Ši publikacija - ne apie romantizuotus istorijos puslapius, o apie šiandienius Toliūnų skaudulius. Liaudies išmintis byloja, kad geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimt kartų išgirsti. Pasigilinkime į Merkinės miestelio istoriją, kultūrą ir dabartinę situaciją.
Merkinės panorama nuo piliakalnio.
Toliūnai: Kaimo Istorijos Fragmentai
„Vietiniams gyventojams daug nerimo keliantys liūnai buvo toli nuo sodybų, todėl daug kas užmiršo, o laikui bėgant pelkės ir balos pasitraukė, užleisdamos vietą dirbamai žemei, pievoms. Toli už kaimo liko liūnai, bet senoliai savo kaimą pavadino Toliūnais“, - tokią su šio atokaus Pušaloto seniūnijos kaimo vardu susijusią vieną iš istorijų randame prieš ketverius metus išleistoje mokytojos Elenos Rutkauskaitės knygoje „Gyvenimus jungianti upė“.
Kelio Ženklai ir Dėmesys Kaimui
Anonime panorusi likti moteris parodė mobiliuoju telefonu nufotografuotą ant plačiašakio ąžuolo kamieno kelių colių vinimis prikaltą metalinę lentelę su kaimo pavadinimu. Nors į kaimą veda ne vienas kelias, tačiau niekur daugiau nerasime kelio ženklo, nurodančio kryptį ir atstumą. „Ne visi vairuotojai turi automobilines navigacijas, tad ne vienam tenka gaišti laiką klausinėjant, kaip patekti į Toliūnus“, - pastebėjo redakcijos viešnia. Ji taip pat teigė pasigendanti didesnio Pušaloto seniūnijos administracijos dėmesio šiam atokiam nykstančiam kaimui.
Kaimo Kryžius ir Gėda Dėl Malūno
Retai kada lyginami keliai ir varnalėšomis apaugusios pakelės, žiemą vos nemaldauti reikia, kad nuvalytų kelią, apleistas brūzgynuose paskendęs dar 1931 metais statytas kaimo kryžius - tokiais argumentais savo skundą grindė toliūnietė. Ji pridūrė, kad iš gėdos teko raudonuoti liepos 4-ąją, kuomet prie mūrinio vandens malūno lankėsi iš JAV atvykę buvusių savininkų giminaičiai. Svečiai ir juos lydėjęs buvęs Pušaloto klebonas Albertas Kasperavičius turėjo braidžioti po juosmenį siekiančią žolę.
Kelionė Į Toliūnus
Ketvirtadienio rytą redakcijos „Škoda Fabia“ Toliūnų link dulkėjome žvyrkeliu Valakėliai-Pušalotas. Už Jukonių kaimo privažiavome sankryžą, kurioje nėra jokio ženklo, informuojančio, kad kairėn sukantis šalutinis kelias veda į Toliūnus. Juo pavažiavus maždaug kilometrą, pamatome iš tolo šviečiantį kelio ženklą su kaimo pavadinimu, kurio lentelė pribubinta prie ąžuolo.
Ąžuolas ir Skelbimų Lenta
Maža to, ant šalia žaliuojančio kito girių karaliaus vinimis pritvirtinta skelbimų lenta. Tiksliau, jos liekanos, ant kurių plaikstėsi popieriaus skiautė, informuojanti apie superkamas vynuogines sraiges. Be abejo, už tokį kaimo vardo viešinimo ir informacijos skleidimo būdą galima sulaukti ir aplinkosaugininkų rūstybės - juk nevalia žaloti medžių.
Gyvenimas Nykstančiame Kaime
Arčiausiai šalia apkalinėtų ąžuolų gyvenanti Danutė Morkevičienė sakė, kad lentelę ji pastebėjusi maždaug prieš porą savaičių. Paklausta apie gyvenimą nykstančiame kaime, 75 metų pašnekovė minėjo, kad didžiausias jos išsigelbėjimas ir paguoda yra abu rūpestingi sūnūs Gintaras ir Antanas, gyvenantys Kaune bei Panevėžyje. Ilgametis alinantis darbas kolūkio fermose paliko savo pėdsakus - jau senokai vienišą moterį kamuoja širdies skausmai, sunku vaikščioti.
Pagalba ir Vienatvė
„Kitą pirmadienį turiu taloną pas širdies gydytoją Panevėžyje. Jau sutariau su Antanuku - mane nuveš. Neįsivaizduoju, kaip išsiversčiau be jo pagalbos“, - toliau atviravo pasiligojusi Toliūnų kaimo gyventoja. Jai gyvenimą praskaidrina ne tik rūpestingi vaikai, bet ir keturi anūkai. Pagyvenusi moteris priminė, kad paskutinį kartą maršrutinis autobusas į kaimą buvo užsukęs prieš kelis dešimtmečius.
Susisiekimas ir Prekyba
Tad dabar, norint visuomeniniu transportu pasiekti Pasvalį ar Panevėžį, reikia daugiau kaip tris kilometrus pėdinti į Talkonių kaime prie „Via Baltica“ kelio esančią autobusų stotelę. Tiesa, kaimo gyventojų nepamiršta motorizuoti prekeiviai, siūlantys ne tik maisto produktų, bet ir būtiniausių buities prekių. Ne reti svečiai Toliūnuose ir policijos ekipažai - mat vienos šeimos nariai dažnai prikrečia įvairių eibių. „Kol niekas naktimis į langus nesibaladoja, tol čia gyvenu“, - šyptelėjo atsisveikindama D.
Ko galime pasimokyti iš Kinijos? Dr. Vytis Silius
Malūno Ateitis Miglota
Didžiausia Toliūnų įžymybė - mūrinis trijų aukštų vandens malūnas, pradėtas statyti 1909 metais, vietoj sudegusio medinio. Šalia jo nufilmuotas epizodas, kuomet Lėvens brastoje kulkos pakirstas krenta vienas pagrindinių filmo personažų Vaitkus (aktorius Donatas Banionis). Ypač gražus vaizdas į malūną atsiveria nuo dar vienos Gegabrastos ir Toliūnų įžymybės - kabančio pėsčiųjų tilto per Lėvenį.
Senas malūnas Lietuvoje.
Kultūros Paveldas ir Jo Būklė
Nors Toliūnų malūnas yra kultūros paveldo objektų sąraše, tačiau tuščio pastato būklė kasmet prastėja. Teko girdėti ne vieną istoriją apie buvusių savininkų palikuonių pretenzijas į malūną. Juo taip pat domėjosi ne vienas verslininkas, svajojantis apie poilsiavietę.
Pamirštas Kryžius
Keista, tačiau Atgimimo laikotarpiu vykęs apleistų kryžių atnaujinimo ir naujų statymo bumas aplenkė Toliūnus. Prieš 87 metus kaimo jaunimo statytas medinis kryžius toliau skendi brūzgynuose, nors yra prie pat gatvės. „Prieš kokius dvidešimt penkerius metus mano mama nukritusį Nukryžiuotąjį atidavė Pušaloto klebonui Albinui Pipirui. Nejaugi taip sunku seniūnijos darbininkams bent dilgėles nujauti?“ - piktinosi jau minėta kaimo gyventoja, pageidavusi likti anonime.
Seniūnijos Atsakas
Grįžę iš Toliūnų paskambinome Pušaloto seniūnei P. Stravinskienei. Žinia apie apleistą kryžių jai buvo naujiena. Seniūnijos vadovė metė akmenuką ir į pačių toliūniečių daržą - užuot laukę valdžios malonių ir ją koneveikę, verčiau patys apsikuoptų. P. Stravinskienė minėjo, kad dabar yra tik du darbininkai, o didelėje seniūnijoje įvairių darbų - į valias.
Gyventojų Skaičius ir Toliūnų Ateitis
Seniūnė iš dalies gal ir teisi. Tačiau iš likusių senųjų Toliūnų gyventojų turbūt nelabai kas ir įstengia paimti dalgį į rankas? Oficialiais duomenimis, Toliūnuose gyvenamąją vietą yra deklaravę tik 23 asmenys. Būtume neteisūs, piešdami Toliūnų ateitį vien niūriomis spalvomis. Senos sodybos prie Lėvens krantų vilioja prakutusius tautiečius. Vieša paslaptis, kad jau senokai vaizdingesnėse vietose esančios ne vienos sodybos savininku tapo panevėžiečiai.
Vasara Toliūnuose
„Baikite juokus, kalbėdami apie Toliūnus kaip apie neva Dievo užmirštą kampelį!“ - šyptelėjo jau daugelį metų vasaros malonumais kaime besimėgaujantis garsios pasvaliečių roko grupės „Laiptai“ vadovas Henrikas Balčiūnas. Jis prieš daugiau kaip du dešimtmečius įsigijo sodybvietę su 1902 m. statyta klėtimi ir pavertė ją jaukiu vasarnamiu. „Štai šioje vietoje per brastą bėgantį Banionio vaidintą personažą nušovė“, - ranka rodydamas į upės vagą, pašnekovas dar kartą priminė jau minėtą filmo „Niekas nenorėjo mirti“ epizodą.
Savaitgaliai ir Poilsiavietės
„Laiptų“ lyderis pastebėjo, kad Toliūnai ir Gegabrasta atgyja savaitgaliais. Vasaros malonumais Toliūnuose mėgaujasi roko grupės „Laiptai“ lyderis Henrikas Balčiūnas. Pašnekovas pripažino, kad dabar savaitgaliais apie ramų poilsį dabar galima kalbėti tik su išlygomis. Gegabrastoje duris atvėrus poilsiavietei, prasidėjo įvairių pasilinksminimų vakarų maratonas. Gerai, kuomet besilinksminantieji neperžengia padorumo ribų. Tačiau ne vienam alkoholio padauginusiam „jūra tampa iki kelių“.
Incidentai ir Prisiminimai
Henrikas šypsodamasis prisiminė, kuomet penktą valandą ryto teko bristi per upę ir nutildyti visu garsu plyšaujančią garso kolonėlę, nes prisigėręs „operatorius“ šalia jos parpė. „Tikriausias praeities pasakojimas gimsta ne akademijose ir vadovėliuose, o autentiškuose asmeniniuose prisiminimuose, prakalbintuose šeimos fotografijų albumuose ir net slapčiausiuose sapnuose. Nėra istorijos be konkrečių artimų žmonių, konkrečių pasakojimų ir konkrečių vietų - visa tai esminės mozaikos detalės didžiuosiuose mūsų praeities paveiksluose“, - sako istorikas Norbertas Černiauskas.
Merkinės Miestelio Gyvenimas
Būtent tokia ir yra unikali žinomos grafikės Ramunės Vėliuvienės knyga „Šeimos albumai. R. Vėliuvienė ne tik talentinga dailininkė, bet ir puiki pasakotoja - jos istorijose veriasi įspūdingas mūsų šalies paveikslas, kuriame esama ir valstiečių, ir bajorų kilmės protėvių, paprastų kaimo žmonių ir tokių, kurie išsikėlė gyventi į miestus, taip pat Lietuvos savanorių, išsilavinusių inteligentų. Kovo 26 d., trečiadienį, 18 val. šis unikalus leidinys visuomenei bus pristatytas MO muziejuje, o dabar kviečiame susipažinti su „Šeimos albumais“ ir skaityti ištrauką - nusikelkime į vieną iš R. Vėliuvienės šeimai svarbių miestelių - Merkinę.
Kontrabanda ir Draugijos
Po karo visko trūko. Į Lenkiją per Merkio brastas buvo nešama degtinė, tabakas, cukrus, sacharinas. Šios prekės dėl Lenkijoje gyvavusių monopolių Lietuvoje buvo pigesnės. Lietuvoje buvo paklausūs tekstilės, galanterijos gaminiai, ypač Lodzės skaros. Sučiupę lietuvius KOP (Korpus Ochrony Pogranicza) pasieniečiai konfiskuodavo lietuvišką spaudą, apkaltindavo šnipinėjimu ir areštuodavo. Lenkai visaip kenkė Šv. Kazimiero ir „Ryto“ draugijų veiklai, neišduodavo leidimų srenginiams, konfiskuodavo skaityklų knygas.
Amatininkai ir Žvejai
Merkinės miestelyje veikė kelios plytinės, trys puodžių dirbtuvės, malūnas. Merkys ir ežerai buvo žuvingi. Keliolika miestelėnų vertėsi žvejyba. Nuo senų laikų Merkinėje gyveno dvi gausios brolių totorių Miko ir Jano Gembickų šeimos. Jie išdirbdavo odas ir iš jų gamino pakinktus, balnus. Gembickai ruošė žaliavines odas stambiai I. Koževniko odų apdirbimo įmonei.
Inteligentija ir Ūkininkai
Seniūnijos, urėdijos, pašto, banko tarnautojai, mokytojai, vaistininkai, kunigas, vargonininkas sudarė negausią išsilavinusių inteligentų miestelio „grietinėlę“. Dar buvo policijos nuovada, pasienio tarnybos baras, felčerio medicinos pagalbos kabinetas. Lietuviai, sudarę mažesnę miestelio gyventojų dalį, beveik visi ūkininkai.
Merkinės sinagoga.
Žydų Bendruomenė
Miestelyje nuo ūkininkų kiemų link Rinkos aikštės - tarsi bitės avilyje susispietusi gausi žydų bendruomenė, anuomet su dariusi didesnę pusę miestelio gyventojų. Sklypeliai maži, namai prigludę vienas prie kito. Nuo gatvės pusės kiekviename jų krautuvėlė, karčiama ar amatininko dirbtuvėlė. Veikė kelios mėsinės, kepyklos. Susitelkusiose ir uždarokose žydų bendruomenėse gyvenimą reguliavo gerbiamų žydų taryba. Svarbiausi vadovai sprendžiant religijos, moralės, teisės reikalus - rabinai.
Sinagogos ir Mokyklos
Sinagogų aikštėje - dvi medinės ir aukštesnė už visus aplinkinius pastatus graži mūrinė sinagoga. Pasakota, kad joje būta puošnaus interjero, giedoti atvykdavo žymūs kantoriai. Aikštėje stūkso ir gražus mūrinis dviaukštis žydų mokyklos pastatas. Bendruomenė raštinga. Berniukai mokosi sinagogoje ir mokykloje, mergaitės rašto ir aritmetikos mokosi namuose.
Biblioteka ir Verslai
Veikė viešoji žydų biblioteka, kurioje buvo keli tūkstančiai knygų jidiš ir ivrito kalbomis, įvairių periodinių leidinių. Bibliotekos vedėjas - M. Nepasiturintys žydai vertėsi prekyba ir amatais, biedniausi buvo šlavėjai, vandens nešėjai. Turtingi žydai kūrė negausią Merkinės pramonę. Marcinkonių gatvėje veikė Leibos Odenco malūnas ir lentpjūvė.
Elektra ir Vandentiekis
Išsilavinęs inžinierius įsigijo modernią „Rustand“ dyzelinę mašiną, pastatė elektros generatorių. Merkiniškiai įtariai stebėjo, kaip tiesiami elektros laidai, bet kai gatvėse įsižiebė nematytos lempos, vienas po kito vedėsi elektrą į namus. Buvo ir vandentiekis: medinis užtvankos ratas Stangės upelyje varė vandenį į Kauno gatvės kalnelyje įrengtą mūrinį rezervuarą.
Lentpjūvės ir Sielininkai
Netoli kryžkelės veikė kita didelė lentpjūvė. Jos pastatas tebestovi, savininkas - stambiausias medienos pirklys Š. Monosauskas. Jis buvo įrengęs garo katilą ir galingą gaterį. Organizuodavo miško kirtimą, rūpinosi medienos apdirbimu. Samdydavo sielininkus rąstams plukdyti Nemunu iki Kauno ar Klaipėdos. Ūkininkai žiemą važiuodavo į girią kirsti medžių. Tam pritaikytomis rogėmis veždavo medieną į panemunę ar lentpjūves. Pavasarį, vasarą rišdavo ir plukdydavo sielius.
Pramonės Įmonės
Stambi odų apdirbimo įmonė priklausė I. Koževnikui. Didžiausia vilnų karšykla ir verpykla - S. Sapockienės. Saldainių dirbtuvė - M. Chabackio. Veikė gerai įrengta Judelio Milero fotoateljė. Kauno gatvės kampe - juvelyro krautuvėlė. Veikė limonado gamyklėlė, buvo laikrodžių parduotuvių-taisyklų.
Pirtis ir Bankas
Prie Stangės upelio, link Gardino gatvės, pastatyta žydų pirtis. Joje prausėsi ir kiti miestelėnai. XX amžiaus pradžioje įsteigtas žydų kredito bankas. Jo kapitalą sudarė medienos ir grūdų pirklių, malūnininkų ir stambesnių komersantų pajai.
Kermošius
Didžiausias šurmulys ir pagyvėjimas - kermošiaus dienomis. Tada suvažiuodavo kaimiečiai, kiekvienas turėdavo savo pažįstamą žydą, kurio kieme statydavo arklį, gaudavo užkąsti, o reikalui esant ir pernakvoti. Išpardavę ūkio produktus jie apsipirkdavo gretimose maisto, pramoninių ar ūkinių prekių parduotuvėse.
Miestelio Amatai
Miestelyje daug žydų batsiuvių, siuvėjų, kepurininkų, kirpėjų, kailiadirbių, stalių, kalvių. Artimiausias Volungevičių kaimynas - batsiuvys Joselis. Vaikai jo prisibijojo dėl juodų kaip anglis akių po plačiais antakiais ir gauruotos galvos.
Ritualai ir Siuvėjai
Tarp Bingelių ir Malūno gatvių - erdvi ritualinio skerdiko šoicheto sodyba. Jis aštriu kirviu ant kaladės vienu mostu nukerta atneštai vištai galvą ir sviedžia dar plasnojančią į žolę. Toliau, Trumpojoje gatvėje, turtingo siuvėjo Pugackio siuvykla. Kartą sutikęs Stasį Volungevičių sugėdino, kad gerbiamas miestelėnas vaikšto su senais kailiniais. Šiam atsakius, kad neturi pinigų puoštis, įtikinėjo: „Staške, aš neklausiu, ar turi pinigų, ateik, pamatuosiu, pasiūsiu, o kai turėsi pinigų, tada ir sumokėsi.“ Ir pasiuvo! Kaip nulietas storos grynos vilnos viršus, viduje kailiadirbio plonai išdirbtas kirptas avikailis, ūdros apykaklė.
Mėsinės ir Piemenys
Toliau link Rinkos aikštės - dvi žydų mėsinės su rūsiais-ledainėm. Kaimynai pavasarį pjaustydavo Nemune storą ledą ir veždavo į tas ledaines, būdavo neblogas uždarbis. Nusipirktą jautuką ar aviną tada vesdavo pjauti, kai išparduodavo ledainėje turimą mėsą. Išvados: Merkinės miestelis - tai istorijos ir kultūros lobynas, kuriame susipina įvairių tautų ir religijų tradicijos. Šis kraštas turi daug ką pasiūlyti tiek istorijos mėgėjams, tiek gamtos mylėtojams. Svarbu išsaugoti ir puoselėti šį unikalų paveldą ateities kartoms.
Merkinės bažnyčia.
Gyvenimo Būdas ir Papročiai
Prisimena anuomet drauge piemenavęs Julius Volungevičius: „Žydų piemenukas buvo geriau apsiavęs, ir jo lauknešėlis turtingesnis negu mūsų. Labiausiai viliodavo jo kišenėje laikomas sulankstomas peiliukas. Būdavo, ilgai prašai žydu ko paskolinti peiliuką botago kotui nusidrožti. Tai buvo klasta! Gavęs padrožinėji žilvitį, nusisuki, kad nepastebėtų peiliuko savininkas, iš terbelės išsitrauki mamos įdėtą lašinių šmotą ir tada, stebint žydukui, atsipjauni bryzelį. Kildavo triukšmas, aimanos: „Ui, ką tu padarei! Senatvėje tokie prisiminimai sukelia sąžinės graužatį, ypač todėl, kad neišliko nė vienas iš tų, kurių norėtum atsiprašyti. Visi miestelyje žinojo, kad žydams šabo dieną negalima nieko dirbti. Vaikai vis sukiodavosi apie jų kiemus.
Šabo Dienos ir Kalbos
Žiūrėk, ir prireikdavo kokio patarnavimo. Šeimininkė šypsosi, kviečia, prašo padėti. Padarai kokį menką darbelį, už tai tau gabalą šeštadieninio pyrago - šabasuvkos - atlaužia, keletą centų duoda. Tai buvo pirmieji vaikų uždarbiai. Žydai kalbėjo visomis miestelyje vartojamomis kalbomis. O vaikigaliams niežėjo liežuviai pamėgdžioti jų akcentą.
Kaimynystės Ryšiai
Bendraudama su kaimynkom Kochanskienė buvo pramokusi susikalbėti žydiškai. Jai kėlė pagarbą, kad žydės rūpestingiau augina vaikus, labai paiso maisto gaminimo švaros ir tradicijų. Atskiri indai mėsai ir pienui. Iš Onos perkamą šviežią pieną prašydavo melžti tiesiai į atsineštas puodynes. Dėl cukraus brangumo šiek tiek buvo verdama tik aviečių ar vyšnių uogienės. Bruknės, virtos su saldžiom kriaušėm, ir virtos mėlynės išsilaikydavo ir be cukraus. Daug įvairių uogienių virdavo tik miestelio žydės. Patikusius juoduosius serbentus pirkdavo krūmais ir nusiskindavo į savo pintines. Kriaušes džiovinimui ar cukatoms, slyvas džiovinimui ir marmeladui taip pat skindavo pačios.
Maistas ir Tradicijos
Ona Kochanskienė skersai perpjaudavo baronką, užtepdavo sviesto, uždėdavo sūrio ir sakydavo, kad čia žydiškai. Jai neįtikdavo kvietinės pynutės iš parduotuvės: „Nu argi čia chala! Populiariausioje Merkinės kepykloje buvo kepami įvairūs pyragai, chalos, kuchenai, beigeliai. Maisto prekes Kochanskai pirkdavo iš kaimyno Zeliko. Jei trūkdavo pinigų, čia cukraus, prieskonių, aliejaus, silkių duodavo ir į skolą. Kochanskai naudojosi šiaučiaus Pintalio paslaugom.
Draugystė ir Papročiai
Jis guosdavo mergaites, atnešusias sudriskusius batelius, kad uždės lopą čia, lopą čia ir dar galės šokti su tais bateliais. Ona artimiausiai draugavo su audinių ir drabužių krautuvės savininke Chaja Mendelianka. Artinantis Velykoms ji pigiai atiduodavo audinių likučius naujai siuvamoms Onos dukrelių suknelėms. Per pavasarinę Pesacho šventę vaišindavo macais ir imbieriniais morkų saldainiais.
Kulinariniai Pasidalinimai
Iš Chajos Ona išmoko gaminti cimesą - ropių troškinį, foršmaką - kapotą silkę, farširuotą žuvį, gaminant gausiau dėti svogūnų, česnakų ir įvairių rytietiškų prieskonių. Draugės išsikalbėdavo apie skirtingus papročius. Onai atrodė pavydėtina, kad žydės finansiškai nepriklausomos, dirba, o šeimoje labai svarbus motinos balsas. Chajai atrodė teisingiau, kad gojim jaunimas patys susipažįsta, dalyvauja piršlybose, neretai ženijasi iš meilės.
Vestuvės ir Kalbos
Žydai apvesdinami labai anksti, paauglystėje. Dėl jungtuvių derasi tik tėvai. Jos vyksta prie liudininkų, po lauke pastatytu baldakimu. Atvirau ta, kad nuotaka po vestuvių nakvodavo atskirai iki mėnesinių. Kai kartą tėtė išterliojusį rašalą mano brolį Dobilą pavadino peckeliu, bobutė Ona sudraudė, kad tai negeras žodis. Man paklausus, kodėl taip negalima vadinti, atsakė, kad aš dar nesuprasiu. Vėliau, kai jau ne kartą iš kitų žmonių išgirdau sakant „peckelis“, bobutė Ona nenorom paaiškino. Pagal žydų papročius negalima laidoti mirusios mergaitės skaisčios. Nemanau, kad tai tikėtina, nes skamba dar makabriškiau negu gandai, esą macams naudojamas gyvų krikščionių kraujas.