Pirmapradis Būties Elementas: Vandens, Oro ir Ugnies Samprata Senovės Filosofijoje ir Mitologijoje

Senovės tikėjimuose vanduo yra pirmapradis elementas, iš kurio atsirado žemė ir žmonės.

Kai mažylis paklausia motinos ar močiutės, iš kur jis atsirado, moterys gražiai paaiškina, kad ir vaikučiai, ir avytės, ir veršeliai atsiranda iš šulinėlio. Taigi, visa, kas gyva, atsiranda iš vandens.

Dar negimęs kūdikis taip pat plauko vaisiaus vandenyse, gimdoje.

Mūsų laikais nustatyta, kad polaidžio vanduo yra fiziologiškai labai aktyvus, spartina augalų augimą, daro įtaką įvairių organizmų gyvybiniams procesams.

Jo struktūra tokia pat kaip ir ledo - taisyklinga.

Vanduo, kuriame yra sidabro (vario, aukso) jonų, stipriai veikia bakterijas. Štai kodėl šventasis vanduo laikomas sidabro induose.

Bažnyčiose vanduo laikomas ir dubeniuotuose akmenyse. Šis paprotys atėjo iš senovės, kai buvo tikima, kad tokiuose akmenyse esantis vanduo turi gydomųjų savybių. Gerai žinomas ir gydomasis mineralinio vandens poveikis. Yra ir mirties vanduo.

Žinant tai , tampa aišku, kodėl marti, įeidama į vyro namus, paragaudavo tų namų duonos ir išgerdavo indelį vandens.

Iš tolimųjų pasakos laikų į mūsų pasąmonę atėjo vandens trauka ir drauge baimė.

Sakoma, kad sapnuoti vandenį - blogas ženklas: laukia liga ar net mirtis.

G. Beresnevičiaus nuomone, lietuviai tikėjo, kad vanduo skiria gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį.

Lietuvoje ir Latvijoje kai kurios upės buvo vadinamos „vėlių upeliais“ (pavyzdžiui, Veliuona). Šie upeliai turi kokių nors ryšių su mirusiųjų arba vėlių kultu. Kai kurios tautos turėjo paprotį mirusįjį gabenti per upelį ar ežerą.

Ypatingas vaidmuo vandeniui būdavo skiriamas krikštynų ir laidotuvių apeigose. Vanduo apvalo ir fizine, ir dvasine prasme. Nuprausia ką tik gimusį, nuprausia ir mirusįjį.

Tikima, kad ligą galima nuplauti maudantis saulėtekyje arba saulėlydyje, per šv. Velykas ar Jonines.

Vanduo - gyvenimo, būties pagrindas. Mes iki šiol tebejaučiame savo paslaptingą ryšį su vandeniu. Nesubuitinkime jo. Saugokime jį.

Senovės graikų mąstytojai apie pasaulio pradą.

Aristotelio sako, jog filosofijos pradžia yra nuostaba; taip ir graikų požiūris į gamtą išauga iš tokios nuostabos.

Kadangi nagrinėsime kaip graikų mąstytojai mąstė apie pasaulio pradą, manau buvo tikslinga pradėti nuo mitologijos, su kuria auga naujas žmogus.

Tačiau pirmieji Graikų mąstytojai drąsiai atmetė mitologinį pasaulio aiškinimą ir pradėjo ieškoti pirmojo esaties(tikrovės) prado. Nors, kiek vėliau, visgi kai kurie atsigręžė į mitus, ir taip paaiškino pirmojo prado atsiradimą.

Ir Pano įvaizdis buvo paimtas neatsitiktinai, juk jis simbolizavo ir tebesimbolizuoja ,,neaprėžtą pradą - pradą, kaip nuostabos pradžia, ir gamtos galią, o juk gamta Graikui atsakinėdavo į jo klausimus; tai teisinga tuo požiūriu , kad žmogus, klausdamas gamtos, atsakymus randa savo dvasioje. Mituose yra visos filosofijos rūšys, ir visos sielos būsenos. Ir baime ir meilė. Ir abejonės ir tikrumas, kartais ir būties nežinomybe, viskas, kas priverčia žmogų mąstyti, diskutuoti ir net abejoti. Ir su kiekvienu žodžiu vėl ir vėl atrasti kažką, kas buvo nepastebėta.

Mileto Mokyklos Filosofai: Vandens, Oro ir Apeirono Sampratos

Pirmoji filosofijos mokykla buvo įkurta Milete, todėl vėliau ir buvo pavadinta Mileto mokyklą.

Miletas, tai vienas iš pirmųjų VI a. pr. Kr. miestų kur įsižiebė filosofinio mąstymo židinys. Tik reikėtų nepamiršti ir Efeso, gimtojo Heraklito (apie 540-480 m. pr. Kr.) miesto.

Šios mokyklos filosofai tyrinėjo gamtą, rašė knygas apie gamtą, svarstė, iš ko joje viskas susideda. Jonijos (tai išeiviai iš Graikijos, praeityje kilę iš jonėnų genčių) mąstytojai bandė surasti pirminę medžiagą, iš kurios viskas atsiranda ir vėl grįžta į ją. Jie neabejojo dėl pirmojo prado tikroviškumo ir esaties realumo. Tikrovė yra, esti, egzistuoja.

Anaksimenas sakė, kad pradžia yra beribis oras, iš kurio atsiranda ir tai, kas yra, ir tai, kas buvo, ir tai, kas bus: ir Dievai, ir Dievybės, o likusieji daiktai kilo iš jau esančių. Tai vienas iš pirmosios filosofinės mokyklos įkūrėjų.

Talį (apie 625 - 547 m. pr. Kr.) - pirmasis istoriškai tikras senovės graikų filosofijos atstovas ir kaip kai kurie filosofai manė, vienas jų - Eudemas, - kad jis pirmasis susidomėjo astronomija ir net išpranašavo saulės užtemimą bei sukimąsi.

Dar kiti, taip pat ir poetas Choirilas, tvirtina, kad jis pirmasis pasakė, jog sielos esančios nemirtingos. Anot kai kurių , jis pirmasis suradęs saulės sukimosi kelią nuo išeities taško iki grįžimo ir pirmasis nustatęs jos, taip pat ir mėnulio dydį, o jis lygus saulės ir mėnulio rato septyni šimtai dvidešimtajai daliai. Sako, jis pirmasis paskutinę mėnesio dieną pavadinęs trisdešimtuke. Kai kas tvirtina, kad jis pirmasis kalbėjo apie gamtą. Taigi, visa ko pradžią Talis laikęs vandenį, o pasaulį manęs esant sudvasintą ir pilną demonų.

Taigi,Aristotelis “Metafizikoje“ rašė:“daugelis tų, kurie pirmieji pradėjo filosofuoti, manė, kad vienintelė visa ko pradžia slypinti materijoje: juk iš jos iš pradžių gimsta ir į ją galiausiai nueina benykstant; esmė pasilieka, tik būsena keičiasi. Žinoma, ne visi sutaria dėl šitokio pirmojo prado didumo ir pavidalo. Štai Talis, tokios filosofijos pradininkas, tvirtina, kad pradžia - vanduo. skelbė, kad net žemė esanti ant vandens. Gal būt, jis priėjo tokią išvadą dėl to, kad matė, jog visų maistas yra drėgnas, o ir pats karštis kyla iš vandens. O tai, iš ko kas atsiranda, ir yra visa ko pradžia. Iš tikrųjų jis padarė tokią išvadą , nes visų daiktų sėklos turi drėgną prigimtį, taigi vanduo yra atsiradimo pradžia. Yra ir tokių, kurie mano, kad šitaip apie prigimtį samprotavo ir gilios senovės žmonės, gyvenę daug anksčiau už Graikų kartą ir pirmieji ėmę samprotauti ir apie Dievų prigimtį. Bet mums svarbu suprasti ne juos, o Mileto filosofų pažiūras.“Talis iš Mileto, Eksamijo sūmus, ir Hiponas, kuris rodos, buvo bedievis, tvirtina, kad pradžia apibrėžta. Jis sakė, kad pradžia - tai vanduo, ir priėjo tokią nuomonę, pojūčiais stebėdami reiškinius. Juk ir karštis laikosi drėgmės, o tai, kas išdžiūsta, miršta, ir visos sėklos yra drėgnos, o bet koks maistas yra sultingas. Tad iš ko kiekvienas yra kilęs, tuo ir maitintis turi. Vanduo yra drėgnos materijos pradžia ir apima viską.

Skirtingai nei Talis, Aristotelis su šia nuomone griežtai nesutiko, motyvuodamas tuo, kad , galbūt, šią nuostatą jis perimė iš Egiptiečių.

Kitas Mileto mokyklos mokinys Anaksimandras ( apie 610-546 m. pr. Kr.) teigė, kad pradžia ir pirmapradis elementas yra neapibrėžtas. Jis nemanė, kad ugnis ar oras, ar vanduo, ar kitas koks nors elementas yra tas vienintelis, iš kurio viskas gimsta. Nors atskiros dalys ir keičiasi, bet visuma išlieka nekintama. Rutulio formos žemė gulinti vidury ir užimanti centrinė padėtį. Mėnulis savo šviesos neturįs ir apšviečiamas saulės, o saulė ne mažesnė nei žemė ir gryniausia ugnis.

Simplikijus rašo: „Iš tų, kurie kalbėjo apie vieną, judantį ir neapibrėžtą, buvo … Anaksimandras iš Mileto - Talio pasekėjas ir mokinys. Visos esamybės pradžią ir pirmapradį elementą jis vadino beribiu. Jis pirmasis įvedė pavadinimą pradžia ir sakė, kad toji pradžia nėra nei vanduo, nei kita kas iš vadinamųjų elementų, bet turinti kažkokią kitą neapibrėžtą medžiagą, iš kurios kyla ir visi dangūs, ir visi pasauliai juose. “O iš ko esamybė atsiranda, į ten iš būtinybės žūdama ji ir sugrįžta“. <.>“ Tas pats Simplikijus toliau rašo:“.jis, matydamas, kaip keturi elementai virsta vieni kitais, nemanė, kad tai daro vienas iš jų, bet kažkas kitas šalia jų.

Po Talio mirties Anaksimandras mokė, kad tas beribis turi visas bet kokio atsiradimo ir bet kokio išnykimo priežastis. Anaksinamandras įrodinėjo, kad išnykimas, atsiradimas ir vėl išnykimas vyko nuo begalinių amžių, viskas ratu.

Bei jis teigė, kad mūsų pasauliui atsirandant, iš amžinybės išsiskyrė karščio ir šalčio gemalas ir iš jo išaugo liepsnos juosta, kuri apsuko žemę tarsi medžio žievė. O jos daliai atitrūkus ir susitelkus tam tikrai ratais, atsirado saulė, mėnuo ir žvaigždės. “Dar jis sako, kad iš pradžių iš ypatingą pavidalą turinčių gyvūnų išsivystęs žmogus.

Skirtingai nei Talis, bet iš dalies sutikdamas su Anaksimandru, Anaksimenas (apie 585 - 525 m. pr. Anaksimenas tvirtina, kad oras pirmesnis už vandenį ir yra paprastųjų kūnų pradas.Anaksimenas sutinka su Anaksimandru, kad ši materija yra beribė, bet gamtą laiko apibrėžiama, kuria pavadina oru.

Anaksimenas tvirtina, kad atskiri daiktai skiriasi oro retumu ir tankumu, pavyzdžiui, kad ugnis - tai praretėjęs oras, o sutirštėjęs - vėjas, po to debesys. O dar labiau sutirštėjęs tampa vandeniu, ir tada žeme. Po žemės seka akmuo ar kiti daiktai, kilę iš tų pačių. Bet judėjimą ,Anaksimenas, vėlgi, kaip Anaksimandras,dėl kurio vyksta pasikeitimai laiko amžinu. Taigi, oras, didumu beribis, bet ribotas iš jo išeinančiomis kokybėmis.

“Viskas, anot jo, atsiranda dėl tam tikro oro sutankėjimo arba praretėjimo. Judėjimas egzistuojąs nuo amžių. Jis mano, kad iš suspausto oro pirmiausia atsirado žemė, ir labai plokščia. Anot jo, tik dėl to ji ir kabanti ore.

Kitas Mileto mokyklos mokinys Pitagoras, yra gana paslaptinga asmenybė, nes bene viską apie jo gyvenimą, mokymą, žinias ir pažiūras sužinome iš jo mokinių. Taigi, čia daug labiau tiktų minėti žodį Pitagoriečiai, kurie ginė idėją, jog visos tikrovės esmė yra skaičiai, ir pats svarbiausias yra vienas - pradžių pradžia, o du - jo priešingybę ir t.t..

Tačiau reikėtu būti tikram, kad mintis, jog skaičius yra pradžių pradžia reikia priskirti visgi Pitagorui, nes jis ilgą laiką praleido Egipte ir gilinosi į tas žinias, kurias suteikė tos šalies žiniai. Juk Egiptas, tai tikslių apskaičiavimų ir formų šalis bekraštėje dykumoje, kur religija - tai valdžia. “Pamatinį egiptiečių požiūrį į tai, ką jie laiko esme, nulėmė natūralus uždarumas pasaulio, kuriame jie gyveno, tos vietovės klimatas, fizinės sąlygos.Čia vyravo simbolių galia. Kiekvienas simbolis turėjo prasmę, ir kiekvienas jų tampa reikšme. Kiekvienas apibrėžimas yra vaizdinys, kartu ką nors reikšdamas; bet koks apibrėžimas reiškia bet ką; iš vieno aiškėja kita. Taip atsiranda vientisas visa apimantis vaizdinys, susidedantis iš daugelio vaizdinių, o individualumas ir toliau išsaugoja vieną reikšmę ir neištirpsta visuotinume. Visuotinis vaizdinys arba pati mintis, kuria grindžiama analogija, laisvai neatsiveria sąmonei kaip mintis, bet lieka paslėpta kaip vidinis ryšys. Istorijos filosofijoje “, - Dvasios nemirtingumo vaizdinys suponuoja tai, kad žmogiškasis individas turi begalinę vertę. Kas tik gamtiška, reiškiasi kaip tai, kas išskaidyta, visiškai priklauso nuo kito ir kitame egzistuoja, o nemirtingumas rašo, kad dvasia begalinė esti pati savaime<..>Bet Egiptiečiai sielą dar laikė tik atomu, t.y. O Pitagoras sielai davė skaičių septynis, pakeldamas ja iki visų kitų elementų lygmens, t.y. ji tapo lygiavertė viso dalis.

Skaičių teorija perimė jo mokiniai, kurie ir toliau ją vystė, ir skaičiais aiškino gyvos ir negyvos gamtos kilmę, tobulumą ir netobulumą. Pitagoriečiai sukūrė skaičių sistemas, aksiomas ir t.t..“Pasak pitagoriečių, siela yra tikroji žmogaus esmė, kurią būtina išlaisvinti iš ją teršiančio kūno “ - rašo J.

Heraklidas (apie 544/540 - ? m.pr.Kr.) savo veikale „apie gamtą “ samprotauja, - „Šis pasaulis yra visiems tas pats. Jo nesukūrė niekas nei iš Dievų, nei iš žmonių. Bet jis visada buvo, yra ir bus amžina ugnis, dėsningai užsideganti ir dėsningai užgęstanti <.>Sieloms mirtis - tai jų virtimas vandeniu, o vandeniui - kai jis tampa žeme. Bet iš žemės atsiranda vanduo, o iš vandens - siela.<.> Ugnis gyvena žemės mirtimi, oras gyvena ugnies mirtimi, vanduo gyvena oro mirtimi, o žemė - vandens. Ugnies mirtis yra oro gimimas, oro mirtis - vandens gimimas. Taigi galime pastebėti didelį Milėto mokyklos bruožą, jog viskas juda, gimsta vienas iš kito ir miršta vienas pereidamas į kitą, ir žmogaus siela yra viso to proceso neatsiejama dalis. Dalis, kuri gimė kartu su visais elementais.

“Apie gamta “ - tai filosofine poema, priskiriama Ksenofanui, gyvenusiam VI - V a. pr. Kr., kur jis teigia, kad yra keturi būties elementai, o pasauliai - nesuskaičiuojami ir nekintami. Debesys susidaro iš garų, kuriuos saulė išspaudžia ir kelia į atmosferą.“ Ksenofanas mane, kad Dievas - tai rutulio formos esanti būtis, o ne žmogaus pavidalo.Dievą jis prilygino protui, mąstymui ir amžinybei, esybei, kuri nekvėpuoja. O visa kas gimsta - žūsta, o siela yra kvėpavimas.

Anaksagoras gyvenęs apie 500 - 428 m. pr. Kr. Manęs, kad Protas - yra judėjimo pradžia. Sunkieji metalai, kaip antai žemė, užima žemesnę vietą, o lengvieji, pavyzdžiui, ugnis - aukštesnę. Vanduo ir oras užėmė vidurį. Jis taip pat kalbėjo, kad dangus susideda iš akmenų, kurie smarkiai besisukdami sukibo, bet atsileidę kris žemyn.

„Fragmentuose apie gamtą „ yra rašoma „Visi daiktai buvo drauge. Jų buvo be galo daug ir vis maži, nes ir mažybė buvo begalinė. Ir kol viskas buvo drauge, joks daiktas nebuvo pastebimas dėl mažumo, nes viską supo oras ir eteris - abudu begaliniai. Juk jie yra didžiausi visatoje ir daugumu, ir didumu.“, taip pat jis rašė, „kad oras ir eteris skiriasi nuo supamos daiktų masės, o tas apsupimas irgi begalinis savo dydžiu. <.> nėra mažojo paties mažiausio:visada yra tik dar mažesnis, mat, esantis negali virsti nesančiu. Anaksagoras vadovavosi principu, kad viskas yra visame ir viskas virsta viskuo. ,,Homeomerijų judėjimą, Anaksagoras manė, veikia išorinė jėga - ,, nusas“ (protas).““Protą Anaksagoras laikė tam tikra subtilia ir lengva materija “. O Dievus jis iškelia Į „Dieviškojo proto“ koncepcija, nei juos buvo priimta matyti, kaip mitologines būtybes.

Anaksagoras rašo “Graikai neteisingai supranta atsiradimą ir žuvimą: mat, joks daiktas neatsiranda ir nežūsta, tik susimaišo su esamais daiktais ir atsiskiria nuo jų.

Aristotelis ,, Metafizikoje“ rašo “Empedoklis nurodo keturis elementus. Prie paminėtų ( vandens, oro, ugnies) jis prideda ketvirtą žemę. Tie elementai neišnyksta ir neatsiranda iš nieko, o dėl gausumo ar negausumo susijungia į vieną ar atsiskiria iš vieno “ Tai leidžia pastebėti, kad Empedoklis (apie 490 - 430 m. pr. 14 Nieko tuščio nėra. Čia galime pastebėti, kaip Empedoklis stipriai palaiko vientisumo ir nedalomumo nesibaigiantį gyvybės ratą.

Ir paskutinis Mileto mokyklos mokinys Demokritas gyvenęs apie 460 - 370 m. pr. Kr.. , Pitagoro pasekėjęs. Demokritas, gyvenęs šimtą devynerius metus, manė taip, kad visa ko pradžia yra atomai ir tuštuma, o visa kita tik prielaida. Pasauliai yra nesuskaičiuojami, turi pradžią ir pabaigą. Niekas iš nesančio negimsta ir į nesantį nesunyksta. Ir atomai yra begaliniai pagal didumą; visatoje jie juda ir šitaip gimdo visus...

Empedoklis

Anaksimenas

Talis

Pirmapradžių elementų palyginimas pagal filosofus

tags: #pirmapradis #buties #elementas