Turto perleidimas iki mirties: teisiniai aspektai ir patikėjimo teisės galimybės

Nuo XII amžiaus asmens gerovės užtikrinimas tampa vis aktualesnis. Vienu iš civilinės teisės mechanizmų galėtų būti patikėjimo teisė, kurios įgyvendinimo galimybės šiuo metu Lietuvoje, autoriaus manymu, pernelyg nuvertintos. Visi minėti reiškiniai tiesiogiai susiję su šiame darbe nagrinėjamomis problemomis.

Šios nuosavybės teisės kontekste - Lietuvos teisės moksle tai yra nauja ir beveik nenagrinėta tema. Mokslinių tiriamųjų darbų ar publikacijų bei straipsnių šia tematika beveik nėra. Platesnio pobūdžio tyrimas patikėjimo teisės įgyvendinimo tema šiuo metu dar tik atliekamas. Paminėtini tik keli magistriniai darbai, kurių tematika daugiausia susijusi su bendrosios ir kontinentinės teisės sistemų lyginimu. Juose patikėjimo teisė arba nenagrinėjama išvis, arba apie ją užsimenama tik epizodiškai. Šios nuosavybės atžvilgiu patikėjimo teisė tarsi „pamirštama“.

Šios nuosavybės teisės įgyvendinimo patikėjimo teise tematika šioje literatūroje nerasime. Šios nuosavybės teisės įgyvendinimo kontekste ypatumus ir trūkumus, juos įvertinti bei pateikti tam tikras išvadas ar pasiūlymus. Ši nuosavybės teisė atsirado tik įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui, todėl natūralu, jog minėtos teisės normų taikymo sąlygos nėra iki galo aiškios ir ištirtos. Nėra iki galo atskleistos patikėjimo teisės subjekto ir objekto sąvokos, nėra išsamiai analizuota civilinė atsakomybė įgyvendinant patikėjimo teisę. Taip pat sunku būtų surasti ir mokslinio tiriamojo pobūdžio darbų, kurie nagrinėtų patikėjimo teisės pritaikomumo problemas Lietuvoje.

Šiandien nagrinėjama ir tarptautinės teisės lygmeniu. Šiais socialiniais ir ekonominiais reiškiniais. Šis ir tiek Europos Sąjungos, tiek ir pasauliniu lygiu harmonizuojamus teisės aktus keliamus standartus ir rekomendacijas. Šis patikėjimo teisės tarptautinis pripažinimas. Šis Vakarų šalių mokslininkų darbuose. Šios nuosavybės teisės įgyvendinimo kontekste dažniausiai teisininkų praktikoje pažįstama tik viešosios nuosavybės įgyvendinimo kontekste. Šis nuosavybės teisės įgyvendinimo instrumentas.

Šiose šalyse (Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kt.) kelia vis naujus iššūkius tarptautinio civilinės teisės pripažinimo ir bendros privatinės teisės koncepcijos priėmimo srityje: pvz. bendrosios teisės šalyse patikėjimo teisės subjektu tapęs lietuvis, sugrįžęs į Lietuvą, nėra tikras dėl savo turto juridinio statuso bei galimos jo civilinės atsakomybės apimties. Šis asmeninis santykis.

Ši nuosavybės teisė užsimenama E. Baranausko, K. Šiaus, V. Pakalniškio ir kitų autorių naujai išleistame daiktinės teisės vadovėlyje. Taip pat patikėjimo teisės įgyvendinimas (tiesa, daugiausia užsienio šalių teisės sistemų kontekste) trumpai aptariamas ir V. Mizaro, A.Vileitos, V. Mikelėno ir kitų teisininkų sudarytame Civilinės teisės (bendrosios dalies) vadovėlyje. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog minėta literatūra yra iš esmės mokomojo - aprašomojo pobūdžio.

Šio darbo tikslas - apžvelgiant bei analizuojant nuosavybės teisės įgyvendinimo patikėjimo teise ypatumus, atskleisti ir išryškinti šio instituto probleminius aspektus, remiantis įvairių autorių nuomone bei užsienio valstybių gerąja patirtimi, pateikti probleminis klausimams teisinį įvertinimą, o taip pat teorinius bei praktinius darbo tematikos pasiūlymus teisėkūrai. Išanalizuoti patikėjimo teisės subjekto ir objekto sąvokas, nurodyti jų probleminius aspektus. Šios nuosavybės įgyvendinimo patikėjimo teise analizėms ir tyrimams.

Taip pat darbe pasiūlyti teisės normų pakeitimai galėtų būti svarstytini teisėkūros subjektų, kurie yra įpareigoti nuolat ieškoti naujų, dinamiškesnių ir įvairiapusių juridinių mechanizmų, kuriais siekiama kuo geriau apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus. Lyginamasis metodas - šis metodas naudojamas atskleisti turto patikėjimo teisę nuo kitų daiktinių teisių. Šios nuosavybės įgyvendinimo patikėjimo teise ypatumus. Istorinis metodas - šio metodo pagalba mėginama atskleisti patikėjimo teisės ištakas kitų daiktinių, prievolinių ar paveldėjimo teisių kontekste, taip pat patikėjimo teisės raidą, išanalizuoti pagrindines patikėjimo teisės susiformavimo prielaidas. Lingvistinis metodas - metodas padės nustatyti teisės aktuose ir teisės doktrinoje vartojamų žodžių prasmę, teisingai tuos žodžius suvokti nagrinėjamame kontekste. Darbe taip pat bus naudojamas ir dokumentų analizės metodas. Duomenys darbui buvo renkami, analizuojami ir palyginami naudojantis Lietuvos Respublikos, užsienio valstybių ir tarptautiniais teisės aktais, Lietuvos teismų sprendimais.

Šios nuosavybės teisės įgyvendinimu, yra nebaigtas, nepakankamas ir tobulintinas. Šios nuosavybės teisės įgyvendinimo patikėjimo teise sampratą, moksliniu požiūriu, yra tikslinga pirmiausia pažvelgti į patikėjimo teisės atsiradimo kontekstą, istorines šaknis, raidą ir jos vietą kitų daiktinių (ar prievolinių) teisių atžvilgiu. Užsienio teisės istorijos moksle vyrauja nuomonė, jog turto patikėjimo (terminas anglų kalba trust) institutas pirmiausia atsirado XII - XIII a. Anglijos feodalinėje santvarkoje: „Jau XII bei XIII a. tapo įprasta, jog vasalas, siekdamas išvengti su žemės valda susijusių feodalinių prievolių, senjoro jam suteiktą žemės sklypą perduodavo patikėtiniui (trustee).“ Šiaisiais asmenimis veikdavo kaip šio žemės sklypo savininkas. Šis žygiai (XII - XIII a.), kurių metu (išvykdami) pasiturintys kilmingieji perduodavo visą savo turtą valdyti sau lojaliems asmenims. Problemos atsirasdavo tuomet, kai vasalas iš Kryžiaus žygių grįždavo namo, tuo tarpu turtą perėmęs asmuo (patikėtinis), už buvusį turto šeimininką atlikinėjęs visas feodalines prievoles, atsisakydavo turtą grąžinti buvusiam valdytojui.

Tačiau minėtas laikotarpis (XII - XIII a. Anglija). Graham Moffat, analizuodamas patikėjimo teisės (trust) ištakas, pažymi, jog terminas „trust“ pirmiausia buvo pradėtas naudoti kaip sąvokos „use“ (lietuviškai „teisė naudotis“) sinonimas. Tačiau tam tikri patikėjimo teisės (trust) atvejai aptinkami jau 1200 m. Tačiau jau kitose teisės sistemose. Autoriaus nuomone, be XII - XIII a. Anglijos laikotarpio, aktualiausias patikėjimo teisės istoriniam formavimuisi yra senovės Romos teisėje egzistavęs fideicommissum institutas. Juolab, kad ir romėnų teisę tyrinėjantys mokslininkai, aprašydami fideicommissum sampratą, naudoja „trust“ terminą. Teigiama, jog pats universaliausias paveldėjimo teisės institutas yra fideicommissum arba kitaip - „trust“. Tai yra priemonė, kuri, kaip ir legatas arba paveldėjimas pagal testamentą, pradėdavo veikti tik mirus asmeniui, kuris buvo ją (priemonę) nustatęs.

Tačiau kadangi turto (ar teisių) paskyrimas paprasto paveldėjimo atveju testatoriaus buvo atliekamas tiesiogiai paveldėtojui, o legatui sumokėdavo tiesiogiai paveldėtojas, „trust“ veikė netiesiogiai - per tarpininkus. Asmuo (turto palikėjas), norėdamas įsteigti fideicommissum, turėdavo patikėti (committere) turtą tarpininko „gerai valiai“ (fides), o tarpininkas galiausiai perduodavo turtą naudos gavėjui. Tokiu tarpininku dažniausiai (bet ne visada) turėdavo būti testatoriaus paveldėtojas. Panašiai fideicommissum institutą aprašo ir Lietuvos mokslininkai, nagrinėjantys romėnų teisę. Šiajam asmeniui. (...) Šis patvarkymas vykdymas priklausė nuo įpėdinio geros valios (fidei commissum). Besigilinant į patikėjimo teisės formavimosi laikotarpį, išryškėja patikėjimo teisės (trust) sąsajos su kanonų teisėje formuota civiline (privatine) teise. „Bažnytinė nuosavybė ryškiai skyrėsi nuo feodalinės nuosavybės ne tik todėl, kad daugeliu atvejų buvo išlaisvinta nuo feodalinių įsipareigojimų, bet ir jos korporacinio bažnytinio pobūdžio, t. y. tai visada buvo bažnytinės korporacijos, o ne pavienio asmens nuosavybė. Negana to, ji visada tarnavo korporacijos tikslams.

Jie vadina Zweckvermogen („tikslinė nuosavybe“). Kanonų teisė reikalavo ją panaudoti tiems tikslams, dėl kurių ji buvo įgyta; šiuo požiūriu ji buvo susijusi su patikėtinės nuosavybės institutu. Šiojo asmens naudai bei „universaliu turto turėtojo valios užtikrinimu“, dažniausiai taikomu paveldėjimo teisiniuose santykiuose. Šios teisės sistemos, patikėjimo teisė į jos (Lietuvos) teisės sistemą inkorporuota buvo ganėtinai vėlai. Šios nuosavybės „ignoravimo“ politikai, pirmą kartą Lietuvoje (nors ir okupuotoje) buvo įtvirtinta 1964 Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civiliniu kodeksu (valstybės įstaigos ir organizacijos valstybės turtą valdė patikėjimo pagrindais). Tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog jame (tarybiniame civiliniame kodekse) visiškai nebuvo atskleistas tikrasis patikėjimo teisės turinys. Tuo tarpu tik naujai priimtas 2000 m. civilinis kodeksas atspindi nuoseklesnį ir išsamesnį patikėjimo teisinis santykių įgyvendinimą. Taip pat paminėtina, jog tik priėmus naująjį civilinį kodeksą patikėjimo teisinis santykių subjektais galėjo tapti jau ir privatūs fiziniai bei juridiniai asmenys.

Nesistengiant aprašinėti visų valstybių teisės sistemų, kuriose galima aptikti patikėjimo teisės (ar analogiškos sampratos) normas, šioje darbo dalyje autorius pabandys išskirti esmines patikėjimo teisės teoretikų įvardijamas patikėjimo teisės rūšis bei atskleisti būdingiausias patikėjimo teisės naudojimo (taikymo) formas. Šiandien kontinentinė teisė (Civil law), kurią atstovauja kontinentinės Europos įtakotos teisės sistemos. Šioms šalims ir patikėjimo teisę (jos sampratą), kuri taikoma kontinentinės teisės sistemos valstybėse. Atkreiptinas dėmesys, jog, nors patikėjimo teisė pagrinde kildinama iš viduramžių Anglijos, dauguma kontinentinės teisės sistemų turi daugybę teisės institutų, kurie bando pakeisti ir kopijuoti patikėjimo teisės vaidmenį, kurį ji vaidina šiais laikais teisėje. Taip atsitiko todėl, jog į kontinentinę Europą patikėjimo teisės „užuomazgos“ pateko per romėnų teisės fiducie institutą, kuris dažnai laikytinas patikėjimo teisės (trust) kontinentinės teisės ekvivalentu.

Europoje egzistuoja daug juridinių mechanizmų, kurie yra labai panašūs į atgimusį fiducie. Fiducie, kaip ir paprastoji patikėjimo teisė (trust), sudaro trys elementai (subjektai), kurie sudaro bendrą teisinį santykį trikampį: pirmas subjektas - patikėtojas (constituant) perleidžia visą ar dalį savo turto patikėtiniui (fiduciaire), kuris laiko (ir naudoja) šį turtą specialiam tikslui - vieno ar kelis naudos gavėjus (beneficiaires) naudai. Taigi, beveik visos kontinentinės teisės valstybės savo teisės sistemose turi daugiau ar mažiau panašius analogus patikėjimo teisei (tokiai, kokia ji suprantama bendrosios teisės valstybėse). Vokietijoje labiausiai panašus į angliškąjį „trust“ yra Threhand institutas. Vokiška valdymo patikėjimo teisės (management trust) versija vadinasi Verwaltungstreuhand. Minėtas institutas yra specifinė koncepcija, kuri padeda valdyti verslo juridinę aplinką, kurioje bankai vykdo įvairias Eurorinkos operacijas, skirtas privatiems asmenims bei akcininkų santykiams su įmonėmis. Olandijoje egzistuoja specialios valdymo patikėjimo teisės juridinės priemonės.

Šiose turto patikėjimo teisės normų sistemą, kadangi būtent tik su galimybe valdyti svetimą turtą (o ne specialiais tikslais perleidžiant nuosavybės teisę į turtą) Lietuvos įstatymų leidėjas ir sieja patikėjimo teisės normomis siekiamus tikslus. Tačiau aptariamos būtent bendrosios teisės sistemoje aptinkamos patikėjimo teisės formos bei rūšys, kurios daugeliu atveju apima kontinentinės teisės valstybių teisės sistemose įtvirtintus patikėjimo teisės (ar panašios į ją) teisinius reguliavimus (analogus). David Hayton ir Charles Mitchell nurodo, jog tradiciškai patikėjimo teisė klasifikuojama į „express“, „implied“, „resulting“ ir „constructive“ . Tai aiškiausia turto patikėjimo forma, kurią patikėtojas sukuria patikėjimo sutartimi arba patikėjimo deklaracija. „Implied“ - patikėjimo teisė, kurią dažniausiai įtvirtina teismas, nustatydamas tam tikrus faktus ir aplinkybes. Šiam asmeniui (naudos gavėjui).

Tačiau perleisto turto teikiamą naudą gauna (ja naudojasi) asmuo, kuris pagal patikėtojo valią neturėtų ja naudotis (šiuo atveju asmuo, kuriam perėjo nuosavybė). Šiam patikėtojui (asmeniui, kuris perleido turtą). Šiavimo ir apgaulės atvejus. „Constructive“ taip pat atsiranda įstatymo pagrindu. Faktiaškai šis teisės gynimo būdas pradeda veikti tada, kai asmuo, nesąžiningu būdu įgijęs turtą, negali pasinaudoti jo (turto) teikiama nauda. Detaliau analizuojant patikėjimo teisės (trust) institutą, akivaizdu, jog patikėjimo teisės formų ir rūšių yra žymiai daugiau.

„Populiariausias“ patikėjimo teisės skirstymas yra oponuojant „living trusts“ prieš „testamentary trusts“ ir „revocable“ prieš „irrevocable trusts“. Pirmosios patikėjimo teisės formos išskiriamos atsižvelgiant į jų įsigaliojimo momentą: „living trusts“ pradeda veikti patikėtojui dar esant gyvam, tuo tarpu „testamentary trust: arba dar vadinami „will trusts“ įsigalioja tik patikėtojui mirus ir laikytina specifine testamento forma. Antrosios patikėjimo formos klasifikuojamos pagal tai, ar patikėjimo teisė atšaukiama (revocable) ar neatšaukiama (irrevocable). Išsamiau panagrinėjus minėtas patikėjimo teisės formas ir palyginus jas su Lietuvoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, nesunkiai pastebėsime tam tikras teisės sistemų (bendrosios ir kontinentinės ) „suartėjimo“ tendencijas: sutampa tiek patikėjimo teisės atsiradimo pagrindai (įstatymas, sutartis, testamentas ar teismo sprendimas), tiek ir panaudojimo tikslai (viešiems ar privatiems interesam tenkinti, turint konkrets turto panaudojimo tikslą) . Tačiau - vis dar esminiai. Tačiau - daiktinės) teisės įgyvendinimo santykio problematika.

Visų pirma paminėtina, kad teisės teorijoje, t. y. doktrininiu požiūriu, yra įprasta teisę skirstyti į objektyviąją ir subjektyviąją (subjektinę). Objektinė teisė, kaip tam tikros taisyklės visuma, bendriausia prasme nustato ir užtikrina bendrą socialinę norminę tvarką. Subjektinė teisė, išreiškianti asmens galimybę elgtis tam tikru būdu, susieja objektyviąją socialinę tvarką su visuomenėje nusistovėjusių vertybių sistema. Atskyrus šias dvi teisės sampratas (t. y. tačiau aptarti ir subjektinės teisės...

tags: #palikejas #iki #mirties #perleido #turta