Aštuntąjį Žygį, kaip paprastai, pradėjome planuoti pavasarį. Kitaip nei anksčiau, pavasarį jį ir suplanavome - dar balandžio mėnesį buvo pasiūlytas maršrutas, kuris iš esmės nebesikeitė. Žygiuoti nusprendėme Aukštaitijoje; ne tik Labanore, kur buvome 2008-aisiais, ir ne tik Ignalinos apylinkėse, kur lankėmės 2005-aisiais, bet praeiti didžiąją regiono dalį, nuo Pažeimenės iki Dūkšto. Šitaip ir baigėsi jau aštuntasis Didysis vasaros žygis. Kol kas jis yra ilgiausias pagal nueitą kelią - net 144 kilometrus sukorėme Aukštaitijos laukais ir giriomis.
Aplankėme du regioninius ir vieną nacionalinį parką, pamatėme įvairiausio gamtinio ir kultūrinio paveldo, suplanavome tolkinistinės veiklos geram pusmečiui į priekį. Prisiminėme vietas, kuriose žygiuota prieš daugelį metų. Radome naujų puikių vietų žygiams ir stovyklavimui.
Žygio Įvykiai Ir Įspūdžiai
Pirmąją dieną pasitaikė karšta, o naktį užėjo tokia audra, kokių retai tenka matyti. Vos spėjome sulįsti į palapines, kai pasipylė liūtis. Ryte, bandydami įkurti laužą, dūmų uždangą paleidome per pusę ežero, bet šilto maisto turėjome. Vėliau oras buvo jau geresnis. Nors kartais palydavo, bet daugiausia ėjome visai smagiai. Per dvi dienas kirtome Labanorą ir jau pirmadienį pasiekėme Palūšę. Bet senukai ar ne, Žygis tęsėsi toliau. Ketvirtą dieną nuėjome iki Almajo ežero, kur pasilikome dienos poilsiui. Per tą dieną prisirinkome uogų, išsivirėmė kompoto iš anksčiau pririnktų obuolių, apsilankėme Ladakalnyje.
Penkta Žygio diena pasitaikė ilgiausia ir klaidžiausia. Sėkmingai praėjome Varniškių anomalijas, bet miške už Minčios paklydome. Galiausiai išėjome maždaug ten, kur ir reikėjo, bet tikrai ne tuo keliu ir iki numatytos nakvynės vietos nepriėjome. Tolimėnų kaimo gale įsiprašėme į sodybos kiemą, kur mums netgi leido pasinaudoti lauko krosnimi. Tą pačią dieną, truputį už Minčios, išėjome ir iš Aukštaitijos nacionalinio parko.
Kitą dieną įėjome į Gražutės regioninį parką, kuriame pasiekėme Salaką. Ten du žygeiviai atsiskyrė, o likusieji penki nusprendėme apsistoti gretimoje stovyklavietėje prie Luodžio. Vakarą praleidome dekoruodami stalus ir slėpdamiesi nuo lietaus. Kitą rytą, prieš palikdami Salaką, aplankėme senas žydų kapines, o tada išėjome aplink Luodžio ežerą. Už jo turėjome rasti dar vieną stovyklavietę, bet jos vietoje tebuvo rekreacinė pelkė (visas krantas, žemėlapyje pažymėtas kaip "rekreacinė zona", buvo užžėlęs meldais ir kitokiais brūzgynais)... Na, o paskutinį rytą teliko tik nukėblinti iki Dūkštų, kur sėdome į traukinį ir parvažiavome namo.
Žygio Dalyvių Įžvalgos Ir Atsiliepimai
Žemiau pateiktas tradicinis Žygioraštis. Kaip ir paprastai, kalba netaisyta, išskyrus minimalią rašybos ir skyrybos korektūrą. Keliose vietose laužtiniuose skliaustuose yra Žygioraščio perrašinėtojo komentarai (kartais teko spėlioti, kas parašyta - tokie spėjimai irgi sudėti skliaustuose).
- Laiqua: Žygis! Žygis. Žygis... Reikia eit. Tiksliau reikėjo, dabar jau atėjom. Bet dar daiktus į kuprinę padėti reikės. Jau padėjau. Vėl lyja - trečią ar ketvirtą kartą šiandien. Liūčių nebuvo, bet šiaip nervina.
- Andrius Karalius Miško valdovas: Griaudėja. Nuėjom daugiau nei pusę kelio, radom random pirtį, sėdim. Reik lietų ir žaibus pralaukti po stogu, tada vėl galėsim eiti. Nors geriau būtų jau nebeeiti, bet reikia.
- Morta: Vakar (žygioraščio laiku šiandien) pradėjom žygį nuo Pažeimenės stotelės. Pradžioj dar dar susigaudę, kur esam, neužilgo jau težinojom, kad esam miške ir tiek :) Ėjom, klampojom, šlapom. Labai gaila, kad pietų vietų buvo tiek daug, o pietų tiek mažai!
- Aldarion: Kaip retai pasitaiko, žygį pradėjau gerai išsimiegojęs. Tiesa, kaip visada, kuprinės svoris viršija 20kg - jau iki pietų pajaučiau tą vieną iš dviejų pagrindinių žygio malonumų - maudžiančius pečius (kojos dar rodos laiko ir tikiuosi bent kelias dienas dar laikys :)).
- Košmaraitė: Su A ėjom į Ignaliną maisto pirkti. Išėjome, kai buvo dar šviesu, bandėm susitranzuoti mašiną, bet niekas nestojo, tad iki miesto ėjome pėsčiomis. Atstumas nuo Palūšės iki Ignalinos - 3km, kuriuos į priekį nukeliavome su vėjeliu.
- Nimrodel: Palūšėje parduotuvė užsidarė 18:00, kavinė turėjo užsidaryti 19:00. Atėjom 18:50. Pavalgyt jau būtume nebespėję, tačiau kai kam atėjo mintis išnaudoti paskutines baro darbo akimirkas prasmingai.
Vienas iš dalyvių, Aldarion, paminėjo, kad maršrutas buvo sutrumpintas dėl liūties ir perkūnijos. Dėl to, link numatytos stovyklavietės ties Mekšrinio ežeru pajudėta tik apie 19.00, lyjant. Po pirmos dienos klaidžiojimų bei lietaus, žygiuojančiųjų nuotaika nebuvo pilnai atsistačiusi, todėl per anksti nusukus nuo plento ir padarius 1km papildomą lankstą į šoną, keturi iš trijų žygeivių pradėjo maištauti dėl per ilgo maršruto. Apie kopimą į Giedrakalnį nebeliko net kalbų, sutemo, o iki Mekšrinio dar buvo likę 2,5km.
Draugiškas kompromisas buvo pasiektas, atsitiktinai suradus labai jaukią skautišką stovyklavietę su skautišku lieptu į Pažemio ežerą. Lietus jau buvo nurimęs, tačiau viskas aplinkui permirkę. Asmeninę nuotaiką pataisė grikiai su sviestu, tačiau jų kaip visada liko. Iš už debesų išlindo blausus mėnulis.
Poilsio Dienos Akimirkos
Poilsio diena buvo tikra atgaiva. Laiqua rašė: "Pagaliau poilsis! Tikri senukai esam - vis skundžiamės ir skundžiamės. Na bet nuėjom gana normaliai tuos 11 ar 12 km. Ginučiuose pavalgėme savitarnos kioskabake; maistas ten pusėtinas, bet kaip išbadėjusiems bastūnams - pats tas. Stovyklavietė tuščia. Na ne visai, bet kaimynai - toli. Ramu. Buvo atplaukusi ančių šeimyna."
Morta pridūrė: "Pabudom ir ilsimės! Poilsio diena juk šiaip ar taip. Deja dar tik 3h nakties. Neįdomi laida, o miegot vis tiek nepavyko. Na gal žmonės jau eis gult, gal jau ir pailsėsim :) Šiaip pastarosios pora dienų tai tokios, kokios ir turi būti geros žygio dienos. Ypač paskutinioji (11 km ėjimo, oras super, pietūs miškelyje :D). Sunku patikėti, kad ryt nereikės eiti :) Bet tai tiesa. Valio!"
Aldarion pasidalino: "Namuose paskubomis besikraudamas kuprinę palikau šaukštą, taip pat Vilniaus senukuose šeštadienio ryte pirkdamas nerūdijančio plieno puodą (prisiskaičiau, kad aliumininiai indai truputį kenkia sveikatai, o mūsų gi abu iki šiol naudoti būtent tokie) pamiršau dar nusipirkti ir muilinę, taigi kai vakar pasiekėm Palūšę ir radom uždarytą parduotuvę, gavau puikų pretekstą pasa... prisitaiko prie jų poreikių ir norų. funkcionalumą."
Žygis Aukštaitijos kraštu paliko neišdildomą įspūdį su nuotykiais, iššūkiais ir atradimais. Tai puiki patirtis mėgstantiems gamtą ir aktyvų poilsį.