Retas mūsų platumų gyvenvietė taip džiugina akį, kaip jaukūs Žemaitijos ar dzūkų miesteliai. Reta mūsų platumų gyvenvietė taip džiugina akį, kaip jaukūs Žemaitijos ar dzūkų miesteliai.
Birštono kurorto simbolis praėjusio amžiaus pirmoje pusėje buvo Banginukas. Nepaisant to, kad Banginuką ilgus metus slėpė Nemunas, jis nebuvo užmirštas.
Birštonas nuo piliakalnio
Banginuko istorija
Birštono simboliu Banginukas tapo tarpukariu, norint apsaugoti mineralinio vandens „Vytautas“ šaltinį ir kurorto svečiams sudaryti galimybę juo mėgautis vietoje. Siekdamas išspręsti šią problemą, architektas Romanas Steikūnas sukūrė betoninį ledlaužį, kuriam suteikė žuvies formą, iš kurios burnos tryško mineralinis vanduo.
1959 metais pastačius Kauno hidroelektrinę, pakilo Nemuno vanduo ir savo bangose paslėpė Banginuką. Apie Nemuno bangose pradingusio Birštono kurorto simbolio - Banginuko - tikslią buvimo vietą ilgus metus nebuvo žinoma.
Banginuko atradimas
Šio rugsėjo viduryje Klaipėdos universiteto mokslininkės, dr. Esmė - mokslininkų komanda surado banginuko buvimo vietą. Beveik prieš 100 metų sukurta Banginuko skulptūra rasta Nemuno upėje ties Birštono piliakalniu, maždaug 80 cm gylyje, tankiais meldais apaugusioje vietoje, 10-15 metrų nuo kranto.
Vos išėjęs iš STT apklausos G. Paluckas sugrįžo dar kartą: pamiršau dar kai ką papasakoti
„Kol kas nėra aišku, koks likimas laukia surasto Banginuko. Šį klausimą svarsto ir miesto vadovai, ir bendruomenė. Yra įvairių nuomonių - vieni siūlo iškelti, kiti - nekelti. Dar laukiame archeologų ataskaitos, kurioje būtų išdėstyta, kokia skulptūros, kokia kranto būklė. Galbūt kažką mokslininkai pasiūlys, tada ir prasidės svarstymai, ką galima daryti. Žinoma, bus įvertinta ir finansinė pusė. Anot S. Matulevičiaus, galbūt Banginuko likimą nuspręs ateinančios kartos, jei mūsų karta nuspręs nieko nedaryti.
„Svarbiausia, kad žinosime, kur jis yra. Dabar būtina viską aprašyti, dokumentuoti ir pateikti siūlymus svarstymui. Reikia džiaugtis, jog Banginuko istorija vėl skamba, kad apie jį sužinojo ir tie, kurie anksčiau nieko nebuvo girdėję“, - džiaugėsi legendinio Banginuko suradimu S. Matulevičius.
Labūnavos istorijos reliktai
Neseniai iš Labūnavos mokyklos ištremtame muziejuje saugomi (?) Lietuvos valstybės priešaušrį menantys labūnaviečių reliktai - kovos kirviai ir ietgaliai. Jie buvo rasti buldozeriams rausiant Barupės-Urkos santaką. Kaip visada, per vėlai iškviesti archeologai iš gausybės išverstų radinių neberado nieko.
Šių eilučių autoriui drauge su Rytu Tamašausku prieš keletą metų pavyko apleistame Kunionių mokyklos muziejuje atrasti unikalių Labūnavos istorijos reliktų. Barupės kilpos kalvoje buvo senkapiai, kuriuose labūnaviškiai savo artimuosius laidojo apie 1000 metų. Kapaviečių likučius ištyrę archeologai radinius datavo V-VI a. po Kr. Gretimuose Graužiuose ir Pakapiuose archeologiniai tyrimai buvo vykdomi nuo 1938-39 m. Pakapiuose tuomet buvo rasti XI-XVI a. radiniai.
Kauno rajonas, kuriame yra Labūnava
Archeologiniai radiniai
Tačiau archeologai nustatė, kad Graužiuose ir Pakapiuose gyventa dar mezolito laikotarpiu. Galimai tuometinė „Labūnava“ dar buvo abiem šonais Nevėžio skalaujamos salos kyšulyje, kurio pietrytinėje dalyje yra dabartinė dvarvietė ir kapinynas.
Ginklai iš Labūnavos senkapio - kovinis plačiaašmenis kirvis prailginta pentimi ir įmoviniai ietgaliai ištęsto trikampio plunksnomis. Pastarieji, kaip ir tame pat senkapyje rastas skliautiniu raštu puoštas ietgalis, yra nedažni radiniai, siejami su Skandinavija ir būdingi daugiau vakarų Lietuvai. Galbūt jie yra ir iš tos pačios Labūnavos kapinyno dalies, nes priskirtini tam pačiam laikotarpiui - X-XI a. Ginklai sulankstyti laidojimo apeigų metu - galimai tikėta, kad dausose jie atgims, kaip ir žuvęs karys.
Dar XX a. viduryje vietiniai Pakapių kapinyno kilmę aiškindavo įvairiai, taip pat įvardindavo ir kaip piliakalnį. Keliautojas Teodoras Triplinas, XIX a. viduryje išmaišęs Kėdainių apylinkes, rašė, kad Labūnavos dvaro sodyba pastatyta ant senosios pilies griuvėsių. Galimai tai autoriaus romantinės inspiracijos. Visgi kol kas apie šiose apylinkėse buvusias lietuvių pilis mokslinių duomenų nėra. Neturime faktografijos, kuri leistų bent pasamprotauti apie karinius įtvirtinimus karų su abiem ordinais laikotarpiu.
Šioje vietoje į Labūnavos istorinę dėlionę būtina pridėti dar vienas objektą - Graužius, anksčiau dažniau vadintus Graužais. Graužiuose ties Kapupe 1938 m. atlikti archeologiniai tyrimai parodė, kad mūsų eros palaidojimų datavimas beveik identiškas Labūnavos senkapiams - nuo VI-VII a.
Nuo XX a. Tiltai, keltai, luotai, brastos abiejų upės krantų gyventojus jungė į organišką socialinę visumą. Šių eilučių autoriui, su mama sėdint kupinai javų maišais prikrautoje traktoriaus priekaboje, vaikystėje teko važiuoti iš Kunionių į Pelėdnagius. Už Jasnagurkos dvarvietės pervažiavus Šušvės brastą, kelias vedė Malaikonių keliu link Graužių. Nuo ten žemyn iki Nevėžio, per kurį siūbuojančiu tiltu buvo išvažiuojama į Zabielų koplyčios vieškelį.
Graužių senolis - Labūnavos apylinkių gyventojų protėvis. Solidaus amžiaus sulaukęs vyras čia gyveno V amžiuje. Ant piršto mūvėjo žalvarinį įvijinį žiedą, ant rankų nešiojo po juostinę apyrankę, rūbai susegti lankine sege. Į kapą greta įdėti pjautuvas ir yla. Veido antropologinę rekonstrukciją atliko Vytautas Urbanavičius.
Reikia atkreipti dėmesį, kad Pakapių ir Labūnavos senkapiai buvo išsidėstę juos beveik puslankiu jungiančios Urkos slėnio viršutinės terasos kalvos papėdėje. Jei vaizduotėje Pakapių ir Labūnavos dvarvietės vietose pastatysime po pilį, šios stovės elipsinės kalvos ašies galuose. Visa ši geometrija leidžia kelti hipotezę apie apylinkėje galėjusią būti gana išmanią gynybinę sistemą. Rytinė ir pietinė jos pusės dvejonių kelia mažiausiai. Šioje kalvoje puikios sąlygos fortifikuotos gyvenvietės kūrimui.
Ansainių bajorkaimio plano fragmentas, 1991 m. akmenyje iškaltas čia gimusio Adomo Ganusausko. Buvusios Simono Ganusausko sodybos vietoje Ansainiuose. Nuo priešų buvo ginamasi ne tik kalaviju ir pilių sienomis. Kai kurie būdai dabar atrodo gana egzotiški. Su tokiomis kryžiuočiai susidūrė jau pirmajame rašytiniuose šaltiniuose minimame 1364 m. žygyje į Labūnavą.
Tuomet, mūšyje įveikę netikėtai užkluptus pernaraviškius, kryžeiviai pasuko į pietryčius. Labūnavos žemės pariby jie susidūrė su „stipriomis užtvaromis“, kurias jie išardė ir padegė. Iš vėlesnių - XIV a. Galimai būtent nuo čia prasidėjo mįslinga šių užtvarų linija, kryžiuočių šaltiniuose vadinama indagines.
Istorikai jos pradžią lokalizuodavo prie Ariogalos, tačiau Ordino šaltiniuose nuo jos iki Ritersverderio pilies (prie Nevėžio žiočių) minimas 4 mylių atstumas iš esmės tiksliai atitinka kelią iki Šaravų - Bajėnų miškų masyvų, pusiau dalinamų Aluonos upės. Mėginusių prasibrauti iki Labūnavos iš rytų ir pietų, užtvaros laukė net dešimtyje vietų.
Turintys informacijos, senų nuotraukų ar girdėję pasakojimus apie Labūnavos apylinkėse buvusius senkapius ir kitus istorinius objektus bei jų likimą kviečiami pasidalinti žiniomis su straipsnio autoriumi. El. paštas: [email protected]ĖS KOVŲ ARCHYVAS Nr. 31.