Motiejuku Takas Atsiliepimai: Gamtos ir Kultūros Pažinimo Kelionė

Lietuva pasižymi įvairiais pažintiniais takais, kurie leidžia lankytojams susipažinti su šalies gamtos ir kultūros paveldu. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą populiarių takų, įskaitant Paršežerio, Plynosios ir Talkšos ekologinius takus, atkreipdami dėmesį į atsiliepimus bei esamą jų būklę.

Lietuvos regionų žemėlapis

Paršežerio Pažintinis Takas

Paršežerio pėsčiųjų takas prasideda to paties pavadinimo stovyklavietėje (adresas Ežero g. 18, Požerė, Šilalės r.; vietos koordinatės 55.636436, 22.291202), kuri įsikūrusi šalia taip pat vadinamo ežero. Gražus ežeras, aukštapelkė, žemapelkė, kalvų kalvelių, gėlių ir karvių pilnos Žemaitijos pievos, piliakalnis, mitais apipintas šaltinis, kūlgrinda - štai kokia turininga programa laukia jūsų, jei pasiryšite įveikti Paršežerio pažintinį pėsčiųjų taką. Paršežeris yra ežeras vakarų Lietuvoje, Šilalės rajone, Varnių regioniniame parke, visai šalia Laukuvos.

Paršežerio stovyklavietė turi puikią aikštelę automobiliams pastatyti, tad, kol keliavome, mūsų transporto priemonė saugiai laukė vietoje. Apsidairę stovyklavietėje ir pasigrožėję ežeru, patraukėme į savąją trylikos kilometrų ekspediciją. Stovint krante ir žiūrint į vandens platybes atrodė, jog ežeras labai didelis ir kad neįmanoma jo per kelias valandas apeiti.

Paršežerio ežeras yra tuo unikalus, kad iš pietų jį juosia apie 150 ha Ežero žemapelkė, o iš šiaurės - apie 90 ha Požerės aukštapelkė. Tiek viena, tiek kita pasižymi labai išskirtine gamta, o pėsčiųjų takas nutiestas taip, kad galėtume tą grožį pažinti, savomis akimis pamatyti. Per ežerą juosiančias pelkes ir kitas šlapumas yra nutiestas medinis takas ir keletas tiltelių. Kai kuriose vietose jautėmės beveik kaip džiunglėse, tiek daug tirštos augmenijos buvo aplink.

Kelionės pradžioje pereita aukštapelkė pradžiugino šviesiu pušynu, baltkamieniais beržais (jie matėsi nuo stovyklavietės pusės kranto), mėlynių ir samanų kupstais bei gailių jūra, o tako pabaigoje - Ežero žemapelkė apgobė tyla ir didžiule žalia erdve, kur ne kur perskrosta neaukštais krūmais ir medeliais.

Dalis Paršežerio tako (sakyčiau, kad gal netgi didesnioji) atsiplešia nuo ežero pakrantės ir pasileidžia į šalia esančias pievas, ganyklas, vieškelius ir kelelius. Nuvedė takas mus prie mitais apipinto šaltinio vadinamo “Milžinų maudykla” (labai paslaptingas gamtos kampelis), kreipė į Sietuvos kūlgrindą, praėjome Paršpilio piliakalnį, šalia jo esantį Parškalnį - senovės gyvenvietę, užlipome į Rešketų kaime esančią senkapių kalvelę, kurioje palaidoti 1863 m.

Keliaudami per pievas šalia tako krypties rodyklių matėme įspėjamuosius ženkliukus sakančius, kad pakeliui galime sutikti galvijų. Per visus mūsų kelionių metus tai buvo pirmasis toks takas su gyvų netikėtumų grėsme. Tad žygiuodami per pievas matėme daugybę aptvertų ganyklų, kuriose ramiai atrajojo karvės, o veršiukai mus praeinančius sekė savo didelėmis, ilgablakstienėmis akimis. Tiesa, prieš panirdami į Ežero žemapelkės teritoriją keletą kilometrų trepsenome tiesiai per ganyklas ir karvių pašones, o pastarosios žiūrėjo į mus ir galvojo, kas čia tokie po jų teritoriją vaikštinėja.

Visgi, svarbu atkreipti dėmesį, kad medinis Peršežerio pėsčiųjų takas šiuo metu yra gerokai palūžęs, ypač einantis per Ežero pelkę. Dalis iš vis uždaryta ir neleidžiama medine dalimi eiti (šalia padarytas takelis žeme). Tikimasi, kad mediniai takai artimu metu bus sutvarkyti.

Plynosios Pažintinis Takas

Pakerėti naujai pelkėse įrengtų Mūšos tyrelio ir Aukštumalos pažintinių takų grožio keliautojai vis dažniau ieško vietų, kur dar galima aplankyti pelkę, tačiau atvykę prie Plynosios jie pirmiausiai pamato įspėjamąjį užrašą, jog pažintinis takas yra avarinės būklės, ir jame lankytis nerekomenduojama. Nors nuo kelio Šilalė-Tauragė iki pat tako kelią rodo medinės rodyklės su nurodytu atstumu iki tikslo, informacija apie prastą tako būklę iškabinta tik tako pradžioje.

Pirmieji pora šimtų metrų nežada nieko blogo, nes takas buvo suformuotas iš smulkintos medienos ir vingiavo per eglyną. Kuo toliau, tuo labiau takas darėsi šlapesnis, kol galiausiai prasidėjo iš išilginių lentų sukonstruotas takas, kuris ir vedė iki pat pelkės viduryje stovinčio apžvalgos bokštelio. Pakeliui keitėsi ne tik tako danga, keitėsi ir miškas - eglės retėjo, kol galiausi visai prapuolė, medžiai darėsi žemesni, užtat kur kas padaugėjo krūmynų ir žolynų. Eiti link pelkės tokia kas žingsnį besikeičiančia gamta ne mažiau įdomi patirtis nei būti pelkėje.

Plynosios pažintinis takas

Net ne iš karto pastebėjau, kad po kojomis gana dažnai pasitaiko supuvusių ir išlūžusių lentų, todėl norint atidžiau stebėti gamtą reikia stabtelti. Kartais reikia ir didesnį žingsnį žengti norint perlipti išlūžusių lentų tarpą, tačiau visada žiūrint po kojomis pavojaus nebus.

Visgi take stovintys stendai sako, kad čia galima ne tik pačiam su savimi pabūti, bet ir šį tą apie pelkių gyvenimą sužinoti, o pamačius vabzdžius gaudančias saulašares ir tik plynose aukštapelkėse gyvenantį dirvinį sėjiką bus galima lengviau suprasti, kodėl pelkės yra saugomos ir vertinamos. Vienas iš tako informacinių stendų pasakoja, jog būtent dėl dirvinių sėjikų šioje aukštapelkėje buvo iškirsti visi į plynę išplitę medžiai, mat šie retai skraidantys paukščiai įsikuria tik atvirose aukštapelkėse. Gal dėl to ši pelkė ir gavo Plynosios pavadinimą?

Be didesnių posūkių pusantro kilometro ilgio Plynosios pažintinis takas atveda į aukštapelkės vidurį, kur apsukęs nedidelį ratuką atgal pasiūlo grįžti tuo pačiu palūžusiu taku. Nors bendras maršruto ilgis į abi puses siekia 3 kilometrus, nebuvo momento, kad būčiau pasigailėjęs nepaklausęs Pagramančio regioninio parko direkcijos rekomendacijos. Visgi tako atnaujinimas būtinas.

Talkšos Ekologinis Takas

Talkšos ekologinį taką sudaro 19 stotelių. Viso tako ilgis - apie 5 km. Kiekvienoje stotelėje yra įrengti stendai, kuriuose pateikiama svarbiausia informacija apie tos vietos išskirtinumą, augalus ir gyvūnus.

1 stotelė. Prašytume laikytis tvarkos, nešiukšlinti, augalų neskinti. Tikimės, kad patirsite įspūdingų, malonių akimirkų, pasisemsite naujų žinių.

2 stotelė. Iš Rėkyvos ežero, kuris yra už 5 km nuo Šiaulių miesto centro, ištekanti Kulpė (upės ilgis 25,8 km) per Šiaulius kelis kilometrus srūva požeminiu tuneliu. Kulpė sujungia Talkšos ir Ginkūnų ežerus, o už Šiaulių įteka į Mūšą. Upės žiotyse gausiai želia dilgėlynai (Urtica dioica), plačialapiai gysločiai (Plantago major), paprastieji apyniai (Humulus lupulus), žąsinės sidabražolės (Potentilla anserina). Veisiasi gėlųjų vandenų moliuskai: midijos (Mytilus), dreisenos (Dreissena polymorpha).

3 stotelė. Vienapiestės gudobelės (Crataegus monogyna) gyvatvorė atskiria buvusią svarbiausią pramoninę Šiaulių dalį nuo išlikusios žemažolės pievos buveinės. Šiuose fragmentuose vyrauja neaukštos žolės, bet jų įvairovė didelė. Čia gausu paprastųjų apynių (Humulus lupulus), geltonžiedžių liucernų (Medicago falcata), pievinių miglių (Poa pratensis). Pavasarį pražysta ganykliniai kiškiagrikiai (Luzula campestris), aitrieji vėdrynai (Ranunculus acris), vėliau smulkiais mėlynais žiedais pasipuošia paprastosios veronikos (Veronica chamaedrys).

4 stotelė. Ežero pakrantei būdingi atsiveriantys šaltiniai. Jie formuoja išskirtinę augaliją. Tokiose šaltiniuotose pievose labai dažnai susitinka ir drauge įsikuria įvairių vietų augalai. Bestiebė usnis (Cirsium acaule) paprastai įsikuria vidutiniškai drėgnose vietose, bet pakenčia ir kiek drėgnesnį dirvožemį. Dažna pelkinė vingiorykštė (Filipendula ulmaria), raudonoji žiognagė (Geum rivale), pievinė miegalė (Succisa pratensis), pievinis linas (Linum catharticum), pakrūminė bajorė (Centaurea jacea).

5 stotelė. Krūmynai ir netoli matomas beržynėlis yra tarsi užuovėja nuo miesto. Aplinkui esančiose skirtingose buveinėse gausi augalų įvairovė. Paežerės pievoje, šlapioje vietoje, auga pelkių buveinių augalas trilapis pupalaiškis (Menyanthes trifoliata). Tai vertingas dekoratyvus, vaistinis augalas, kurio ištekliai Lietuvoje nedideli, nes sumažėjo tinkamų augaviečių plotai. Čia taip pat auga ir sausų pievų augalai: paprastasis garždenis (Lotus corniculatus), raudonoji žiognagė (Geum rivale), kiškio ašarėlė (Briza media), kvapioji gardūnytė (Anthoxanthum odoratum). Arčiau beržynėlio galima aptikti siauralapį gaurometį (Chamerion angustifolium). Šie augalai įsikuria šviesiose vietose, kirtavietėse, pamiškėse, pakelėse, neretai sudaro sąžalynus. Toks vardas jiems duotas neatsitiktinai, nes vėjo nešiojami vaisių gumulai primena gaurų kuokštus. Siauralapiai gauromečiai - vertingi vaistiniai augalai, vartojami ir maistui, ypač arbatoms.

6 stotelė. Talkšos ežero pakrantėmis driekiasi nendrynų juosta, šiaurės link vis platėjanti ir tankėjanti. Pakrantėje šalia nendrių sąžalynų tarpsta paprastosios šilingės (Lysimachia vulgaris), asiūkliai (Equisetum), pelkinės vingiorykštės (Filipendula ulmaria). Nendrynai - paukščių mėgstamos buveinės. Ežere galima pamatyti ne tik gulbių nebylių, didžiųjų ančių ir laukių, bet ir retokų paukščių. Vieni iš jų - ausuotieji kragai (Podiceps cristatus). Jie dažniausiai plaukioja, nardo atviro vandens plotuose. Pavasarį galima stebėti vandenyje grupelėmis plaukiojančias kuoduotąsias (Aythya fuligula), rudagalves (Aythya ferina) ir šaukštasnapes (Anas clypeata) antis.

7 stotelė. Talkšos ežeras dar vadinamas Talša, Telkša, Šiaulių ežeru. Jo plotas - 56,2 ha, ilgis - 2 km, didžiausias plotis - 550 m. Beveik visose ežero pakrantėse veši tankūs augalų sąžalynai, kur susidaro tankios nendrių (Phragmites), švendrų (Typha), meldų (Schoenoplectus) juostos. Didelį azoto junginių kiekį vandenyje ir dumble patvirtina ne vien aukštos nendrės, bet ir gausiai vešantys plačialapiai (Typha latifolia) ir siauralapiai (Typha angustifolia) švendrai. Pakrantėse gausiai veša ir vandeninės monažolės (Glyceria maxima). Jas nesunku atskirti pagal suplotus ūglius ir ryškiai žalius, truputį blizgančius lapus. Vandeninių monažolių sėklas lesa paukščiai, o kai kuriuose kraštuose jas valgydavo ir žmonės. Drauge auga vandeninės mėtos (Mentha aquatica), rausvais žiedais pražysta plaukuotosios ožkarožės (Epilobium hirsutum). Randamas nuo seno žinomas vaistinis ir dažinis augalas triskiautis lakišius (Bidens tripartita).

8 stotelė. Tarp Talkšos ir Ginkūnų ežerų, abipus juos jungiančios Kulpės, plyti vešlūs nendrynai. Mažesnių nendrynų plotų aplink Talkšos ežerą pasitaiko daugelyje vietų. Nendrynuose gyvena reti ir paslaptingi paukščiai - didieji baubliai (Botaurus stellaris). Jie didumo sulig krankliu. Plunksnų raštas puikiai dera prie aplinkos, todėl nendryne sunkiai pastebimas. Gan dideli nendrynai tarp Talkšos ir Ginkūnų ežerų teikia prieglobstį ir stambiems plėšriesiems paukščiams - nendrinėms lingėms (Circus aeruginosus). Talkšos ir Ginkūnų ežerų pakrančių nendrynuose paprastai peri ir jauniklius išaugina dvi nendrinių lingių poros. Ežero pakrantėse gyvena bene dažniausios Lietuvoje ežerinės nendrinukės (Acrocephalus schoenobaenus). Tankiuose krūmuose netoli vandens įsikuria ir karklinės nendrinukės (Acrocephalus palustris). Dieną su pertraukomis, o naktimis beveik ištisai nendrynuose ir krūmynuose gieda margieji žiogeliai (Locustella naevia), girdimi upinių žiogelių (Locustella fluviatilis) balsai.

9 stotelė. Daugelyje Talkšos ežero pakrantės vietų veši įvairūs krūmai ir jų bendrijos. Drėgnokame ir derlingame dirvožemyje įsikūrusios paprastosios ievos (Padus avium), šalia auga paprastieji šaltekšniai (Frangula alnus). Dažnas Lietuvoje krūmas paprastasis sausmedis (Lonicera xylosteum) dėmesį patraukia ryškiai raudonomis uogomis, kurios nevalgomos. Pakrūmėse tarpsta gervuogės (Rubus). Kalvoje auga lapuočiai: šermukšniai (Sorbus), liepos (Tilia), klevai (Acer), beržai (Betula).

10 stotelė. Ąžuolyne pavasarį pražysta triskiautės žibuoklės (Hepatica nobilis), prasideda baltažiedžių plukių (Anemone nemorosa), dar vėliau - krūmokšninių žliūgių (Stellaria holostea) klestėjimo metas. Nuo pavasario iki vasaros pradžios, kol visiškai sulapoja ąžuolai, miškas keičiasi beveik kiekvieną dieną, čia gausu žemuogių, katilėlių.

11 stotelė. Magiškumo šiai vietai suteikia susipinančios augalų buveinės. Tamsų spygliuočių mišką keičia lapuočiai su ąžuolų buveinėmis. Šią laukymę mėgsta laumžirgiai, vabalai, drugiai. Čia aptikta 150 rūšių drugių. Iš retesnių naktinių drugių galima paminėti taškuotąjį pievinuką (Mythimna obsoleta), rudąjį stiebinuką (Oligia fasciuncula), nendrinį medgręžį (Phragmataecia castaneae). Šiauliuose yra toliausiai į šiaurę Lietuvoje nutolusi slėptinuko (Harpyia milhauseri) populiacija.

12 stotelė. Sulaukėjusios obelys mena, kad kažkada čia būta sodybų. Dabar vietovė užaugusi mišriuoju mišku, daug pušų, žolinėje dangoje gausu baltųjų plukių, žemuogių. Parke peri trijų rūšių strazdai: juodieji (Turdus merula), smilginiai (Turdus pilaris) ir giesmininkai (Turdus philomelos). Inkiluose, senų medžių drevėse ar kitokiose slėptuvėse lizdus suka paprastosios raudonuodegės (Phoenicurus phoenicurus). Parke galima pamatyti ir išgirsti rudąsias (Sylvia communis), sodines (Sylvia borin), juodgalves (Sylvia atricapilla) ir pilkąsias (Sylvia curruca) devynbalses, tošinukes (Hippolais), dagilius (Carduelis carduelis), kikilius (Fringilla coelebs), čivylius (Carduelis cannabina), žaliukes (Carduelis chloris), svilikus (Coccothraustes).

13 stotelė. Talkšos parkas (jo plotas 119 ha) įkurtas 1950-1960 m. Salduvės parkas užima 83 ha plotą. XX a. viduryje didžioji parko dalis buvo apsodinta vietiniais medžiais: paprastosiomis pušimis (Pinus sylvestris), paprastosiomis eglėmis (Picea abies), karpotaisiais beržais (Betula pendula), paprastaisiais klevais (Acer platanoides), paprastaisiais ąžuolais (Quercus robur) ir paprastaisiais uosiais (Fraxinus excelsior). Rytinėje parko dalyje stūkso Salduvės piliakalnis, ant kurio kadaise stovėjo medinė pilis, sunaikinta per kovas su kalavijuočiais.

14 stotelė. Viksvinės žemapelkės didele rūšių įvairove nepasižymi. Šioje pelkėje vyrauja aukštosios viksvos (Carex elata), sudarančios stambius, apie 0,5 m ar net aukštesnius kupstus. Pasitaiko snapuotųjų (C. rostrata), paprastųjų (C. nigra), pailgųjų (C. elongata), žilųjų (C. cinerea) viksvų. Tarp kupstų telkšančiame vandenyje auga puokštinės šilingės (Lysimachia thyrsiflora), trilapiai puplaiškiai (Menyanthes trifoliata), o ant kupstų įsikuria paprastosios šilingės (Lysimachia vulgaris). Po visą pelkę padrikai pasklidusios auga pelkinės usnys (Cirsium palustre).

15 stotelė. Kadaise šioje vietoje buvusį žvyro karjerą dabar primena čia susidariusi savita augalų ir gyvūnų visuma. Žvyrynuose ir kitose sausringose vietovėse susidaro sąlygos, tinkamos augti kserofitams - augalams, taupiai vartojantiems vandenį. Vienas iš tokių kserofitų yra paprastoji karlina (Carlina vulgaris). Karjerai yra labai patogi vieta stebėti, kaip įsikuria ir plinta atvirų vietų augalai - smiltyniniai lendrūnai (Calamagrostis epigejos), siauralapiai gauromečiai (Chamerion angustifolium), kiškio ašarėlės (Briza media), erškėčių (Rosa) krūmai.

16 stotelė. Pušyno laukymėje auga pievinės šilingės (Lysimachia vulgaris), išsikerojęs avietynas. Aptinkama ir smulkiųjų žinduolių - graužikų: naminių (Mus musculus), dirvinių (Apodemus agrarius) ir geltonkaklių (Apodemus flavicollis) pelių bei rudųjų (Clethrionomys glareolus), paprastųjų (Microtus arvalis) ir pievinių (Microtus agrestis) pelėnų, galima pamatyti paprastųjų voverių (Sciurus vulgaris). Gyvena čia ir baltakrūčiai ežiai (Erinaceus concolor). Vasaros vakarais iš slėptuvių išskrenda ir atvirose vietose skraidydami vabzdžius gaudo skraidyti mokantys žinduoliai - šikšnosparniai.

17 stotelė. Pasaulyje priskaičiuojama per 150 rūšių klevų. Salduvės parke pasodinta keturių rūšių klevų: paprastasis (Acer platanoides), trakinis (A. campestre), sidabrinis (A. saccharinum) ir platanlapis (A. pseudoplatanus), nors kai kur pakraščiuose auga savaime įsikūręs sparčiai plintantis ir itin agresyvus uosialapis klevas (A. negundo).

18 stotelė. Salduvės piliakalnis, kurio aukštis 10-14 m, ir jo apylinkės apipinti daugybės padavimų. Viename minima, kad kalne degusi šventa ugnis, būdavo aukojami naminiai gyvuliai, javai, net žmonės. Kitas padavimas mena kalne gyvenusius milžinus, karalaitį. Dar kitame padavime prisimenama kadaise čia stovėjusi bažnyčia. Sakoma, kad į Salduvės kalną vedęs ir vienas požemis iš Šv. Piliakalnis literatūroje minimas nuo XIX a. vidurio, kai buvo paminėtas svarbiausiuose archeologiniuose leidiniuose, žemėlapiuose. Iš atsitiktinių radinių spėjama, kad ant kalno IX-XIII a. stovėjo medinė pilis. Buvo ir pylimas. Pilį, kalną supo pelkės. Iki 1935 m. Salduvės kalnas ir aplinkiniai laukai buvo Žuvininkų kaimo nuosavybė. Tvarkant kaimo žemę, nutarta piliakalnį ir papėdes išdalyti sklypais. Tačiau Šiaulių miesto valdyba nupirko iš Žuvininkų kaimo ūkininkų 20 ha žemės plotą. Į šią teritoriją pateko piliakalnis ir jo aplinka. Ta vietovė buvo paversta miesto parku. Aleksandrija dabar yra Šiaulių miesto dalis, tačiau čia išlikę visi kaimo gyvenimo ir struktūros ypatumai. Istorijos šaltiniuose rašoma, kad lietuviškos spaudos draudimo laikais Aleksandrijos dvare rinkdavosi lietuviai inteligentai, rengdavo gegužines. Garsiosiose XIX a. pabaigos Šiaulių gegužinėse, lietuvių inteligentijos susibūrimuose buvo sprendžiamos aktualios to meto tautinio sąjūdžio problemos. Kartu buvo koncertuojama ir vaidinama, taip vystėsi lietuviško teatro užuomazgos. Aleksandrijoje dar ir dabar gausu praeities atgarsių.

19 stotelė. Sveikiname sėkmingai pasiekusius paskutinę stotelę tuos, kurie kelionę Talkšos ekologiniu taku pradėjote prie Saulės laikrodžio aikštės. Neabejojame, kad nemažai pamatėte, sužinojote naujų, įdomių dalykų, patyrėte daug įspūdžių. Svarbiausia - pabuvote gamtoje, pajutote jos alsavimą, nors trumpam pamiršote kasdienius rūpesčius. Viliamės, kad kelionė buvo įdomi ir dar ne kartą pasivaikščiosite šiuo taku.

tags: #motiejuku #takas #skelbimai #aruodas