Artėjant rinkimams, kandidatai į prezidentus sulauks daug klausimų apie savo politines programas, tačiau mažiau apie asmenybės formavimąsi ir asmeninį gyvenimą. Šiame straipsnyje 15min pašnekovas - rašytojas ir filosofas Arvydas Juozaitis.
Arvydas Juozaitis. Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.
Populiarumo bangos ir įprastinė diena
A.Juozaitis teigia, kad šiuo metu išgyvena trečiąją populiarumo bangą savo gyvenime. Pirmoji buvo susijusi su sportu, antroji - su Sąjūdžiu, o dabartinė - su kandidatavimu į prezidentus. Žmonės jį atpažįsta gatvėje, dažniausiai kaip sportininką, olimpietį, rečiau - kaip Sąjūdžio žmogų arba kandidatą į prezidentus.
Jo įprastinė diena prasideda labai anksti - šeštą valandą ryto. Jis yra "vieversys". Iki devintos valandos ryto jau dažnai būna dirbęs apie tris valandas. Daug laiko praleidžia bibliotekoje, o vakarais mėgsta važiuoti prie jūros pasivaikščioti arba tiesiog pasivaikščioti po Klaipėdą.
Vaikystės Vilnius: "Šanchajus" ir pirmieji nuotykiai
A.Juozaitis gimė ir užaugo Vilniuje. Manė, kad ir mirs Vilniuje, bet dabar jau taip nebemano. Jis užaugo "Šanchajuje" [šnekamasis Vilniaus rajono, Šnipiškių dalies pavadinimas ,-15min]. Ten, kur dabar "Europos" prekybos centras, buvo 7-a vidurinė mokykla. Ją lankė nuo 1 iki 11 klasės. Kai jam buvo dvylika metų, ji persikėlė į Žirmūnus, į ten kėlėmės ir mes.
Šiek tiek dar yra likusio, prie Kalvarijų turgaus. Kai 1995 m. rašė knygą „Šanchajaus istorijos“, jau po Sąjūdžio, vaikščiojo tomis gatvėmis. Jos dar yra gyvos. Ir šiandien Fino ar Saracėnų gatvės atrodo taip pat, kaip atrodė jo vaikystėje. Nors 50 metų praėjo.
Labiausiai jų mėgstama vieta buvo šlaitas, kur dabar stovi Juozo Mikėno skulptūra „Pirmosios kregždės“ ir auga sakuros. Daubose kūrendavo laužus ir kepdavo bulves, statydavo pilis, žiemomis važinėdavosi rogutėmis. Labai dažnai žaisdavo futbolą, taip pat „hokėjų“, kaip jie sakydavo. Nusidroždavo patys medinę „šaibą“ ir žaisdavosi. Kaip Antano Sutkaus nuotraukoje, kurioje vaikai ant ledo žaidžia.
Prisimena obuolių purtymą soduose, kurie net nežinia, ar privatūs buvo, ar valdiški, tvoromis aptverti. Bet tvoros griūdavo, ir tuos obuolius purtydavo, nors jiems jų net nereikėjo, tik skrandžio sudirginimas buvo. Arba, pavyzdžiui, atsimena, kai „Šanchajaus“ šlaitus pradėjo lyginti traktoriai ir jie nesuprato, kas vyksta. Visa tai buvo sulyginta. Tas šlaitų lyginimas jiems atrodė, kaip indėnams atrodė baltosios civilizacijos atėjimas, kuris sunaikino jų pasaulį.
Šnipiškės. Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Dar prisimena - kai jie augo, kitoje upės pusėje buvo statomi keturi institutai: Miesto projektavimo institutas, Chemijos institutas, Ekonomikos institutas ir Fizikos institutas. Ir jiems atrodė, kad ten yra miestas, o jie gyvename kažkokiame rojuje, kurio miestas nepaliečia. Važiuodamas Konstitucijos prospektu ir dabar įsivaizduoja, kad važiuoja maždaug per savo lovą ir tėvų miegamąjį.
Nuo "Ąžuoliuko" choro iki plaukimo aukštumų
Į plaukimą A.Juozaitį atvedė tėvas. Tačiau jis buvo patekęs ir į „Ąžuoliuko“ chorą. Jam būnant vos devynerių metų, turėjo pasirinkti - ar plauks, ar dainuos „Ąžuoliuke“. Pasirinko baseiną, nes ten buvo šilti dušai, o namuose tuomet neturėjo šilto vandens, apskritai dušų nebuvo. Tai buvo svarbus veiksnys. Ir apskritai manė, kad renkasi įdomesnį gyvenimą.
1970 m. vasarą Alma Atoj, Kazachstane, būdamas keturiolikos metų tapo SSRS jaunučių čempionu. Tada viskas prasidėjo. Ir „Žalgirio“ sporto draugija, ir SSRS rinktinė ėmė rodyti dėmesį. Pradėjo gauti sportininko stipendiją - 120 rublių. Pradėjo uždirbti iš sporto, bet tuo pačiu tai buvo ir būtinų gyvenimo sąlygų sudarymas. Geresnis maistas - daržovės, mėsa, apelsinai, mandarinai - kainavo brangiai. Mėsos reikėjo ieškoti ypatingose vietose, tuo rūpinosi mama.
Iki Monrealio reikėjo eiti penkerius metus. Iki tol net svajoti nedrįsdavo, bet 1971 m., kai tapo jaunių čempionu ir sporto meistru, buvo toks tikslas iškeltas - patekti į Monrealį. Ir šeima visa penkerius metus dėl to dirbo. Todėl dabar labiausiai prisimena patį ėjimą į Monrealį. Tikslo siekimo. O jausmas... Kosminis, žinoma, buvo.
Niekas netikėjo, kad baseine, kuriame nėra filtrų ir plaukioja varlės, pasiruošęs sportininkas gali taip pasirodyti. „Žalgirio“ baseinas tuomet buvo atviras, ir dabar dar bokštai stovi. Atsimena, kai vanduo žydėdavo, ranką ištiesęs jos nebematydavai. Iš tokio baseino išplaukti į olimpines aukštumas buvo kažkas neįtikėtino. Tiesa, reikia pripažinti - iki olimpinių žaidynių likus nepilniems metams, buvo atidarytas uždaras „Girstučio“ baseinas Kaune.
Vilnius, kuomet Karaliaus Mindaugo tilto dar nebuvo. Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr.
Būnant Kanadoje pamatyti Vakarų pasaulį buvo gana paprasta, nes buvo galima tiesiog įsimaišyti minioje. Dairytis tada nerūpėjo, laiko nebuvo. Iškovojo ne tik medalį, bet ir olimpinį rekordą. Anglijos karalienės akivaizdoje.
Prie plaukiojimo grįžo prieš pusantrų metų. Ilgą laiką jam tas plaukiojimas buvo nemielas, beveik 40 metų mažai plaukiojo. Net vanduo netraukė. Bet dabar jaučia, kad netgi raumenys turi atmintį. Įpuola į vandenį ir atsikartoja tie patys judesiai iš jaunystės. Mėgsta šaltą vandenį.
Nuo ekonomikos iki filosofijos
Ekonomika buvo pasirinkta motinos patarimu. Aš pats norėjau studijuoti astrofiziką, tiksliau - astronomiją. Jei ne plaukimas, būtų buvęs astrofizikas. Tačiau turėjo pasirinkti - per treniruotes negalėjo nei laboratorijose būti, nei rimto mokslo graužti. O ekonomiką galima buvo iš vadovėlių perskaičius atsiskaityti. Taip ir pasuko į ekonomiką. Bet aš žinojau, kad ekonomika - ne mano sritis.
Įstojęs buvo su Dalia Grybauskaite į tą patį kursą. Abu toje pačioje lentoje išvydo, kad esame priimti. Bet antrame kurse aš išvažiavo į olimpiadą, ji - į Leningradą. Išsiskyrė mūsų keliai.
Ir tada astrofizika, kosmoso aistra mane atvedė į filosofiją. Išklausiau visus filosofus, kurie buvo Vilniaus universitete. Ėjau neplanuotai, niekas manęs nevertė. Aš praleisdavau ekonomikos paskaitas, vietoje jų klausiausi Romualdo Ozolo, Eugenijaus Meškausko, Broniaus Genzelio. Bet vis tiek gavau ekonomisto diplomą, nes pereiti tada buvo neįmanoma, galiojo griežtos taisyklės. Gavęs diplomą ir tris mėnesius atitarnavęs Pabradėje, grįžau į tikras filosofijos studijas.
Pasirinko XIX a. vokiečių filosofiją. Jo baigiamasis darbas buvo apie Wilhelmą Dilthey'ų, „gyvenimo filosofijos“ kūrėją. Labai simboliškas buvo mano disertacijos pavadinimas, kurį pasirinkau dar nežinodamas, kas laukia vėliau - „Subjektyvi realybė ir istorinis subjektas Dilthey'aus filosofijoje“.
Sąjūdis: tikėjimas Nepriklausomybe
A.Juozaitis prisimena laikus, kai gimė Sąjūdis, aktyvizmą, kuris galiausiai baigėsi Nepriklausomybe. Jis tuo ir turėjo baigtis. Jie tuo tikėjo, tik nežinojo, kada tai atsitiks. Bet buvo nuojauta, kad labai greitai. Pavyzdžiui, po jo langais Žvėryne ištisai KGB automobilis stovėjo. Turėjo jėgą, labai didelį palaikymą, ir jie bijojo, kad dar daugiau įpils alyvos į ugnį, jei kurį nors iš jų „nuskins“.
Buvo labai tikras, vyriškas gyvenimas. Pilnakraujis, su rizika. Kai tau trisdešimt, tu jautiesi šiek tiek einantis Kristaus keliu - niekas nebaisu.
Sąjūdis. „Scanpix“ nuotr.
Po Sąjūdžio A.Juozaitis niekada nenorėjo eiti į politiką. Įkūrė kelias visuomenines organizacijas. Net tris - Liberalų sąjungą, Ateities forumą ir Santarvės fondą. Visos tos organizacijos buvo skirtos pusiausvyros grąžinimui. Nes Sąjūdis labai daug kartojo komunistų partijos valdžios stereotipų - kad jei paėmėme valdžią, dabar darysime, ką norime. Čia reikėjo visai ko kito. Reikėjo, kad žmonės nenusiviltų pačia valdžia, kas sparčiai vyko. Jie turėjo būti išgirsti, o visuomeninių organizacijų, kurios nebūtų apšauktos Maskvos agentais, nebuvo.
Vis dėlto pusantrų metų buvo premjero Brazausko patarėjas. Patarėjo veikla jam atrodė priimtina. Nenorėjo eiti į formalią, partinę politiką, bet socialiai aktyvi veikla, nešanti naudą visuomenei, jį visada domino.
A. Brazauskas. „Scanpix“ nuotr.
Darbas Kaliningrade ir naujas žanras
Kaliningrade buvo kultūros atašė. Darbas ten jam buvo kaip antrasis Sąjūdis, nes viską darė, ką susiplanavo, niekas nieko man negalėjo nurodyti. Kaliningrade atrado ir naują žanrą - grožinės eseistikos žanrą, kurį vadino miesto epu. Parašė jau tris knygas, šiuo metu rašo ketvirtą, apie Kauną. Tai va, Kaliningrade gimė pirmoji šio žanro knyga - „Karalių miestas be karalių“.
Štai legenda apie Šv. Onos bažnyčią. Ji atrodo tokia lengvutė, kad, rodos, paimtum ir pasidėtum ant ištiesto delno. Bėgantys amžiai nedrįso paliesti jos grožio, ir šiandien ji stovi tokia pat, kokia buvo pastatyta daugiau kaip prieš keturis šimtus metų.
Skaitmeninta iš knygos: Antanas Ramonas. Vilniaus legendos. Pasakos. Legenda apie Šv.