Lietuvos tremtiniai Sibire: kančios, atsiminimai ir "Žiema" autorystės paieškos

Šiandien Lietuva mini skaudžius istorijos įvykius, susijusius su masiniais trėmimais į Sibirą. Šiame straipsnyje panagrinėsime tremtinių išgyvenimus, atsiminimus ir pasidalinsime istorijomis apie dainą, tapusią tremties simboliu. Taip pat aptarsime kunigo Juozo Zdebskio gyvenimą ir kūrybą, bei filosofines filotopijos sąvokas, susijusias su meile gimtajai vietai.

Lietuvių trėmimas 1941 m.

Lietuvių tremtinių kančios Sibire

Tolimame Sibire, Buriatijoje-Mongolijoje, Colano apylinkėse yra išvežtųjų lietuvių kapinės, kur jie daugiausia buvo laidojami 1948-1957 m. Viename paminkle buvo ten iškaltas įrašas: „Mes esame iš gintarų krašto, iš garbingos gimtinės Lietuvos. Kas išskaitys vargus be rašto, ką iškentėjo didvyriai jos". Čia pateikiami keliolikos gyvais išlikusiųjų liudijimai apie kruvinas kančias Sibiro miškuose, kasyklose, vergų darbo lageriuose. Duodamos ištraukos iš šimtų laiškų, atsiųstų iš Sibiro. Spausdinamos Sibire padarytos mūsų tremtinių nuotraukos.

Betgi okupantai rusai bolševikai į Sibirą yra išvežę apie 300.000 Lietuvos žmonių. Maždaug kas dešimtas gyventojas buvo išvežtas iš mūsų tėvų žemės. Iš jų maždaug trečdalis mirė dėl nepakeliamų sąlygų vergų darbo stovyklose. Mirė iš bado, nuo šalčio ir iškankinti sunkiausių darbų. Juk net carų laikais per 40 spaudos draudimo metų į Sibirą tebuvo ištremta šiek tiek daugiau kaip 1000 knygnešių. Juk po didžiojo 1863 m. sukilimo iš Lietuvos tebuvo išvežta apie 2400 žmonių. Tą baisiąją tragediją privalome išryškinti.

Pagal buvusio komisaro J. Glušausko liudijimą, Maskva buvo reikalavusi išgabenti 700.000. Išvežtųjų skaičiuje buvo: švietimo srities darbuotojų-1089, ūkininkų-3389, medicinos personalo-168, karių-622, teisininkų-113, darbininkų-879, studentų-416, tarnautojų-1591, vidurinių ir pradžios mokyklų mokinių- 6378, šeimininkių-1865. Likusieji-įvairių kitų profesijų ir eiliniai žmonės. (L.E. t.

Štai, kaip atrodė tremtinių gyvenimas: As we read in the statements by eyewitnesses published in this book, inmates of the forced-labor camps were used for logging operations, even in winter without being provided the proper attire; for mining coal and other minerals; drilling oil wells; quarrying stone; building roads and railroads; digging tunnels and canals; building airports. They were even used in some experiments involving dangerous radiation. Inmates of slave labor camps had to endure systematic cruelty. They were always hungry and lacked proper clothing and shelter. The work quotas were very high, and the tools were primitive.

In his testimony before the United Nations Committee on Forced Labor, Dr. for roll call and supper. The principal food was black bread, with daily rations being 500-600 grams if one fulfilled one’s work norm by 100 percent. The situation of the deportees on the island of Trofimovsk was unbelievably difficult. Several hundred inmates of slave labor camps and their children died there during the cold polar nights. Since the ground was permanently frozen, their bodies lay under the snow beside barrack walls, doorways, and the hospital until the spring thaw. Many deportees perished in the severe Siberian storms. In desperation, some tried to escape but were caught and killed.

Dokumentiniai liudijimai, nuotraukos ir laiškai buvo surinkti iš keturių kontinentų: Šiaurės ir Pietų Amerikos, Azijos, Europos ir Australijos. May this book be a memorial to those numerous thousands of Lithuanians who perished in Siberia and whose bodies lie in unmarked graves under the perpetually frozen ground.

Išvežtųjų vargus stengėsi savo atsiminimų knygose išsakyti B. Armonienė, E. Juciūtė, St. Rūkienė, Tautvaišienė.

Tremtis Sibire

Dainos "Žiema" paieškos

Daina „Žiema“ yra plačiai žinoma ir mėgstama Lietuvoje, tačiau jos autorystė ilgą laiką buvo nežinoma. Ši daina, gimusi galbūt kažkieno sąsiuvinyje, bendrabutyje, sovietų kareivinėse ar scenoje, jau seniai išslydo iš vieno žmogaus rankų ir tapo bendru atminties dalyku. Dokumentų nėra, liudininkai išeina, prisiminimai kertasi, o tiesa lieka kažkur per viduriuką. „Žiema“ ir toliau skamba - per radiją, šventėse, automobiliuose ir galvose - be autoriaus vardo prie kūrinio. Ir gal būtent todėl ji tokia gyva: ne visiškai priklausanti vienam, bet sava daugeliui. Aiški ir atpažįstama kiekvienam. Dainuojama pritariant ne tik balsu, bet ir sielos stygoms.

Atlikėjos Irūna ir Marius Jampolskis šiai dainai suteikia šiltą priminimą, kad net šalčiausiu metu mums svarbiausia - šalia esantis žmogus. Nors dainai dažnai priskiriama Ovidijaus Vyšniausko autorystė, tikrieji autoriai ilgą laiką liko nežinomi.

Straipsnio autorė, Sausio 13-osios proga kalbindama tuomečio Marijampolės miesto savivaldybės tarybos pirmininko Algirdo Bajarkevičiaus našlę ir dukrą, išgirdo, kad šios išpopuliarėjusios dainos žodžius parašė jų žmogus - Algirdas. Moterys teigia net žinančios, kam ši daina buvo skirta. Trumpa istorija tokia, kad žodžiai buvo užrašyti studentiškame Algirdo sąsiuvinyje. Tas sąsiuvinis pateko į Algirdo brolio Juozo rankas, kuris tuo metu studijavo Kauno politechnikos institute. A. Bajarkevičiaus dukra Skaistė Kraptavičienė pasakoja, kad kalbėjosi su tėtės seserimi, kuriai dabar 82-eji. Ji patikino, kad apie šiuos dainos žodžius jai sakė Algirdo lietuvių kalbos mokytoja Danutė Dvilinskaitė, ir ji jau mirusi.

Alvyda Sipienė, aktorė ir režisierė, „Suvalkiečiui“ pasakojo: „Kai gyvenau ir dirbau Marijampolėje, teko daug bendrauti su dabar jau a. a. Algirdu Bajarkevičiumi. Kartą žiemą važiuojam iš kažkokio renginio, mūsų pilnas automobilis, Algirdas vairuoja, o mes visą kelią dainuojam: „Kokia balta žiema, tik baltos snaigės krenta…“. Važiuojam ir dainuojam, važiuojam ir dainuojam, ir vis Algirdą giriam, kokius gražius žodžius dainai parašė. Jis juokdavosi, kad mes tą dainą šitaip pamilom, jog net važiuodami dainuojam. Po to klausau šios dainos per radiją ir paskelbia - autorius nežinomas! Visur skambinėju - kaip nežinomas? Juk žinomas. Nebuvo Algirdas knygos išleidęs - tas tai teisybė, bet buvo poetas, eilėraščius rašė. Ir kai girdi, kad arba „žodžiai nežinomi“, arba „liaudies“, arba išvis nieko nesako - nesmagu.

Tačiau, Kęstutis Vasiliauskas (81 m.) gyvena Kiduliuose, Šakių r. sav. „Dainos „Žiema“ žodžiai yra mano - visi iki vieno. Melodija - rusiška, iš sovietų armijos parsivežta. Pirmą kartą padainuota Jurbarko dienose 1967-ųjų pabaigoje ar 1968 pradžioje televizijoje su žymiu chorvedžiu Vytautu Versecku. Visi galvoja, kad aš ir melodijos autorius, bet nesu. Toks vyrukas iš Sibiro dainavo, jis irgi turbūt nebuvo autorius. Mano pažįstami Rusijos muzikantai nerado jokio šios melodijos autoriaus. Esu parašęs du lietuviškus variantus: vienas apie žiemą, kitas - apie pavasarį. Bet dainos apie pavasarį niekas nežino, tik apie žiemą.

Abu kūrėjai - beveik vienmečiai: Kęstučiui Vasiliauskui - 81-eri, Algirdui Bajarkevičiui šiemet būtų 79-eri. Abu poetai. Algirdo vaikai neabejoja tėčio sąžiningumu, kai jis sakydavo, jog štai skamba jo žodžiais sukurta daina. K. Vasiliauskas tvirtina: „Kiekvienas šios dainos žodis yra mano“.

LATGA Muzikos kūrinių skyriaus vadovė Rasa Pipirienė atsakė: „Kūrinys „Žiema“ yra mūsų bazėje prie neregistruotų kūrinių. Kadangi kūrinys plačiai naudojamas, jo kortelė mūsų duomenų bazėje yra, joje nurodyta, kad muzika ir tekstas yra liaudies. Kūrinio naudotojai, pateikdami duomenis, kaip teksto autorių ne kartą nurodė ne tik „liaudį“, bet ir Kęstutį Vasiliauską. Algirdas Bajarkevičius minimas nebuvo. Beje, jis nėra mūsų narys, skirtingai nei K. Vasiliauskas, kurį LATGA specialistai ne kartą informavo, kad jis registruotų teksto autorystę, bet jis iki šiol to nepadarė.

Ši daina, gimusi galbūt kažkieno sąsiuvinyje, bendrabutyje, sovietų kareivinėse ar scenoje, jau seniai išslydo iš vieno žmogaus rankų ir tapo bendru atminties dalyku.

Apibendrinant, dainos "Žiema" autorystės klausimas lieka atviras, tačiau jos populiarumas ir svarba lietuvių kultūrai neabejotini.

Kunigas Juozas Zdebskis: gyvenimas ir dvasinis kelias

Kunigą Juozą Zdebskį pažinau būtent kaip Dievo karį, vien tik tiesos žodžiu ir sąžinės skydu apsiginklavusį, stojusį prieš smurtaujantį sovietų totalitarizmo monstrą. Jis, du kartus nuteistas ir kalintas už tikybos mokymą, t.y. kančios liudijimu patvirtinęs savo pamokslų žodžius apie ištikimybę Kristui, buvo mūsų, aštuntajame dešimtmetyje Dzūkijoje susibėgančių į būrelius tikinčiųjų paauglių, gyvasis didvyris. Godžiai klausydavomės iš tyliųjų sielos gilumų iškylančių, nuolankiu įsitikinimu dvelkiančių jo žodžių, dažnai gaivindavomės mažos kaip kišenėlė Šlavantų klebonijos svetingumu, paslapčiom veždavomės namo kunigo Juozo dovanas - prieškario ir pogrindžio spaudą... Bendravimas su Šlavantų Tėveliu nuosekliai diegė mintį, kad tautos laisvė ir nepriklausomybė ateis tiktai per dvasios laisvę, kurią vienas Kristus tegali sukurti ir apginti žmonių širdyse. Tokį - nepriklausomą savo vidumi, Amžinajam Bažnyčioje tepaklūstantį - matėme kunigą Juozą. Iš tiesų palaiminta jaunystė, galinti gėrėtis ir stiprintis spindinčiu idealizmo pavyzdžiu!

Apie šią, viešumoje labiausiai žinomą, kunigo Juozo Zdebskio veiklą, neabejotinai labai daug prisidėjusią prie Lietuvos išsivadavimo per dvasią, jau išleistos trys knygos: Vido Spenglos pagal KGB archyvuose išlikusius sekimo ir persekiojimo dokumentus parengta „Akiplėša", bičiulių atsiminimų knyga „Kryžiaus ir Meilės kelias" ir kalėjime rašyti dienoraščiai „Gyvenimas mąstymuose. Kunigas tarp vagių" (parengė sesuo Loreta Teresė Paulavičiūtė). Tuomet, kai augome nuolankiojo Sukilėlio prieš blogio imperiją globoje, nenujaučiau, kad po šita įvairiašake išorine darbuote slypi dar gilesni jo dvasios ir, ko gero, sunkesnės jo kovos klodai. Žmogus - vienovė, tad tikriausiai viena ir kita buvo susiję, viena kitą sąlygojo, veikė. Apie kalbamus giliuosius, labai asmeniškus kunigo Juozo dvasios klodus - antroji jo dienoraščių knyga, kurią dabar laikote rankose....

Tema, pasaulyje neprarandanti aktualumo nuo celibato įvedimo laikų, drauge, deja, banalybių, patyčių, gudrių mirktelėjimų („nemanykite, viską suprantame!") versmė: kunigas ir moterų pasaulis.

Kun. 1986 m. vasario 5 d. autoavarijoje žuvo Lazdijų r. Rudaminos klebonas kun. Juozas Zdebskis. Gimęs 1929 05 10, vaikystę praleido Naujienos kaime prie Žaltyčio ežero ir Krosnoje.

1948 m. pavasarį baigęs Kalvarijos gimnaziją, Juozas Zdebskis tų pačių metų rudenį įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Buvo pokario rezistencijos ir represijų metas. Tėvai būgštavo, kad sūnaus neareštuotų ir šeimos neišvežtų, todėl nenorėjo leisti į kunigus. Bet sūnus griežtai pasakė: „Ne!" - niekur kitur jis nestosiąs!

Tokiam kategoriškumui gal turėjo įtakos ir išgyventas sukrėtimas: liepos 24 - šv. Onos dieną tvenkinyje prie namų nuskendo jauniausioji sesytė Zitutė...

Seminarijoje dienoraščio nerašė: yra likę trumpi apibendrinantys rekolekcijų pasiryžimai ir užrašai prieš atostogas. Nuo pat pirmųjų metų seminarijoje (matyt, dėl tėvo J. Grigaičio, propagavusio pasiaukojimą Mergelei Marijai pagal šv. Grinjon de Monforą, įtakos) vis labiau ryškėja pamaldumas Šv. Mergelei.

Knygoje surinkta mažiau kaip pusė 18 metų rašyto jo dienoraščio - būtent tai, kas geriausiai parodo kun. Juozo Zdebskio dvasinio gyvenimo esmę.

Lietuvos okupacija

Filotopija ir heteroglosija Vlado Braziūno kūryboje

Filotopija - tai vietos meilė arba meilė vietai. Žmogus gali prijaukinti vietą. Jeigu netenki namų, namais tampa ideologija. Tačiau tai nereiškia, kad filotopas nekeičia savo buvimo vietos. Dar daugiau - filotopas yra kosmopolitas, tačiau jis derina „savąją vietą“ su „kitomis vietomis“: svarbu, kad individui egzistuoja ypatinga vieta pasaulyje.

Tiek Vlado Braziūno tekstai, tiek lingvistiniai aiškinimai liudija, kad filotopijos objektas yra ne horizontalus, o vertikalus. Užtenka atidžiai perskaityti prieš ketvirtį amžiaus poeto parašytą eilėraštį „pušų sodinimas netoli Zervynų“, prasidedantį žodžiais tėvyne mūsų, kur esi danguos, o sodinamos būsimos aukštos pušys - būdas patekti į danguje esančią tėvynę.

Heteroglosija - terminas, apibrėžiantis įvairovių egzistavimą vienoje kalboje ir vienoje kultūroje. Seniai žinoma, kad V. Braziūno (ir ne jo vieno) poezijoje eilėraščio eilutė gali būti suprasta skirtingai, priklausomai nuo to, kuria kalba ją skaitysime, pvz., lietuvių ar lotynų. Apskritai poezija atrodo tarsi tekstas, vienu metu kalbantis keliomis kalbomis.

Vietovardžiai labai dažnai „kalba(si)“ skirtingomis ir neretai jau išnykusiomis kalbomis: Semeliškių prie Trakų pavadinimą greičiausiai atnešė prūsai, perėję į Lietuvą po Didžiojo sukilimo pralaimėjimo, Kirsnos upė Lazdijų rajone - jotvingiškos kilmės upėvardis, piliakalnio prie Šiaulių varde Salduvė, tiksliau - jo priesagoje, įžiūrimas išnykusių žiemgalių, V. Braziūno gimtosios žemės, palikimas.

Kalba ir kultūra turi savybes, žinomas iš bendrosios kalbotyros darbų: reiškiniai, atsiradę skirtingais laikotarpiais, kalbos (tautos) atstovo suvokiami tarsi egzistuojantys čia ir dabar (pvz., didžiai archajiškas lie. Eilėraščių rinkinio pavadinimas „Vilniaus heteroglosija“ aiškintinas keliais variantais, tačiau galima įsivaizduoti ir taip: ištisos lietuvių, kilusių tiesiog iš žemės, ūkininkų ir nuvarytų nuo žemės valstiečių atkeliavo į Gedimino miestą ir vėl atvertė jį į lietuvišką miestą su savo gudišku, žydišku ir lenkišku ornamentu. Tai, kas žydams - Jeruzalė, lietuviams - Vilnius.

Taigi filotopinė tėvynė yra vertikali, paradigmatiška. Jei atidžiau įsiskaitysime į tekstą, pamatysime, kad ją sudaro (arba veda į ją) viesulas, tiksliau - stovintis viesulas, prilyginamas tėvynės dūmams iš Homero „Odisėjos“. Dūmas (= stovintis viesulas) kyla labai aukštai - tą liudija žodžiai ugnikalnis, viršūnė.

Paradigmą (gr. παράδειγμα „pavyzdys“) sudaro tokie nariai, kurie vienas kitą gali pakeisti toje pačioje aplinkoje. Klasikiniu ir paprasčiausiu paradigmos pavyzdžiu yra sakinys Jonas (Petras, Vincas ir t. t.) myli (nekenčia, bučiuoja ir kt.) Marijoną (Adolfiną, Kunigundą ir kt.), kuriame skliaustuose nurodyti ir vienas kitą galintys pakeisti žodžiai (Jonas, Petras, Vincas) yra tos pačios paradigmos nariai.

Filotopija nėra traktuojama kaip meilė vienintelei vietai. Miestas (pvz., Vilnius) gali būti „prijaukintas“ per filologiją. Norėtųsi pabrėžti: ne tik per kalbą, bet per filologiją, t. y. įsigilinimą, neretai vos apčiuopiamą, slaptą (filologija apskritai yra mokslas apie kalbos paslaptis).

Poetas knygoje tarsi Tarkovskio Stalkeris vedžioja po Vilnių ir Vilnijos kraštą, tačiau vaikštoma tomis vietomis ir temomis, kurių nebėra. Poetas vaikšto po nebesantį miestą, tik atmintyje ir vaizduotėje gyvą miestą, žinodamas ar atspėdamas garsiąsias Vilniaus kavines - „Baltąjį Štralį“, „Raudonąjį Štralį“ ir „Žaliąjį Štralį“.

Šiame straipsnyje apžvelgėme lietuvių tremtinių kančias Sibire, dainos "Žiema" autorystės paieškas, kunigo Juozo Zdebskio gyvenimą ir kūrybą, bei filosofines filotopijos sąvokas, susijusias su meile gimtajai vietai.

Statistika

tags: #mp3 #ziema #ziema #snaiges #veida #buciuoja