Dabartiniam žmogui tikriausiai būtų labai sunku įsivaizduoti gyvenimą be privačios nuosavybės, kuri suteikia laisvės ir saugumo pojūtį. Savo privačią nuosavybę ginti nuo kitų asmenų mes turime tokią pat teisę, kaip ginti savo gyvybę, sveikatą, laisvę, šeimą. Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad Lietuvos ūkio pagrindas yra privatinė nuosavybė ir kad ši nuosavybė yra neliečiama. Privačios nuosavybės institutas vystėsi ilgą laiką, tobulėdamas su žmogaus teisių ir laisvių apsauga ir garantijomis.
Daugumoje totalitarinių ir autoritarinių režimų valstybėse turtas priklauso valstybei ir jį valdo maža grupelė žmonių, tokiose valstybėse klesti ne tik teroras ir grubūs žmogaus teisių pažeidimai, bet ir skurdas.
Privati nuosavybė suteikia žmogui nepriklausomybę nuo valdžios ir kitų žmonių užgaidų. Joks nuosavybės perskirstymo modelis nėra suderinamas su individo laisve disponuoti savo nuosavybe taip, kaip jis nori. Nepaisant šios kaitos ir nuosavybės objektų dinamiškumo, nuosavybės principai kinta labai mažai.
Vakarų visuomenėse individualizmas ir nuosavybė yra būtent tos abstrakčios taisyklės, kurios naudojamos kaip pamatiniai principai plėtojantis teisei. Nuosavybės apsaugą įprasta laikyti pagrindine valstybės funkcija. Nuosavybės teisė atsiranda teisės normų pagrindu kaip konkrečių asmenų teisė į tam tikrą turtą.
Svarbiausias nuosavybės teisės bruožas yra tas, kad savininko teisė į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų. Šias jo teises tiesiogiai nustato tik teisės normos. Tradiciškai Lietuva yra laikoma romėnų teisės šeimos šalimi. Taigi ir privačios nuosavybės pagrindiniai principai atėjo pas mus iš romėnų teisės. Nuosavybė apskritai yra viena iš pagrindinių teisių.
Taip pat kalbant apie nuosavybę nereikėtų painioti jos su valdymu. Dar senovės romėnai kalbėdami apie valdymą jie sakė: „Aš turiu daiktą“, - o apie nuosavybę „Aš turiu teisę į daiktą“.
Nuosavybės Samprata ir Esmė
Nuosavybė gali būti suprantama ir aiškinama dviem prasmėmis - ekonomine ir teisine. Nuosavybė ekonomine prasme suprantama kaip ekonominiai santykiai, atsiradę dėl daiktų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais; jie istorijos eigoje keitėsi. Ši sąvoka teisine prasme suprantama kaip šių teisinių santykių reguliavimas teisės normomis. Tai visuma teisės normų, kurios įtvirtina ir gina tam tikrų daiktų priklausomybę tam tikram asmeniui arba keliems asmenims ir nustato jiems galimybę tuos daiktus valdyti, naudoti ir jais disponuoti.
- Valdymas - tai turto turėjimas savininko žinioje, išimtinė teisė daryti jam fizinį ar ūkinį poveikį.
- Disponavimas - turto likimo nustatymas, teisė savininko nuožiūra nustatyti teisinę turto padėtį, jo būklę, įskaitant turto perdavimo ir panašią teisę.
- Turto perdavimas - savininko išimtinė teisė savo turto objektus perduoti, įkeisti, leisti naudotis kitam, nekeičiant jų juridinės padėties.
Nuosavybė bendrąja teisine prasme - gėrybių (daiktų), priklausančių savininkui ir sudarančių asmens turtą, visuma. Žmogus, net jei jis “nieko neturi”, vis tiek yra bent jau savo kūno ir savo minčių savininkas. Nors tai paprastai neįvardinama kaip nuosavybė, tačiau ginama kaip nuosavybė.
Būtent iš šio teiginio išplaukia, kad tai, kas sukurta žmogaus, yra jo nuosavybė, ką žmogui savanoriškai perdavė kitas žmogus - irgi yra jo nuosavybė. Nuosavybė leidžia savininkui laisvai savo nuožiūra elgtis su nuosavybės objektu - jį valdyti, juo naudotis bei disponuoti. Tuo pačiu nuosavybė reiškia, kad kitas asmuo negali kėsintis į svetimą turtą.
Jei pažvelgsime į žmonijos istoriją, atrasime, kad ji kartu yra ir nuosavybės plėtros istorija. Viena vertus, nuosavybės objektų ratas siaurėjo, tapo visuotinai pripažįstama, kad vienas žmogus negali būti kito žmogaus nuosavybe, kad žemės savininkas nėra viso oro stulpo virš jo sklypo savininkas. Dar reikšmingesnis yra naujų nuosavybės objektų atsiradimas.
Jei žmonijos aušroje nuosavybė buvo tai, ką žmogus pats naudoja savo buičiai, tai vėliau nuosavybės institutas tapo gerokai sudėtingesnis. Technologinė pažanga leidžia vis daugiau objektų, kurie nebuvo laikomi nuosavybe, tapti nuosavybe. Atsiranda vis naujų nuosavybės objektų, pvz., kuo įvairiausios intelektualinės bei pramoninės nuosavybės formos. Nuosavybės objektų samprata kinta ir šiandien.
Nuosavybė atsiranda esant tam tikriems juridiniams faktams - nuosavybės teisės atsiradimo pagrindams. Šiuos pagrindus nustato valstybės teisės aktai. Vienas pagrindinių principų yra tas, kad niekas negali perduoti teisių į daiktą, jeigu jų neturi pats. Kai vieno asmens privačios nuosavybės teisė prasideda, tai kito asmens nuosavybės teisė tam pačiam nuosavybės objektui pasibaigia. Nuosavybės perėjimo momentą nustato įstatymai arba šalys savo laisva valia. Tai gali būti daikto perdavimo momentas, ar bet kuris kitas momentas.
Lietuvos nuosavybės struktūra 2022 m.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Praktika
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija byloje dėl ne gyvenamosios paskirties pastato bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo suformuluota tokia teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė: sprendžiant, kurios (CK 4.75-4.81 straipsniuose ar CK 4.82-4.85 straipsniuose įtvirtintos) teisės normos reglamentuoja santykius, kurie susiklosto pastato, kuriame yra butų ir kitų patalpų, bendraturčiams įgyvendinant bendrosios dalinės nuosavybės teises, pirmiausiai reikia įvertinti, ar tame pastate esantys butai ir kitos patalpos pastato bendraturčiams priklauso asmeninės nuosavybės teise.
Jeigu pastate esantys butai ir kitos patalpos bendraturčiams priklauso ne asmeninės, bet bendrosios dalinės nuosavybės teise ir todėl bendraturčiai name esančiais butais ir kitomis patalpomis naudojasi pagal nustatytą naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, turi būti taikomas CK 4.75-4.81 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas.
Jeigu pastate esantys butai ir kitos patalpos bendraturčiams priklauso asmeninės nuosavybės teise, o tokie asmenys pastato bendraturčiai yra tik dėl to, kad jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastato bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga (CK 4.82 straipsnio 1 dalis), taikomas CK 4.82-4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas. Ar CK 4.82-4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas tokiu atveju turi būti taikomas visa apimtimi, priklauso nuo to, kokią pastato naudingojo ploto dalį sudaro butai.
Jeigu jie sudaro ne mažiau kaip pusę tokio ploto ir dėl to pastatas pagal paskirtį yra gyvenamasis namas, CK 4.82-4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas taikomas visa apimtimi.
Nutartyje dėl force majeure kaip civilinę atsakomybę šalinančios aplinkybės ir reikalavimo pripažinti prievolės nebuvimą kaip teisių gynimo būdo teisme galimumą konstatuota, kad pandemija ar karantinas savaime nereiškia atleidimo nuo sutarties vykdymo dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių, nes jų taikymas komercinės nuomos teisinių santykių kontekste galimas išimtiniais atvejais, t. y. jeigu dėl tokių aplinkybių nustatymo iš esmės visiškai sužlugdomas nuomos tikslas, ir tik tuo atveju, jeigu sutarties pakeitimas bandant atkurti sutarties šalių priešpriešinių prievolių vykdymo balansą nebūtų adekvatus pažeistos teisės gynimo būdas. Tais atvejais, kai šalys savo laisva valia pačios priima sprendimą pakeisti sutartį siekdamos atkurti sutartinių prievolių vykdymo balansą, toks šalių bendradarbiavimas užkerta kelią spręsti tą pačią situaciją nenugalimos jėgos instituto pagrindu.
Šalys kompromisiniais susitarimais sumažino nuomos kainą, taip sušvelnino viena kitos padėtį, dėl to nuomininkei išliko pareiga vykdyti nuomos sutartį.
Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių įpėdinio teisę reikalauti pakeisti bendrosios dalinės nuosavybės dalis, kai bendrąjį daiktą padidino jo palikėjas, išaiškinta, kad teisė reikalauti pakeisti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra turtinė teisė ir ji ne pasibaigia, mirus palikėjui, bet pereina įpėdiniui.
Nutartyje dėl rūšinio teismingumo taisyklių, taip pat akcininko sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų apsaugos priminta, kad jeigu apylinkės teismas kaip pirmosios instancijos teismas išnagrinėtų bylą, teismingą apygardos teismui, toks proceso teisės normų pažeidimas nelaikytinas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu ir, nesant kitokių proceso normų pažeidimų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nesudarytų pagrindo pripažinti sprendimą negaliojančiu.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad, nesant specialiosios normos, reglamentuojančios ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl akcijų perleidimo sutarties nuginčijimo pareikšti, taikytina bendroji norma, kurioje įtvirtintas bendrasis ieškinio senaties terminas, t. y. 10 metų.
Nuspręsta, kad Atsakovas M. G., priimdamas vienintelio akcininko sprendimą, įgyvendino savo, kaip įmonės akcininko, teises valdant bendrovės turtą, nei esamos, nei naujai išleistos UAB „Gavera“ akcijos šiuo sprendimu nebuvo perleistos. Dėl to laikytina, kad tai, jog atsakovas M.
Nutartyje dėl netesybų mažinimo pasisakyta, kad žemiausioji netesybų mažinimo riba - realūs kreditoriaus patirti nuostoliai, t. y. netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Tai reiškia, kad mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų - netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta.
Bendroji taisyklė, kad apie pernelyg dideles netesybas teismas sprendžia tirdamas netesybų sumos ir nuostolių santykį, kyla iš netesybų instituto paskirties - užtikrinti kreditoriaus teisę gauti iš anksto sutartų nuostolių dalį neįrodinėjant jų dydžio. Tačiau tai, kad netesybų suma viršija nuostolių sumą, nebūtinai reiškia, kad netesybos automatiškai privalo būti sumažintos.
Nutartyje dėl žalos atlyginimo asmens sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju konstatuota, kad nors ieškovės atsiėmė ieškinį vienai iš atsakovių (Lietuvos įmonei), Lietuvos teismai išsaugojo jurisdikciją nagrinėti bylą pagal ieškinį, pareikštą Švedijos bendrovei. Taip pat konstatuota, kad ieškovių ir atsakovės santykiai kyla ne iš sutarties, o iš delikto, reikalavimai yra grindžiami ne vienos šalies kitai savarankiškai prisiimta prievole, o teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų pažeidimu, taikytina teisė nustatoma remiantis 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Reglamentu „Roma II“), o pagal šį taikytina Švedijos teisė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Žalos atsiradimo vieta yra šioje valstybėje. Šiuo atveju pareiga nustatyti užsienio valstybės teisės turinį teko bylą nagrinėjusiems teismams, tačiau jie nepagrįstai savarankiškai nenustatė Švedijos teisės turinio ir neatliko teisinio vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad mobiliajam nameliui pagal Švedijos teisę nėra keliami jokie priešgaisrinės įrangos ar signalizacijos įrengimo reikalavimai, taip pat kad nėra keliami jokie specialūs reikalavimai, grindė vien atsakovės į bylą pateikta advokatų kontoros užsakomąja išvada.
Nusprendęs remtis šia išvada, teismas neatliko net minimalaus jos kritinio vertinimo ir ja rėmėsi vien dėl to, kad ieškovės nepaneigė joje nurodytų duomenų. Taigi, teismas, turėdamas pareigą veikti ex officio ir aiškintis užsienio teisės turinį, dėl šios bene svarbiausios bylos išnagrinėjimui aplinkybės (reikalavimų vagonėliui) sprendė remdamasis vieninteliu įrodymu.
Taip pat išnagrinėta baudžiamoji byla, kurioje asmuo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 198 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 1981 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos ir neteisėtai stebėjo neviešus elektroninius duomenis.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad nuteistasis prisijungė prie informacinės sistemos 1) neteisėtai, t. y. nutrūkus teisiniams santykiams tarp jo ir įmonės, nebevykdydamas jokių su šia bendrove susijusių funkcijų, neturėdamas įmonės sutikimo jungtis prie jos informacinių sistemų, ir 2) suklaidinęs informacinę sistemą (pateikęs save kaip teisėtą vartotoją, nors teisiniai santykiai, leidę prieigą prie sistemos, jau buvo pasibaigę), t. y. pasinaudodamas jam suteiktais prisijungimo duomenimis (vardu ir slaptažodžiu) prie elektroninio pašto ir dokumentų valdymo ir saugojimo sistemos, nors prisijungimo teisė ir prisijungimo duomenys jam buvo suteikti sutarties, kuri jungimosi metu jau buvo nutrūkusi, pagrindu ir tik sutarčiai vykdyti, t. y. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 1981 straipsnio 1 dalyje.
Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad sistemoje esančių neviešo pobūdžio, t. y. 5 straipsnis. 1. 2. Valstybine žeme disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės konsolidacijos, žemės servitutų Civilinio kodekso, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybine žeme disponuojama vadovaujantis viešosios teisės principu.
Sandoriai dėl valstybinės žemės turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais.
Privačios Nuosavybės Raida Lietuvoje
Kadangi privati nuosavybė atsiranda kartu su valstybe, tai logiška būtų pradėti nagrinėti jos raidą nuo valstybės susiformavimo. t. y. privačia nuosavybę galėjo turėti tik feodalai. Valstybė saugojo jų interesus ir buvo jų remiama. Tuo metu rašytinės teisės beveik nebuvo.
Apie XI a. susikūrė Lietuvos kunigaikštystė, kuri greičiausiai jau buvo ankstyvasis valstybinis darinys. Apie 1183 m. susikūrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurios pradžią žymi staigus Lietuvos karinės galios išaugimas. Ankstyvosios Lietuvos valstybinės struktūros išlaikymo pagrindą sudarė pasėdžių rinkimo sistema. Susikūrus LDK, pasėdžių telkimo punktuose ėmė kurtis valdovo dvarai. XIII - XIV amžiais, o iš dalies dar ir XV amžiuje Lietuvos valstybinės struktūros pagrindą sudarė valdovo dvarai.
Valdovas ir apie jį susitelkusi taryba buvo valstybinio gyvenimo centras, vienintelė centrinė valstybinės valdžios institucija. Apie XIII a. Lietuvos valdovo dvarus šiokių tokių duomenų randame Mindaugo donaciniuose aktuose, kuriuose išvardinta nemažai valsčių pavadinimų. Iš 1259 m.
Valdovo dalį valsčiuose sudarė tik keli kaimai. Ne daugiau priklausė ir vietiniams kunigaikščiams. Tiesiogiai valdovui ar vietiniam kunigaikščiui priklausę kaimai turėjo būti retenybė. Didžiąją valsčiaus dalį sudarė laisvosios lauko bendruomenės. Vėliau įsivyravo bajorų dvarai, bet ir jie nebuvo vien privatūs bajorų ūkiai. Bajorams buvo deleguotos valstybės funkcijos ir jie teisė, administravo savo dvarų teritorijoje gyvenančius žmones, rinko iš jų mokesčius, gynė juos nuo užpuolikų.
Pirmieji dvarininkai buvo valsčių kunigaikščiai, o jų dvarų centrai buvo piliakalniai. Dvaras buvo ne tiek asmeninis kunigaikščio turtas, kiek struktūra, aptarnaujanti kunigaikščio instituciją. Dvaro turėjimas buvo susijęs su buvimu valdžioje, o ne su asmeniniu praturtėjimu. Senesnėje istoriografijoje, ypač marksistinėje (bet ne tik joje), buvo teigiama, kad visuomenėje išsiskyrė turtingesnių žmonių sluoksnis, kuris dėl savo turtų įgavo ir politinę valdžią. Tačiau iš tikrųjų tai nėra būdinga archaiškai visuomenei - ne iš turtų kildavo valdžia, bet turtai iš valdžios. XIV - XVI amžiuje pagrindinis turtas buvo žemė. Iki XIV amžiaus pabaigos nuosavybės neturėjo bažnyčia.
Besikurianti valstybė visų pirma atstovavo didikų interesus, tačiau dėl laisvųjų valstiečių - alodistų ir silpnos bajoriškos žemėvaldos buvimo ji reiškė ir valstiečių žemės savininkų interesus. Nominaliai visa žemė priklausė Didžiajam kunigaikščiui, tačiau jas valdė vasalai - kunigaikščiai ir bajorai. Taigi buvo atskirta nuosavybės teisė ir valdymo teisė. Vasalai už turimą žemę atliko karinę tarnybą. Nuosavybės teise feodalams priklausė ne tik žemė, bet ir žmonės - įbaudžiavinti valstiečiai.
Nuosavybės Teisės Ypatumai Miestuose
Lietuvos miestuose šiuo laikotarpiu įsigalėjo Magdeburgo teisė. Joje svarbią vietą užėmė nuosavybės teisė. Nuosavybės įgijimo ir apsaugos būdai buvo gana detaliai sureguliuoti. Buvo atskirai atskirta turto valdymo ir nuosavybės teisė. Savininkas nepriklausomai nuo nuomojamos žemės valdymo apsaugos, naudojosi savo privilegijuota padėtimi pateikdamas pradinį ieškinį. Dažniausias nuosavybės įgijimo būdas buvo turto paėmimas į savo valdžią ieškinio senaties terminui pasibaigus.
Kilnojamojo turto senaties terminas buvo vieni metai ir šešios savaitės, o nekilnojamam tiek kiek galėjo siekti žmogaus atmintis. Neišsaugojus atmintyje - 31 metai, šešios savaitės ir trys dienos. Senatimi negalima buvo įgyti valstybės, bažnyčios turto arba vogto daikto. Miestiečiai turėjo alodinę teisę į žemės sklypą, tačiau jis neapėmė žemės gelmių.
Buvo skiriama paveldėta nuosavybė (tėvoninė) ir įgyta. Įgytu turtu buvo leista disponuoti laisvai, o parduodant tėvoninį turtą, reikėjo gauti įpėdinių sutikimą, nes jie turėjo pirmumo teisę išpirkti tokį turtą. Siekiant apsaugoti miesto interesus, numatyta tam tikrų apribojimų, kuriais drausta parduoti mieste nekilnojamąjį turtą bajorams ir dvasininkams, taip pat numatyta teisė išpirkti nekilnojamąjį turtą, kuris pateko ne miestiečiui.
Nuosavybės Raida XVI - XVIII a.
Pirmasis Lietuvos Statutas įsigaliojo 1529 m., Antrasis - 1566 m., o Trečiasis - 1588 m. Šiuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės aktuose buvo dalys, įvardintos civiline teise. Jose žemės nuosavybė buvo suteikta bajorams. Kitus civilinius santykius reguliavo taip pat tik bajorų luomui. Tik bajorų luomo atstovai turėjo piliečių teises.
LDK žemės nuosavybės teisinių santykių pagrindą sudarė dvi žemės nuosavybės rūšys, įvardintos alodu ir lenu. Alodas (individuali žemės nuosavybė) formavosi iš natūraliai išaugusios bendruomeninės nuosavybės, išsiskiriant vidutiniams ir stambiesiems ūkiams. Leno žemės nuosavybė atsirado LDK dažniausiai vykdant grobiamuosius karus ir prijungiant prie savo valstybės žemės plotus. Prijungtos teritorijos buvo laikomos Didžiojo kunigaikščio nuosavybe ir duodamos valdyti bajorams kartu su tas žemes dirbančiais žmonėmis - valstiečiais, už tarnybą.
Kodifikuojant nuosavybės teisę visose trijuose Lietuvos statutuose aiškiai apibrėžtos žemės nuosavybės rūšys - didžiojo kunigaikščio domenas; ponų ir stambių bajorų alodinė nuosavybė ir už tarnyba gauta leno teisėmis žemė bei laisvųjų valstiečių asmeninė žemės nuosavybė. Tačiau Pirmajame Lietuvos bajorams leidžiama laisvai disponuoti - parduoti, dovanoti ir savo nuožiūra gauti naudą - tik trečdaliu turimo dvaro ir nurodyta, kad parduoti, mainyti, atiduoti ir užrašyti šią dalį jie privalo gauti didžiojo kunigaikščio leidimą.
Žemės perleidimo aktų tvirtinimą lėmė trys priežastys. Pirmajame Lietuvos Statute bajorams suteikta teisė kitus du trečdalius dvaro įkeisti už skola...
tags: #nuosavybes #teise #priklauso #valstybei