Kai 2017-ųjų pavasarį, grįžusi po trumpų atostogų Berlyne, nusprendžiau nusipirkti one way ticket į Londoną, jaučiau daug ką. Labiausiai, spėju, jaunatviško maksimalizmo pritvinkusį džiaugsmą.
Ilgai kankino jausmas, kaip aš, būdama tokia jauna, jau gerus metus penkias dienas per savaitę, devynias valandas per dieną praleidžiu tamsiame biure atsakinėdama į skambučius, elektroninius laiškus ir, na, kartais pačiupinėdama ir pakuruodama tam tikrus kūrybinius procesus.
Pati ne kartą susimąsčiau ir sau sakiau: esi jauna, eik, ieškokis kito darbo, kuris patiktų. Juolab kad turėjau sukaupusi nemažai patirties ir pažinčių, buvau sulaukusi puikių pasiūlymų. Bet ne. Tuo metu atrodė, jog visur manęs laukia tas pats. Iš tiesų troškau naujos aplinkos, nuotykių ir šuo visai ne darbuose buvo pakastas.
Atrodytų, istorija kaip istorija. Dar viena su savimi nesusitvarkanti jaunuolė nusprendė viską mesti ir iškeliavo į užsienį ieškoti lengvesnio duonos kąsnio, mokėti didžiulius pinigus už kamūrkę metropoly, kiauras dienas dirbti kam nors pilstant kavą, laisvadieniais su draugais išgerti alaus ir taip egzistuoti gyvenimo rate, kuris nelabai skirtųsi nuo buvusio Lietuvoje.
Bet čia nepaminėjau svarbiausių dalykų: mūsų santaupos nenukeliavo buto nuomai ir atvykę nepradėjome desperatiškai ieškotis darbų - nusprendėm paskvotinti. T. y. Mano draugo, kuris jau taip darė prieš ketverius metus, dėka turėjom pažįstamų skvoterių, pas kuriuos ir apsistojom.
Neturėjau supratimo, kaip viskas atrodys, kaip vyks, tad ką aš galiu pasakyti... Lėktuvui nusileidus ir nusigavus iki mūsų būsto, ištiko, lengvai tariant, šokas. Skvotas (apleista fotostudija) įsikūręs viename pavojingiausių Londono rajonų.
Tik atvykusi sužinojau, kad prieš kelias dienas greta esančioje parduotuvėje įvyko ginkluotas užpuolimas. Per jį mirtinai padurtas jaunuolis. Skvoteriai ramino - tai gaujų karai, „paprastųjų“, kaip mes, niekas neliečia, tačiau vis tiek buvau pridėjusi į kelnes.
Pastuksenus ir senam pažįstamui mus įleidus vidun, pasitiko šuns, senų daiktų, šlapimo ir nevėdinamos patalpos kvapas. Durų skambučio skvotuose dažniausiai nebūna, tenka smarkiai baladoti į duris, kol kas nors iš esančių namie tave įleidžia. Žinoma, galima susisiekti ir telefonu, tačiau mūsų skvote tokiu retai kas naudodavosi.
Ir dar: visi laikydavosi vienos griežtos taisyklės - skvote bet kuriuo paros metu privalėdavo būti bent vienas žmogus. Kitu atveju iš tavęs galėdavo tiesiog nugvelbti pastatą ir į jį įsilaužti kažkas kitas.
Praėjus didžiulį koridorių, kuriame mėtėsi galybė daiktų, ir vis labiau iš akiduobių virstant akims, įėjom į svetainę. Ten sėdėjo visa namų chebra: smagi mūsų amžiaus porelė, juodai ant gaidžio sėdintys (amfetaminą vartojantys, - red. past.) lenkai ir 50-metis alkoholikas, atrodantis kaip visiškas benamis. Kiek vėliau susipažinom su dar dviem iš darbo grįžusiais kaimynais - visiškai normaliai atrodančiais mergina ir vaikinu. Tai šiek tiek nuramino, iki kol senasis pažįstamas tarė: „Eime, parodysiu jūsų kambarį!“
Nusekėm iš paskos ir pamačiau, kaip pasišokinėdamas jis atidarė duris. Duris į kambarį, kuriame nebuvo nieko. Juodos sienos, juodos lubos, prie sienos primontuotas stalas ir mažutė stalinė lempa. Langų - nulis. Gavom du itin keisto kvapo čiužinius, apsirengėm keliais sluoksniais rūbų, kad nesušaltume, išgėrėm alaus ir bandėm miegoti.
Kitą rytą atsikėliau jausdamasi, pasakysiu nė kiek neperdėdama, tragiškai. Atrodo, dar vakar miegojau pūkiniuose pataluose, o šiandien atsikėliau velnias žino kur. Prisiklausiusi draugo pamokslų, kad, visų pirma, pati įkalbėjau jį čia atvažiuoti, kad gavome tikrai tvarkingą kambarį ir kad būna 100 kartų blogiau, nusprendžiau suimti nervus į rankas ir pažiūrėti į situaciją šiek tiek pozityviau.
Sėdom į DLR’ą (lengvasis traukinys) ir išlėkėm pirkti valymo priemonių, žvakių, lempučių, žodžiu, visko, kas mūsų tamsųjį kambarį paverstų jaukiu meilės lizdeliu. Dvi dienos nuolatinio intensyvaus darbo ir turėjom nuostabią, jaukią erdvę (vis dar be langų). Gaila, nepadarėme nuotraukos „prieš“.
Laikas pradėjo bėgti itin greitai. Daugiausiai jo praleisdavome ant dviračių, bandydami pratintis prie miesto dydžio ir, oho, atstumų, skvoto svetainėje ir uždarame sode, kur su namiškiais kepdavome barbekiu, o mūsų amžiaus porelė augino gėles bei tabaką (šis taip ir nedavė vaisių).
Pirmąją savaitę labai savimi didžiavausi - pavyko adaptuotis, o mūsų skvotas ne toks jau blogas, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Jame iš tikrųjų buvo visko, ko reikia kasdienybėje, ir net daugiau: skalbimo mašina, karštas vanduo, dušas, televizorius, „PlayStation“.
Apskritai, buitinės technikos buvo tiek, kiek net nuosavuose namuose neturėjau - ir viskas iš gatvės. Absoliučiai viską, ką žmonės laiko esant nereikalinga, susirenka skvoteriai. Kartais būdavo sunku patikėti, kaip galima išmesti kone naujus, puikiai veikiančius dulkių siurblius, orkaites, čiužinius, toršerus, sulčiaspaudes, viską! Net man, nesveiko lygio pedantei, iš pradžių atrodė itin šlykštu ką nors imti iš gatvės, tačiau po kurio laiko pradėjau nuoširdžiai džiūgauti - viskas, ko reikia, pas tave ateina.
Pagaliau pradėjau atsipalaiduoti. Pasidariau atviresnė. Visai kitaip pažvelgiau į supančius žmones. Anksčiau atrodydavo, jog privalau bendrauti tik su išsilavinusiais, siekių ir tikslų gyvenime turinčiais žmonėmis, dabar supratau galinti laisvai kalbėtis ir įdomiu laikyti žmogų, kuris gyvenime tų siekių visai neturi.
Bendrų temų rasdavau net su 50-mečiu alkoholiku, kuris tebuvo vargšas priklausomybėje paskendęs vyriškis. O gaila, kadangi turėjo auksines santechniko rankas - Londone jos galėtų atnešti nemažus pinigus.
Fotostudijoje praleidome 3 savaites. Šiokiadieniais kaimynus matydavom rečiau, dauguma jų dirbo. Savaitgaliais būdavom kartu, gerdavom alų, daug juokdavomės, važiuodavom aplankyti žmonių iš gretimo skvoto.
Pasirodo, Londone - nesuskaičiuojamas kiekis skvoterių! Pamačiau tai, ką visi sakė: beveik už visų šių žmonių slėpėsi priklausomybė nuo narkotikų. Vieniems lengvesne forma, kitiems sunkesne. Neneigsiu, pati esu išbandžiusi keletą skirtingų medžiagų, tačiau visuomet žinojau, jog tai niekur neveda, pakvailiojau ir užteko. Čia tai matydavau kiekvieną dieną ir su tuo susitaikiau, tokia ta nemokamo gyvenimo Londone kaina.
Netrukus namus pasiekė teismo dokumentai. Kaip minėjau, skvotinimas - legalu, tad ir iškeldinimas privalo vykti teisiniu būdu. Išsiaiškinom, kad šis pastatas priklauso vietos savivaldai, kitaip - rajono tarybai, o ne privačiam asmeniui.
Eiga: taryba kreipiasi į teismą, kad užėmėme jų pastatą, teismas atsiunčia dokumentus su kvietimu atvykti (šįkart po 9 dienų, bet gali būti ir kelios savaitės), tada bus nuspręsta, ar pastatą palikti mums, ar vis dėlto jį paliekame mes. Ir, kaip nutinka 99 % atvejų, mus išmetė. Tik nepasakė kada, tad turėjom paskubėti.
Grįžę iš teismo, tą pačią dieną visi sėdome ant dviračių, pasiskirstėme grupėmis ir pradėjome ieškoti naujų apleistų pastatų. Išvažinėjome visą rajoną, tačiau patalpos būdavo arba jau užimtos (lauke ant durų kabėdavo „Legal warning“ - oficialus skvoterių dokumentas), arba visiškai netinkamos gyventi (apdegusios, išdaužytais langais ir t. Grįžom namo, susikrovėme daiktus ir, kol susirasim naujus namus, įsiprašėm, kad mus visus priimtų netoli skvotinantys draugai.
Tiesa, už šią paslaugą turėjome padėti jų autobusiuku išvežti visas jų namuose buvusias statybines šiukšles į mūsų fotostudiją. Anglijoje už šiukšlių išvežimą reikia brangiai mokėti, skvoteriams tokių paslaugų, deja, niekas neteikia, nes, na, niekas iš mūsų ir nemokėtų... Tuo pačiu autobusiuku į naują skvotą persivežėme savo daiktus (reikalingiausius pasilikome su savimi) ir paskutinę naktį simboliškai kolektyviai nusprendėme praleisti studijoje.
Prabudau 07.15. Nuo žingsnių, negirdėtų balsų ir trankymo į kambario duris. Pamenat, rašiau, jog pagaliau pradėjau adaptuotis ir apsiprasti su gyvenimu Londone?
Ši patirtis parodė, kad net ir ekstremaliomis sąlygomis galima rasti būdų, kaip padaryti patalpą tinkamą gyventi, net jei ji neatitinka tradicinių standartų. Svarbiausia - bendruomenė, prisitaikymas ir gebėjimas džiaugtis tuo, ką turi.
