Katinų „Papyvesio“ kaimo turizmo sodyboje, kuri stovi slėnyje, šalia upės, pakalnėje už Kėžių kaimo, gyvenimas teka savo įprasta vaga. Čia vis dar laukiami svečiai, o darbų sodyboje vis dar nestinga. Ši sodyba - tai savitas kaimiškos gyvensenos grynuolis, sena sodyba, kurioje jautriai ir atsargiai tvarkomasi.
Sodybos Gyvenimo Akimirkos
Katinų „Papyvesio“ kaimo turizmo sodyboje šiuo metu žiemos dienos eina viena po kitos, o viduje ir toliau verda tas įprastas sodybos gyvenimas. Čia besilankantys svečiai nuolat sodyboje yra vis laukiami, o jie kartas nuo karto vis ima ir atvažiuoja apsilankyti. Šįsyk sodyboje lankėsi net trys šviesiaplaukės jaunos seserys, kurios su savimi buvo atsivežusios su automobiliu nemažo dydžio rogutes, tad jas ir išbandė lauke, po atviru dangumi, šalia kelio slėnio šlaitu čiuoždamos sau žemyn, link pakalnės. Seserų pavardė - Buvokaitės.
Jų nebaugino visai net lauke dabar tvyrantis nemažas šaltis. Nusileidžia šlaitu žemyn, paskui vėl ropščiasi į kalną, paskui vėl čiuožė žemyn - ir taip daug kartų. O kai šitai sesutėms pagaliau nusibodo, jos patraukė eiti tiesiai į sodybos pirmosios trobos vidų, kur virtuvėje visos labai skaniai papietavo. Viduje būnant, jos ne kartą vis garsiai kartojo, kad šią sodybą būtinai rekomenduosiančios ir kitiems savo aplinkos pažįstamiems, kai tik juos kada sutiks...
2026 m. sausio 12 d. Katinų „Papyvesio“ kaimo turizmo sodyboje šį šventinį Naujųjų išvakarių vakarą vėl kaip tik nebuvo nė vieno svečio, nei lankytojo, tad todėl visa laisvė buvo šios sodybos prižiūrėtojams šėlti ir linksmintis buvo patiems sodyboje dirbantiems jos prižiūrėtojams. Tiesa, ne visiems iš jų, nes būtent Mėlynakio Lakišiaus visą ištisą vakarą visiškai nebuvo šioje sodyboje. Tokį šventinį vakarą buvo išimtinai leista net ir visiems trims sodybos prižiūrėtojų mažamečiams vaikams nemiegoti iki pat vidurnakčio ir drauge su vyresniaisiais laukti Naujųjų 2026 -ųjų atėjimo meto. Kai atėjo pagaliau tai, visi išgarmėjo iš trobos į lauką, kur ir fejerverkų petardos vėl buvo leidžiamos į juodą nakties dangų, ir glėbesčiuojamasi, ir vienas kitą sveikinama su naujų metų pradžia. 2026 m. sausio 1 d.
2024 m. rugpjūčio 14 d. Katinų „Papyvesio“ kaimo turizmo sodybos prieigose Nycių kaimo gyventojai, turtuoliai Batuotas ir Ksena Katinai šventė savo pačių šeimos sukūrimo 25 -erių metų sukaktį, kuri buvo sujungta su kita svarbia jiems sukaktimi - atėjusiu „Papyvesio“ sodybos įkūrimo 20 -ečiu. Ta dvigubai svarbia proga keliuko, vedančio link Pyvesos upės vandens kairėje pusėje, pakelėje buvo išstatyta visa eilė didelio formato nuotraukų, su jomis užfiksuotomis labai senomis šios kaimo turizmo sodybos atsiradimo slėnyje ir pradėjimo statyti akimirkomis. Čia matėsi ir kaip pasirinktoje pievos vietoje buvo kasama žemė pirmiesiems pamatams kloti, ir kaip ant jų abiejose trobose palengva pradėjo augti sienos, ir net matyti, kaip kadaise įvyko pats šios sodybos atidarymas. Žodžiu, daug labai senų mielų prisiminimų. Į šią šventę susirinkę nyciečiai irgi su malonumu tas nuotraukas apžiūrinėjo, aptarinėjo. Paskui pati šventė persikėlė į pirmosios trobos vidų, čia visiems beklegant buvo sulaukta ir pačios nakties.
Žmonės Ir Darbai Sodyboje
Vykdomų darbų šioje sodyboje ir toliau vis dar nė kiek nemažėja, svečių - taip pat daug vis dar apsilanko. O kadangi šioje sodyboje dar ir auga net trys prižiūrėtojų susilaukti maži vaikai, tai rūpesčių su jais su laiku ima darytis netgi ir vis dar daugiau. Kadangi tie vaikai auga, tai ir rūpesčiai su jais tolygiai irgi auga. Iki tiek, kad prižiūrėtojai šiuo metu jau net ėmė ir garsiai svarstyti, kad jiems reikėtų dar vieno naujo darbuotojo sodyboje, kuriam būtų skirtos pareigos tuos tris neklaužadas prižiūrėti. Bet iš sodybos šeimininkų, nyciečių Katinų šeimos į tai buvo sulaukta gan šalto atsako - ne, jokio naujo darbuotojo, nes tai būtų jau perteklinės išlaidos sodybai išlaikyti, o prižiūrėtojai jau ir taip puikiai susitvarko su savo visomis pareigomis, o jų tarpe ir su vaikų priežiūra.
Čia matote vieną iš sodybos prižiūrėtojų - Skirmantę Lakišienę, kuri žvelgia iš savo trobos virtuvės lauk pro atvirą langą - į upės Pyvesos ir už jos esančio miško pusę. Tokiu metų laiku šios vietos vaizdas gan labai niūriai, pilkai atrodo... 2025 m. gruodžio 11 d. Katinų „Papyvesio“ kaimo turizmo sodybos vienas iš prižiūrėtojų, Mėlynakis Lakišius ir toliau vis dar labai gražiai, artimai draugauja su savo naująja drauge, miestiete vieniša mama Elinga Brukniene. O taip pat jie ir toliau vis dar labai gražiai susitikinėja.
Kavinėje pabaigus valgyti skanius pietus, Elinga norėjo nusivalyti savo lūpas, bet užuot paėmusi į savo rankas servetėlę, ji staiga pasikėlė į viršų savo megztuko apačią ir su juo prasčiokiškai nusivalė savo lūpas, tuo pačiu Mėlynakui ir parodydama atvirai savo beveik visai nuogas krūtis. Pamatęs tai, Mėlynakis apstulbo ir tuoj puolė klausinėt draugę, kodėl ji šįsyk po savo drabužiais visai nedėvi „staniko“, liemenėlės. Elinga šypsodamasi jam viską paaiškino, kad ji buvo dabar namie išsiskalbusi visas savo turimas liemenėles, jos dabar džiovinamos kabo lauke ant virvutės, tad dėl to ji ir pabandė vėl bent keletą dienų pabūti šitaip, vaikščioti be liemenėlės... 2025 m. sausio 20 d.
Katinų „Papyvesio“ kaimo turizmo sodybos vienas iš prižiūrėtojų, Mėlynakis Lakišius ir toliau vis dar sėkmingai ir gražiai artimai draugauja su savo naująja drauge, miestiete vieniša mama Elinga Brukniene. Bet kaip gi jiems abiem ten sekasi taip ir toliau vis dar susitikinėti? Nepaisant to, kad šiuo metu „Papyvesio“ sodyboje tų rudens darbų prižiūrėtojams yra visa didelė galybė, Mėlynakis vis tiek ištaiko sau laiką vis kartas nuo karto nuvykti tiesiai į Kupiškį ir ten gyvai susitikti su panele jam jau tapusia miestiete Elinga. Va, ir šiandien vėl kaip tik buvo būtent tokia proga šiems dviem draugams vėl Kupiškyje artimai susitikti. Jau seniai tiedu Mėlynakis ir Elinga neslepia vienas nuo kito to, kad abu jie traukia vienas kitą, abudu patinkantys ir, nepaisant amžiaus ryškaus skirtumo, toliau vis tiek dar nori išlikti būdami dviese. Šiandien, mėgaudamiesi tuo, kad lauke yra geras ir šiltas oras, sukiojosi drauge būtent po Kupiškio centrinę aikštę, čia jiedu prie pat fontano krašto ir sėdėjo sau apsikabinę, ir ledus kirto, ir ištisai vis kalbėjosi, jausdamiesi abu tikrai romantiškai... 2024 m. rugsėjo 16 d.
Visa tai primena ir apie tai, kad neseniai gerų minčių nedaug sukeldavo kaimas. „Mokykis, kad nereikėtų karvių kaime melžti“ - buvo toks populiarus posakis anais laikais‚ kai tėvai, vaikams gero linkėdami, saugodami nuo juodo triūso, stūmė į miestus. Išstūmė. Tuštėjantis kaimas pasiliko senti. Ir laukti, žiūrėti, kas bus toliau. Dabar jau matyti, kas iš to išėjo. Prie didelių miestų kaimiškos gyvenvietės plečiasi, kuriamos sodybos, apsigyvena jaunos šeimos. Europinė parama per kelis dešimtmečius suformavo nemažai modernių, intensyviai dirbančių ūkių, siekiančių iš žemės gauti kuo daugiau naudos ir pelno. O atokios gyvenamosios vietovės traukiasi, nyksta be žmonių, be paslaugų, be valdiškų įstaigų.
Bet išliko dar savitų kaimiškos gyvensenos grynuolių, senų sodybų, kuriose jautriai, atsargiai tvarkomasi. Ir karvių melžiamų yra, ir jaunų žmonių. Važiavom į Rudikus, pas Stančikus, tada, kai vyko metų ūkių apžvalga. Keliukas be asfalto, dideli medžiai, slėnios pievos, žaluma ir netikėtai prie šienainio ritinio išnyranti skudurinė stovyla. Arčiau namų - ant medžio šakos įsitaisęs medinis žmogiukas. Sveikina atvykstančius. Kitas palydi išvažiuojančius. Dabar, per patį vidurvasarį, sodrus spalvų žaismas nuo gėlių, daržų, uogų ir vaisių. Akivaizdu, kad žmonės laiką čia leidžia, lauko gyvasčiai reikia labai daug rankų darbo.
Sigita Stančikienė juokiasi, kad šie akmenys iš vargo, mat nėra pinigų trinkelėms, reikia suktis patiems, o ir tvarto stogui neišeina sutaupyti jau keli dešimtmečiai. „Čia Stančikų sena sodybvietė. Jeigu ne pieno ūkis būtų, gal iš kitos veiklos pajamos didesnės susidėtų? „Vilniaus elektromechanikos technikumą baigusi, 20 metų gamykloje dirbau, subankrutavo. Teko ieškotis kitų veiklų. Kaip pradėjau ūkininkauti? Pardaviau butą Kuršėnuose, nusipirkau karvę, automobilį, skalbimo mašiną. Panašu, kad nėra tokių situacijų, kurios šioje Rudikų kaimo sodyboje nebūtų išsprendžiamos.
„Jau mamos energijos visiems būtų galima padalyti ir dar liktų. Pilna įvairiausių idėjų, smalsumas begalinis, kiti namiškiai ramina - nustok bent trumpam“, - įsiterpė Sigitos dukra Aistė. Ji, pagal išsilavinimą fizikė, pedagogė, darbavosi keliose Kupiškio mokyklose, tuo pačiu metu augino tris vaikus, o mama dar stumtelėjo į kitą sritį, į buhalterijos kursus, taigi jau bene 8 metus tvarko šeimos ūkio apskaitą. Tokie keliadarbiai yra ir kiti šio sudėtinio šeimos ūkio nariai. Sigitos sūnus Tadas žiemą Vilniuje dirba elektriku, vasarą kaime prižiūri techniką, padeda šienauti. Mindaugo Stančiko rūpestis - laukai, pasėliai, ganyklos. Yra apie 70 ha. Dar dirba Daukučių žemės ūkio bendrovėje mechaniku. Pati Sigita melžia karvutes, turi 24, laiko 6 prieauglius.
„Tik ne mamos. O išlėkti mama sugalvoja dažnai ir spontaniškai. Nes smalsi, veikli, turinti daug interesų ir draugų. Užtenka žvilgterėti į Sigitos feisbuko paskyrą… Kelionės, seminarai, mokymai, aktualijos - pilietinės, politinės ir buitiškos. Žvilgsnis dažniau į dangų, į debesis, ne žemės link nukreiptas, nuotraukose - debesų, saulėlydžių kolekcijos. Savieji dažnai šalia, dvynukės anūkėlės Urtė ir Ema, laimė švyti akyse visose nuotraukose. „Važiuodama pamačiau paukštį debesyse, kol nuvažiavau 3 kilometrus, neliko“, - rašo ūkininkė romantikė. Nenustygstanti Sigita priklauso Lietuvos ūkininkų sąjungai, Vidutinių pieno ūkių asociacijai, dar Moterų klubui. Kelionių geografija neapsiriboja tik Lietuva ar Latvija, su ūkininkais į Vokietiją nuskrenda ir kitur, jeigu tik yra proga.
Nuovargis? Tokio nepripažįsta, nors su karvutėmis kasdien išeikvoja jėgas ir energiją. „Per maži esam, mažažemiai, vaikai turi po 5 ha žemės, negali pretenduoti, neatitinka reikalavimų. Geriau savimi pasikliauti. Kai dirbi, ir padarai. Po 8 tonas iš karvutės primelžiu, pasiekiau jau neblogai - sako Sigita. Aktyvi, spalvinga, visada ryški, besišypsanti. Neseniai mačiau naują vaizdą - sėdi Sigita orlaivyje, pasiruošusi kilti į dangų su Rudikuose esančio Kupiškio aeroklubo lėktuvėliu. „Nerealu, fantastika“, - atsakė. Skrydį jai dovanojo dukra Aistė gimtadienio proga.
Praėjo vasara. Žiedai nuvyto. Ir žalios liepos numetė lapus. Ne! Ne! pavasaris ne vienas dar tenai pakils. kol nepaleis Tava valia į laisvę jos ... ir mūs tėvų, ir mūsų protėvių kapams .. Rūškana. Sutemę. Nesiblaivo. Žemėj klykia paukščiai alkani. Vėtros. Lietūs. Lapai blaškos, gėlės ... Gabijos šventos vis degs tau žiburėlis. gyvas bus Rūpintojėlis mūsų - Kristus... malda - varge, viltis - skausme, kaip džiaugsmo ašara šviesi. Ruduo. Ruduo. O vasaros pasilgau. Šalna. Šalna. O vasarą šaukiu. tik aidas, kritęs prarajon juodų kalnų. Ruduo. Šalna. Ir gruodas, gruodas. Sumigs žiedai... ir niekad ašaros nedžius! ne duonos... - laisvės, saulės ir žiedų? .. kaip kryžių, naštą svetimųjų nešdami? .. be skausmo ašaros ir be gyvų akių veiduos? stabam naujų dienų dievų? Ar tu su tais? .. Bet kam, bet kam aš klausiu. Neatsakyk. Tylėk. Neverk. Ir nesiskųsk. archangelų, šventųjų, angelų! o aš maniau, kad milžinas buvai... Deja! Deja! ir klausinėjančią: - Kur ji? o aš maniau, kad bus gana klaidų ... Deja! Deja! tikiu - ne amžiais žemėj siaus ruduo! o žemės pumpure, mūs džiaugsmui prasiskleisk. o jų dainiai dainavo į laimę einą ... tegu pragaru bus kiekviena jų diena. Negirdėjo dangus, o mes verkėm ir šaukėm ... tam košmarui visų, jų visų negana. o jų dainiai dainavo į laimę einą... bangų išplautą iš smilties išrinks? kur mes anamet, skurdžiai ir beteisiai... mūs, ištremtųjų, atminimui pasodins? O Dieve, niekas... O niekas, Dieve, ne! ir mūs mažų už svetimas didžių kaltes nebausk. YRA KUR NORS ... gyvent! ir pro kapus - ir pro kapus - ir pro kapus ... o esi tu, mano Motina, esi. jei aš mirčiau, liktum, Motin, tu gyva!