Prisiminimai - tai tiltas, jungiantis mus su praeitimi, su artimaisiais ir su ta vieta, kurioje užgimė pirmieji gyvenimo įspūdžiai. Senelių sodyba - tai dažnai ta vieta, kuri išlieka atmintyje kaip saugumo, jaukumo ir meilės oazė. Tai vieta, kur gamta šelmiškai merkia akį ir krečia pokštus, o lobį surandi visai ne ten, kur tikėjaisi, bet dėl to jis ne mažiau svarbus.
Prisiminimai apie artimuosius
Kiekvieną kartą būdama namuose prisimenu savo senelį - jo jau visus metus nėra su mumis. Praeidama pro nespalvotą nuotrauką, kurioje jis laiko stipriai apglėbęs du vyriausius savo sūnelius ir dainuoja lopšinę, sustoju kelioms akimirkoms ir atsiminimai plūsteli į mane - senelio veidas ir mėlynos ryškios akys šypsosi, jo nuoširdūs žodžiai ramina. Trokštu, kad apie senelį būtų išlikusios ne tik nuotraukos, ne tik daiktai, bet ir jo mėgstamiausias žmonos numegztas vilnonis megztukas, maldaknygės. Eilėraščiuose įamžinau senelį, jo santykius su mano tėčiu - noriu, kad jis išliktų gyvas amžinai.
Ruošdamasi išeiti iš namų, norėjau sužinoti daugiau apie mylimų žmonių praeitį, vis dažniau pagalvoju, kaip mano šeimos nariai praleisdavo dienas, ką skaudaus gyvenime patyrė. Nuo pat vaikystės Juozukas buvo nepaprastai darbštus ir geras - gimė ir užaugo didelėje šeimoje, tad nuo mažens išmoko be žodžių pasiaukoti dėl kitų. Tačiau Juozas po kariuomenės greitai atsigavo ir savo gyvenimą paskyrė šeimai - turėjo žmoną vardu Magdelena ir augino devynis vaikus, kuriems išmaitinti reikėjo daug plušėti - auginti didelę šeimą sovietmečiu buvo sunku.
Nors Juozas labai stengėsi aprūpinti ir apsaugoti savo šeimą, tai padaryti buvo labai sunku, net neįmanoma. Jiems tekdavo keltis vėliausiai 5 valandą ryto, nurinkti užaugusias bulves, morkas, burokus ir kartais netgi pėsčiomis, tempiant po kelis maišus, keliauti iki artimiausio turgaus - į Prienus - pardavinėti daržovių. Piemenauti vaikams taip pat nebuvo lengviau - ne visi gyvuliai buvo ramūs, o turinčius sunkų charakterį nebuvo lengva suvaldyti - dažnai nuo gyvulių grįždavo su mėlynėmis ar žaizdomis.
O vienintelė Juozo dukra Janina, ji buvo vyriausia šeimoje, padėjo mamai prižiūrėti brolius - paruošti valgyti, rankomis skalbti drabužius bei tvarkyti namus. Žiemomis iškildavo daug rimtų keblumų: namui šildyti neužtekdavo vien pečiaus - tekdavo dažnai šalti ir ieškotis kaip sušilti. Užpustytais keliais buvo neįmanoma važiuoti pasikinkius arklį - tekdavo eiti į mokyklą per didžiules pusnis plonapadžiais batais, tad šie greitai sušlapdavo, ir drabužiais, kuriuos pasiūdavo dėdžių mama iš nereikalingų medžiagų skiaučių arba pirkdavo, mainydavo turguje.
Dažnai pritrūkdavo ir maisto: ūgtelėjusiems vaikams neduodavo valgyti kiek nori džiovintų obuolių, uogienės, nevalgydavo iki soties ir mėsos: veršienos, kiaulienos, lašinių - maistu turėjo dalintis vienas su kitu ir tėvais. Prisimenu: paauglystėje mane stipriai veikė aplinkinių žodžiai: kompleksų neišvengdavau, kiekvienas draugų ištartas žodis man buvo svarbus. Tačiau net ir tada kiekvieną dieną senelis mane pasitikdavo plačiai šypsodamasis ir niekada nepagailėdavo gražaus žodžio.
Jis nuolat man sakydavo: kokia esu ypatinga, nepaprasta mergaitė, kokia graži, linksma, kepanti skaniausius blynus pasaulyje bei rašanti puikias eiles. Taip ir nesužinojo senelis, kiek daug man tie paprasti ir šilti žodžiai reiškė, kiek daug jie pastūmėjo mane į priekį, gal tik nujautė. Dažnai vakare senelis mėgdavo įsitaisyti virtuvėje ir žiūrėti savo mėgstamiausią televizijos laidą, pasigardžiuodamas blynais, lašiniais arba sausainiais. Man būdavo labai smalsu išgirsti įvairių istorijų apie senesnius laikus - jos buvo labai įkvepiančios ir įdomios.
Esą tais laikais buvo ir labai padūkusių mokinių. Ir nors jis buvo drovus, stropus mokinys, jo draugai labai skyrėsi nuo jo. Dažnai jie krėsdavo įvairias išdaigas - ištepdavo klijais durų rankeną, aplaistydavo vandeniu mokytojos stalą ir kėdę. Nors senelis nenorėdavo, bet galų gale prisidėdavo prie šitų išdaigų. Jo gyvenimo istorijos - mano didžiausias gyvenimo turtas, ypač dabar, kai senelio nebėra šalia. Jos įrodo, kokie įdomūs buvo senieji laikai, nepaisant to, kad nebuvo dar išvystytos technologijos.
Net dabar, kai tavęs ilgai nėra šalia, prisimenu tave: kiekvieną gražų žodį man, tavo šypseną. Mindaugas globojo savo tėtį, mano senelį, iki pat jo mirties, paskutinę minutę būdamas šalia dar bandė gaivinti. Jų ryšys buvo nepaprastas ir gražus. Juozo gerumas, dora, darbštumas pražydo jo sūnaus, mano tėčio, sieloje.
Gamta ir vaikystės nuotykiai
Gyvenimas tėčio sukurtoje sodyboje buvo nepaprastas - nuo pat vaikystės aš labai myliu gamtą. Kiekvieną kartą, pasiklydusi gyvenime, patyrusi nesėkmę, aš randu paguodą čia, namuose. Tėtis man sukūrė rojų, be kurio negalėčiau gyventi. Ieškau netoliese riogsinčio kelmo, nuvirtusio medžio ir atsisėdu ant jo. Stebiu aplinką, laukiu miško gyvūnėlių ir rašau. Rašau eilėraščius, mažus tekstukus - bet ką, kas ateina į galvą, būnant gamtos apsuptyje.
Kadangi buvau dar visai maža mergytė, man viskas buvo įdomu ir nepaprasta, tad tokios kelionės buvo tarytum pasibuvimas pasakoje. Neretai šiltą vasaros rytą pradėdavo lyti ir aš šokdavau, bėgiodavau, nebijodama sušlapti. Taip pat gaudydavau žiogus ir varles, apsimesdavau, kad jie mano draugai, retai juos parsinešdavau namo. Senelių sodyba, varlės ir salamandros, ežeras ir miškas - visur pilna netikėtumų.
Tai eilėraščiai vaikams, prabylantys smagia ir rimuota kalba apie gyvūnus ir juos supantį pasaulį, apie besikeičiančius metų laikus ir su tuo susijusius džiaugsmus ir rūpesčius. Čia mažieji skaitytojai sutiks lapę, kurmį, ežį, pelę, gyvatėlę ir kitus eilėraščių veikėjus. Taigi gamta vaikams šelmiškai merkia akį ir krečia pokštus. O lobį surandi visai ne ten, kur tikėjaisi. Bet dėl to jis ne mažiau svarbus.
Šaunioji ketveriukė - Austėja, Martynas, Augustas ir Rytė - ieškodama lobio patiria įvairių nuotykių. Jų laukia išbandymai ir netikėtai atskleistos paslaptys. Senelių sodyba, varlės ir salamandros, ežeras ir miškas - visur pilna netikėtumų. Nuotykiai dažnai liudija paprastą tiesą: draugą pažinsi nelaimėje. O lobį surandi visai ne ten, kur tikėjaisi. Bet dėl to jis ne mažiau svarbus.
Būdama dar visai maža, dažnai mėgdavau tyrinėti aplinkinį pasaulį. Pasimėgavusi vaizdais susidurdavau su nemaža problema - kaipgi nulipti žemyn? Netrukus atskubėdavo susirūpinusiu veidu tėvelis, kuris visada mane iškeldavo, nesakęs nei vieno priekaištingo žodžio, kadangi suprato, kiek daug man tai reiškė. Kad ir kur užlipdavau - į medį, ant pavėsinės stogo, tvoros ar traktoriaus sėdynės, jis, kaip pasakos herojus, mane visuomet išgelbėdavo.
Augdama labai daug išmokau iš tėčio - kaip išvirti skanią, sočią sriubą, kaip tinkamai daržely pasodinti gėles, kad jos žydėtų ir augtų, kaip žvejoti ir iškepti karosus. Dažnai, kai jis važiuodavo pagirdyti, perrišti galvijų į laukus, aš įsitaisydavau šalia ir mes kartu važiuodavome. Kadangi buvau dar visai maža mergytė, man viskas buvo įdomu ir nepaprasta, tad tokios kelionės buvo tarytum pasibuvimas pasakoje.
Būti vyriausiai šeimoje ne visuomet buvo lengva, dažnai teko padėti tėvams, rūpintis jaunesnėmis sesėmis ir prisiimti atsakomybę už jų iškrėstas išdaigas. Tačiau tėtis kiekvieną kartą užstodavo mane, pagirdavo už darbus (gėlių sodinimą, maisto gaminimą, namų, sodo tvarkymą), nes plušėdavau ištisas dienas, kiekvieną kartą atnešdavo man pakelį vanilinių ledų.
Kiekvieną dieną, atradusi laisvą valandėlę, išeinu į netoliese esantį mišką. Stebiu aplinką, laukiu miško gyvūnėlių ir rašau. Rašau eilėraščius, mažus tekstukus - bet ką, kas ateina į galvą, būnant gamtos apsuptyje. Neretkarčiais prabėga tolumoje stirna, į medį įliuoksi voverė, o vasarą - dainuoja visas choras spalvingų paukščių. Mėgdavau įsivaizduoti, kad esu tyrinėtoja ir turiu savo televizijos šou, kurioje pasakoju, ką mačiau šiuose laukuose.
Mano vaikystės vasaros
Mano vaikystėje vasaros buvo sausos ir karštos, upės gilios ir plačios, ne kiekvienas vaikas ryždavosi perplaukti per Geluonės upelį. Jo sietuvoje po pajuodusiais šiekštais dar dabar slepiasi daug senų, didelių vėžių, kurie, sako, minta skenduoliais. Mano vaikystėje žiemos buvo šaltos, laukai ir miškai kaupini puraus, balto sniego, o kalvos apie miestelį aukštos kaip Kaukazo kalnai. Ne kiekvienas vaikas ryždavosi nusileisti stačiais Vilko daubos šlaitais, prižėlusiais aštrių nupjautų karklų.
Mano vaikystės mergaitės buvo gražios ir linksmos kvatoklės, jos kikendavo ir krizendavo, susispietusios į būrelį. Nesvarbu, kad atrodė juokingos plačiomis išaugimui siūtomis uniformomis ar ilgais kaip laiveliai bateliais... Jos geriau už berniukus mokėjo gramatiką, jos žinojo, kur padėti kablelį, dailiai piešė ir spalvino, jos dainavo mokyklos chore, o blizgantys jų plaukai kvepėjo rausvu žemuogių muilu.
Šita istorija, o ir daugelis kitų, nutiko prieš dvi dešimtis metų, kai penketas buvo geriausias pažymys, kai jūsų tėveliai dar mokėsi mokykloje, ir juos vertė ryšėti raudonus kaklaraiščius, kai rusų kalba buvo pati svarbiausia.
Vaikai klajoja po ežerą ir atranda naujas neregėtas žemes. O Viktoro žaidimai pikti. Jis kariauja. Ne sykį jo kariai apmėtė akmenimis ir Vytuko laivelį... Klasėje jis stumdo mergaites, tampo jas už kasų...
Prisimenu: paauglystėje mane stipriai veikė aplinkinių žodžiai: kompleksų neišvengdavau, kiekvienas draugų ištartas žodis man buvo svarbus. Tačiau net ir tada kiekvieną dieną senelis mane pasitikdavo plačiai šypsodamasis ir niekada nepagailėdavo gražaus žodžio. Dažnai vakare senelis mėgdavo įsitaisyti virtuvėje ir žiūrėti savo mėgstamiausią televizijos laidą, pasigardžiuodamas blynais, lašiniais arba sausainiais.
Man būdavo labai smalsu išgirsti įvairių istorijų apie senesnius laikus - jos buvo labai įkvepiančios ir įdomios. Esą tais laikais buvo ir labai padūkusių mokinių. Ir nors jis buvo drovus, stropus mokinys, jo draugai labai skyrėsi nuo jo. Dažnai jie krėsdavo įvairias išdaigas - ištepdavo klijais durų rankeną, aplaistydavo vandeniu mokytojos stalą ir kėdę. Nors senelis nenorėdavo, bet galų gale prisidėdavo prie šitų išdaigų.
Jo gyvenimo istorijos - mano didžiausias gyvenimo turtas, ypač dabar, kai senelio nebėra šalia. Jos įrodo, kokie įdomūs buvo senieji laikai, nepaisant to, kad nebuvo dar išvystytos technologijos. Net dabar, kai tavęs ilgai nėra šalia, prisimenu tave: kiekvieną gražų žodį man, tavo šypseną. Mindaugas globojo savo tėtį, mano senelį, iki pat jo mirties, paskutinę minutę būdamas šalia dar bandė gaivinti. Jų ryšys buvo nepaprastas ir gražus. Juozo gerumas, dora, darbštumas pražydo jo sūnaus, mano tėčio, sieloje.
Literatūros pasaulis
Literatūroje senelių sodybos dažnai tampa svarbia erdve, kurioje atsiskleidžia veikėjų charakteriai, mezgasi tarpusavio ryšiai ir vyksta svarbūs įvykiai. Tai vieta, kurioje susipina praeitis ir dabartis, o gamtos ir šeimos motyvai įgauna simbolinę reikšmę.
Į visiems nuo vaikystės puikiai žinomas lietuvių patarles ir posakius, tokius kaip „bala nematė“, „Verkia duonelė, tinginio valgoma“ ir kt.
Kai tiesioginė kalba eina po autoriaus žodžių, po jų rašomas dvitaškis. Tėvas atsivertė albumą ir parodė į nuotrauką: - Štai senelio sodyba.
Vaikai šūkavo: - Nulipdėm sniego senį! Mokytoja nustebo: - Kas nulipdė tokį didelį sniego senį?
- Bus ankstyvas pavasaris, - pranešė teta. Autoriaus žodžiai pradedami mažąja raide. Po jų rašomas taškas. - Į mokyklą važiuokim dviračiu, - pasiūlė brolis. - Kur mano dviratis? - sunerimo Vytas. - Dviračiu lėkti smagumėlis... - prisiminiau kelionę. - Lekiam dviračiu! - pasiūliau broliui.
Cituojamas. Citata, sudaranti autoriaus sakinio dalį. Justino Marcinkevičiaus lyrikoje gausu gyvenimo trapumą liudijančių metaforų minima „blyški laikinumo skara“.
Rimanto Černiausko apsakymuose dažnai prisimenama vaikystė, praleista kaime, senelių sodyboje, kur vasaros buvo sausos ir karštos, o žiemos - šaltos ir snieguotos.
Išvados
Kelionė į senelių sodybą - tai ne tik fizinė kelionė į vietą, bet ir kelionė į savo prisiminimus, į savo šaknis. Tai galimybė prisiliesti prie praeities, pajusti ryšį su artimaisiais ir atrasti gamtos grožį. Senelių sodyba - tai vieta, kuri visada lauks sugrįžtant, vieta, kurioje visada jausimės namuose.
Pagrindiniai straipsnio akcentai:
- Senelių sodyba kaip prisiminimų ir šeimos ryšio vieta.
- Vaikystės nuotykiai gamtoje ir jų įtaka asmenybės formavimuisi.
- Senelių sodybos įvaizdis literatūroje ir jo simbolinė reikšmė.