Paukštininkystė Lietuvoje turi gilias tradicijas, siekiančias Didžiojo Kunigaikščio nuostatų dvarų valdytojams. Istoriniai dokumentai liudija, kad Didžiojo Kunigaikščio nuostatose dvarų valdytojams minima duoklė vištomis ir kiaušiniais, „kurie paliekami mūsų virtuvėms“.
1557 metų Didžiojo Kunigaikščio Žygimanto Augusto nurodymu, valstiečiai be lažo ir kitų žemės ūkio produktų nuo kiekvieno valako visokios žemės privalėjo duoti žąsį arba 1,5 grašio, du gaidžius arba 16 pinigėlių, 20 kiaušinių arba 4 pinigėlius.
Senovės Lietuvoje paukščiai ir jų produktai buvo eksportuojami. Daugiausia gyvų žąsų buvo išvežama į Vokietiją. Tačiau eksportas buvo privačių pirklių rankose, kurie visiškai nesirūpino, kad produkcija atitiktų pasaulinės rinkos reikalavimus, ir eksportuodavo paukštienos produktus tik tada, kai būdavo gera paklausa ir geros kainos.
Lietuva žemėlapyje
Lietuvoje buvo kreipiamas dėmesys ir į veislininkystę: Žemės ūkio rūmai 1927 metais pradėjo registruoti veislinių paukščių augintojus ir skelbti juos spaudoje, kad ūkininkai žinotų, kur galima įsigyti veislinių paukščių prieauglio arba kiaušinių.
1927 ir 1928 metais buvo registruojami ūkiai, kurie turėjo bent 2 veislinius paukščius, o 1929 metais - ne mažiau kaip 10. Tuo metu buvo registruojami tik tie ūkiai, kuriuose buvo laikoma ne daugiau kaip dviejų veislių ir ne mažiau kaip 10 kiekvienos veislės paukščių.
Populiariausios vištų veislės Lietuvoje
1927 ir 1928 metais registruotuose paukštynuose buvo laikoma net 17 veislių vištos, tačiau jau 1930 metais vištų veislių skaičius sumažėjo iki 8, iš jų daugiausia buvo laikoma leghornų (51,1 proc.) ir rodailendų (23,7 proc.).
Panaši padėtis buvo ir su kitais paukščiais. Iš pradžių buvo laikoma 4 veislių žąsys: Emdeno, Pomeranijos, kuoduotosios ir vietinės pagerintos, o 1930 metais daugiausia buvo auginamos Emdeno ir Pomeranijos veislių žąsys.
1928 metais buvo laikomos 6 veislių antys: Pekino, silesbury, juodosios, chaki kembel, orpingtonai, Indijos bėgikės, o 1930 metais liko keturios, iš kurių populiariausios buvo chaki kembel. Kalakutai buvo laikomi tik dviejų veislių - juodieji mamutai ir bronziniai.
Nuo 1927 metų, skatindami paukštininkystę, Žemės ūkio rūmai per Lietuvos naminių paukščių ir smulkiųjų gyvulių augintojų draugiją registruotų ūkių savininkams teikė paramą veislinei medžiagai įsigyti, paukštidėms statyti ir tinklo vielai pirkti. 15 litų pašalpos buvo duodamos perkant vieną veislinių vištų lizdą (1 gaidys ir 2 vištos) ir po 50 centų už vieną kiaušinį perinimui.
Nuo 1934 metų Žemės ūkio rūmai pradėjo organizuoti kontrolinius vištų ūkius, kuriuose nuosekliai pradėtas tirti vištų dėslumas ir pagal tai daroma jų atranka. Svarbiausias kontrolinių vištų ūkių tikslas buvo platinti veislines vištas ir kiaušinius. Ūkiuose buvo kontroliuojamas vištų dėslumas.
Nuo 1934 metų Žemės ūkio rūmai už vištų dėslumo kontrolę skirdavo pašalpas: 3 litus už kiekvieną vištą, bet ne daugiau kaip 200 litų kiekvienam ūkiui. Paramą gaudavo tik tie ūkininkai, kurie laikė ne mažiau kaip 50 vištų ir kontroliavo vištų dėslumą.
1935 metais pašalpos buvo padidintos iki 5 litų vienos vištos dėslumo kontrolei, bet ne daugiau kaip 400 litų per metus vienam ūkiui. Kontroliniuose ūkiuose turėjo būti gera tvarka, švara, vištos ir prieauglis lesinami pagal nustatytus racionus. Buvo reikalaujama, kad rodailendų veislės viščiukai būtų išperinti iki gegužės 1 dienos, o leghornų - iki gegužės 15 dienos.
Lietuvoje auginamos vietinės vištos buvo smulkios, įvairiausių spalvų plunksnų, vėlai bręsdavo, mažai dėdavo kiaušinių. Gal tai priklausė ir nuo to, kad, perinant kiaušinius po perekšle, kiaušiniai būdavo parenkami mažesni, kad jų daugiau tilptų po višta. Bet vietinės vištos buvo nelepios.
1934-1936 metais vietinių vištų produkcija didėjo, to priežastis buvo pagerėjusios vištų laikymo sąlygos ir įlietas sukultūrintų veislių kraujas.
Vietinių vištų dėslumas
Dar 1962-1965 metais nustatyta, kad geriausios vietinės vištos sudeda 162 kiaušinius, kurių vidutinis svoris buvo 56,6-58,3 gramo, kai tuo tarpu geriausios leghornų veislės vištos sudėjo 164-165 kiaušinius, kurių vidutinis svoris siekė 56,2-57,3 gramo, o rodailandų - 161-163 kiaušinius, kurių svoris buvo 54,4-58,4 gramo. Perėjimo instinktas pasireikšdavo pusei vietinių vištų. Jos perėdavo nuo gegužės iki spalio mėnesio.
Nepriklausomoje Lietuvoje daugiausia buvo auginamos vietinės žąsys. Kaime žmonės jas skirstė į gulbines, vištines ir žiemines arba pulkines.
Nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos iki 1965 metų paukštininkystė Lietuvoje neturėjo aiškios krypties. 1965 metais įkurtam paukštininkystės trestui buvo pavesta vadovauti 25 paukštininkystės ūkiams. Svarbiausias tresto uždavinys buvo sukurti intensyvią pramoninę paukštininkystę.
Paukštininkystės fermos buvo pradėtos specializuotis atskiriems paukštininkystės produktams gaminti. Vėliau, pradėjus veisti hibridinius paukščius, sudaryta veislinių paukštininkystės fermų vertikalioji integracija, t. y. veislininkystės ferma - kuriantis, veisiantis ir tobulinantis grynas linijas ūkis.
Tokie ūkiai veislinę medžiagą perduodavo pirmos eilės reprodukcinei fermai, kuri atlikdavo pirmos pakopos kryžminimą, o ši gautus hibridus perduodavo antros eilės reprodukcinėms fermoms antros pakopos kryžminimams atlikti. Galiausiai šios fermos aprūpindavo visus Lietuvos paukštynus ir ūkius, taip pat ir gyventojus pramoninėmis hibridinėmis dedeklėmis kiaušiniams gaminti arba broileriais paukštienai gaminti.
Per pastaruosius penkiolika metų veislinėse fermose buvo sunaikinti veislinių paukščių pulkai. Pagrindiniai paukštininkystės produkcijos tiekėjai-paukštynai ir kiti stambesni augintojai broilerienos ir kiaušinių gamybai įsigyja aukšto produktyvumo užsieninių hibridinių paukščių.
Todėl, pagal 2003 metų žemės ūkio surašymo duomenis, Lietuvoje buvo 3 milijonai 59 tūkstančiai paukščių. Hibridiniai paukščiai sudarė apie 2,3 milijono, arba 76 proc. visų paukščių. Apie 24 proc. sudarė vietiniai paukščiai. Tačiau visame pasaulyje yra saugomas ir naujoms veislėms išvesti naudojamas vietinių paukščių genofondas.
Ypač tai aktualu, kai norima pagaminti sveikesnį ir geresnės kokybės produktą, kai siekiama nenusižengti ir paukščių gerovei. Pavyzdžiui, prancūzai, norėdami gauti savo išskirtinį mėsinį viščiuką, sukūrė net 46 krosus panaudodami savo vietines veisles.
Tą patį galime pasakyti ir apie kalakutus Anglijoje, kurie auginami laisvai ganyklose.
Kaip apsaugoti sodą nuo paukščių
Sodininkai mėgėjai, kuriems sodininkystė yra ne pelno šaltinis, o tiesiog pomėgis, žino, kad su gamta naudinga dalintis. Dalis sodininkų nepersistengia skindami aukščiausiai augančių vyšnių ir palieka jas špokams, tačiau laukinės gamtos lengvai nesuvaldysi ir papietauti sutartu laiku nepakviesi - jei paukščių pulkas apsilankys kieme vyšnioms dar nokstant, galite likti ir visai be jų.
Dažniausiai piktuose pokalbiuose apie naikinamą vyšnių derlių minimi varnėnai, tačiau jų lesalu gali tapti ne tik vyšnios ar trešnės, o ir serbentai, braškės, obuoliai ar kriaušės. Be to, soduose lesa ne tik jie - tai ir zylės, strazdai, mažiau girdėti, tačiau nemažiau pasmaguriauti mėgstantys svilikai.
Varnėnas lesa vyšnias
Internete galite rasti daug informacijos apie paukščių baidymo būdus, taip pat galite prisižiūrėti skirtingų sprendimų gyvai soduose ar kiemuose. Vis tik specialistai pastebi, kad daugelis sprendimų veikia trumpą laiką - iš pradžių jie paukščius išgąsdina, tačiau vėliau prie jų priprantama.
Apsisaugojimo priemonės gali būti mechaninės, garsinės ir optinės.
- Tinklai. Jie laikomi gana efektyviu būdu apsaugoti sodo vaismedžius. Tinklai neleidžia varnėnams prisibrauti prie daugumos uogų. Tačiau paukščiai vis tiek gali mėginti uogas pasiekti, be to, tinklai papildomai kainuoja. Paukščiai gali juose įsipainioti, nesugebėdami ištrūkti - ir žūti. Ypač tai pasakytina apie mažesnius paukščius, tokius kaip zylės.
- Atbaidymas vaizdu. Įvairių baidyklių naudojimas yra klasikinis metodas. Išgąsdinti paukščiai bent jau tuokart nebelesa uogų, tačiau kaip minėta, gali priprasti. Vieni savininkai teigia išbandę ir likę patenkinti vaizdinėmis plėšrūnų imitacijomis - iš lengvos medienos (tam tiks fanera) galite pagaminti plėšraus paukščio siluetą, jį nudažyti atitinkamomis spalvomis ir iškelti viršūnėje. Taip pat prekyboje gali rasti ir savotiškų, kamuolio formos baidyklių, ant kurių ryškiai išpieštos „plėšrūno“ akys.
- Garsas. Kai jau minėta, garsai paukščiui taip pat nemalonūs. Patys pigiausi variantai yra jau minėtos juostelės ar kitų blizgių medžiagų gabalėliai, kurie vėjo judinami skleidžia garsą. Egzistuoja ir brangesnių garsinių sprendimų, kurie paukščius atbaido dujiniais šūviais - sukeltas garsas išgąsdina paukštį, tačiau jam fiziškai nepakenkia. Deja, jie kainuoja kelis šimtus eurų, todėl daugiau tinka auginant didelį vaismedžių kiekį. Jei jaudinatės dėl vienos ar dviejų savo vyšnaičių, už tą pačią kainą turguje galėtumėte įsigyti daugybę kibirų vyšnių.
Galite į visa tai pasižiūrėti ir iš kitos pusės - jei vaismedžiai auga šalia daržo, į sklypą priklydę paukščiai gali atnešti naudos kitiems augalams. Paukščiai minta ne tik uogomis, jų racionas susideda iš įvairių vabzdžių, todėl jie gali sulesti jūsų daržo kenkėjus.
Balandžiai - meilės ir ištikimybės simbolis
Mano vaikystėje dažnas kaunietis laikydavo balandžius, ir šie paukščiai man buvo įprasti, mieli, gražūs. Juolab kad juos augino ir senelis, ir tėtis. Tad aš beveik nuo lopšio svajojau apie baltą paukštį. Ir nieko nuostabaus, kad pirmas sparnuotas augintinis pateko į mano rankas, kai tebuvau penkiametis berniukas. Tada dar neįsivaizdavau, kokia priežiūra reikalinga balandžiams.
Aš vėliau nei Žydrūnas pradėjau auginti balandžius ir šiam pomėgiui likau ištikimas iki šiol. O kaip kitaip - juk šis užsiėmimas - tai nepagydoma chroniška liga. Abu balandininkai pripažino, kad jų auginami paukščiai paperka grožiu, prieraišumu.
Balandžiai labai mėgsta bendrauti ne tik su žmonėmis, bet ir tarpusavyje, yra atidūs savo vaikams, tačiau pasitaiko sparnuotų tėvų, kurie nesirūpina savo mažyliais. Tuomet mes, balandininkai, tampame mažyliams tėčiu ir mama. Tačiau yra ir rimtų priežasčių, kodėl balandžiai negali pamaitinti savo mažylių. Pavyzdžiui, lietuviškų dekoratyvinių veislių balandžių (ar visų?) snapai yra per trumpi jaunikliams maitinti.
Todėl jų kiaušiniai patalpinami kitoje balandinėje, kurioje gyvena... balandžiai šėrikai. Pasak balandininkų, balandžiai turi daug priešų. Vieni jų - vanagai, sakalai, vištvanagiai, kirai. Šie stiprūs paukščiai nusineša silpnesnius balandžiukus.
Nemažai baltų balandžių žūdavo po vestuvių ceremonijų, kai buvo madinga sutuoktuvių proga paleisti į dangų baltų balandžių - meilės ir ištikimybės simbolį. Tokie paukšteliai, dažniausiai pigiai nupirkti turguje, nesugebėdavo grįžti namo ir, nemokėdami savarankiškai susirasti maisto, žūdavo.
Kaune, Šilainiuose, sekmadieniais, o ypač - paskutinį kiekvieno mėnesio sekmadienį, kai vyksta Didysis balandžių turgus, susirenka daugiausia pirkėjų ir pardavėjų. Labai gaila, kai nenupirkti balandžiai kartais paleidžiami skristi. Dažniausiai jie neranda kelio į namus, žūva. Tai nepagydoma chroniška liga. Dar viena bėda - paukščių gripas.
Ir dar kartą apie vestuvininkų įprotį leisti balandžius. Primenu - šie paukščiai taip pat yra Dievo kūriniai. Todėl mes, balandininkai, prašome sportinių balandžių augintojus ne tik per vestuves, bet ir stipriai lyjant, siaučiant audrai, sningant ar tvyrant rūkui neleisti šių paukščių skristi.
Jokia paslaptis - dabartinės balandžių augintojų gretos nėra tankios, palyginti su sovietmečiu ar net tarpukariu. Dar prieš Kaunui tampant laikinąja sostine, čia balandžius laikė daug lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių, žydų.
Apie 1929 m. Kaune į draugiją susibūrė kanarėlių ir balandžių laikytojai, kurių draugija "Kanaria" 1930 m. Tokios kanarėlių ir balandžių parodos Kaune vyko kasmet iki 1939 m. Iki šių dienų yra išlikusių tų parodų katalogų, kuriuos surado kauniečiai broliai Vaidotas ir Audrius Stanevičiai.
2015 m. Lietuvos balandininkai pirmą kartą atvežė 160 įvairių veislių sportinių ir dekoratyvinių balandžių į Prancūziją, kur dėl Europos čempiono titulo varžėsi net 40 tūkst. papūgų, balandžių, dekoratyvinių paukščių narveliuose, triušių ir jūrinių kiaulyčių, kuriuos atvežė jų augintojai iš 28 pasaulio šalių.
Į šią parodą Lietuvos balandininkai pateko, įkūrę savo asociaciją ir pateikė paraišką tapti 1938 m. įkurtos Entente Européenne (EE) nare. Minėta tarptautinė organizacija vienija 2,5 mln. minėtų augintojų iš 31 šalies.
Lietuvos balandininkai iš minėtos parodos parsivežė keturis sparnuotus Europos čempionus: Klaipėdos aukštaskraidį (savininkas E.Nicys), Aukštaitijos burbulį (A.Grigaliūnas), Budapešto trumpasnapį (V.Keraitis) ir Lietuvos šarkelę (G.Stulgaitis). Puikiai įvertinti ir kiti iš Lietuvos atvežti lietuviškų veislių balandžiai - visos šešiolika veislių pripažintos Europos mastu. Lietuvos balandininkai jau pradėjo rengtis Kopenhagoje 2018 m.
Įdomu ir tai, kad, prieš Kaunui tampant laikinąja sostine, 1912 m. pradžioje Šančiuose, Kauno tvirtovės 4-osios klasės karinėje balandžių stotyje buvo laikomi net 328 balandžiai. Juos prižiūrėjo vienas samdomas prižiūrėtojas ir keli eiliniai kariai.
Balandžiai buvo pratinami skraidyti dviem kryptimis, t.y. grįžti į Šančius iš Baranovičių (230 km) ir iš Kudirkos Naumiesčio (anuomet Vladislavovo) - 70 km. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, tvirtovės komendantas pareikalavo, kad balandžius laikantys miesto gyventojai juos visus sunaikintų, antraip bus baudžiami pagal karo meto įstatymus. Turėjo išlikti tik tvirtovės balandžiai, tarnavę kariniams tikslams.
Priminsime, kad kariuomenės balandžių paštą pirmoji (1874 m.) įkūrė Vokietija, o vėliau - kitos Europos šalys. Nors veikė telegrafas, tačiau kariškiai manė, kad balandžių paštas patikimesnis - niekas negali pasiklausyti ar perskaityti pranešimo, išskyrus gavėją.
- Žinovui kilmingas balandis - ne menkesnis turtas kaip ūkininkui arklys ar karvė.
- Brangiausiai už balandžius mokama ir prašoma Rusijoje. Kalbama, kad vienoje Maskvos parodoje arabų šeichas kilmingą paukštį nupirko už 100 tūkst.
- Balandis, prieš apvaisindamas patelę, elgiasi su ja labai švelniai, abu bučiuojasi. Tačiau pasitaiko patelių, kurios nenori auginti savo vaikų arba ima ir susiporuoja du patinai.
- Kiekviena veislė turi savų išskirtinių bruožų, kuriuos būtina paryškinti.
- Balandžiams reikia visaverčio lesalo, specialių papildų ir vitaminų.
Balandininkų tinklalapyje sužinome, kas pastūmėjo sunkaus svorio pasaulio bokso legendą Mike'ą Tysoną šio sporto link. Pasirodo, balandžiai. Kai gatvės chuliganai nužudė vieną iš Mike'o augintų balandžių ir metė jį į veidą berniukui, šis sudavė pirmąjį savo smūgį, kuris teko balandžio žudikui.
44-erių M.Tysonas aiškino, kad balandis buvo pirmas gyvas sutvėrimas, kurį jis mylėjo ir negalėjo atleisti už jo nužudymą. Savo meilę balandžiams bokso legenda viešai išpažino TV "Animal Planet", kur teigė mylėsiąs šiuos paukščius iki savo gyvenimo pabaigos. Boksininkas, 2006 m.
Balandininkai įsitikinę, kad naminių balandžių laikymas netrukdo miestų senųjų ir naujųjų gyvenamųjų rajonų gyventojams. Todėl tipinės balandinės naminiams balandžiams laikyti gali būti statomos ir miestuose, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju statybos vietą suderinus su miesto architektu.
Kaunietis Ž.Čerapas drauge su bendraminčias balandininkais kasmet apsilanko vaikų namuose. Ne vien paukščius vaikams parodyti, jų piešinių konkursą surengti.
Balandžiai Senovės Egipte laikyti šventais - tai patvirtina iki mūsų dienų išlikę kultūros reliktai. Ne veltui sakoma, kad namai tampa gyvybingi, kai juose yra bent vienas gyvūnas.
Baltas balandis
Kiti gyvūnai, kuriuos galima laikyti namuose
Tačiau svarbu prisiminti, kad ne kiekvienas augintinis gerai jausis bute. Net ir daugiabutyje galite sau leisti turėti šunį ar katę. Tačiau, kad mūsų keturkojai draugai būtų laimingi, turime nepamiršti jiems suteikti fizinio aktyvumo.
Šunims būtini pakankamai ilgi pasivaikščiojimai, todėl svarbu, kad tai būtų veislės, kurioms galime suteikti jiems reikalingą fizinį krūvį. Katėms reikėtų parūpinti žaislų, pavyzdžiui, meškerių, taip pat jas galima išvesti pasivaikščioti. Tačiau nepamirškite, kad paprastai didesniems gyvūnams reikia daugiau dėmesio. Taigi ką daryti, jei turite mažą butą ir didžiąją dienos dalį būnate išvykę?
Vienas iš pirmųjų į galvą ateinančių pasiūlymų yra ausų draugas. Svarbu parinkti triušiui tinkamą narvą, t. y. tokį, kuris būtų bent 100 cm ilgio. Taip pat turėtumėte užtikrinti, kad jis galėtų bėgioti po butą bent 3-4 valandas per dieną. Triušiai gyvena apie 6-8 metus. Juos reikia labai saugoti - jų imunitetas yra silpnas. Triušiai, nors ir atrodo kaip gyvi talismanai, nebūtinai mėgsta būti nešiojami ar glostomi - jie gali kąsti ar draskyti.
Naminė kiaunė, paprastai vadinama jūrų kiaulyte, yra dar vienas iš ilgiau gyvenančių graužikų - paprastai ji gyvena 7-9 metus. Svarbu atminti, kad šie žinduoliai yra bandos, todėl juos būtina laikyti bent poromis, ne trumpesniuose kaip 100 cm ilgio narveliuose ir kasdien išleisti į lauką. Deja, mielos naminės kavos yra baikščios, todėl jas prijaukindami turite būti kantrūs.
Daugiabučiuose gyvenantys žmonės taip pat dažnai renkasi žiurkėnus, kurie yra dar mažesni už anksčiau minėtus graužikus. Jiems reikia mažiau erdvės nei jų didesniems broliams, tačiau juos reikia kasdien bent pusvalandžiui išleisti į lauką. Jiems reikia įrengti tinkamą aptvarą arba sutvarkyti vietą, kurioje jie vaikštinėja, kad nesusižeistų (arba nepasislėptų ankštame kampe). Nykštukiniams žiurkėnams reikia ne mažesnių kaip 60x40 cm dydžio narvelių, o Sirijos žiurkėnams - ne mažesnių kaip 80x40 cm dydžio.Šiems draugiškiems graužikams reikia mažiau dėmesio nei sakalams ar triušiams, tačiau nereikėtų jų pamiršti - jiems taip pat reikia žmogaus artumo.
Žiurkės yra bandos gyvūnai, kuriems reikia draugijos, todėl jas reikia laikyti bent poromis. Jos mėgsta laipioti, todėl įsigykite sukrautą narvą, kad galėtų patenkinti savo rūšies poreikius. Mažiausias narvo pagrindo ilgis dviem žiurkėms yra 80 cm. Šie neįprasti graužikai kai kuriuose sluoksniuose tebėra liūdnai pagarsėję, tačiau visai be reikalo - iš tiesų jie yra labai protingi ir grakštūs maži naminiai gyvūnėliai.
Tai vieni iš ilgiausiai gyvenančių graužikų, vidutiniškai 15 metų gyvenantys patalpose. Šinšilos yra šiek tiek reiklesnės, nes greitai patiria stresą, todėl joms reikia sudaryti geras ir ramias gyvenimo sąlygas. Jos yra bandos gyvūnai, todėl reikėtų laikyti bent porą, pageidautina tos pačios lyties. Šiems graužikams taip pat turėtų būti suteikta galimybė kasdien bėgioti už narvo ar voljero, kuriame jie laikomi, ribų.
Vėžliai gali sulaukti daugiau nei 100 metų. Šie egzotiniai gyvūnai neturi minkšto kailio, tačiau dėl to išvengiama lojimo problemos, be to, jie neskleidžia garsių garsų. Juos prijaukinti labai lengva.
Kiekvienas akvariumininkas pripažins, kad povandeninio pasaulio gyventojų stebėjimas yra nepaprastai atpalaiduojantis užsiėmimas. Žuvys yra idealus pasirinkimas, jei ieškote naminių gyvūnėlių, kurie nepalieka kailio ir negadina baldų bei namų apstatymo detalių. Yra daugybė žuvų rūšių, o kiekvienos iš jų atstovams keliami skirtingi reikalavimai.
Nepamirškite išmintingai derinti individus ir aprūpinti juos viskuo, ko jiems reikia, t. y. tinkamu akvariumu, erdve, reikmenimis ir augalais. Nors rutulio formos akvariumas yra graži puošmena, jo rinktis nereikėtų - pirmiausia, jis yra per mažas, kad žuvys galėtų jame plaukioti ir gyventi, be to, dėl mažo tūrio lengva užteršti vandenį, todėl gyvūnai gali net apsinuodyti. Dėl sferinės formos trūksta tinkamos dujų apykaitos, todėl vargu ar tokio tipo akvariume galima įrengti filtrą, šildytuvą ar dangtį. Verčiant žuvis plaukioti ratu, taip pat labai greitai atsiranda vagų problemų.
Mažieji paukščiai, pavyzdžiui, banguotosios papūgėlės, taip pat puikiai tinka daugiabučiams. Šie spalvingi gyvūnai paprastai gyvena apie 7-9 metus, jų veisimas paprastas ir gana nebrangus. Papūgėlei turėtų būti skirtas mažiausiai 35x60x40 cm (plotis / ilgis / aukštis) dydžio narvelis, kad ji galėtų išskleisti sparnus. Jai taip pat turėtų būti leidžiama skraidyti po butą, už narvelio ribų. Kad jam nebūtų nuobodu, reikia žaislų. Renkantis banguotąsias papūgėles svarbu nepamiršti, kad jos yra gana triukšmingi gyvūnai. Tačiau jos jums atsilygins prisirišimu prie savo augintojo.