Plungės dvaro sodyba, garsėjanti savo istorija ir architektūra, slepia daugybę paslapčių ir legendų. Vienas iš įspūdingiausių objektų - Perkūno ąžuolas, menantis pagonybės laikus ir apipintas mitais.
Plungės dvaro sodyba
Dvaro Parkas: Istorijos ir Gamtos Sankirta
Plungės dvaro parkas, pradėtas formuoti XVIII amžiaus viduryje, valdant Zubovų giminei, vėliau, dvarą įsigijus grafui Mykolui Oginskiui, buvo pertvarkytas. Parkas pasipildė vietiniais ir egzotiškais dekoratyviniais medžiais ir krūmais, iškasti 7 kaskadiniai tvenkiniai. Išskirtinį kraštovaizdį parkui suteikia pratekanti Babrungo upė.
Dvaro parke stovi kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmai, o šalia jų - legendomis apipintas Perkūno ąžuolas. Manoma, kad seniausias parke esantis statinys yra pilaitė - laikrodinė, miniatiūrinė Palazzo Vecchio rūmų, esančių Florencijoje, kopija.
Parko centrinė dalis užima aukštą, lygią terasą, yra geometrinio plano. Kitą dalį užima peizažinis parkas, apimantis Babrungo upės vagą bei šaltinius ir dvi lomas - rytinę ir vakarinę. Pastarojoje įrengti keturi tvenkiniai, o rytinėje - trys. Pagrindinė alėja prasideda nuo pietrytiniame pakraštyje esančių vartų ir baigiasi ties rūmais. Šalia rūmų yra erdvi terasa, nuo kurios atsiveria reginiai į parko gilumą ir į pačią upę.
Atvykus gegužės mėnesį parke galima pasigrožėti bijūnų ir obelų žiedais. Praėjusį pavasarį atsodinta bijūnų lysvė, pasodinta net 400 įvairių jų rūšių. Lysvė lankytojus pasitinka vos tik įėjus pro centrinius parko vartus. Šalia atkurtas ir M. Oginskio dvaro parke buvęs sodas, kuriame pasodinti net 137 medeliai.
Perkūno Ąžuolas: Gamtos Paminklas ir Legendų Šaltinis
Perkūno ąžuolas - išties įspūdingas savo dydžiu ir masyvu: jo lajos apimtis siekia apie 25 m, aukštis - 26 metrus, o apimtis 0, 9 m aukštyje siekia 4, 86 m. 1960 m. seniausias Plungės dvaro sodybos parko ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, o 1987 m. - respublikinės reikšmės gamtos paminklu.
Pasak parko gidės Danutės Einikienės, ąžuolas turėtų skaičiuoti apie pusę tūkstančio metų, tačiau kol kas tikslių tyrimų apie jo amžių padaryta nėra. Kai kurie mokslininkai mano, kad ąžuolui gali būti net 700-800 metų.
Nepaisant skaičiuojamų šimtmečių, iki šių dienų gyvos legendos apie Perkūno ąžuolo reikšmę ir pavadinimo kilmę.
Legendos apie Perkūno Ąžuolą:
- Viena legenda pasakoja, kad paskutiniam žemaičiui apsikrikštijus, Perkūnas taip supyko, kad trenkė į tą ąžuolą ir jame liko Perkūno kirtis (žaibo žymės).
- Kita istorija - romantiškesnė, ji byloja apie gražią mergaitę Galindą, kuri medžioklėje susipažino su jaunikaičiu ir jaunuoliai įsimylėjo vienas kitą. Jaunikaitis žadėjo atsiųsti pas Galindą piršlius, tačiau laikas ėjo, o jų vis nebuvo - tuomet tėvai nusprendė Galindą ištekinti už seno turtingo našlio. Mergina nesutikusi, o pasakiusi, jog prie senojo ąžuolo kurens šventąją ugnį - tokį jos sprendimą palaikė žynys sakydamas, jog dieviška meilė aukštesnė už žemiškąją.
Senas ąžuolas Lietuvoje
Nuo tos dienos Galinda ir kūreno ugnį, tačiau niekaip negalėjo ir užmiršti mylimojo - kartą pro šalį ėjęs žynys pamatė ją verkiančią ir perspėjo, kad taip ji užrūstins dievus. Taip ir nutiko: Perkūnas trenkė į šitą ąžuolą, o atsivėrusioje drevėje pražydo gėlė. Nuo to laiko ąžuolas pradėtas vadinti Perkūno, o žynys Galindai liepė gėlę laistyti ir prižiūrėti.
Vieną vakarą, merginai nusileidus prie Babrungo upelio, kitame krante ji pamatė savo jaunikaitį - pasirodo, jis buvo išjojęs ginti savo tėvynės. Galinda naktį nusiskynusi gėlę išplaukė į Rytų Lietuvą, kur jau nebebuvo pagonybės, ir laimingai gyveno. O šitą gėlę nusiskynė dėl to, kad dar vaikystėje jai buvo išpranašauta, jog balta gėlė atneš jai laimę.
„Dėl šios legendos jaunavedžiai šį ąžuolą mėgsta ir lanko, tikėdami, kad atėję prie jo sustiprins savo santuoką“, - sako gidė D. Einikienė.
Ąžuolynai: Šventos Vietos Pagonybės Laikais
Plungės parkas yra įsikūręs seno žemaitiško miško-alko vietoje, tai yra, šventoje, aukojimo vietoje. „Kad tai yra senoji žemaičių šventvietė, sprendžiama pagal ąžuolų masyvus - kaip gražiai čia grupėmis auga seni ąžuolai. Netgi dvaro savininkas kunigaikštis Mykolas Oginskis šitą žinojo ir dvaro sodyboje įsikūrusį parką stengėsi išsaugoti, puoselėti, tvarkyti taip, kad nepažeistų jau esančios vienovės“, - sako ji.
Pasak D. Einikienės, ąžuolynai pagonybės laikais buvo šventa vieta ir būtent ąžuole gyveno net trys pagonių dievai: vyriausiasis dievas Perkūnas, derlingumo ir karo dievas Patrimpas bei mirties (smerčio) dievas Pikulis. „Ši dievų triada nurodo visą gyvenimo ciklą, kuriuo tuo laiku gyveno mūsų protėviai, taigi šie dievai buvo be galo svarbūs“, - teigia D. Einikienė.
Žmonės, nors tikėjo į pagoniškus dievus, taip pat tikėjo ir paties ąžuolo galia. „Ąžuolo šakelė, parsinešta į namus, reiškė apsaugą nuo to paties Perkūno, nes žmonės tikėjo, kad Perkūnas yra teisėjas, teisybės pasakytojas: galvodavo, kad nutrenkia blogą žmogų, sudegina namus irgi nebe priežasties ir panašiai.
Apsilankykite Plungės dvaro sodyboje ir pajuskite istorijos dvelksmą, pasivaikščiokite po parką ir prisilieskite prie Perkūno ąžuolo kamieno, prisiminkite senovės legendas ir pasisemkite energijos iš šio gamtos paminklo.