Sajų Sodyba Balandiškyje: Partizanų Kovų Atmintis ir Atgimimas

Radviliškio rajone, Balandiškio kaime, yra sodyba, labai svarbi pokario pasipriešinimo istorijoje - tai Stepono Sajaus sodyba. Ši nuošali ir kukli sodyba, pasak įvykių liudininko Viktoro Šniuolio-Vitvyčio prisiminimų, ką patvirtina ir kai kurie tyrimai, buvo vieta, kurioje galimai paruošti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) įkūrimo dokumentai. LLKS tapo svarbiausia pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizacija, apėmusi visos Lietuvos teritoriją.

Lietuvos žemėlapis su pažymėtu Radviliškio rajonu

Balandiškio kaime (Radviliškio rajonas) esanti Sajų sodyba - ypatinga vieta Lietuvos rezistencijos žemėlapyje. Šiuo metu iš 1924 m. įkurtos sodybos komplekso (namo, daržinės su tvartu po vienu stogu, sodo ir šulinio) yra belikęs tik baigiantis sugriūti gyvenamas namas.

Sodybos Istorija ir Reikšmė Rezistencijai

1949-aisiais metais vasario 2-ją dieną Lietuvos partizanų vadai, atstovaujantys visoms tuo metu Lietuvoje veikusioms partizanų apygardoms, susirinko Šiaurės Lietuvoje - Radviliškio rajone, Balandiškio kaime, Stepono Sajaus sodyboje, į savo suvažiavimą. Prieš įkuriant LLKS ir pasirašant garsiąją Vasario 16-osios deklaraciją, aštuoni partizanų vadai tarėsi atokiame Balandiškio kaimo Stanislovo ir Elžbietos Sajų vienkiemyje. Vadų posėdžiams namo šeimininkai paskyrė slaptą belangį kambarėlį, įrengtą už trobos krosnies. Būtent ten 1949 m. vasario 2-9 d. vyko svarbūs susitikimai.

Istorinis visos Lietuvos partizanų vadų susitikimas įvyko Jono Žemaičio-Vytauto iniciatyva, kruopščiai ir kantriai jį planuojant. Vadų kelionė į Radviliškio apylinkes iš pradinių taškų truko iš viso beveik šešis mėnesius, o šešerius metus - šiuolaikinis tyrimas, po kurio paaiškėjo, kokiomis vietovėmis jie keliavo.

1949 m. vasario 10 d. Stanislovo ir Elžbietos Sajų sodyboje Balandiškio vienkiemyje Lietuvos partizanų vadai susitarė dėl vieningos pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizacijos įkūrimo. Prasidėjus tose apylinkėse NKVD kariuomenės siautėjimui ir kilus įtarimams, kad suvažiavimui gali grėsti pavojus, vasario 10-ąją tęsti suvažiavimo darbo buvo persikelta į Minaičių kaimą, į Stanislovo Mikniaus sodyboje esantį Prisikėlimo apygardos vado L. Grigonio-Užpalio bunkerį, kuriame vasario 16-ąją Tarybos posėdyje buvo priimta Sąjūdžio tarybos Deklaracija.

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis tapo aukščiausiu partizanų kovos pakilimo tašku. Už keleto dienų, vasario 16-ąją, Sąjūdžio Tarybos nariai Minaičiuose pasirašė deklaraciją, kuri XX a. Lietuvos valstybingumo istorijoje yra vienas iš trijų reikšmingiausių dokumentų (kartu su 1918 m. vasario 16 dienos Aktu ir 1990 m. kovo 11 dienos Nepriklausomybės atkūrimo deklaracija).

1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją pasirašė aštuoni signatarai:

• JONAS ŽEMAITIS-VYTAUTAS
• ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS
• JUOZAS ŠIBAILA-MERAINIS
• LEONAS GRIGONIS-UŽPALIS
• ALEKSANDRAS GRYBINAS-FAUSTAS
• VYTAUTAS GUŽAS-KARDAS
• BRONIUS LIESYS-NAKTIS
• PETRAS BARTKUS-ŽADGAILA

Nė vienas jų nesulaukė laisvos Lietuvos.

1949 m. rudenį Sajų sodyboje, po daržine įrengtame bunkeryje įsikūrė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Visuomeninės dalies štabas, vadovaujamas minėtos Tarybos nario, signataro Juozo Šibailos-Merainio. Vienas svarbiausių darbų, kurių ėmėsi šio štabo nariai, buvo Sąjūdžio Tarybos laikraščio „Prie rymančio Rūpintojėlio“ leidyba.

Skelbiama, kad jau nuo 1946 m. laisvės kovotojai į šią sodybą užsukdavo pailsėti ir pasistiprinti. Po 1949 m. vasario mėn. Sajų sodybos bunkeryje ne kartą lankėsi, žiemojo ar sužeisti gydėsi partizanai. Laisvės židinys Sajų sodyboje gyvavo iki 1952 metų. 1950 metais sodybos šeimininkai Sajai įstojo į vietinį kolūkį, tačiau ir prieš, ir po to, iki arešto 1952 m. spalio 17 d., jų sodyboje prieglobsčio ieškojo, ilsėjosi, sužeidimus gydėsi ir dirbo daugelis Prisikėlimo apygardos Maironio, rinktinės, vėliau pavadintos Povilo Lukšio vardu, partizanų.

Sodybos Istorija Trumpai:

• Nuo 1946 m. - laisvės kovotojų poilsio ir pastiprinimo vieta.
• 1949 m. vasario 2-9 d. - Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas.
• 1949 m. ruduo - LLKS Visuomeninės dalies štabas ir laikraščio „Prie rymančio Rūpintojėlio“ leidyba.
• Iki 1952 m. - partizanų prieglobstis ir gydymosi vieta.

Archeologiniai Tyrimai ir Jaunimo Stovyklos

Balandiškio kaime esančioje Sajų sodyboje į akademinio jaunimo stovyklą „Laisvės kovų atmintis“ suvažiavę trijų universitetų studentai talkina moksliniams sodybos tyrimams. Per 20 Vilniaus, Šiaulių ir Klaipėdos universitetų studentų, mokslininkų, archeologų atlieka archeologinius kasinėjimus partizanų rėmėjų Sajų sodyboje.

„Vieni dirba name, kiti - sodybos kieme. Dar viena grupė darbuojasi buvusio ūkio pastato, kuriame ir buvo įrengtas bunkeris, vietoje. Čia darbai jau beveik baigiami“, - pasakojo G. „Radome smulkių buities ir ūkio reikmenų fragmentų, įvairių stiklo šukių, sagų, pokario metų 10 kapeikų monetą, nemažai laikraščių skiaučių. Tai leidžia tvirtinti, kad sodybos šeimininkai buvo išsilavinę ir darbštūs žmonės“, - aiškino G. „Paaiškėjo, jog sodyboje buvo du sodai: vienas - prie trobos, o kitas - Pašušvio link, kur dabar žolėmis apžėlęs laukas. Tai žinodami paieškoms bandysime panaudoti georadarą“, - aiškino G.

„Pernai mes atradome radinių, kuriuos galima sieti su partizanų buvimu, gydymusi, jų slaptos spaudos leidyba. 1949-1950 metais sodybos bunkeryje veikė Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) Visuomeninės dalies štabas, jame leistas LLKS laikraštis „Prie rymančio Rūpintojėlio“. Sajų sodyba ypatinga ir tuo, jog simbolizuoja pozityviąją, viltingąją laisvės kovų pusę“, - sakė V.

Pilietinė jaunimo vasaros stovykla „Laisvės kovų atmintis“ vyko rugpjūčio 17-24 dienomis. Ją organizavo Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdis, bendradarbiaudamas su Radviliškio rajono savivaldybe ir Grinkiškio seniūnija. Stovyklos ištakos ir atrama - Elžbietos ir Stanislovo Sajų sodyba Balandiškyje, menanti partizanus, jų rėmėjus, ryšininkus.

Pasak profesoriaus dr. Vykinto Vaitkevičiaus, žvalgytuvės vyko Praviršulės pelkėje, Šaukoto, Legečių miškuose. Legečių miške, kautynių vietoje, radinių buvo itin gausu - apie 150. Aptikta partizanų buities reikmenų: skutimosi peiliuko galvutė, viryklės žiedai, daug šaudmenų: tūtelių, kulkų, sprogmenų skeveldrų. Tarp radinių buvo ir Raudonosios armijos kario medalis už pergalę 1941-1945 metų kare.

Stovyklos dalyviai kruopščiai matavo, žymėjo radinių vietas, pagal juos bandys nustatyti mūšio eigą. Partizanų žeminė Legečių miške buvo užpulta 1948 metų kovo 29-ąją, antrąją Velykų dieną. Žeminėje buvo 20 žmonių, žuvo 9 partizanai, tarp jų - Margio rajono partizanų vadas Juozas Mingilas-Aukštuolis.

Daugiau nei pusė stovyklautojų Balandiškyje darbavosi ir pernai, todėl vos įsikūrę kibo į darbus. Vieni - sodybos kieme, kiti - prie namo, dar kiti - pačiame name. Būsimieji istorikai sako atvykę į partizanų rėmėjų Sajų sodybą ne vien atlikti specialybės praktikos darbų.

„Partizanai - man labai artima tema, kadangi mano prosenelis buvo partizanas. Norėjosi ne tik iš istorijos knygų sužinoti, bet pabūti toje aplinkoje, kur vyko visos kovos, kur žmonės galvojo apie valstybę, kur aukojo savo gyvenimus, rizikavo“, - sako studentas Audris.

Organizatorių teigimu, partizanų rėmėjų Sajų sodyba turi būti atvira visuomenei ir atgyti. Griūvantis, greitai šimto metų sulauksiantis namas - aptvarkytas, uždengtas stogas, pernai stovyklautojai pasodino medelių, šiemet ketina sukalti inkilų paukščiams, kitąmet sodins gėlių.

„Tikslų yra daug: iš vienos pusės ugdyti, formuoti studentų požiūrį į partizaninį karą, į vertybes, kultūros paveldą ir archeologiją, iš kitos pusės - įtraukti juos į aktyvią mokslinę veiklą, paskatinti prisidėti prie tyrimų ir rinkti duomenis planuojam sodybos tvarkymui, restauravimui“, - teigia archeologas Gediminas Petrauskas.

Pernykščiai stovyklautojų radiniai, pasak istorikų, turi išliekamąją vertę.

„Manau, kad išsklaidėme mitą, jog šita sodyba turi abejotiną vertę arba abejotiną ryšį su Lietuvos partizanais ir vyriausiąja vadovybe bei 1949 m. suvažiavimo įvykiais, nes atradome radinių ir ne taip mažai, kuriuos galim sieti su partizanų buvimu, gydymusi, jų slaptos spaudos leidyba“, - sako archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius.

Pavėluota Apsauga ir Ateities Planai

Šiam sodybos kompleksui valstybinės reikšmės apsaugos statusas suteiktas 2005 m. Tačiau ir tai nepadėjo jai išlikti. Balandiškyje stūkso namo griuvėsiai ir tik kai kurias detales bus galima panaudoti atkuriant sodybą.

Posėdyje buvo nuspręsta esamą avarinės būklės pastatą po išsamių įvairių specialistų tyrimų išardyti ir visą sodybos kompleksą atkurti kartu su partizanų slėptuve. Šioje vietoje bus organizuojamos stovyklos, užsiėmimai, veiks laisvės kovų informacijos centras, kūrybinės dirbtuvės ir kt.

Reikia pabrėžti, kad Centro funkcijose nėra numatyti pastatų rekonstrukcijos ar atstatymo darbai; tokie projektai yra Kultūros paveldo departamento ir savivaldybių kompetencijoje. Tačiau Centro planuose yra numatyta įamžinti 14 vietų, susijusių su rezistenciniu judėjimu Radviliškio rajone, tarp jų ir Sajų sodyboje, Balandiškės k.

Sajų sodyba įtraukta į kultūros vertybių registrą. Griūvantis, greitai šimto metų sulauksiantis namas - aptvarkytas, uždengtas stogas, pernai stovyklautojai pasodino medelių, šiemet ketina sukalti inkilų paukščiams, kitąmet sodins gėlių.

Organizuojant talkas ir stovyklas siekiama atkreipti dėmesį į istorinę vietovę ir ugdyti jaunąją kartą. Renginys labai reikalingas, ypač jaunajai kartai, nes mes, vyresnieji, daug ką žinome iš savo šeimų istorijų, o jaunimas nuo to atitrūkęs. Atsargos karininkas pasidžiaugė, kad bunkeris, kuriame buvo pasirašyta 1949 m.

Partizanų Bunkeriu Tipai ir Įrengimas

Genocido aukų muziejuje kiekvienas gali pamatyti KGB sudarytas partizanų bunkerių schemas. Gyvenamųjų bunkerių ar kitos paskirties partizanų slėptuvių evoliucija neatskiriama nuo partizaninio karo evoliucijos.

Kaip savo prisiminimuose rašė daugelis partizanų, pirmaisiais kovos metais gyventa dideliais būriais ir dažniausiai atviro tipo žeminėse su aplink iškastais apkasais, netgi įtvirtintais kulkosvaidžių lizdais ir pan. Nedidelius, vadinamuosius „kiaulinius“ bunkeriukus, skirtus 2-3 žmonėms pasislėpti, masinių NKVD kariuomenės siautėjimų atvejais partizanai kasdavo atokesnėse vietose, dažniausiai niekaip jų nesutvirtindami. Tie bunkeriukai atlaikydavo masines kratas.

Tačiau ilgainiui gyventi dideliais būriais tapo neįmanoma tiek dėl minėtų masinių kariuomenės siautėjimų, tiek dėl vis didėjančio įvairių saugumo informatorių ar agentų skaičiaus, sustiprėjusio sekimo ir pan. Partizanai ėmė skirstytis mažesniais būriais ir pradėjo dažniausiai miškuose įrenginėti slaptus bunkerius, tinkamus ir ilgesniam gyvenimui, štabų veiklai ar pogrindžio laikraščių leidybai. Dar vėliau, ypač žiemą, partizanai sudėtingų konstrukcijų bunkerius pradėjo įrenginėti rėmėjų sodybose ar šalia jų - šuliniuose, tvartuose, daržinėse, bulvių rūsiuose ir t. t.

Atstatytas partizanų bunkeris

Pavyzdžiui, Lietuvos laisvės armija (LLA) dar 1944 m. parengė praktinius nurodymus, kaip įrengti slėptuves. Nurodymuose buvo paaiškinta, kaip parinkti slėptuvių vietą, ją įrengti ir maskuoti. Tos slėptuvės, sąlygiškai buvo pavadintos: „Rūsys po malkų krūva“, „Fiktyvus kapas“, „Rūsys po daržine“, „Šulinys“, „Lauko kelio tiltas“, „Slėptuvės upių šlaituose“, „Slėptuvės miesto ir kaimo griuvėsiuose“, „Slėptuvė geležinkelio katastrofos vietoje“ ir kt. Nurodymuose buvo pateikiamas ir darbo laikas, kurio reikia slėptuvei įrengti.

Buvo statomos paprastos ir tarpusavyje sujungtos slėptuvės, kurios sudarė slėptuvių sistemas. Slėptuvės būdavo įvairaus dydžio - vienvietės, dvivietės ir daugiavietės. Paprastai didesnės būdavo tranzitinės slėptuvės, kuriose apsistodavo ryšininkai ir keliaujantys partizanai.

„Bunkeris yra toks dalykas, kuris gali žmogų ir išgelbėti, ir pražudyti. Bunkerius man yra tekę įrenginėti įvairiose vietose ir įvairiomis aplinkybėmis. Esu jų pastatęs labai daug. Galiausiai jau buvau pripažintas bunkerių įrengimo meistru.

Viskas paprasta - duokite man patikimą žmogų, nesvarbu, kur jis gyventų - kad ir baloje, šlapioje vietoje, svarbiausia, kad būtų patikimas. Ir pas jį pagal savo technologiją taip padarysiu bunkerį, kad niekas neras.

Bunkeriai būdavo įrengiami įvairiausiose vietose - ir po tvartu, ir ant tvarto, ir visokiose kitose vietose. Ypač žieminiai bunkeriai ten, kur nebuvo didelių miškų. Žiemai pasiruošdavome porą bunkeriukų, kad nešaltume miške, ir mums jų užtekdavo. Mažai tų bunkerių yra radę be išdavikų.

Iš pradžių bunkerius statydavome visai paprastus. Mes darydavome kvailai, bet jie ir ieškodavo kvailai. Paskui jų paieškų metodika išsivystė iki aukšto lygio - surasdavo bunkerius įvairiose vietose, o paskui pagal analogiją rasdavo ir kitus, panašiai ar panašiose vietose įrengtus bunkerius. Privalėjome keisti taktiką.

Įrengiant bunkerį po žeme labai svarbu įvertinti, koks yra gruntas. Kad žmogus galėtum gyventi po žeme, turi turėti oro ir šiek tiek erdvės. Galiausiai statydavome bunkerius pačiose netikėčiausiose vietose.

Bunkerio angą įrengdavome net kelio ar tako viduryje, o tunelis nuvesdavo jau į šalia esantį patį bunkerį. Bet reikėdavo turėti patikimą žmogų, kuris užmaskuodavo angą iš viršaus.

Labai svarbu yra ventiliacija. Anksčiau darydavome paprastas ventiliacijas, išeinančias į viršų, bet bunkeris vėdindavosi labai prastai, ypač jei būdavo iškastas molėtoje žemėje. Jei smėlingoje, vėdindavosi geriau.

Patogiausia įrengti gerą ventiliaciją, jei bunkeris įrengtas prie šlaito ar kokios nuokalnės. Tada vieną ventiliacijos angą reikia įrengti viršuje, kitą - apačioje, ir visada bus oro cirkuliacija, bunkeryje nepritrūksi deguonies.

Bunkerių vėdinimasis dar priklauso ir nuo oro - jei rūkas, dargana, tai ventiliuojasi labai prastai.

Būdavo momentų, kai bunkeriuose, neišlipant į paviršių, tekdavo sėdėti ir ilgą laiką. Su bunkerį prižiūrinčiais žmonėmis būdavo sutarti beldimo signalai, pranešantys apie padėtį viršuje - ar ten ramu, ar pavojus. Paskelbus pavojų, tas pats žmogus užmaskuodavo ir ventiliacijos angas. Šviežias oras mūsų nebepasiekdavo, todėl privalėjome jį kaip įmanydami taupyti.

Gesindavome visas žibalines lempas, žvakes, kad tik užtektų deguonies kvėpuoti. Porą kartų pavojaus režimas užsitęsė gana ilgai, ir pritrūkdavo deguonies net kvėpuoti. Tada krisdavome veidu į smėlį ir stengdavomės ištraukti deguonies likučius iš jo. Svarbu gulėti, nejudėti ir taupyti paskutines jėgas. Po tokio atvejo, pavojui praėjus, svarbu staigiai nešokti į viršų, nes jei greitai išeisi, tuoj pat netekęs sąmonės krisi ant žemės. Atsigauti reikia iš lėto.

Bunkerių Atkūrimas ir Išsaugojimas

Lietuvoje įvairiose vietose atstatyta nemažai partizanų slėptuvių, tačiau svarbiausias rūpestis - kaip jas išsaugoti. Iš tikrųjų įvairiose Lietuvos vietose dažniausiai buvusių partizanų ar tremtinių pastangomis yra atkurta ne viena tokia slėptuvė.

Tačiau nuolatinė drėgmė, lietūs ar sniegas, pagaliau vandalai nepadeda tų bunkerių išsaugoti autentiškose vietose.

Buvo planų įrengti bent tris bunkerius Rumšiškių Liaudies buities muziejuje. Deja, įrengtas tik vienas bunkeris kalvos šlaite. Žinoma, jo negalima pavadinti visiškai autentišku, nes padarytas įėjimas pro šoninines duris, kurių, aišku, niekada nebuvo, be to, ir toje vietoje niekada nebuvo jokio bunkerio.

Tačiau yra ir autentiškai atkurtų bunkerių. Bent du tokie bunkeriai įrengti netoli Druskininkų, buvo atstatytos slėptuvės Prienšilyje, t. y. Sergijaus Staniškio-Lito bunkeris, bei Punios šile, t. y. Dainavos apygardos vado Dominyko Jėčio-Ąžuolio, žuvusio ten 1947 m. rugpjūčio 11 d., slėptuvė.

Kadangi, kaip minėta, išsaugoti net ir atstatytas slėptuves faktiškai neįmanoma, o ką jau kalbėti apie sugriuvusią ar čekistų išsprogdintą autentiką, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras buvusių bunkerių vietose, ypač ten, kur yra žuvę partizanai, stato tipinius atminimo ženklus - betoninius kryžius su atitinkamais įrašais.

Siūlome pasiklausyti buvusio Prisikėlimo apygardos partizano Viktoro Šniuolio-Vytvyčio prisiminimų apie dviejų bunkerių įrengimą Balandiškių ir Minaičių kaimuose, kuriuose 1949 m. vasario mėn.

„1948 m., kada jau buvo įkurtos sritys, kilo reikalas sujungti sritis ir įkurti vyriausiąją partizanų vadovybę. Kadangi Prisikėlimo apygarda, kuriai mes ir priklausėme, buvo pačiame Lietuvos viduryje, būtent mes ėmėmės šios iniciatyvos.

1948 m. Minaičių kaime, pas ūkininką Miknių įsirengėme būstinę - apygardos štabo bunkerį. Ten buvo toks svirnas, bet nebuvo grindų, buvo plūkta asla, kaip būdavo senovėje kaimuose. Mes iškasėme 3,5 x 2,5 m dydžio bunkerį, iškasėme gana gilų ir gana storą žemių sluoksnį, maždaug 70 cm, supylėme ant viršaus.

Paskui padarėme tokią įėjimo angą - ten būdavo du vienas į kitą įeinantys dangčiai, pripilta žemių, dangtį įdėdavome, trupučiuką žemes palygindavome ir nieko nesimatydavo, nieko neįmanoma buvo surasti. Viduje, viename gale buvo įrengti dviejų aukštų gultai, šone buvo darbo stalelis, ant kurio stovėjo rašomoji mašinėlė, radijo aparatas, rotatorius.

Balandiškių ir Minaičių kaimų bunkerių ypatybės

O priešais buvo padarytas dar vienas gultas, kad ant jo atsisėdus būtų galima dirbti, ir galima būtų vienam miegoti. Žodžiu, ten tilpome penki žmonės, o iš bėdos tilpdavo ir daugiau, sukrisdavome ir ant grindų jei kokia bėda ar reikalas.

Šį bunkerį įsirengėme 1948 m. rudeniop. Paskui dar Balandiškių kaime pas Stanislovą Sajų įsirengėme kitą bunkerį, atsarginį, jei vienas būtų išaiškintas. O čia ateina žiema - kad turėtume kur persikelti. Kadangi turėjome labai gerą bazę, du labai gerus bunkerius, apsiėmėme pas save organizuoti visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą.

Suvažiavimas prasidėjo 1949 m. vasario 2 d. Pirmiausia pradėjome posėdžiauti Balandiškių kaime Sajų sodyboje. Ten buvo toks senas gyvenas namas, o viduryje to namo buvo tokia uždara kamaraitė, kurioje nebuvo langų. Ten buvo labai patogu, kambarėlis nemažas, tai ten ir posėdžiavo visi delegatai.

Paskui pajutome, kad gretimame kaime enkavėdistai pradėjo daryti kratas. Nors ir turėjome toje pačioje sodyboje pas Sajus bunkerį, bet jis buvo negilus, nes giliau iškasti neleido vanduo, vis atsirasdavo vandens.

tags: #saju #sodyba #partizanai