Dzūkija, didžiausiu miškingumu Lietuvoje pasižymintis regionas, garsėja ne tik smėlingais pušynais, grybais ir uogomis. Ežerai, pelkės, upių gausa ir žemyninės kopos - visa tai sudaro unikalų gamtos kompleksą, kurį verta pažinti iš arčiau. Miškininkai ragina iškeisti miestą į mišką ir laisvadienių metu lankyti neatrastus pažintinius takus, muziejus bei poilsiavietes miškuose. Kelionės kryptis Druskininkai? Varėna? O gal Alytus? Miesto šurmulį iškeiskite į gamtos ramybę ir pažinkite miškų paslaptis iš arčiau.
Dzūkija Lietuvos žemėlapyje
Gamtos paminklai ir saugomos teritorijos
Dzūkijos nacionalinio parko (DNP) išskirtinumas - ne tik miškai, upės ir šaltiniai, bet ir didžiausias žemyninių kopų masyvas Lietuvoje. Tačiau beveik visas jas dengia šiame regione vyraujantys šilai. Siekiant atverti bent vieną žemyninę kopą, nuspręsta dalį miško iškirsti. DNP direktorius Eimutis Gudelevičius patvirtina, kad žemininės kopos dzūkams yra labai didelė vertybė.
Pasak Lietuvos geologijos tarnybos vyr. patarėjo dr., Dzūkijos kopos susiformavo prieš 12-13 tūkstančių metų. Jos driekiasi ten, kur buvo ledyno tirpsmo vandenų sukloti smėlynai arba tekėjo didžiulė upė, formuodama visą pietų ir pietryčių Lietuvą: „Šie kopynai rodo, kaip kito klimatas praeityje. Būtent kontinentinės kopos rodo, koks rūstus buvo vėlyvojo ledynmečio arba polendynmečio klimatas - vyravo dykuma, nebuvo augmenijos. Taigi, kopos taip pat yra ryškus klimato įvykių indikatorius.
Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje yra keturi geomorfologiniai draustiniai, skirti būtent žemyninių kopų išsaugojimui. Visgi anksčiau kopų reljefo nesimatė dėl apželdinimo mišku. 2023 m. sausį, Įgyvendinant LIFE integruotąjį „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ projektą, palei Marcinkonių-Varėnos kelią iškirtus plantacinį ūkinės paskirties mišką atverta 12,8 ha gamtiškai vertingų žemyninių kopų.
Šiandien galima pasidžiaugti, kad iš anksto suplanuota gamtotvarkos priemonė jau pradiniame žingsnyje leidžia džiaugtis pirmaisiais rezultatais. Apsilankius Dzūkijos kopose galima aptikti palaipsniui didėjančią biologinę įvairovę, atsikuriančias šilumamėges atvirų smėlynų augalų bei vabzdžių rūšis.
Biologas, biomedicinos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė pasakoja, kad dzūkų žemyninės kopos yra šviesiamėgių rūšių, atkeliavusių iš Baltarusijos ir Ukrainos buveinė. „Vėliau, nors ir užaugus miškui, būdavo ir atvirų erdvių: tai gaisras, tai ganymas. Tos atviros erdvės buvo labai palankios toms pietinėms rūšims, kurių niekur kitur Lietuvoje neaptiksi, - tikina biologas. - Yra į raudonąją knygą įrašytos rūšys, už kurių išsaugojimą esame atsakingi mes.
Gamtai reikia visko - ne tik miško, bet ir tokių atvirų slėnių, pievų, kalvų, tikina M. Lapelė. „Šilų dzūkai yra vadinami ne tik šičkiniais, bet ir pieskynų dzūkais. Tai čia visą paskaitą galima pravesti apie smėlį, kuris dzūkams yra tarsi identiteto dalis. Kaip yra 50 pilkų atspalvių, taip šiliniai dzūkai turi nemažiau pavadinimų smėliui. Pieskai (smėlynai - LRT.lt).
Puvočių stovyklavietė
Lankytinos vietos Dzūkijos miškuose
Vykstantiesiems iš sostinės rekomenduojame stabtelėti Trakų krašto miškų parke. Prie pat kelio Vilnius-Varėna įrengtas skveras poilsiui leis atgauti kvapą ir pasigrožėti miškininkų išdrožtomis meniškomis skulptūromis, kurių kiekviena atspindi įvairias žmogaus veiklas miške skirtingais metų laikais.
Trakų krašto miškų parkas
Jei vyksite link Birštono ar Prienų, nepraleiskite progos stabtelėti ir aplankyti didįjį Gojaus ąžuolą. Įspūdingo dydžio ąžuolą rasite keliu Vilnius-Prienai pavažiavę apie 3,4 km į rytus nuo Stakliškių (Jiezno kryptimi) ir pasukę į pietus einančiu keliu (Gojaus gatve). Gojaus miške esantis ąžuolas - išskirtinio aukščio ir dydžio gamtinis turtas.
Gojaus ąžuolas
Ramiam poilsiui Dzūkijos pušynuose puikiai tiks miškininkų rūpestingai įrengta Santakio miško stovyklavietė. Visai greta Valkininkų įkurtos stovyklavietės aplinkoje įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria įspūdinga Merkio kilpos panorama.
Apžvalgos aikštelė šalia Santakio
Dzūkijos širdyje, Alytuje, ošia didingas Vidzgirio miškas, kurio krantus skalauja Lietuvos upių tėvas Nemunas. Jei būsite Alytuje, būtinai užsukite į Vidzgirio mišką - tai išskirtinė FSC ekosisteminių paslaugų sertifikatą turinti, Europos Bendrijos svarbos buveinių gausa pasižyminti ir didžiausiu vientisu skroblynu Lietuvoje didžiuotis galinti vieta. FSC ekosisteminių paslaugų sertifikatas apima naudas, kurias žmogus gali gauti iš gamtos. Europoje tokius sertifikatus turi tik aštuonios šalys, tarp kurių - ir Lietuva.
Vidzgirio miškas
Besilankant Alytaus apylinkėse, būtina aplankyti ir Punios šilą. Saugiai apglėbtas Nemuno kilpos, didingai ošdamas Punios šilas yra namai daugiau nei 100 saugomų rūšių augalų bei gyvūnų. Šimtamečiuose ąžuoluose alsuoja mūsų tautos istorija, o gamtos grožis - atima žadą. Punios šile verta aplankyti atnaujintą partizanų štabo bunkerį bei Žaltės slėnį - senojo tikėjimo pasaulėžiūros interpretaciją su pagoniškomis skulptūromis. Lankydamiesi Punios šile pasivaikščiokite ir natūraliai susiformavusia ąžuolų alėja. Šalia jos, kitame Nemuno krante, stūkso ir vienas didžiausių piliakalnių Lietuvoje - Punios piliakalnis.
Žaltės slėnis
Savaitgalį leisite Druskininkuose? Nepraleiskite progos apsilankyti miško muziejuje „Girios aidas“. Muziejus pirmiausia sužavės medinės architektūros pastatu, o viduje esanti ekspozicija sudomins tiek mažus, tiek didelius. Na, o jei jau planuojate apsilankyti „Girios aide“, suplanuokite šiek laiko praleisti ir greta jo esančiame miško parke.
Miško muziejus Girios aidas
Ežerai, pelkės, upių gausa, žemyninės kopos - visas šias gamtos grožybes iš arčiau pamatyti, susipažinti ir jomis pasigrožėti galėsite iš stovyklaviečių, atokvėpio vietų, kurių daugybę miškininkai lankytojų patogumui įrengė ir prižiūri visame Dzūkijos regione. Štai greta Kapčiamiesčio esančioje Ilgio ežero stovyklavietėje atsipalaiduoti ir mėgautis gamta galės miško gėrybių mylėtojai, vandens entuziastai bei žvejai. Joje rasite viską, ko reikia patogiam stovyklavimui.
Visa ši gamtos įvairovė suteikia puikias sąlygas turizmui ir poilsiui gamtoje. Tačiau Dzūkijos miškai turi ir didelę ekonominę vertę.
Dzūkijos miškų ekonominė vertė
Lietuvoje priskaičiuojama beveik 250 tūkst. miško savininkų, o vidutinė miško ūkio valda siekia vos 3,4 ha, rodo Valstybinės miškų tarnybos statistika. O patys stambiausi miško savininkai Lietuvoje yra sukaupę jau tūkstančius hektarų miško. Pastaraisiais metais Lietuvos miško rinkoje sparčiausiai plėtėsi užsienio kapitalo investiciniai fondai ir įmonės.
Žurnalo „Reitingai“ ir portalo DELFI prašymu, „Registrų centras“ pirmą kartą pateikė daugiausiai miško sklypų valdančių įmonių Lietuvoje 30-tuką. Tiesa, šis sąrašas nors ir praskleidžia uždangą, gaubiančią stambiausius miškininkus Lietuvoje, vis dėlto jis tik iš dalies atspindi tikrąją situaciją.
Kaip žinia, vasarą Seimas, atmesdamas prezidento Gitano Nausėdos veto, priėmė Miškų įstatymo pataisas, kuriomis įtvirtintas apribojimas, jog asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek miškų ūkio paskirties žemės Lietuvos teritorijoje, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotas nebūtų didesnis kaip 1,5 tūkst. Hektaro miško kaina - nuo 3-6 tūkst.
Valdomo miško vertę įmonės dažnai pateikia savo finansinėse ataskaitose. Tiesa, oficialiai nurodoma vertė dažniausiai neatspindi realybės. Iš finansinių ataskaitų matyti, kad miško žemės hektarą įmonės įvertina 1-2 tūkst. eurų. Tuo metu rinkos dalyvių teigimu, šiuo metu vidutiniškai miško vertė Lietuvoje siekia 3-6 tūkst.
Didžiausi miško savininkai Lietuvoje
Štai keletas didžiausių miško savininkų Lietuvoje:
- IKEA (IRI Investments Lietuva): 27 tūkst. ha
- Dasos Capital: 14.6 tūkst. ha
- Dzūkijos miškas: 10 tūkst. ha (kartu su akcininkų privačiai įsigytu mišku)
- Gintautas Zinkevičius: 7-7,5 tūkst. ha
- Dzūkijos mediena: 7 tūkst. ha (kartu su akcininkų įsigyta žeme)
- Forestus: 6 tūkst. ha (įskaitant akcininkų asmeniškai įsigytą mišką)
- GreenGold Timberlands: 5,5 tūkst. ha
- INVL miškai: 4 tūkst. ha
Ši informacija leidžia susidaryti vaizdą apie miškų valdymo struktūrą Lietuvoje ir parodo, kad miškas yra svarbus ekonominis išteklius.
Miško kirtimas
Dzūkijos kulinarinis paveldas
Lietuvos širdyje įsikūręs Dzūkijos regionas yra paslėptas kulinarinis perlas, kuriame tradiciniai receptai dera su gausiais miškų produktais. Tankūs Dzūkijos miškai - ne tik laukinės gamtos prieglobstis, bet ir gausių valgomų gėrybių šaltinis. Laukiniai grybai, uogos ir vaistažolės sudaro vietinės virtuvės pagrindą.
Dzūkijoje grybų medžioklė yra daugiau nei pramoga - tai kultūrinė tradicija. Vietiniai gyventojai puikiai pažįsta šiuos grybus, nesunkiai atpažįsta valgomas jų rūšis, pavyzdžiui, baravykus, voveraites ir smidrus. Uogos - dar vienas miško skanėstas. Mėlynės, bruknės ir spanguolės dažnai renkamos ir naudojamos tiek saldiems, tiek pikantiškiems patiekalams gaminti.
Cepelinai - dideli bulviniai kukuliai, įdaryti mėsa arba varške - yra lietuviškas patiekalas su ypatingu Dzūkijos prieskoniu. Skilandis - tai rūkytas mėsos gaminys, panašus į dešrą, tačiau gaminamas išskirtinai lietuviškai. Nors tradiciniai receptai yra gerbiami, šiuolaikiniai Dzūkijos virėjai taip pat diegia naujoves.
Dzūkijoje vis daugiau dėmesio skiriama „iš ūkio į stalą” virtuvei, o restoranai gauna ingredientus tiesiai iš vietos ūkininkų ir augintojų. Dzūkijos gėrimų pasiūla tokia pat turtinga kaip ir maisto. Iš medaus gaminamas midus yra tradicinis šimtmečius skaičiuojantis gėrimas. Dzūkijoje populiarėja ir amatininkų alus.
Dzūkijos kulinarinis kraštovaizdis - tai gyvas gobelenas, išaustas iš tradicijų, gamtos dovanų ir kulinarinių naujovių. Apsilankymas šiame regione - tai šventė pojūčiams ir gilus pasinėrimas į turtingą Lietuvos gastronominį paveldą.