Pušys - tai ne tik tvirti ir ilgaamžiai medžiai, bet ir puikus kraštovaizdžio elementas, suteikiantis sodybai jaukumo, natūralumo ir unikalumo. Šiame straipsnyje apžvelgsime gražiausias sodybas Lietuvoje, kur pušys vaidina svarbų vaidmenį, aptarsime pušų rūšis, priežiūros ypatumus ir pateiksime idėjų, kaip jas integruoti į savo aplinką.
Pavėžupyje prieš ketvirtį amžiaus įsikūrę Stefa ir Antanas BIRVYDAI neneigia, jog jų meilė pušims didelė. Istorinį Molinės pavadinimą išlaikiusios sodybos šeimininkai netruko atsakyti, kodėl jų širdys linksta šių medžių pusėn.
Nuotrauka pušimis apaugusios sodybos
Pušų Žavesys Ir Savybės
Pušis pirmiausia žavi savo tvirtybe. Ji - lyg gyvas pavyzdys, kad ir žmogui reikia būti stipriam. Kai sunku, rodos, užtenka prisiminti kopose vėjo į šoną nusvarintą pušelę ir jėgos pamažu ima grįžti, mintys šviesėti“, - sakė iš Klaipėdos kilusi žinoma kraštovaizdžio architektė.
S. ir A. Birvydai augina daugybę įvairiausių augalų. Pušų medelyne irgi nemažai - 18 rūšių ir apie 80 varietetų, formų, veislių. Šį įspūdį stiprina žinojimas, jog Lietuvoje natūraliai auga tik viena - paprastoji pušis (Pinus sylvestris L.). Visos kitos, apie 20 rūšių, yra introdukuotos, t. y.
Iš viso pušų gentyje priskaičiuojama apie 100 rūšių. Jos paplitusios Šiaurinio pusrutulio šalto ir vidutinio klimato juostoje nuo poliarinio rato iki Vakarų Indijos, Gvatemalos, Šiaurės Afrikos ir Indonezijos. Tad pušys gali augti tiek labai šaltame, tiek šiltame klimate. Prisitaikymas prie nepalankiausių sąlygų lėmė tokį didelį pušų paplitimą. Ištvermingieji medžiai - ilgaamžiai.
Viena seniausių pasaulio pušų, augusi Kalifornijoje, sulaukė bemaž 5000 metų. Kiekvienais metais į Lietuvą įvežama vis daugiau pušų rūšių ir jų veislių. Tikrai ne visos pas mus gali augti, tačiau jų asortimentas gana didelis. Kiekviena rūšis turi daug veislių, todėl žmogus gali išsirinkti tinkamiausią pušelę, kuri papuoš kiekvieną želdyną.
Pušų Spalvų Įvairovė
Pušų spalvų įvairovė sunkiai nusakoma. Spygliukai gali būti nuo šviesiai iki tamsiai žalių, melsvai žali, žydri, ryškiai geltoni. Varijuoja ir lajos formos - taisyklingo rutulio, kūgio, kolonos ar netaisyklingos. Vienos pušys - dideli medžiai, o kitos - visai mažiukės, puikiai tinkančios mažoms erdvėms ar komponuoti su kur kas aukštesniais medeliais.
Dydžių, augimo įvairovę gerai iliustruoja glaustašakė veimutinė pušis ‘Fastigiata‘. Koloninės formos medis, pasipuošiantis plonais ir švelniais tarsi šilkas melsvai žaliais spygliais, auga be galo greitai. Per metus pasistiebia 50-70 cm. O štai kalninė pušis ‘Benjamin‘ ūgteli vos po centimetrą.
Medžio augumas labai svarbus ir į tai reikia atkreipti didelį dėmesį. „Tvarkydami sodybas žmonės nenumato, koks medis užaugs. Tai viena didžiausių klaidų, - kalbėjo Stefa Birvydienė. - Praeina keleri metai ir savo darbu nusivilia, nes vaizdas būna ne toks, kokio tikėjosi. Tujas, kukmedžius perkelti iš vienos vietos į kitą mažiau sudėtinga. Pušys persodinimui itin jautrios.
Pušys suteikia sodybai jaukumo
Pušų Sodinimo Ir Priežiūros Patarimai
Prieš perkant nereikia bijoti pušies iškelti iš vazono ir pasižiūrėti, ar šaknys yra sveikos. Jeigu jos nukirstos, tokio medžio jokiais būdais nepirkime, nors jis būtų giriamas pačiais gražiausiais žodžiais. Šaknys neturi būti pažeistos. O jeigu yra kaip tik taip, vadinasi, pušis buvo auginta ne konteineryje, o grunte.
Pušis reikia pirkti tik augintas konteineryje, kitaip sakant, uždara šaknų sistema, nes, kaip jau minėta, jos sunkiai pakelia persodinimą. Pušys geriausiai jaučiasi įkurdintos smėlyje ar priesmėlyje, tačiau yra ir tokių, kurios gali augti ir sunkesnėje bei drėgnesnėje dirvoje, priemolyje ar net molyje. Sunkus dirvožemis nebaido kedrinių, sibirinių, juodųjų, korėjinių, geltonųjų pušų. Jos nepriekaištingai auga molyje arba priemolyje, bet tik su viena sąlyga - šaknys neturi mirkti vandenyje.
Užmirkimo nemėgsta nė viena pušis. Pušys - šviesomėgiai augalai. Sodinant reikia įsitikinti, kad nekristų didelis šešėlis. Antraip pušis tik kils į viršų ieškodama saulės, todėl retos, laibos šakos nesuformuos gražios būdingos lajos. Dekoratyviosios formos, nuolat stokodamos šviesos, ne tik praranda puošnumą, bet dažnai ir sunyksta.
Kalbėdama apie pušų sodinimą ir jų priežiūrą, gerai žinoma kraštovaizdžio architektė, su kuria daugelis nori pasitarti sodybos planavimo klausimais, užsisakyti projektą, paminėjo ir dar vieną dažnokai daromą klaidą. Nusipirkę vazone augintą pušį ir ją pasisodinę savo kieme, žmonės jos nelaisto, nes galvoja, kad ji viskam atspari. Tokia nuostata neteisinga. Pušis, bent jau pirmaisiais metais, ypač per karščius, laistyti būtina.
Mat prekybininkų siūlomi medeliai dažniausiai būna užauginti per mažuose konteineriuose, todėl šaknys susisukusios į gumulą, substrato labai mažai, o pasodinus jis greitai išdžiūva. Tik pasklidusios į gilesnius žemės sluoksnius, šaknys pačios apsirūpina drėgme ir augalo lieti nebereikia. Jauni medeliai, neturintys gerai išsivysčiusios giluminės šaknų sistemos, dažnai nukenčia nuo kaitrios pavasarinės saulės.
Ji labiausiai apdegina jaunų veimutinių, himalajinių, korėjinių, hondinių pušelių, ypač geltonspyglių, spyglius. Tai derėtų prisiminti ir, kol paūgės, savo augintines pridengti agroplėvele, kuri apsaugos ir nuo šalčio. Šalčiui jautrios japoninės pušys (Pinus thunbergii), kurių išvesta nemažai puikiai atrodančių veislių. Viena jų - ‘Ogon‘. Šių labai gražios, tiek vasarą, tiek žiemą geltonais spygliais pasipuošusių pušų pumpurus itin šaltą žiemą pakanda šaltukas. Keletą metų paglobotos mažos pušelės taps be galo ištvermingos.
Šie medžiai gana atsparūs ligoms ir kenkėjams. Kiek lepesnės veimutinės pušys, jas puola grybinė liga - veimutrūdė, pasireiškianti spygliakryčiu. Kartkartėmis pušys spyglius meta būdamos visiškai sveikos. „Spyglys yra lapas, tik kitoks. Jo garinimo plotas daug kartų mažesnis, todėl turi išskirtinę prabangą žaliuoti visus metus. Bet vis tik jis yra lapas, todėl amžinai negali gyvuoti“, - aiškino botaniką gerai išmananti moteris.
Pasak jos, dalis spyglių nukrinta rudenį, o pavasarį kyla nauji ūgliai, iš jų vėl išauga spygliai. Sunerimti reikia, jei pušys spyglius pradeda mesti vasaros viduryje. Tai jau ligos ar sausros požymis.
Stefa Birvydienė nepagyrė dažno mūsų užmojo grėbti ir į šiukšlių dėžes mesti nukritusius spyglius. Juos derėtų palikti, nes tai puikus mulčias. Augalai iš jų gauna ne tik maisto medžiagų, bet ir apsisaugo nuo šalčio. Be to, ant juodos žemės spyglių paklotė atrodo gražiai, juolab kad skirtingų veislių jie būna vis kitokie. Štai juodųjų pušų tik ką nukritę - šviesiai rudi, ilgi, standūs, bet netrukus nuo drėgmės pajuoduoja, o veimutinių, Šverino, himalajinių - ploni, nepraranda gelsvai oranžinės spalvos ant žemės gulėdami visus metus.
Nevienodi ir kankorėžiai. Baltažievės pušys akį visuomet pamalonina blizgančiais juodais su violetiniu atspalviu kankorėžiais. Melsvaspyglių smulkiažiedžių pušų kankorėžiai išsiskiria savo forma. Jie - tikrų tikriausias rožės žiedas. Korėjinės, sibirinės, kedrinės pušys subrandina skanias valgomas sėklas, vadinamas kedrų riešutėliais. Korėjinių pušų kankorėžiai nemaži, iki 17 cm ilgio. Didoki ir geltonųjų, balkaninių, Armando, veimutinių pušies kankorėžiai. O štai Šverino, himalajinių pušų jie gali užaugti net iki 30 cm ilgio.
Kankorėžiai skiriasi ne tik dydžiu, bet ir forma, spalva. Veimutinių pušų kankorėžiai pailgi ir nestori, o Šverino, atvirkščiai, storoki ir labai ilgi. Tankiažiedžių pušų taisyklingos formos, gražūs kankorėžiai ilgai išsilaiko ant medžio, nenukrinta net kelis metus. Miniatiūrinių pušelių veislės dažniausiai jų turi mažai arba išvis neturi. Daugiausiai kankorėžių išaugina rūšinės pušys. Po medžiais nukritę kankorėžiai kuria gražų vaizdą.
Tik reikia mokėti vertinti, pastebėti ir džiaugtis visomis detalėmis, kurių mums didžioji kūrėja gamta nešykšti. Didelio medelyno ir išpuoselėtos, praėjusių metų gražiausios Kelmės rajono sodybos šeimininkė susitikimo metu ne kartą akcentavo: žmogus pailsi ir nuovargio naštą nusimeta tik harmoningoje aplinkoje. Formuojant želdynus darnos nereikėtų ignoruoti.
Pušų deriniai su kitais medžiais atrodo gražiai ir gali būti be galo įvairūs. Pušys labai dera su rododendrais ir kitais erikinių šeimos augalais: viržiais, erikomis, balžuvomis, gaulterijomis, meškauogėmis, bruknėmis. Šie augalai itin draugauja, net atrodo, kad jie vienas kitam sukurti. Sodo aristokratais vadinami rododendrai mėgsta šešėlį. Pušis suteikia nedidelį ažūrinį šešėlį, kartu aprūpina spygliais, kurie maitina dirvą, papildo ją magniu, parūgština. Spygliai užkloja žemę, dėl to rododendrai geriau žiemoja ir puikiai jaučiasi.
Pušys derinamos su visžaliais augalais. Tokios kompozicijos gražiai atrodo ne tik vasarą, bet ir žiemą. Ištverminguosius medžius drąsiai galima sodinti į alpinariumus, nes pušys pakančios sausrai. Ant supiltų kalnelių kur kas sausiau augti nei lygumoje. Alpinariumuose patariama įkurdinti nykštukines tankiašakes pagalvės ar rutulio formos, taip pat netaisyklingų formų mažas pušeles, kurias dar galima formuoti karpant. Jų kaimynystėje derėtų pasodinti alpinių, ryškiai žydinčių augalų. Alpinariumui itin tinka žemę dengiančių gėlių žiedų įvairovė. Ši taisyklė negalioja spygliuočių deriniams plokštumoje. Tuomet ryškumo reikia minimaliai.
Po pušimis, ypač tomis, kurios įskiepytos į stiebą, nereikėtų sodinti aukštaūgių gėlių. Vietoj jų geriau rinktis žemas, kilimines gėles, įvairias samanas. Pro šalį neprašaunama pasodinus horizontalųjį kadagį. Jis žemę užkloja tarsi kilimas, o jame gražiai ir aiškiai matyti medžio siluetas. Pušis drąsiai galima pasitelkti kuriant monochromatines kompozicijas. Jos sukuriamos grupuojant įvairiausių spalvų ir atspalvių, skirtingų rūšių, formų ir dydžių medžius.
„Tokie subtilūs deriniai būdingi japoniškiesiems sodams. Žiūrint į tokį želdyną, užplūsta neapsakoma ramybė, visos emocijos kaipmat nuslūgsta“,- kalbėjo daug sodybų projektavusi ir savo idėjas sėkmingai įgyvendinusi S. Birvydienė.
Nepatyrusiems, žinių ir patirties stokojantiems sodininkams patariama rinktis geriausiai mūsų sąlygomis augančias pušis. Lietuvoje be jokių keblumų veši paprastųjų, kalninių, žemųjų, juodųjų, baltažievių pušų įvairūs varietetai, formos, veislės. Prie lietuviško klimato puikiai prisitaikė Šverino pušys - himalajinės ir veimutinės pušies hibridas. Neatsilieka ir kedrinės. Jos atsparios šalčiams, tačiau nelabai mėgsta atodrėkius. Kitas - himalajines, japonines, hondines, smulkiažiedes pušis - iš pradžių reikia pagloboti, dėl to pažinties su pušimis nuo jų nereikėtų pradėti.
Savo pirkėjams S. ir A. Birvydai siūlo tik tas pušeles, kurių priežiūra minimali ir jų nereikia nuolat apšokinėti. O savo dendrologinėje kolekcijoje augina visokių - jau prisitaikiusių augti Lietuvos klimate ir dar tik pradedančių kojas apšilti. Viena tokių naujokių - kūginė, arba Žefrėjo, pušis (Pinus jeffreyi) ‘Joppi‘.
Pasak patyrusios apželdintojos, prieš perkant pušį būtina pasidomėti, ar ji tikrai prigis ir augs. „Pušų yra tiek daug, kai kurios jų Lietuvoje visiškai neturi ateities. Prekybininkai dažnai to nepaiso ir žmogui siūlo įsigyti mūsų klimate neaugantį medį. Nenorint eksperimentuoti, tenka ginkluotis žiniomis“, - įspėjo pašnekovė.
Be galo maloniai ir šiltai bendraujanti moteris sakė: kai kada save pagauna galvojančią, jog savo kolekcijoje norėtų auginti dar bent kelias įspūdingas pušis. Tas noras viduje nuolat kirba. Atrodo, nukeliautų į toliausią pasaulio pakraštį jų atsivežti. Nevažiuoja, nes puikiai žino, kad pas mus joms būtų pernelyg ekstremalu. Tiesa, kai kada iššūkius priima ir bando prisijaukinti itin lepius medelius. Dažnai pasiseka, bet kai kada ir nesėkmė aplanko.
Pasak S. Birvydienės, prisijaukinti ir pušų įvairovę didinti padeda ne tik nuolatinė jų globa, bet ir skiepijimas. Motininiam augalui žuvus, įskiepis lieka. Taip įnoringesnė pušis pergudraujama ir priverčiama augti toli nuo savo tėvynės. Kur kas geresnių sąlygų pageidaujančią pušį įskiepijus į kalninę ar paprastąją, ši tampa pakantesnė dirvožemiui, atsparesnė šalčiui.
Kalbėdama apie skiepijimą, „išdavė“ dar vieną paslaptį. Ne visas pušis galima užsiauginti iš sėklų. Jomis dažniausiai dauginami tik rūšiniai medžiai. Birvydai ne vienus metus daug kartų skiepydami formuoja hibridinę pušį ‘Brepo‘. Į paprastosios pušies šakas skiepijama ‘Brepo‘ pušis ypatinga tuo, kad išlaiko labai taisyklingą, tankią pagalvėlės formos lają. Tik tų „pagalvių“ ant šio medžio ne viena. Medį daugelis verslininkų norėjo pirkti ir niekaip nesuprato, kodėl negalėjo įsigyti. „Savo vaiko negalime parduoti“, - juokauja sutuoktiniai ir tuoj pat paaiškina tikrąją priežastį.
Šios pušies niekuomet nepavyks persodinti. Be to, ji iki galo nesuformuota ir vyksmas, kuomet medis įgauna kito išvaizdą, nesibaigęs. Kiekvienais metais perskiepijama dalis šakelių ir medis pamažu virsta miniatiūra. Lyg japonų bonsas - tik keliskart padidintas, bet mažesnis už natūraliai augantį medį. „Išdrįsome konkuruoti su gamta - tik gerąja prasme. Medžio neniokojame, o jį bandome padaryti įspūdingesnį. Taip, jis gražus, bet gali būti dar gražesnis, žmogui prie jo prisilietus rankomis, mintimis, pasitelkus vaizduotę. Kartais taip norisi pabūti kūrėju. Tada gyvenimas įgauna prasmę“, - mintimis dalijosi Stefa Birvydienė.
Sodyba Varėnos rajone
Pušys Ir Kultūra
Dzūkijoje nusėdau jau daugiau nei prieš dešimtmetį. Man tai kraštas, kuris neskuba - čia laikas teka kitaip. Dzūkijoje gyvename gamtos ritmu, būtent toks yra ir Varėnos rajono šūkis. Žmonių čia nedaug, jie nuoširdesni ir tikresni, mažiau skuba, labiau mėgaujasi kasdienybe. Vertinu tokį gyvenimo būdą, tikiuosi, jis dar ilgai išliks nepakitęs.
„Dzūkijos nacionalinis parkas mums, jo gyventojams, yra tarsi lietuviška Kanada - bekraščiai pušynai, skaidrios upės, laukinė gamta ir jos garsai. Čia gali pajusti laisvę ir tikrą ryšį su gamta, kokį sunku rasti kitur Lietuvoje.
Kaip išsaugoti sergančias pušis
Grįžęs iš užsienio ar iš miesto, pirmiausia pajuntu, koks grynas čia oras - gaivus ir kvepiantis pušimis, lyg būčiau pajūryje. Dabartinės vasaros itin karštos, tačiau prie upės gyvenimas vėsus ir gaivus. Būtent todėl mėgstu pradėti ir užbaigti dieną maudynėmis Merkio upėje. Ūlos skardžius ir Zervynų kaimo geležinkelio tiltą. Geriausia - žygiuojant nuo Zervynų iki Mančiagirės.
Tvarkinga Aplinka
Gražiausiai tvarkoma privačia valda Šiauliuose trečius metus iš eilės išrinkta Sonatos ir Giedriaus Aleksandravičių sodyba. Ant namo sienos jau puikuojasi du akcijos „Už švarų ir žydintį miestą“ apdovanojimai. Net ir po pirmų stiprių šalnų Aleksandravičių sodyba atrodo gražiai ir tvarkingai. Aleksandravičiai 20 arų sklype įsikūrė prieš dešimtmetį. Palaipsniui kūrė aplinką.
„Darėm taip, kad būtų patogu prižiūrėti, nes esame užsiėmę. Šiauliečių sodyboje dominuoja spygliuočiai. Lapuočių vienas kitas. Šeimininkė rodo nediduką medelį smulkučiai lapais. Tai sibirinis beržas. „Pasirinkome jį, nes lapeliai mažučiai, jeigu vėjas ir nupučia, jie tarsi išnyksta“, - sako Sonata. Kaip ir paprastas beržas rudenį jis numeta lapus. Šeimininkai laikosi ir simetrijos principo. Augalų nesodina bet kaip ir bet kur. Kurdami aplinką šeimininkai žiūri, kad aplinka gerai atrodytų ne tik išėjus į lauką, bet ir pro langą.
Iš pat pradžių sklypą bandė suskirstyti zonomis. Taip vienoje sklypo dalyje atsirado nedidelis sodas su vaismedžiais ir vaiskrūmiais. Šioje zonoje stovi šiltnamis, įrengtas nedidelis daržas. Jame raudonuoja braškės. „Jau bus šalnų pakąstos, - apžiūri jas šeimininkė. Sodyba tikras rojus dviem Aleksandravičių dukroms - 6 metų Radvilei ir 12 metų Gretai: čia yra ir batutas, ir sūpuoklės su čiuožykla, ir baseinas.
Vos įsikūrę sodyboje, šeimininkai vieną patvorį apsodino kalninėmis pušimis, kad kuo mažiau triukšmo ir teršalų į kiemą patektų nuo Pramonės gatvės. Per dešimtmetį pušaitės suaugo ir dabar yra ne tik puiki priedanga, bet ir aplinkos puošmena. Prieš keletą metų prie sodybos tvoros išdygo ąžuoliukas. Sonata sako nesitikėjusi, kad jis išgyvens, tačiau medelis augo, stiebėsi, ir šeimininkai nusprendė jį pasodinti savo sklype. Augalų Aleksandravičiai ieško Lietuvoje, renkasi retesnius, įdomesnius.
Pasak moters, augalai jaučia, ar tu jų nori, ar juos myli. „Man geriausias to pavyzdys, kai sodinome kalnines pušis, ir viena liko. Pasodinome ją bet kur, galvojom, gal kuri neprigis, bus atsodinti. Spėkite, kuri neprigijo? Ogi ta atlikusi. Šiemet kieme atsirado ir stulpas vėliavai. Ant jo plevėsuoja istorinė Lietuvos vėliava su Vyčiu.
Pušys sukuria jaukią aplinką
Ekologiškos Sodybos
Tomo ir Aidos Žilinskų šeima nusprendė gyventi skandinaviško stiliaus name. Jis pastatytas iš rąstų, o stogą vietoj čerpių ar šiferio dengia žolė. Aidos ir Tomo Žilinskų žalias rąstinės trobelės stogas Padvarių kaime dėmesį patraukia jau iš tolo: žole banguojantis stogas išsiskiria iš kitų čerpėmis ar šiferiu dengtų namų. O Kartenoje esančio Lauryno Mitkaus namo žoliniu stogu žmonės atvažiuoja pažiūrėti tarsi neįprasto muziejaus eksponato.
Pažiūrėti tikrai yra į ką: Kartenoje stovintis rąstinis namas su žaliuojančiu stogu - vienintelis toks Lietuvoje. L.Mitkus savo šeimos namus surentė pagal kelių šimtmečių senumo Skandinavijos šalių namų tradicijas - jo stogas pastatytas nenaudojant gegnių. „Dirbu Skandinavijos šalyse, o ten namai su žoliniu stogu yra įprasti. Tačiau kol kas bent jau Kretingos rajone jų yra nedaug. Kiek man žinoma - tik du. O tokių namų, kokį pasistačiau sau, Lietuvoje kol kas visai dar nėra: namo stogas neturi gegnių, jį statant naudojamos stambios sijos, dedamos specialios storos lentos. Šiai skandinaviškai technikai - bent du šimtai metų“, - pasakojo užsienio šalyse ir Lietuvoje rąstinius namus statantis L.Mitkus.
Padvariuose gyvenantys A.ir T.Žilinskai rąstinio namo su žoliniu stogu idėją parsivežė taip pat iš Skandinavijos. „Vyras dirba Norvegijoje - ten ir pamatė tokius namus. Nusprendėme ir patys tokį įsirengti. Iš pradžių pasistatėme pirtį. Užklupus krizei, namo statybą nukėlėme ateičiai. Todėl patogiai įsirengėme pirties pastatą ir per praėjusias Kūčias įsikėlėme ten. Gyventi tokiame name, kuris turi dar ir žolinį stogą, tikrai smagu - šalia gamta, toks stogas ekologiškas, namai natūraliai yra vėdinami, be to - gražu“, - kalbėjo A.Žilinskienė.
Pušys puošia sodybą
tags: #graziausios #sodybos #su #pusimis