Lietuvos kaimai, turintys turtingą istoriją ir gamtos grožį, vis dar traukia žmones, ieškančius ramybės ir kūrybinio įkvėpimo. Šiame straipsnyje apžvelgiame Paberžio kaimo sodybas, jų istoriją, gamtą ir ypatingą kūrybos atmosferą. Taip pat pažvelgsime į netoliese esančio Norkūnų kaimo likimą ir susipažinsime su talentingu keramiku, kurio dirbtuvės įsikūrusios Paberžėje.
Norkūnų Kaimo Istorija: Ištuštėjęs, Bet Gyvas
Norkūnų kaimas Rokiškio rajone, Jūžintų seniūnijoje, kadaise turėjęs 63 sodybas, šiuo metu jau ištuštėjęs. Likusios kelios sodybos be senbuvių gyventojų. Jose įsikūrę jauni žmonės, atvykę iš kitų Lietuvos kampelių. Kaimo buvimą simbolizuoja paminklinis akmuo, pastatytas 2010 metais, kai kaimas šventė šimtmetį nuo to laiko, kai gyventojai skirstėsi iš vadinamosios "ulyčios" į vienkiemius. Neleidžia išnykti kaimo pėdsakams Jaunimo arba Didysis kryžius, pastatytas 1892 metais. Kryžių šiame kaime yra ir daugiau. Kai važiuojame ar einame pro šiuos kryžius, nulenkiame galvas.
Gražus buvo mūsų kaimas, su kaimo kalvelėmis, žaliomis pievomis, sraunia Audros upe. Kai kurios lankos, miškeliai, vietos turėjo savo pavadinimus. Vieta prie kaimo kapų - Pakapė, prie Didžiojo kryžiaus - Pakryžė, Papieviai - žmonių sklypai prigludę prie Audros upės, vieta prie ežerėlio - Paežerė, didžiausia ir giliausia Audros upės sietuva, kuri ribojosi su Valentino Mackaus sklypu - Valentino sietuva, Meškavartis- nedidelis miškelis Juozo Paberžio sklype, Duoblys - ilga žemuma tarp Antano Švedo ir Prano Uldukio sklypų, Pailgė, Upiai, Telėtnikas, Šlekų bala, Kekutynė, Grūšniavietė, Kelmynė, Margė, Desincina. Tai pavadinimai, kuriuos žinojo kiekvienas šiame kaime gyvenantis. Visi šie vietovių pavadinimai liko tik prisiminimuose. Praėjus melioracijai, kaimo žemės veidas pasikeitė. Nebeliko girgždančių kaimo šulinių svirčių, nei pačių šulinių, sodželkų, o nebeliko ir pačių sodybų.
Ne tiktai kaimo kalvelės, žalios pievos, kažkada buvusi srauni Audros upė lemia kaimo grožį, o žmonės, kilniais darbais puošiantys gražinantys savo tėviškę. Prisimenantys saviškius, norintys susitikti, pabendrauti. Susitinkame pasidalinti džiaugsmais, bendrą dainą sudainuoti, ašarą nubraukti, širdį nuraminti. Juk visada bus malonu išgirsti, kad štai tą ir tą gražaus padarė žmogus kilęs iš Norkūnų. O didžiuotis turime kuo.
Žymūs Norkūnų krašto žmonės
- Feliksas Mackus - teisininkas, studijavęs Paryžiuje, Sorbonos universitete, apgynęs teisės daktaro laipsnį, grįžo į Lietuvą ir dirbo Vilniaus universiteto Teisės fakultete dėstytoju.
- Antanas Lašas - docentas, technikos mokslų daktaras, parašęs atsiminimų knygą apie Norkūnų kaimą.
- Valerija Lašaitė-Baumilienė - Kauno technologijos universiteto dėstytoja, sesuo Onutė Lašaitė-Gedžienė - lietuvių kalbos ir literatūros specialistė.
- Juozas Pipinis - nusipelnęs gydytojas, Lietuvos gydytojų sąjungos Garbės narys, Kretingos rajono garbės pilietis.
- Antanas Puriuškis - baigęs aviacijos mokslus, į kraštiečių susitikimą atskubėjęs iš Vilniaus su savo išleista penktąja knyga „Prisimena paauglys ir senjoras“.
Ne visi sugebėjo ir turėjo galimybių tapti profesoriais, docentais ar mokslininkais. Mums brangūs visi šio krašto žmonės, juk jie - norkūniečiai.
Keramikos Dirbtuvės Paberžėje: Kūrybos Oazė
Beveik dešimtį metų pragyvenęs Prancūzijoje Romas Galiauskas neatsispyrė tėviškės ilgesiui ir grįžo net pats nežinodamas, kad jo pasaulis nuo to momento pasikeis negrįžtamai. Paberžio kaime jis tobulina savo žiedimo ir šiaurinėje Prancūzijoje įgytus kulinaro įgūdžius, džiugiai į savo pasaulį kviesdamas visus svajojančius apie naujus įspūdžius gyvenime. Jo sodyboje mekena ožkelės, kudakuoja vištos, bliauna avelės, zvimbia žiedimo ratas ir kvepia nuostabia talentingo kulinaro virtuve. Tokiai muzikai neįmanoma atsispirti.
Su puodžiumi bei kūrėju Romu Galiausku susitikome Upytės tradicinių amatų centre, kur vyras jau kelerius metus dirba, veda edukacijas vaikams bei suaugusiesiems, palaiko pozityvią nuotaiką. „Viskas, kas mūsų centre iš keramikos - Romo kūriniai. Jis - puikus puodžius, amatininkas, bičiulis, edukatorius. Romas yra pozityvo bomba! Be to, jis labai skaniai gamina! Norėčiau ypač pabrėžti, kad mūsų bičiulis - itin geros širdies žmogus. Romo dėka mes du kartus aukojome Ukrainai. Jis kepė pyragus, o mes juos pardavinėjome už auką, kurią pervedėme karo nusiaubtai šaliai“, - pasakojo tradicinių amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė.
#934.„Abijum“ keramikos studijos įkūrėja Miglė: keramikoje svarbu lytėjimas
„Kaip žmogus aš jau solidaus amžiaus, o kaip keramikas - labai jaunas. Man - 52 metai, tačiau keramika mano gyvenime atsirado prieš dešimtmetį. Visą gyvenimą norėjau kažką veikti savo rankomis, tačiau viskas susiklostė pakankamai vėlai. Mano tėtis su keramika nieko bendro neturėjo, bet jis buvo labai nagingas. Tas mane žavėjo. Buvau jauniausias šešių vaikų šeimoje. Tad kaip pagrandukas visur sekiojau paskui tėtį ir mačiau, kaip jis dirbo rankomis. Aš taip pat norėjau viską liesti, jausti!“, - kalbėjo R. Galiauskas.
Kūrybinės Dirbtuvės: Molio Magija
Jei kam teko kada nors minkyti molį savo rankomis - dar ilgokai prisimename tą minkštą ir švelnų jausmą padedantį pasijusti kūrėju, panirti į savo vidinį pasaulį, priartėti prie jausmų. Molis grąžina į vaikystę, suteikia galimybę sukurti kažką konkretaus iš nieko, keisti, transformuoti ir griauti, bandyti vėl iš naujo. Lipdant molį, jaučiamas atsipalaidavimas ir malonus kūrybos džiaugsmas, išgaruoja baimė suklysti. Molio lipdymas - tai ne tik menas, bet ir puiki terapija, padedanti sumažinti stresą ir atsikratyti nuovargio.
Kūrybinės raiškos momentai - nuo medžiagos savitumo, lipdymo charakterio iki spalvų įvairovės, kurias lemia ir užbaigia - ugnis krosnyje.
R. Galiauskas edukacijas vaikams ir suaugusiesiems veda ne tik Upytės tradicinių amatų centre, bet ir savo senelio sodyboje Paberžio kaime, Velžio seniūnijoje. Na, o edukacijų metu jis mėgsta pasakoti istoriją apie kiaušinį. Tai padeda lengviau paaiškinti kūrybos procesą.
„Viskas, kas yra pasaulyje atsiradę - iš kiaušinio. Tuo tikėjo mūsų protėviai. Juk ir dabar girdime dilemą „Kas atsirado pirmiau: višta ar kiaušinis?“ Aš sakau - kiaušinis! Protėviai teigė, kad kosmoso begalybėje buvo chaosas, o iš jo susiformavo kiaušinis. Jis nukrito, sudužo ir iš trynio susiformavo saulė, iš baltymo - vandenynas, iš lukšto - kalnai ir t. t. Man tai - labai artima, nes kurdamas aš irgi pasidarau kiaušinį, jį metu, bet kadangi jis šlapias, nedūžta… Tačiau iš jo aš kuriu savo pasaulį, nepriklausomą nuo kitų“, - istoriją dėstė keramikas. Pokalbį šviesuolis užbaigia pridurdamas, jog keramika - lyg šokis.
Stasio Guigos-Tarzano likimas: Partizanų kovos ir atminimas
Vienas iš paskutiniųjų už Lietuvos laisvę kovojusių partizanų Stasys Guiga gimė 1920 m. netoli Švenčionėlių esančiame Mėžionėlių kaime. Kadangi Stasys buvo patriotas, nebuvo keista, jog sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą jis, kaip ir daug jo bendraamžių, išėjo į miškus ir pasirinko partizano kelią.
1945 metais Stasys išėjo į mišką, kur jį pastūmėjo ne tik meilė Tėvynei, bet ir gana mįslingi įvykiai, nutikę Mėžionėlių kaime. Nuogąstauti buvo dėl ko - nuo 1962 iki 1985 metų Pranas Guiga buvo aktyviai tardomas saugumiečių, tačiau neišdavė brolio.
Stasys Guiga-Tarzanas kovojo už tai, kad Lietuva būtų laisva ir visada teigė, jog vieną dieną šalis atgaus nepriklausomybę. Nors jam ir nepavyko sulaukti tos dienos, tačiau jis buvo teisus ir jo bei kitų partizanų darbas nenuėjo veltui.