Neturtingas žemės nuomininkas Afrikoje: kas tai?

Šiame straipsnyje nagrinėsime neturto ir žemės nuomos klausimus Afrikoje, remdamiesi įvairiais kontekstais ir filosofinėmis įžvalgomis.

Mokytojo Paieškos

„Svarbiausia - kelias, net jei jis eitų per siauriausią lieptelį“, - pasakė Guru Guru ir žengė pirmą žingsnį. Patį sunkiausią. Guru Guru, be abejo, žinojo, kad ne jis - tikrasis Mokytojas.

„Kaip tai padaryti praktiškai“, - svarstė Guru Guru, skaitydamas Vivekanandos, Krišnamurčio, Gurdžijevo, Blavatskajos ir Rerichų raštus, o šalia pasidėjęs bent kelių religijų švenraščius. Apie Mokytoją daug kur kalbama, ir visur, regis, panašiai, tačiau, kita vertus, nuo to nė kiek aiškiau nesidarė.

Pirmoji buvo labai skeptiška. Mokytojo išvis neįmanoma nei rasti, nei turėti, nes jis yra (ar turi atsirasti iš kažkur stebuklingu būdu) širdyje, tiksliau smegenyse, o galiausiai nesuprasi, kur, bet faktas, kad tai turėtų būti tarsi Dievo (šio žodžio Guru Guru prisibijojo, bet kartais jį ištardavo tyliai, sau) apsireiškimas. Kitaip tariant - Mokytojas slypi viduje, kas jis bebūtų - ar neuronų reakcijos, ar dieviškoji apvaizda.

Antroji versija - guruizmas. Sikhai, budistai, musulmonai sufijai, kitų religijų ir dvasinių praktikų atstovai pastoviai pabrėždavo: reikia susirasti Mokytoją ir tiesiog jam atsiduoti (tas žodis purtė Guru Guru, jis buvo šiek tiek homofobas), tiksliau - daryti viską, ką šis palieps. Nors ir visą gyvenimą. O tada - išlauktoji nirvana, nušvitimas, rojus, o gal ir niekas.

Dar Guru Guru prisiminė Rerichų pamokymus, kad savo namuose visada reikia laikyti tuščią kėdę, jei kartais Mokytojas sumanytų užsukti į svečius netikėtai. Niekas irgi gerai, svarstė trečiąją versiją Guru Guru. Išnyksti, ir nėr tavęs. Galvos neskauda, pinigų nebereikia uždirbinėti, kitaip tariant - amžina tinginystė.

Atsakymas į Guru Guru dvejones atėjo netikėtai. Kaip ir būna pasakose, prie lango nusileido paukštis. Ne, ne balandis su rašteliu, o kažkoks žvirblelis, sustiręs (buvo vėsi vasara, matyt, trankėsi kažkur nemažai, svarstė Guru Guru), apgailėtinas. Guru Guru atsargiai atidarė langą. Žvirblelis visiškai nekreipė dėmesio į jį. „Na, ką man su juo, nabagu, dabar daryti?“ - mąstė Guru Guru.

Atsargiai ištiesęs rankas, paėmė paukštelį į delnus. Šis nesipriešino. „Einam toliau“, pamąstė Guru Guru, ir nunešė žvirblelį iš savo darbo kambario į virtuvę. Kur gi daugiau? Juk reikia pamaitinti vargšiuką. Pamaitino.

Žvirblelis palesiojo, palesiojo, grindis apkakojo, pasiblaškė po butą, palikdamas kelias plunksneles, ir išskrido pro atvirą langą. Jau nebesustiręs. Po to, stengdamasis nieko negalvoti, Guru Guru išėjo iki autobuso stotelės, sėdo į tą, kuris veža prie ežero ir, apsidžiaugęs, kad žmonių šiuo metu prie jo nebuvo (bent jau arti - Guru Guru nelabai mėgo žmones), atsigulė ant lieptelio.

Iš pradžių dvejojo, tikrino viena koja, paskui kita („o jei įlūšiu, kas išgelbės“).

Stereotipų Naikintojas

Tik nusprendžiau pasivadinti ne guru, nes tokių daug. Pirmasis mano mokinys paklausė, ko aš pirmiausia jį išmokysiu. Nežinau, atsakiau, bet iki vakaro sugalvosiu. Patikslinsiu - pirmasis mano mokinys buvau aš pats. Ir staiga man pasivaideno eilėraštis.

Na jau toks deja vu kirto perkūniškai smarkiai, kad žodisįkvėpimas pasislėpė po stalu, ant kurio ketinau nubraižyti artimiausių dienų planus. Dailiai kyšojo iš po stalo zuikiškos įkvėpimo ausys, tarsi prašydamos neskriausti. Palei grindis dusliu balsu pasigirdo melancholiška melodija, niūniuojama tarsi sloguojančia nosimi.

Įsiklausęs geriau, pradėjau skirti žodžius. Ir supratau. Viskas prasidėjo nuo SNI. Kitaip tariant - Stereotipų naikinimo instituto. Įkūrėme (aš ir galbūt dar vienas aš) jį tą puikų metą, kai medžių lapai apsimeta chameleonais ir kelis kartus per dieną keičia spalvas.

Apgaudinėja visus praeivius ir tyliai iš jų juokiasi šlamėdami lapais. Praeini pro rausvą medelį, nusistebi, oho, dar vakar buvo geltonas. Po kelių žingsnių atsisuki - o jis ir yra geltonas. Taigi, kaip suprantate, neatsitiktinai paminėjau greta mano namo augančius medžius chameleonus. Nes būtent jie tik jiems vieniems suprantamu būdu į mano minčių pievą atsiuntė netikėtą idėją. Seną kaip pasaulis. Stereotipai. Kaukės. Žmonės dėžės.

Pradėjęs galvoti nebegalėjau sustoti. Minčių tango įsisiūbavo. Ir tada prisiekiau sau - mąstysiu apie tai tol, kol suvoksiu, kas iš tikrųjų slypi po išoriškuoju pasauliu. Net jeigu prieisiu ribą, kai man visi atrodys bepročiai, o pats save regėsiu kaip vienintelį teisuolį.

Kadangi įvardijau save kaip Guru Guru, turėjau įvardyti ir medžių chameleonų atsiųstą idėją. Tačiau Stereotipų naikinimo instituto pavadinimas, iš pat pradžių mane sužavėjęs, vėliau pasirodė pernelyg oficialus. Tada prisiminiau legendą, neturinčią amžiaus.

Kiekvienas turime savo Slėptuvę, sapne kalbėjo man močiutė. Ji buvo jau mirusi, todėl tikėjau tuo, ką sako. Be abejo, kalbėjo šypsodamasi močiutė, tai nebūtinai yra bunkeris ar šiaip koks rūsys. Slėptuvė gali atrodyti kaip paprastas namas, suoliukas, sūpynės, tiltas, bokštas, durys su nedidele akute, ištepliota suodžiais, todėl pro ją beveik nieko nesimato...

KUR SLĖPTIS? SLĖPTUVĖS LIETUVOJE

Praėjus keliolikai metų, ji vėl atėjo į mano sapną. Ir atnešė dar vieną žinią (atrodo, kad nuėjusi buvo tik trumpam, - gerai ten jiems, pamaniau, kai laikas toks belaikis). Mano Slėptuvė - tiltas. Tačiau daugiau močiutė nieko pasakyti negalėjo. Ieškok tilto. Pereiti jį reikia iš abiejų pusių. Nesvarbu, iš kurios pradėsi eiti, jis iš abiejų pusių vienodas, bet kartu skirtingas, mįslingai pridūrė močiutė. Ir, palikusi manyje pabudusį smalsumo vorą, besiblaškantį kibiomis kojelėmis, išėjo.

Tada supratau - pirmieji SNI darbai atlikti. Susapnuota. Bet nežinia, kas. Gauta žinia. Bet nežinia, ką su ja daryti. Laukia daug darbo. Kaip tikras naujai iškeptas Guru turėjau nuo ko nors pradėti. Medžiai chameleonai, atsiuntę man įstabiąją idėją, tarsi apsigyveno manyje. Jų lapeliai (tikslaus skaičiaus neprisimenu, nors ne kartą bandžiau skaičiuoti, bet maždaug po trisdešimt trijų susipainiodavau) kutendavo paširdžius ir tarsi norėdavo kažką pasakyti.

Paauglystėje per televiziją pamatęs laidą apie spiritizmą ir vadinamąjį automatinį rašymą, iš pradžių tuo susižavėjau, ėmiau „bendrauti su dvasiomis“ pasitelkęs siūlą ir adatą, bet vėliau tuo nusivyliau. Ir tariau sau - niekada daugiau tuo nebeužsiimsiu.

Kiekvienoje gyvoje dvasinėje Tradicijoje egzistuoja slėptuvė. Ji skirta žmonėms, kurie mano, kad ieško dvasinio kelio, o iš tikrųjų tiesiog ieško užtarimo. Pasaulis, siūlomas slėptuvėje, daug paprastesnis už tą gyvenimą, kurį gyvena daugelis žmonių. Jis paprastas, suprantamas, nereikalaujantis jokių ypatingų pastangų. Paprasta vertybių sistema: juoda ir balta. Tai - įėjimo į Tradiciją filtras.

Iš tikrųjų tai yra išorinis kiemas. Jei žmogus nuoširdžiai veržiasi į anapus, kelias į įšventinimą jam atsiveria. Jei mokinys pasiruošęs - mokytojas atsiras. Ranka rašė net pasišokinėdama. Po ketvirtojo sakinio, kai ji norėjo prie „t.t.“ prirašyti dar bent keletą „t.t.t.t.t.t.t.t.“, baigėsi šratinuko rašalas. Todėl penktąjį sakinį pradėjau kitu - jau ne juodu, o mėlynu - rašikliu.

Vienuoliktas sakinys rašėsi labai lėtai, tarsi ranka svarstytų, ar verta iškloti popieriui tokią banalybę. Bet vis dėlto išklojo. Išmintis nebijo banalybių, pamaniau. O va banalybės lyg maži šuneliai bėga prie juos pagimdžiusios Kalės spenelių, kad pasisotintų išminties pienu. Mieli katalikai ir kiti davatkiškai nusiteikę homo sapiens, pagalvojau. Nekirskite mano automatine trumpam virtusios rankos.

Kalė - tai ne įžeidimas. Nė vienas tikintysis nežino, kas gi yra tikrasis jo Tėvas. Koks jo veidas. Akys. Šypsena. To nežino ir Dieviškoji Kalė. Nori, papasakosiu Tau istoriją apie Stelą?

Praėjusį rugpjūtį beveik visą mėnesį keliavau po Europą. Nuo Lenkijos iki Albanijos. Ir štai, grįžtant namo, Vienoje, Austrijoje, turėjau persėsti į traukinį, važiuojantį į Varšuvą. Tai buvo lenkų traukinys. Nors turėjau bilietą, lenkų konduktoriai užsinorėjo kyšio ir nenorėjo manęs įleisti į traukinį. Grynųjų pinigų nebeturėjau. Jie buvo kortelėje. Iki traukinio išvykimo kelios minutės. Nors verk. Jei liksiu Vienoje, atsidursiu policijoje, nes stotyje nakvoti negalima. Štai stoviu perone visiškai nesuvokiantis, ką daryti.

Tada iš kažkur išdygsta lietuvė. Jauna moteris. Klausia, kiek jie prašo. Aš viską girdėjau, sako. (Aš jos nemačiau anksčiau, kai su lenkais kalbėjau.) Sakau, 20 eurų. Niekingų 20 eurų. (Kaip aš nekenčiu tos fucking Europos, vadinamos sąjunga...) Imk, pasakė. Aš sutrikau, sakau, atiduosiu Lietuvoje, koks jūsų vardas, gal pasakysit telefoną? Sako, nereikia, aš gyvenu Rusijoje.

Gyvenam mes šešėly... Ypatingos žymės. Visiškai slaptai. Byla Nr. Kodinis šiame visiškai slaptame dokumente aptariamos būtybės pavadinimas - „Mirtis 79“. Ji turi net per daug ypatingų žymių. Pirštuotos juodos kojinės. Dešinėje ausyje - sidabrinė kengūra (auskaras). Kairėje (kartais) - sidabrinis driežas. Žalios akys. Žvilgsnis kartais nudelbtas į žemę, o kai jis pakyla aukštėliau, skrodžia kiaurai. Pelenų, gal net viksvų spalvos plaukai, garbanoti.

Ant vieno kairės rankos piršto (nepamenu, ant kurio) - stambokas sidabrinis (?) žiedas. Kalba nedaug. Mėgstamiausi žodžiai - „gal“, „tikriausiai“, „turbūt“. Ji šypsosi, juokiasi. Žaidžia. Maskuojasi. Nekenčia (?) žmonių ir liftų, mėgsta gyvūnus, ypač katinus. Ypatinga spalva - raudona (?), taip pat ir juoda. Guli tamsoje ir mąsto. Patiria astralines keliones. Sėdi ant stogo. Ypač naktį. Svajoja. Sapne ji dažnai kalbasi su mirusiu savo katinu. Pažįsta ir tikrų tikriausią Cheshire’o katiną.

Čia tiek daug klaustukų, nes tai - ypatingas dokumentas. O čia - šauktukai: !!!!!!! Nes ji labai graži, ypač kai juodabačiu žingsniu atkeliauja per raudoną smėlį. Sapnavau ją man sakant: „Kai mane kas nors prisimena, tą akimirką kažkur gimsta voras.

Visiškai slapta pastaba. Visiškai slaptas agentas Ch.

Žvėrių Apraiškos

Gulėdamas prie ežero ant lieptelio Guru Guru pradėjo galvoti apie žvėris. Iš pradžių mintyse perkratė vaizdinius, matytus per „National Geographic“, „Animal Planet“ ir kitus TV kanalus. Ten visi žvėrys labai gražūs, kilnūs. Nors ir nebuvo Afrikoje ar kitose egzotiškose vietose, Guru Guru nujautė, kad tai tiesa (nepaisant to, jog žiniasklaida nepasitikėjo). Guru Guru neturėjo galvoje merginų ant podiumo (viena iš dešimties būdavo graži) ar šiaip gerai papudruotų politikų, rodančių dirbtines šypsenas (ypač prieš rinkimus). Taip pat gražiais jis nelaikė šokėjų pagal TV dūdelę.

Žmonės - žvėrys, ne vegetarai pagal prigimtį, enciklopedines žinias prisiminė Guru Guru. „Esame tuo, ką valgome“, - su malonumu išgėrė atsineštų pomidorų sulčių Guru Guru ir mintyse vizualizavo save kaip pomidorą, augantį... Pala, ne, ne, Ispanijos plantacijose tikrai nesinorėtų būti pomidoru. Ten gi žmonės tikri žvėrys.

Guru Guru susipakavo nedidelę mantą ir grįžo namo. Vos prisėdus prie eilinio filosofijos tomelio ieškoti atsakymų (mintis apie Mokytoją dabar pakeitė mintys apie sulysusį Vydūną), į duris kažkas paskambino. Sekmadienis. Vidurdienis. Ką velnias atnešė? Pikto veido žmogėnas pasakė, jog norėtų, kad jam įpiltų vandens iš krano. Viena vertus, Guru Guru buvo patiklus („turbūt automobiliui prireikė“), kita vertus, banditiškas žmogo snukis jam nekėlė pasitikėjimo.

Kartą jis buvo atidaręs duris bulvių siūlytojams. Moteris, mandagiai siūliusi jas, pasitraukė, o kažkoks smaukalas iš Vilniaus rajono tvojo kumščiu į pilvą. Guru Guru jautėsi užgautas - ypač morališkai. Todėl pirmąsyk gyvenime ryžosi nuvažiuoti į policijos nuovadą.

Joje sėdėjo dviese. Vienas žiovavo ir garsiai keikėsi matais, kad dar net trys valandos iki darbo pabaigos. Vėliau apsiramino ir ėmė rašyti kažkokį biurokratinį gaivalą. Parašęs pusę sakinio, nusispjovė, išmetė popiergalį ir ėmėsi sunkaus darbo iš naujo.

„Senas, pensininkas jau turbūt beveik, stengiasi“, - džiaugėsi Guru Guru širdis, jausdama policijos jėgą. Kitas nuovados darbuotojas buvo jaunas ir labai greitas. „Pasirašyk“, - pakišo lapą. „Tai kad aš dar nieko nepapasakojau“, - suglumo Guru Guru. „Mes ir taip viską žinom“, - nekantravo policininkas, vilkdamasis striukę (prieš tai ji voliojosi ant žemės - tvarka nuovada nepasižymėjo).

Trumpai permetęs akimis pareiškimą, Guru Guru pamatė, jog jame kalbama apie kažkokio Kazlausko mašinos vagystę. „Bet aš...“, - bandė sakyti. „Rašykis, turiu važiuot“, - piktokai pasakė policmeisteris. Saugiai grįžęs namo, Guru Guru užsirakino duris, dar pasitikrino, ar gerai, pažiūrėjo per akutę. Ramu. Įsijungė „National Geographic“.

Negrabi panda („už ką jas myli, juk atrodo kaip alkašas meškinas pamušta akim“) valgė bambuką. „Žvėrys... Kokie jie panašūs į žmones“, - šovė mintis Guru Guru. „O mes ką veikiame šiame suknistame gyvenime? Griaužiame prekybcentrio pusmaistį, kuris, kaip ir pinigai, dingsta, tik ne turčių piniginėse schemose, o kanalizacijoje.

Su patelėm irgi nieko gero - visos jos vienodos: kol užuodžia naudą, bus meilios, o jei šaldytuve dešros nėra (o, velnias, taigi nebėra, pavogė, prisiminė Guru Guru), dings kaip dhūmas. Guru Guru išgėrė migdomųjų ir alkanas nuėjo sapnuoti žvėrių.

Vegetarizmo Dilemos

Guru Guru raudonoje (kodėl būtinai reikia rašyti „žalioje“?) jaunystėje buvo vegetaras. Ketverius metus nevalgė nei mėsos, nei žuvies, nei kiaušinių. Paprastai kalbant, prisiskaitė nesąmonių. O dar ir skerdykloje pabuvojo. Baisu, tas tiesa.

Todėl mamai teko ilgai sukti galvą, kaip apgauti jaunąjį vegetarą ir ji sugalvojo suktą patiekalą, pavadintą „morkų blyneliais“. Tai buvo grynai vegetariškas patiekalas su įmantriai dar tešloje paslėpta malta vištiena. Vėliau protas prašviesėjo (ne nuo vegetarizmo, žinoma) ir Guru Guru grįžo prie įprasto gyvenimo. Mėsa nebeatrodė baisi ir neskani.

Tai prisimindamas Guru Guru galvojo, kuris jo pasirinkimas teisingesnis. „O jei sutiksiu moterį vegetarę ir ji man nekeps kotletų?“ - nerimavo Guru Guru. Bet čia anokia bėda. Svarbu - sielos gyvenimas. Juk visokie ezotertvajumatologai teigia, kad valgydami mėsą gauname kažkokias neigiamas substancijas. Bet Guru Guru buvo skaitęs filosofų raštus, kuriuose aiškiai pasakyta: sielą turi ne tik žmogus, bet ir gyvūnai, augalai ir mineralai! Vadinasi, augalų irgi valgyti negalima? Ir tie žaliavalgių išsidirbinėjimai - niekalas? Tad kuo tada misti? Oru?

Guru Guru laukė kažkokio ženklo, postūmio, o jis vis neatėjo. „Mačiau, kaip vienas garsus dainininkas šlemštė blynus su mėsa“, - pasakė jam draugė, kurią kol kas pavadinkime Karaliene. Atrodė ji karališkai graži, o ir manieros - ne iš prasčiausių. „O aš esu tą patį dainininką matęs veneriniame“, - nei šį, nei tą leptelėjo ...

tags: #pelasas #afrikoje #beturtis #zemes #nuomininkas