Kamajų seniūnijai priklausantis Salų dvaras yra Dviragio ežero salos krante, Rokiškio rajone. Kelias į Salų miestelį, įsikūrusį Dviragio ežero glėbyje, ypač vaizdingas, aplink išsimėčiusios sodybėlės jaukios ir sutvarkytos. Į šį nuostabų gamtos kampelį galima patekti tiltu, arba specialiai supiltu pylimu, o iki Salų dvaro, kurio šiandiena ir istorija čia mus ir atvilioja, galima atplaukti ir plaustais iš poros turizmo sodybų.
Salos - sena vietovė, žinoma jau nuo 1450-ųjų. Salos Strijkovskio „Kronikoje“ paminėtos jau 1450 m., kai dar priklausė didikams Kęsgailoms. Tuomet, kaip sprendžiama iš istorinių šaltinių, buvo dovanota Lietuvos didikams Kęsgailoms. Greičiausiai šie Žemaitijos bajorai jas gavo dovanų iš Vytauto Didžiojo. Žinoma, kad Kęsgailos buvo turtingi žmonės. Garsėjo Žemaitijoje, tačiau Salose jie niekuomet negyveno, tik valdė šios vietos žemes.
Nuo 1567 m. Salos priklausė Radvilų giminės Nesvyžiaus atšakai. Apie 16 a. viduryje atiteko Radviloms. XVI a. vietovė atiteko Radviloms, kurie buvo viena turtingiausių Lietuvos giminių. Kiek vėliau, bet sunku pasakyti, kuriuo tiksliai metu, jos atiteko Radviloms, kurie čia ir pastatė pirmuosius medinius dvaro rūmus. Radviloms valdant jau buvo pradėtas formuoti miško parkas, garsėjęs žirgynu, stovėjo medinis dvaro sodybos pastatas. Tiesa, patys čia nerezidavo, atvažiuodavo tik medžioti, mat aplinkiniuose miškuose buvo daug žvėrių ir netgi gyveno meškos, kurios, anot pasakojimų, dar saugojo ir dvarą. Dabar meškų nėra, bet salą pamėgę žalčiai, o jos tylą kartas nuo karto sutrikdo ypatingai baubiantis paukštis baublys. Kas jį girdėjo, žino, kad giesme ar čiulbėjimu tai pavadinti būtų tikrai sunku.
1806 m. Salų dvarą nusipirko italų kilmės didikai Morikoniai. XVIII a. Salos perėjo italų kilmės didikų Morikonių žinion. 1806 m., dvarą nupirkus Ignotui Morikoniui, prasidėjo dvaro komplekso klestėjimo metai. Salų dvaro savininkas buvo Kristupas Morikonis - Ukmergės pareigūnas. Vėliau jis miestelį užrašė sūnui Marcijonui Morikoniui, kuris buvo vedęs Benedikto Tyzenhauzo dukrą Aleksandrą, Rokiškio dvaro statytojo Ignoto Tyzenhauzo seserį. Rūmų statyba pradėta XVIII a. pabaigoje, iki 1855 m. buvo sukurtas visas dvaro sodybos ansamblis. Buvo tvarkomas parkas, formuojamas vaismedžių sodas, pastyti mūriniai klasicistinio stiliaus dvaro rūmai. Istoriniu požiūriu įdomu tai, kad A. Morikonienė prisidėjo prie Rokiškio istorijai didelę įtaką turėjusios asmenybės, rašytojos Sofijos Tyzenhauzaitės auklėjimo. Mat būsima įžymybė, pirmoji iš Lietuvos rašiusi prancūziškai, S. Tyzenhauzaitė buvo jos giminaitė. Istorikai pastebi, kad didžiausią įtaką Saloms vis dėlto turėjo Ignotas Morikonis. Manoma, kad I. Morikonis rūmų nebaigė formuoti. Statybas tęsė ir rūmus gražino jo palikuonys.
Paskutinis Morikonis Marcijonas su savo žmona Aleksandra Tyzenhauzaite turi du sūnus Benediktą ir Ignotą. Benediktas išeina užkuriais į Taujėnų dvarą, veda Radvilų dukrą M. Radvilaitę, o Ignotas lieka Salose. 1806m. medinis dvaras griaunamas, ir įdomu tai, kad abu broliai pasikviečia tą patį architektą iš Italijos Piero de Rosso, kuris jiems ir suprojektuoja naujus dvaro rūmus. Todėl šie rūmai yra gana panašūs, tik Salų mažesni.
Salos skamba garsiai ir linksmai, deja, palyginus trumpai. 1855 m. dvarą su parku įsigijo Reinoldas Tyzenhauzas ir Salų dvaro sodybą pavertė to meto kultūriniu centru. Vėlesniu Tyzenhauzų valdymo laikotarpiu pro puošnų dvaro kolonų portiką rinkdavosi svečiai į prabangiausias to meto puotas, skambėjusias visoje Lietuvoje. Po jo mirties dvaro valdytoja tapo Marija Pšezdziecka. Jos rūpesčiu pastyta Šv. Kryžiaus bažnyčia (arch. G. Werner), rekonstruoti dvaro pastatai.
Iki šių dienų išlikusi medinė Salų bažnyčia buvo pastatyta Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės rūpesčiu. Ją projektavo architektas Verneris. Tas pats, kuris projektavo ir Rokiškio Šv. Mato bažnyčią.
Morikonio laikais Salų dvarui priklausančiuose pastatuose veikė vaistinė ir muzikos mokykla. Anuometinės Europos mastais tai buvo retenybė. Be to, tai buvo viena pirmųjų muzikos mokyklų Lietuvoje, įkurta XIX a. pradžioje, net anksčiau nei Rokiškyje. Iš archyvinių duomenų yra žinoma, kad muzikos mokyklai vadovavo Salų bažnyčios vargonininkas Jurgelionis, o mokiniai, groję styginiais, pučiamaisiais ir dainavę bažnyčios chore, buvo išlaikomi dvaro ir dar gaudavo 3 rublių stipendiją. Yra žinių, jog Morikoniai ne tik rūpinosi kultūriniu gyvenimu, bet ir savo baudžiauninkų gerove -panaikino jų įsiskolinimus dvarui. I. Morikonio iniciatyva buvo įsteigtas „Valstiečių bankas“, iš kurio pelno išlaikyti dvaro vaistinė, felčerinis punktas, valstiečių vaikų mokykla.
Paskutinysis Morikonis, kuriam priklausė Salų dvaras, - Liucijonas Morikonis. Jis, nors patriotas, intelektualas, istorikų žiniomis, buvo prastas ekonomistas. „Užsiiminėjo neapskaičiuotomis statybomis, iššvaistė didelius turtus ir galiausiai patyrė krachą“, - laikraščiui yra sakiusi istorikė O. Mackevičienė. L. Morikonis gyvenimo pabaigoje užsidirbdavo tik iš paskaitų Varšuvos universitete. Jis dvarą užstatė Reinoldui Tyzenhauzui. Šis jį nupirko 1855 metais. L. Morikonis mirė XIX a.
XX a. pirmojoje pusėje Salų dvaras atiteko valstybei. 1924 m. čia buvo įkurtas žemės ūkio technikumas. Įdomu tai, kad jame kurį laiką mokėsi ir garsiausias lietuvių meilės dainius Paulius Širvys. Vieną gražiausių Lietuvos neoklasicistinio stiliaus istorinių pastatų planuota sutvarkyti Europos Sąjungos lėšomis. Pažadus kalbininkams liejo ir rajono vadovai, ir Kamajų seniūnai. Žingsniai, kad kažkas remontuojama, gražinama, kasmet matomi, tačiau jie - vėžlio žingsniu.
Paskutinį kartą Salų dvaras buvo restauruotas sovietiniais metais. O atkūrus nepriklausomybę buvęs Kamajų seniūnas Vytautas Vilys dėl Salų dvaro renovacijos beldėsi ne į vienerias duris. Prieš dešimtmetį jau buvo pasiekta šiokių tokių rezultatų: Salų dvaro rekonstrukcijai Vyriausybė buvo numačiusi 6,5 mln. litų, atliktas techninis darbų projektas. Deja, pinigai dvaro nepasiekė. Dabartinė Kamajų seniūnė Laimutė Vilimavičienė neslėpė, kad skaudu žiūrėti į Salų dvarą. Anot jos, nors „pagrindinis pinigų traukinys nuvažiavo“, šiek tiek lėšų dvarui atstatyti „vis tiek bandoma visur graibyti“. Seniūnė sakė, jog pernai nugriautas dvaro teritorijoje stovėjęs bendrabutis, kurio griuvenos jau buvo pavojingos. Ankstesniais metais, anot seniūnės, sutvarkytas dvaro teritorijai irgi priklausantis paplūdimys, pernai pradėtas tvarkyti parkas, Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centras 84 kv. m yra išsinuomojęs edukacinėms programoms. Nors kalbininkai kasmet sako dėl dvaro būklės nebevažiuosiantys į Stalas, seniūnė teigė, kad vieta jų stovyklai dvare ir šiemet yra rezervuota, klasikinės muzikos festivalis taip pat jau suplanuotas. L. Vilimavičienė nesvarsto apie materialinę naudą iš to, kiek jos gauna iš kalbininkų, porą savaičių nuomojančių Salų dvarą. „Mums svarbiausia yra moralinė nauda. Vietiniai žmonės pamato šiek tiek kitokio pasaulio“, - sakė seniūnė. Su nostalgija ji prisiminė laikus, kai Salose veikė ambulatorija, darželis, mokykla, technikumas. „Tačiau laikas diktuoja savo sąlygas ir to, kas buvo, nesugrąžinsim“, - sakė L.
Šiandien aplinkui dvarą išsidėstę 7 ūkio pastatai yra privatizuoti skirtingų šeimininkų, iš kurių vieni bando kažką daryti, o kiti net nesirodo. Tai ne pati geriausia žinia, nes atstatyti vieningą dvaro sodybą būtų jau neįmanoma. Dvaro rūmai priklauso Rokiškio savivaldybei, juos prižiūri Kamajų seniūnija.
Dabartiniu metu Salų dvare veikia kultūros ir laisvalaikio rezidencija, Rokiškio tautodailininkų darbų parduotuvė, restoranas, siūlomos nakvynės paslaugos, organizuojamos stovyklos vaikams. Salų dvaro lankytojus nuo šiol pasitiks naujas išmanus darbuotojas - robotukas-padavėjas, nuo kitos savaitės pradedantis darbą naujoje vaikams skirtoje kavinėje.
Verta aplankyti, nes:
- Tarp dvare vykdomų edukacijų - tapyba šokoladu, ypatingo morkų šokolado ar saldainių karvučių gaminimas, kurio metu susipažinsite su šių karamelinių saldumynų gamybos istorija Rokiškio krašte;
- Radvilų laikais Salos garsėjo žvėrynu ir laisvėje gyvenusiomis meškomis, o šiandien dvaro žvėrynėlyje - alpakos, stručiai, poniai, žirgai;
- Dvaro parkas laikomas vienu seniausių parkų Lietuvoje, pradėtas kurti dar XVI a.;
- Į Salų dvarą veda ir lietuviško kino maršrutas. Čia buvo filmuotas J. Krisiūno filmas „Širdys“ su Rolandu Kazlu viename iš pagrindinių vaidmenų. Tarp lokacijų galima atpažinti dvaro erdves, maudyklas Dviragio ežere, medinę XIX a. Šv. Kryžiaus bažnyčią;
- Rokiškio krašte - ir daugiau dvarų istorijų. Rokiškio turizmo ir verslo informacijos centras siūlo dvarų maršrutą „Kelionė po 12 dvarų“. Jame - Rokiškio, Ilzenbergo, Salų, Gačionių ir kt.
Salų dvaras yra trijų dvarų patyriminės kelionės „Paragauk paslapties“ dalis. Ši kelionė - tai vienas bilietas į tris įspūdingiausius Rokiškio krašto dvarus: Ilzenbergo dvarą, Salų dvarą bei Rokiškio krašto muziejų (Rokiškio dvarą), menančius ne tik įvairias dvariško gyvenimo peripetijas, bet ir jų tamsiausias intrigas bei paslaptimis apipintas legendas. Akcijoje dalyvaujantys dvarai slepia tris, o gal ir daugiau, paslapčių, kurias išsiaiškinti kviečiami visi dvariškos kultūros ir mistiškų intrigų gerbėjai.
Trijų dvarų patyriminės kelionės „Paragauk paslapties“ nuolaidų paketą sudaro net 18-ka įvairių paslaugų tiekėjų, veikiančių visame rajone. Akcijos dalyviai turės progą pasinaudoti maitinimo ir apgyvendinimo nuolaidomis. Bilietą į trijų dvarų patyriminę kelionę „Paragauk paslapties“, galima įsigyti jau nuo gegužės 3 d. Akcija galios iki pat šių metų spalio 31 d. Dvarus lankyti galima bet kokia pasirinkta seka. Po apsilankymo pirmame dvare, bilietas aktyvuojamas ir galioja tris dienas. Bilietus į trijų dvarų patyriminę kelionę „Paragauk paslapties“ platina - www.bilietai.lt.
Salų dvaras įsikūręs didžiausioje Lietuvoje gyvenamoje ežero saloje, į kurią žvelgiant iš paukščio skrydžio matomi Lietuvos valstybės kontūrai. Klasicistinio stiliaus Salų dvaro rūmus statė garsios italų giminės atstovai Morikoniai, į Lietuvą atvykę kartu su Bona Sforca. Vėliau rūmai visoje Lietuvoje garsėjo kaip prabangiausių ir geriausių puotų, kurias organizavo Tyzenhauzai, vieta, į kurią pakliūti galėjo toli gražu ne bet kas. Šalia dvaro plyti įspūdingas parkas, kuriame Radvilų laikais, it sarginiai šunys, vaikščiojo meškos. Šiuo metu čia galima sutikti stručių, ponių ir lamų.
Salų dvaras ir parkas yra Dviragio ežero salos krante. Parke vyravo vietinių rūšių lapuočiai medžiai - klevai, liepos, uosiai, pilkosios tuopos, kurioms šiuo metu yra du šimtai metų. Ežero link besileidžiantis takas jungė alėją su parko taku paežerėje. Dabar parkas apnykęs, medžiai sutankėję. Jo būklė pablogėjo pakėlus ežero lygį, kai buvo užtvindyta pakrantės juosta.
Monumentalūs rūmai pasižymi formų ir detalių įvairove. Ypač vertingas centrinės dalies klasicistinis šešių puikių proporcijų dorėninių kolonų portikas.
Salų parkas - vienas iš seniausių Lietuvoje. Dar šeimininkaujant Radviloms čia buvo miško parkas, kuriame medžiai nebuvo kertami.
Architektūra. Dvaro pastatų architektūra atspindi daugiau kaip 100 metų sodybos vystymosi raidą, ansamblyje vyrauja vėlyvojo klasicizmo ir eklektikos bruožai. Salų dvaro sodyba išsidriekusi išilgai Dviragio ežero pakrantės. Parko kompozicijoje akcentuotos dvi ašys - skersinė ir išilginė. Jų susikirtime, statmenai skersinei ašiai, stovi dvaro rūmai, prieš juos suformuotas elipsės formos parteris. Rūmai vienaaukščiai su mezoninu, asimetriško plano, išskirtinis jų bruožas - šiauriniame fasade esantis klasicistinis portikas su dorėninėmis kolonomis. Pietinis fasadas atsuktas į ežerą, dėl reljefo žemėjimo atsiradęs cokolinis aukštas ir laiptai, dekoro elementai nevieningi, eklektiški. Pagalbiniai ir ūkiniai pastatai išdėstyti laisvai, į vakarus nuo rūmų, vyrauja liaudies architektūros bruožai. Seniausias ūkinis pastatas - kalvė, statyta XVIII a. pab. ar XIX a. pr. Tvartų kompleksas pasižymi originaliu XIX a. pradžios laiptuotu frontonu su bokšteliais. Ansamblis 1997 m. pripažintas architektūros, istorijos ir kraštovaizdžio vertybe.
Salų dvaro rūmai
Salų Dvaro Savininkai ir Jų Įtaka
Trumpa savininkų apžvalga:
| Savininkai | Valdymo laikotarpis | Įtaka dvarui |
|---|---|---|
| Kęsgailos | Iki XVI a. | Pirmieji dvarininkai |
| Radvilos | XVI a. - XVIII a. | Miško parko formavimas |
| Morikoniai | XVIII a. - XIX a. | Dvaro klestėjimas, rūmų statyba, kultūrinė veikla |
| Tyzenhauzai | XIX a. | Dvaro pavertimas kultūros centru, bažnyčios statyba |
Anot istorikės Onutės Mackevičienės, iki šių dienų yra išlikęs rūmų kortų kambarėlis, labai įdomus heraldikos kambarys - turistai gali grožėtis senovinių freskų restauruotais fragmentais, anų laikų tapyba ir gipsatūra, koplyčia.
Audronė veda iš salės į salę, iš kambario į kambarį. Rūmai suprojektuoti ant senųjų rūsių, kurie išlikę iki šių dienų. Vienoje pusėje koridorinė sistema, o kitoje -kambariai pereinami. Nežinia, ar iš Marikonių laikų čia išlikę keli šviestuvai, bet jie iš tiesų prašmatnūs ir panašu, kad kažkada juose degė ne lemputės, o žvakės. Po šiai dienai gana įspūdingai atrodo Herbų salė, kuri galbūt buvo didikų valgomasis. Ji buvo restauruota 1977 m., kai čia dar veikė Žemė ūkio technikumas ir buvo kiti laikai, todėl Vyčių neliko niekur ir tik vėliau paaiškėjo, kad čia būta ir jų. Vienoje iš patalpų galima pasigrožėti išlikusiais lipdiniais ir barokinėmis nišomis, kurios šiandien kol kas tuščios. Čia maišosi daug architektūrinių stilių ir jų detalių. Durys išlikusios senos, nors ir dažytos, ir tvarkytos. Vienoje iš patalpų buvo dvaro biblioteka, ta paskiris buvo išsaugota ir technikume. „O čia kambarys, kur buvo pralošiami dvarai - ovalinis kortavimo kambarys. Atsiradus rimtoms investicijoms, šie rūmai galėtų suspindėti gražiausiomis praeities spalvomis, juolab, kad ir autentikos ženklų čia dar galima rasti.
Salų dvaras ideali vieta įvairioms veikloms, susijusioms su kūryba, menais, tautodaile. Nematyčiau jo kaip muziejaus. Jis turi būti gyvas, jame turi turėti galimybę apsigyvent kuriantys žmonės. Tai unikali vieta kūrybinėms dirbtuvėms, plenerams ir t. t. Ir tai pamažu vyksta. Aišku, norėtųsi daugiau. Juolab kad galimybės tam yra. Kur problema? Administravimas.
Salų dvaro parkas
Neretai dvarą šventėms užsisako tie, kam norisi būtent nerestauruotos, kitokios aplinkos. Tas nerestauruoto dvaro unikalumas, kitoniškumas, anot seniūnės, taip pat daug kam patrauklus.
Kalbotyros mokyklos dalyvaujantys įvairių Lietuvos mokslo ir studijų institucijų dėstytojai Salose įgytas žinias įtraukia į savo paskaitų medžiagą bei mokslinius tyrimus ir taip prisideda prie Lietuvos mokslo ir studijų kokybės gerinimo. Kalbų tipologijos temų įtraukimas į vasaros mokyklos programą skatina aktyvesnį Lietuvos kalbininkų dalyvavimą tarptautiniame moksliniame gyvenime ir įneša tarptautiniu mastu svarų, savitą lietuvišką idėjinį indėlį į kalbų tipologijos sritį.
O Salose kaip tik unikalu: dvaras griūvantis, neprižiūrėtas, bet gyvenimas jame vyksta kone visus metus - ir Dailės akademijos studentai čia rengia plenerus, ir filmus kuria… Tai reikia įsivaizduot, kas čia būtų jį restauravus. Manau, ir remonto išlaidas bent iš dalies padengtų renginiai, kuriuos būtų galima čia organizuoti.
Režisierius Justinas Krisiūnas Salų dvare nufilmavo vieną sėkmingiausių savo filmų „Širdys“. Salų dvaro istorijos Salose filmuotas kraštiečio režisieriaus Justino Krisiūno filmas „Širdys“, dabar čia vasarą jau renkasi kinomanai, Salas pamėgę dailininkai - ir Dailės akademijos studentai, ir Rokiškio moksleiviai.
Salų senbuviai mena istorijas apie dvaro rūmo statytoją, Italijoje gimusį Ignotą Marikonį. Jis buvo taupus šeimyniškiams, bet labai dosnus valstiečiams, o šalia dvaro besikuriančiam miesteliui jis buvo tarsi variklis: pastatė ligoninę, prie jos buvo ir vaistinė, pastatyta mokykla, joje suburtas orkestras. Mokiniai mokytis buvo skatinami stipendijomis.
Skolų spaudžiamas I.Marikonis dvaro išlaikyti nesugebėjo, tad jį pardavė Rokiškio grafams Tyzenhauzams. Naujieji šeimininkai Salose pastatė medinę bažnyčią, o dvarą pavertė kultūros židiniu.
Salų dvaras žiemą
Tyzenhauzų valdymo laiku dvaras ir Salos išgyveno klestėjimą. 1920 m. nacionalizavus dvarą jame buvo įkurtos mergaičių namų ūkio ir žemesnioji žemės ūkio mokyklos, muzikos mokykla ir orkestras. Tarpukariu Salos garsėjo pienine. Per Antrąjį pasaulinį karą dvare buvo įsteigta ligoninė.
Pokariu Salos tapo mokslo židiniu: dvare veikė žemės ūkio technikumas, miestelis buvo gyvas dėstytojais, studentais. Vėliau, uždarius technikumą, dvaras virto mokykla, tačiau ir jai iki šių dienų išlikti nebuvo lemta: dėl vaikų mažėjimo mokykla uždaryta 2003 m. ir, kaip sako vietiniai, dvaras, kaip ir miestelis, neteko savo gyvasties.
Nuo seno dvarą administruoja Kamajų seniūnija. Pagal išgales ir turimas lėšas jie tvarko visą ūkinę veiklą. Ir daro tai gerai. Tačiau seniūnija neužsiims jo reklama, veiklų organizavimu, nes tai ne jų funkcija. Ir matymas į priekį užsibaigdavo - reikia etato atidaryti duris atvykusiems turistams.
Mes turtingi paveldo, net turime jo daugiau nei kai kurie didmiesčiai, tačiau tokio turtingo biudžeto neturime. Kas kartą, teikdami projektus ir planuodami lėšas prisidėti, turime rinktis, kur labiau reikia ir kur labiau griūna.
Čia yra ir vienas seniausių Lietuvos parkų, stebinantis milžiniškomis tuopomis (prieš keletą metų pačią storiausią ir jau smarkiai papuvusią teko nupjauti, jos kamienas siekė 6,28 m), o didikų laikais dvaras garsėjo žvėrynu ir jame gyvenusiais lokiais.