Izraelio tautos išvaduotojo laiminimas, stovėjo didžiulė spindinti žalvarinė Chanukos menora su liūtais ir ereliais papuoštu šamašu [3] - ne kiekvieno miestelio bendruomenė galėjusi tokia pasidididžiuoti.
Po 1941 m. rugsėjo 30 d. žudynių šioje sinagogoje buvo sukrauti aukų rūbai. „Pranešu Tamstai, kad tvarkant žydų suvežtą turtą į sinagogą radau tinkamus policijos tarnybai septynerius kailinius. Iš jų treji yra geltonos spalvos netraukti ilgumo žemiau kelių, ir keturi kailiai traukti milo medžiaga ilgumo iki kelio. Prašau parėdymo tuos kailinius išreikalaut policijos tarnautojams, apsivilkti einant tarnybon“, - rašoma Trakų nuovados policininko 1941 m. spalio 17 d.
Šalia sinagogos, kaip rašoma žydų išeivių 1954 m. išleistoje knygoje, stovėjo namas, bendruomenės pastatytas rabinui Nahumui Grinhauzui (1862-1915).
Tankiausiai žydų gyventa miesto dalis, kaip matyti iš 1935 m. lenkų kalba išleistoje Jano Tochtermano knygoje [8] paskelbto žemėlapio, tęsėsi palei dabartinę Vytauto gatvę pro Trakų švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią ir senąją Totorių ar Mahometonų gatvelę iki Rotušės aikštės.
Kitos Įdomios Vietos Trakuose
Angelų Kalva
Šioje liaudies pamaldumo ir dvasingumo puoselėjimo vietoje gausu medinių angelų skulptūrų, dailių kaltinių saulučių bei tautiniais simboliais išpuoštų gyvybės medžių. Pradinės Angelų kalvos idėjos iniciatorės Dominyka Dubauskaitė-Semionovė ir Lolita Piličiauskaitė-Navickienė 2009 metais sumanė pagerbti Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejų bei Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos 600 metų jubiliejų.
Beje, Angelų kalva dabar taip pat žinoma Tūkstantmečio ženklų tako vardu. Šiandien šiame 4,3 ha plote dangų sveikina daugiau kaip 40 didelių ir mažesnių medinių angelų, iš ąžuolo drožtų koplytstulpių.
Kiekvienas ant kalvos esantis angelas įkūnija vieną iš gyvenimo tiesų, pamatinių žmonijos ar krikščioniškųjų vertybių. Angelų pavidalu čia įkurdinta Gyvybė, Tiesa, Taika, Dvasios ramybė, Atjauta, Pasiaukojimas, Meilė, Sveikata, Džiaugsmas, Dėkingumas, Viltis... Taip pat čia yra šeimas bei mokslus globojantys angelai, dvasios ramybės ir Baltijos kelio saugotojai bei daug kitų.
Tai tęstinis projektas, auginamas žmonių dvasingumo ir dėkingumo, o jį kurti kviečiami visi norintys - kiekvienas čia gali įprasminti savo mintis, maldas ar svarbią dorinę vertybę. Angelų kalva yra atvira, nemokama, lankymui bet kuriuo paros metu pritaikyta erdvė. Nuo jos galima pasigrožėti plačiai besidriekiančiu miškų ir vandenų kraštovaizdžiu.
Trakų Salos Pilis
Dar statant, tvirtinant ir plečiant Pusiasalio pilį, XIV a. II pusėje pradėta Salos pilies statyba vienoje iš didesnių Galvės ežero salų. Pirmajame statybos etape Salos pilis buvo pereinamojo tipo iš aptvarinės į konventinę, kurią sudaro raidės "U" formos kunigaikščių rūmai ir priešpilis.
Antrajame statybos etape pilis pradėta statyti pagal kitą planą: tarp rūmų korpusų sumanyta pastatyti 9,2x9,6 m dydžio šešių aukštų donžoną (33 metrai), o salos pakraščiu - gynybinę sieną su kontraforsais. Pilies architektūra gotikos stiliaus, bet kai kurie elementai turėjo ir romaninio stiliaus bruožų. Visos patalpos buvo skliautuotos, langų angokraščiai puošti profiliuotomis plytomis.
Po Žalgirio mūšio (1410 m.), sutriuškinus Kryžiuočių ordiną, Salos pilis tapo didžiojo kunigaikščio rezidencija. XV a. pr. Trakai buvo klestintis miestas, jame lankėsi daug pirklių, garbingų svečių, užsienio pasiuntinių, kurie buvo priimami Salos rūmų reprezentacinėje menėje.
XVI a. praradus karinę funkciją ir netekus rezidencijos vaidmens, Salos pilies reikšmė sumenko, didieji kunigaikščiai į ją užsukdavo vis rečiau. Salos pilyje saugota Lietuvos Metrika 1511 m. perkelta į Vilnių. Salos pilis tampa kilmingų asmenų kalėjimu.
Po niokojančios 1655-1661 m. carinės Rusijos invazijos Trakų miestas buvo apiplėštas ir sudegintas, Salos pilis apgriauta ir nebuvo atstatoma, miestas jau neatsigavo ir tapo provincijos miesteliu.
1962 m. pagal architekto B. Krūminio projektą buvo atstatyti centriniai rūmai, o vadovaujant architektui St. Mikulioniui 1987 m. baigtas restauruoti priešpilis. Atstatyti priešpilio kampiniai bokštai, vakariniai kazematai pakeitė ir visos pilies tūrinę erdvinę kompoziciją. Lietuvos ir Trakų miesto simbolis - Salos pilis atgavo XV amžiaus vaizdą.
1962 m. Salos pilis perduota Trakų istorijos muziejui. Čia įrengtos ekspozicijos, veikia parodos, vyksta koncertai, festivaliai, šventės. Kasmet pilį aplanko tūkstančiai lankytojų.
Užutrakio Dvaras
Užutrakio dvaro sodybos rūmai pastatyti kai valdas 1897 metais įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius. Naujasis savininkas nusprendė, kad pagal jo užimamą padėtį medinis miške stovinti pastatas per prastas ir netinkantis jo šeimai. Iš Varšuvos pakviestas architektas Janas Husas pagal tuo metu vyravusį klasicizmo stilių suprojektavo naujus mūrinius rūmus.
Prie pagrindinio sodybos kelio stovinti arklidė statyta apie 1902 metus, dvarą valdant grafui Juozapui Tiškevičiui. Tuo metu kartu su arklide sodyboje dygo ir kiti ūkiniai, gamybiniai pastatai: tvarkai, svirnai, sandėliai.
Galvijai buvo vienas svarbesnių grafo Juozapo Tiškevičiaus valdomo Užutrakio dvaro pajamų šaltinių. Norint juos veisti reikėjo ir tinkamų erdvių patalpų. Dvaro sodyboje karvidės pastatytos 1895 metais. Jose auginti veisliniai olandiški galvijai. Skaičiuojama, kad tuo metu karvidėse mūkė daugiau kaip šimtas vien melžiamų karvių.
Užutrakio dvaro sodybos dar išlikęs XVIII-XIX amžiuje statytas tuometinių dvaro šeimininkų Odincų, o vėliau Koreivų gyvenamasis namas. Vėliau dvarą įsigijus grafui Juozapui Tiškevičiui šiame pastate buvo apgyvendinti darbininkai, kurie rūpinosi statybomis. Darbo jiems netrūko.
Užutrakio dvaro spirito varyklos pastatų kompleksas vienas ryškiausių ūkinės dvaro dalies architektūrinių akcentų. Raudonų plytų mūro varykla ir spirito sandėlis statytas 1896 metais.
Gausiu žemės, miškų ir žuvų ūkiu garsėjusiam dvarui rūsys buvo būtinas. Užutrakyje pastatytame skliautiniame rūsyje nuo dienos šviesos buvo slepiami ir sandėliuojami įvairiausi maisto produktai.
Dvaro valdoms prižiūrėti Užutrakį valdant grafas Juozapas Tiškevičius buvo nusamdęs sargą. Kad nieko pro savo budrias akis nepraleistų, jo darbas suplanuotas taip, kad iš namų nereikėtų išeiti. Sargui 1897 metais sodybos pakraštyje pastatytas namelis. Jame įrengtos ir gyvenamosios patalpos ir budėjimo postas.
Prie dvaro sodybos pagrindinio kelio stovintis svirnas statytas XIX amžiaus pabaigoje, kartu su kitais gamybiniai ir ūkiniais dvaro pastatai. Į svirną buvo patenkama per aukštas dvivėres duris. Įėjimą puošė du bokšteliai.
Parką valdantis grafas Juozapas Tiškevičius šioje vietoje kurti parką patikėjo profesionalams. Darbo ėmėsi prancūzų kraštovaizdžio architektas ir botanikas Eduardas Fransua Andre.
Trakų Lankytinų Vietų Žemėlapis
Apibendrinant, Trakai - tai miestas, kuriame susipina istorija, kultūra ir gamta. Nuo didingos bazilikos iki karaimų ir žydų bendruomenių paveldo, Trakai siūlo lankytojams ne tik grožėtis architektūra, bet ir pajusti tautų bei religijų sąveiką. Šis miestas - tikras Lietuvos istorijos ir kultūros lobynas, kurį verta aplankyti ir pažinti.