Šiandien vėl iš naujo mums visiems reikia atrasti žvilgsnį į Kitą. Kitą, kuriame galime atsakyti į svarbiausius prasmės klausimus. Ta tylaus žvilgsnio akimirka tegul bus kiekvienam mūsų didysis malonės laikas, kurio taip reikia žemės veido atnaujinimui. Eucharistinė tyla visuomet yra kelias į didžius dalykus. Šie keli puslapiai tebus šio kelio pradžia.
Tai tiesiog malda, širdies pokalbis. Šiuos žodžius sesuo Gertrudis Schinle OCSO (1931-2022) išsakė tiesiog būdama priešais Švenčiausiąjį Sakramentą. Šventasis popiežius Jonas Paulius II enciklikoje „Ecclesia de Eucharistia“ kvietė ilgiau su Kristumi pabūti ir, prisiglaudus prie jo krūtinės kaip mylimajam mokiniui (plg. Jn 13, 25), pasijusti paliestiems jo širdies begalinės meilės. Ši sesers Gertrudis Schinle OSCO (1931-2022 knygos „Eucharistinis Jėzus. Šiomis maldomis norima paskatinti garbinti Eucharistiją.
Garbinimas (adoracija) užima labai svarbią vietą. Pasak popiežiaus Pauliaus VI, „ir Auka, ir Sakramentas yra susiję su ta pačia paslaptimi, todėl negali būti atskirti vienas nuo kito“. Per šv. Mišias Viešpats nekruvinu būdu aukojasi; sudabartindamas kryžiaus auką, Jis duonos ir vyno pavidalais tampa tikinčiųjų dvasiniu maistu. Tačiau Bažnyčia deramą pagarbą Eucharistijai išreiškia ne tik šv. Mišių metu, bet ir kitu laiku, kai necelebruojamos šv. Mišios - „didžiu rūpestingumu saugodama konsekruotas Ostijas, jas išstatydama iškilmingam tikinčiųjų garbinimui ir nešdama procesijose, džiugiai dalyvaujant tautai“.
Garbindami Viešpatį, mes ruošiame savo širdis Eucharistijai. Ta Meilės galia, kuri gaivina mus per kiekvienas Šv. Mišias, Komuniją, tegul paskatina mus dar uoliau dalyvauti Jėzaus atliekamame „Tėvo pašlovinimo darbe“.
Eucharistinis Jėzus: Meilės ir Artumo Paslaptis
Mes privalome kaskart geriau suvokti tą didžią malonę, - Eucharistiją, - kuri dovanota asmeniškai mums ir visai kūrinijai. Viešpatie, Tu esi centre ir visa, kas yra aplink Tave, sudaro tarsi monstranciją. Niekas negali užimti Tavo vietos, tik Tu gali centre būti. Tavo buvimas šiame meilės Sakramente visoms būtybėms nurodo tikrąją jų vietą: jos supa Tave, vienos arčiau, kitos labiau nutolusios, - pagal tai, kaip jos sugeba mylėti ir kaip jos iš tikrųjų myli. Jos yra tam, kad Tave rodytų, Tave apsuptų, kad Tu jas patrauktum.
Gerasis Jėzau, Tu esi pas mus, Tu nori pas mus būti - todėl šis Sakramentas yra subtili mūsų laimė. Laimė, kad esi pas mus, kad mus myli ir pažįsti. Kad nori būti pas mus. Kad mes taip labai Tau rūpime. Viešpatie, tai žinoti jau pakanka, kad pradėtume po truputį suprasti šį Sakramentą - meilės ir artumo paslaptį. Jei mes ateiname pas Tave tiesiog pabūti, tai reiškia, kad išgirdome Tavo kvietimą.
Šiame Sakramente Tu, Kristau, esi toks, kokį Tave galėjo išvysti Marija Magdalietė Velykų rytą. Toks spindintis, atsimainęs, džiaugsmingas. Viešpatie, kai mūsų tikėjimas tampa brandus - o bręsta jis tik per Tave, jei nuo pirmo tikėjimo žingsnio mes laikomės Tavęs, - tada mūsų namai būna ten, kur yra konsekruota Ostija.
Garbinimas ir Atsidavimas
Viešpatie, Tave garbinti ir Tau melstis - tai atverti Tau širdį. Žvelgti į Tave su visišku atsidavimu, įsiklausyti į Tavo paslaptingą balsą, prabylantį mūsų sielos gilumoje. Tave garbinti - užleisti Tau vietą. Viešpatie, Tu esi tarp mūsų begalinėje didybėje. Kas tikėdamas žvelgia į Ostiją, regi ir Tavo dievišką didybę. Tu pagerbi mus savo didžiu artumu. Galbūt mes dar esame nepakankamai tyri, jog suprastume šią didžią garbę - kad Tu esi mūsų miestuose ir kaimuose, mūsų bažnyčiose ant mūsų altorių. Kad mes galime statyti Tau namus. Kad Tu visada pas mus gyveni ir kasdien atnaujini savo buvimą. Kad Tavo didybė vienijasi su mumis.
Viešpatie, Tu esi didžioji Tyla, prieš kurią turi nutilti visoks triukšmas: mūsų triukšminga širdis nusiramina Tavyje, susikaupia Tau ir vėl sugrįžta į save. Tavo atsakymas į balsų chaosą mumyse yra didi Tyla, o ta Tyla - tai Tu pats. Skaisti, meilės kupina Tyla, trokštanti, kad mes ją priimtume, ja kvėpuotume. Tave garbinti galime tik tada, kai esame į Tave atsigręžę. Kai mes leidžiame Tau mus apimti ir užvaldyti. Kai Tu gali paliesti, atverti ir pripildyti mūsų širdį.
Viešpatie, Tu esi meilės Žodis, kuris šiame Sakramente mums atsiskleidžia ir tampa suprantamas. Įsifėję į Tavąją Tylą, patys tapę tyla, mes širdimi girdime Tave, Amžinąjį Žodį; Tu pats giliai ir stipriai mums prabyli. Tačiau, kad galėtume išgirsti Tavo balsą, visų pirma turime priimti Tavo Tylą. Tu nuramini mus, kad pajėgtume Tave išgirsti.
Viešpatie, visa gyvena Tavyje, nes Tu esi Gyvasis, kuris teikia gyvybę. Visą kūriniją nušviečia Tavo eucharistinis buvimas. Visi gyvena Tavimi, net jeigu ir negalvoja apie Tave. Viešpatie, pasaulis yra Tavo Šviesoje, nes Tu jame gyveni; jis sudaro Tau tarsi monstranciją net ir ten, kur Šviesa dar nebuvo priimta. Kur Tu esi, ten šviesu; o kadangi esi pasaulyje, Tu esi Pasaulio Šviesa. Galima nuo Tavęs nusigręžti, bet negalima užtemdyti Tavo Šviesos.
Eucharistijos Šviesa yra visiškai paslėpta, ji labai slaptinga ir intensyvi. Ją gali suvokti tik tas, kas išmoko priimti Tavo Meilę. Tada jis išvysta visą pasaulį, apimtą Šviesos, skendintį joje, pasaulį, grįžtantį į savo tikruosius namus.
Viešpatie, šia paslaptimi Tu viską perkeiti, visus patrauki prie savęs; Tu švelniai veiki, palaipsniui išlaisvindamas mus nuo mūsų pačių: mes tampame žmonėmis, kurie tikrai gali mylėti. Tu perkeiti mūsų širdis, perkeiti pasaulį, Tu visa darai nauja. Tu esi visiškai mums atsidavęs, savo didingumą, galybę ir šlovę esi sudėjęs į Pasaulio Širdį kaip didžio gailestingumo ženklą. Tu save atidavei mums, kad mes būtume atiduoti gailestingumui. Šis Sakramentas savo dvasiniu karščiu siekia apimti visas mūsų gyvenimo sritis ir jas perkeisti. Tai Tavo Širdies karštis, visada veiklus ir nieko nedarantis tuščiai. Jis veikia ne jėga, bet dideliu švelnumu.
Viešpatie, Tu nugalėjai ir visa priklauso Tau. Tu tik lauki, kol mes patikėsime Tavo gailestingumu ir visiškai Tau atsiduosime. Tu nori būti apdovanotas - ir turi tam teisę. Mes turime būti meilės žmonės. Viešpatie Jėzau, Tavo Širdies liepsna tapo mums pasiekiama. Mes artėjam prie jos su kiekvienu Švenčiausiojo Sakramento garbinimu. Garbindami pabundame Tavo Širdžiai. Kaskart labiau linkstame į Tave.
Su konsekruotos Ostijos paslaptimi mes augame, palaipsniui imame Tave jausti ir po truputį suprasti. Žvelgdami į Ostiją, regime Tavo gailestingumą. Tavo buvimo Šviesą, Viešpatie, mes suvokiame tikėjimo žvilgsniu. Tu esi čia. Žvelgdami į Ostiją, regime Tavo didybę, regime Tave kaip Dievą ir Žmogų. Net jeigu mes Tavęs ir nematome, Tu esi čia. Tavo palaimingo buvimo Šviesa apšviečia visą dvasinį ir medžiaginį pasaulį. Tu patraukei prie savęs abi šias sferas, kad viskas būtų perkeista Tavo Šviesoje.
Viešpatie Jėzau, mus traukia prie Eucharistijos Tavo Asmens galia. Norisi Tave sutikti, Tave rasti, pabūti pas Tave. Taip atsitinka kiekvienam žmogui, kuris yra nors truputėlį jautrus Tau. Tavo Asmens mes ilgimės. Iš jo nesąmoningai visko laukiame. Tačiau mes per mažai pažįstame Tave. Arba mažai, arba visiškai negalime Tavęs patirti. Vis dėlto iš esmės Tu mums jau viešpatauji. Tave supa tiek mūsų meilė, tiek kančia.
Eucharistija - tai Tavo Paslaptis, Viešpatie, kurią mes garbiname. Tu esi Gyvybės Duona tarp mūsų. Tai yra Tavo Paslaptis, kurios mes negalime suprasti. Bet mes priimame ją į save ir suvokiame: Tu duodi mums pats save, tačiau savęs neprarandi. Tu taip tobulai turi save, kad gali tobulai save atiduoti. Tačiau mes negalime taip Tavęs priimti į save, kaip Tu mums atsiduodi. Žvelgdami į Tave, mes palengva mirštame ir drauge gauname iš Tavęs vis apstesnį gyvenimą. Mes nežinome, kas su mumis vyksta, kai meldžiamės ir garbiname Tave.
Švenčiausiasis Sakramentas pasaulyje: nėra tokios nereikšmingos būtybės, kurios Tu nenorėtum patraukti prie savęs. Nėra tokio, kuris būtų per menkas Tavo Meilei. Mūsų pasaulį Tu darai savo Meilės altoriumi. Tu pasilieki pas mus, Tu gyveni kartu su mumis, Tu nori, kad mes gyventume harmoningai su Tavimi. Pasaulio namas Tavo didybei nėra per mažas. Tu priimi jį kaip prieglobstį ir gyveni mūsų gyvenime su mumis; niekad neatsitrauki nuo mūsų, dalijiesi mūsų neturtu. Tau mes niekad nesame per maži, per skurdūs, kad Tu nenorėtum mūsų pagerbti savo buvimu Eucharistijoje.
Pasaulis Eucharistijoje: Tu, Viešpatie, esi begalinis, o kūrinija tėra tik menkniekis Tavo rankoje. Mūsų garbinamas Švenčiausiasis Sakramentas yra didesnis už pasaulį. Tu gyveni pas mus - mes gyvename pas Tave. Ne mes suteikiame Tau prieglobstį, bet Tu priglaudi mus. Mes tariamės Tave priėmę pas save, tačiau iš tikrųjų Tu priimi mus. Mes negalėtume Tavęs garbinti, jei Tavasis gailestingumas nebūtų pirmiau priėmęs mūsų į savo prieglobstį.
Viešpatie, Tavo buvimas slaptoje reiškia, kad Tu esi kitoks negu mes. Mus sužavi tai, kas krinta į akis, bet Tu vengi mūsų akių. Tu pasirenki paprastą duonos pavidalą, kurio mes taip dažnai nepastebime, pasidarai toks nepastebimas, kaip tik įmanoma. Tu nori, kad mes nežvelgtume į gelmę paviršutiniškai. Iš išorės žvelgtume į vidų. Nuo regimo - į neregimą. Tu nori, kad mes pasiektume tikėjimo jėgos pilnatvę, regėtume Tave naujomis akimis, pabustume Tavo paslėptajai didybei. Mes turime branginti Ostijos šydą, kuris slepia Tave, Amžinąjį, kad tas šydas atvertų Tave mūsų tikinčiam žvilgsniui. Turime ruoštis išoriniam paslėptumui ir atskirtumui, į kurį vesi ir mus, jei Tau tai patiks. Tam, kuris Tave garbina, Viešpatie, apsireiški slaptoje.
Tu lauki to laiko, kai galėsi Tave mylintiems atverti paslaptingo buvimo vartus. Tu esi Meilė ir nori save išdalinti. Tu gali apsireikšti tam, kas noriai slepiasi Tavyje. Tu gali atsiskleisti tam, kas atsižada savęs ir visa esybe glaudžiasi prie Tavęs. Garbinimas - tai ta erdvė, kurioje galima Tave sutikti. Tu apsireiški tyliai, ir tai pajunta tik tas, kas atiduoda Tau savo širdį. Tu apsireiški žmogui, ir tai atsitinka panašiai, kaip skleidžiasi pumpuras ar atsiveria žiedo taurelė. Viskas pasikeitė - ir nežinia kaip. Taip tyliai, iš vidaus, taip savaime suprantamai.
Viešpatie, Tu esi Tasai, kuris pasiaukojai, atidavei mums, apdovanojęs mus pačiu savimi. Tu esi Gyvenimo Duona, nes atiduodi pats save - ir be jokių išlygų. Šį Sakramentą mes galime garbinti tik tada, kai žinome, kad Tu esi mums atsidavęs, - kitaip mūsų širdis nesuprastų šio ženklo. Tu save išstatai mūsų siauram ribotumui ir abejingumui. Atidavei mums save, kad galėtume maitintis ir palaikyti Tavimi savo menką meilę. Mes privalome mokytis gyventi iš Tavęs. Gerti iš neišsenkančios versmės, kuri skirta specialiai mums.
Tu pasiaukojai ir esi tarp mūsų, kad mus taip pat išmokytum aukotis ir atsiduoti. Likdamas pas mus, Viešpatie, Tu išmokai mus jautrumo ir imlumo. Savo gyvastingu artumu Tu nori mus paveikti, kad sugebėtume priimti Tavo Meilę. Tave garbindami ir likdami pas Tave, palaipsniui geriame iš Tavęs spinduliuojančią šviesą. Tu nori ne tik įtraukti mus į savo Meilę, bet ir perkeisti mus į ją. Tu tai darai ne jėga, bet maloniai patraukdamas. Mes būname jautrūs ir imlūs tik tuomet, kai sekame Tave savo noru. Nepakanka Tave tikėti: mes norime ir Tavo Meilę - kuri esi Tu pats - į save priimti, kad pasiektume vienybę su Tavimi. Šis mūsų garbinamas Sakramentas yra Tavosios Meilės pilnybė. Mes priimame ją ne tik Eucharistinės Puotos metu, bet ir garbindami.
Prie Tavęs, Viešpatie, mūsų širdis pabunda ir subręsta Tau. Mes patys negalime Tavęs nei atrasti, nei savo pastangomis pažinti. Palengva mes įjaučiame į Tavo meilę. Palaipsniui išmokstame budriai žvelgti į Tave, pajusti Tavo Asmenį - subręstame pokalbiui su Tavimi. Tačiau Tavo šviesa auga mumyse tik tada, kai liekame pas Tave visa širdimi. Tik adoruodami išmokstame Tave regėti širdies žvilgsniu. Tu esi Dievas ir esi taip žmogiškai arti mūsų. Tu esi netgi arčiau, negu leidžia būti žmogiškas artumas.
Klūpodami prieš konsekruotą Ostiją, mes klūpome prieš Tave. Mes Tavęs nematome, o vis dėlto regime Tave esant Dievą. Tikėjimas į Tave yra visai nauja plotmė, kurioje žvelgiame į Dievą, nors Jo ir nematome. Garbindami Tavąjį Sakramentą, mes prarandame save begaliniame Dieve. Ši Duona kalba dieviškosios meilės kalba, viską perkeisdama į meilę. Ši Duona rodo, kokia didelė mums teko malonė - priimti į save Dievą, kuris asmeniškai mus myli ir supanašėja su mūsų menkumu. Tu esi Dievas ir nori susivienyti su mumis.
Viešpatie, Tu esi Žmogus ir esi dieviškai arti mūsų. Toks mielas ir toks bičiuliškai artimas, koks tik gali būti žmogus. Tu viską supranti. Su Tavimi galima apie viską kalbėtis. Garbindami Tave šiame Sakramente, pasijuntame esą arti To, kuris mus pažįsta ir supranta. Tu priimi mus taip, kaip žmogus priima mylimiausią žmogų. Tu žinai, kad be Tavęs mes nieko negalime padaryti. Kad visiškai nuo Tavęs priklausome. Kad tik Tu gali mus atbaigti ir suteikti laimę… Mes galime Tavimi visiškai pasitikėti, Tau pasiaukoti, Tau visiškai atsiduoti. Tu žinai, kad mes trokštame save padovanoti, ir Tu esi vienintelis, mokąs šią dovaną priimti.
Viešpatie Jėzau Kristau, Tu esi kiekvieno mūsų Brolis. Tu broliškai vienijiesi su mumis. Garbindami Tave Eucharistijoje, mes priimame į save Tavo brolišką meilę. Įsteigdamas mums šį Sakramentą, parodei, kad esi mūsų Brolis ir viskuo nori dalytis su mumis - tiek savo dieviškuoju, tiek ir žmogiškuoju gyvenimu. Tu esi mūsų Brolis, kad ir mes mokytumės būti broliai ir seserys Tau ir vieni kitiems. Tu mūsų tarpe esi taip paprastai ir savaime suprantamai, kaip Brolis pas savo brolius ir seseris.
Viešpatie, Tu esi Draugas, Tu pasidaliji su mumis savo paslaptimis ir noriai priimi mūsų paslaptis. Tu siūlai mums tokį nuostabų širdžių bendravimą, koks neįmanomas jokioje kitoje draugystėje. Jei mes su pasitikėjimu atsiduodame Tau, Tu mielai sutinki apdovanoti mus savo pasitikėjimu. Jei mes stengiamės mąstyti apie Tavo asmenį, Tu leidi mums suprasti, kaip giliai asmeniškai Tau rūpi kiekvienas iš mūsų. Tu esi Eucharistinė Duona - ją garbindami galime pastebėti, kaip mes dalyvaujame Tavo esatyje. Tavo meilė visuomet būna didesnė nei mūsų. Tu visuomet esi geresnis mūsų draugas nei mes Tavo. Tu su tokia meile atsakai į mūsų tikintį žvilgsnį, kad mes suvokiame: Tu į mus žvelgi jau visą laiką. Tavo atsakymas į žodžius, kuriais kreipiamės į Tave, yra toks gilus ir vidinis, kad mums pasidaro aišku: Tu supranti mus geriau, negu mes patys save suprantame. Tu myli mus labiau, negu mes galime Tave mylėti.
Viešpatie, kas mato Tave, mato Tėvą, nes Tu tapai žmogumi tik dėl to, kad mums parodytum Tėvą ir per save suvienytum mus su Juo. Mes turime žvelgti į Tave, kad suvoktume Amžinojo Tėvo paveikslą. Mes turime žvelgti į konsekruotą Duoną, kad tikėjimo žvilgsniu regėtume Tave. Tikintis žvilgsnis yra garbinimas. Garbinant leidi mums suprasti Tave. Toks žvilgsnis vienija Tave su manimi, Tave - su visa žmonija. Kas tikėdamas žvelgia į Tave, regi Tave kaskart didingesnį. Tu, Viešpatie, maitini mus savimi...