Vietovardžiai yra neatsiejama krašto kultūros ir istorijos dalis. Jie atspindi vietos gyventojų kalbą, tradicijas ir pasaulėžiūrą. Lietuvoje vietovardžių tyrinėjimai turi gilias tradicijas, o vienas poetiškiausių ir gražiausių vietovardžių Lietuvoje - Nedingė - paminėtas prieš 450 metų, tad tokį garbingą jubiliejų dabartinė Nedzingė minės šių metų rugpjūčio 2-ąją...
Lazdijų rajono žemėlapis
Vietovardžių reikšmė
Vietovardžiai - tai tarsi užkoduota informacija apie vietos praeitį. Jie gali atskleisti, kokie žmonės čia gyveno, kokia buvo jų veikla, kokie gamtos objektai vyravo. Vietovardžiai yra svarbus kultūros paveldo elementas, kurį būtina saugoti ir puoselėti.
Lietuvių kalbotyra
Lietuvių kalbotyra turi gilias tradicijas ir yra svarbi lietuvių kalbos ir kultūros dalis.
Visa Lietuvos istorija | Senovės Civilizacijos Dokumentika
"Lietuvių kalbotyros" knygos, parengtos įvairių metu ir įvairių autorių, šiek tiek skiriasi savo struktūra ir išsamumu (sovietiniais metais išleistose bibliografijos knygose dėl to meto cenzūros negalėjo būti įtraukiami iš Lietuvos pasitraukusių kalbininkų ir kai kurių kitų autorių darbai; juos numatoma suregistruoti atskiroje knygoje). Tačiau jos iš esmės apima svarbesnius lietuvių kalbos, iš dalies ir baltistikos, tyrinėjimus, paskelbtus Lietuvoje ir kitose šalyse. Jose taip pat suregistruota ir daugybė įvairaus pobūdžio leidinių bei straipsnių, skirtų lietuvių kalbos praktinei vartosenai, mokymo reikalams, atitinkamiems mokslinio gyvenimo ir kitiems su lietuvių kalba bei kalbotyra susijusiems įvykiams.
Kaip ankstesnės, taip ir 1986-1990 metų lietuvių kalbotyros literatūros rodyklė rodo labai plačią domėjimosi lietuvių kalba geografiją. Be Lietuvos, bibliografiniai duomenys surinkti iš tokių šalių kaip: Anglija. Australija, Baltarusija, Bulgarija. Čekija. Estija. Italija, JAV, Kanada. Latvija, Lenkija. Rumunija. Rusija. Skandinavijos valstybės, Šveicarija. Ukraina, Vokietija ir kt.
1986-1990 metų laikotarpiu buvo toliau leidžiami lietuvių kalbotyrai ar apskritai baltiškai svarbūs periodiniai bei tęstiniai leidiniai: "Lietuvių kalbotyros klausimai", "Kalbotyra". "Baltistica". "Kalbos kultūra" ir kt.
Nemaža reikšmingų lietuvių kalbos tyrinėjimų paskelbta užsienyje leidžiamuose periodiniuose leidiniuose: "Actą Baltico-Slavica". "Historische Sprachforschung". "Indogermanische Forschungen", "Journal of Baltic Studies". "Lituanus”. Zeitschrift fūr Slavistik". " Ea . T r o - e . i a B H H C K i i e ticcjie^oBamia” ir kt. Išleista ir reikšmingų žodynų. monografijų, apybraižų, lietuvių kalbos vadovėlių. įvairių mokymo priemonių: akademinio "Lietuvių kalbos žodyno" t. 14 (1986). "Lietuvių pavardžių žodyno" t. 2 (1989). Petro Joniko "Lietin ių kalba ir tauta amžių būvyje" (1987). Simo Ka-raliūno "Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė" (1987). Antano Pakerio "Lietuvių bendrinės kalbos fonetika" (1986). Alberto Rosino "Baltų kalbų įvardžiai" (1988), Williamo R. Schmalstiego "A Lithuanian historical synta.\" (1988). Zigmo Zinkevičiaus "Lietuvių kalbos istorija", t. 2-4 (1987. 1988. 1990).
Su lituanistika glaudžiai siejasi ir prūsistikos darbai: \Vtauto Mažiulio "Prūsų kalbos etimologijos žodyno” pirmasis tomas (1988). Vladimiro Toporovo “Прусский я?ык: словарь" penktoji knyga (1990). Išleista ir kalbos mokslui svarbių senosios lietuvių raštijos veikalų: Pilypo Ruigio “Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas’’ (1986). "Lexicon Lithuanicum: rankraštinis XVII a. vokiečių - lietuvių kalbų žodynas” (1987).
Straipsnių lietuvių kalbos kultūros klausimais randame ne tik Lietuvos, bet ir užsienio lietin ių periodikoje. Čia ypač aktyviai darbavosi Čikagoje leidžiamo žurnalo "Laiškai lietuviams” redaktorius Juozas Vaišnys. nemaža straipsnių paskelbė Rochesterio universiteto prof. Antanas Klimas ir kt.
Mokslinį gyvenimą atspindi informacijos apie kalbos faktams rinkti organizuotas ekspedicijas, kalbininkų seminarus, konferencijas, kongresus, iš kurių ypač dėmesio susilaukė tarptautinė baltistų konferencija (Vilnius. 1986) ir XI tarptautinis fonetikos mokslų kongresas (Talinas. 1987).
Devintojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos politiniame ir visuomeniniame gyvenime pradėjęs aktyviai reikštis Sąjūdis. įvairiomis formomis atsiliepė ir į lingvistinę veiklą: miestuose ir rajonuose pradėtos organizuoti kalbos dienos bei šventės, 1990 metai paskelbti lietuvių kalbos metais, pyko Lietuvių kalbos draugijos atkurimasis suvažiavimas (1989), pradėjo eiti nauji žurnalai “Gim tasis žodis” (1989) ir “Lituanistica” (1990: vietoj "Lietuvos TSR mokslų akademijos darbų” A serijos), atgaivintas ketvirtajame dešimtmetyje ėjęs žurnalas "Gimtoji kalba” (1990; v ietoj ėjusio "Mūsų kalba”), atkurtas atskiras Lietuvių kalbos institutas (1990; iki tol - Lietuvių kalbos ir literatūros institutas).
Labai svarbus įvykis - to meto Respublikos Aukščiausiosios tarybos nutarimas (1988 11 18) pripažinti lietuvių kalbą valstybinė kalba, kurios statuso įgyvendinimo klausimus spręsti. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. pavesta Valstybinei lietuvių kalbos komisijai prie Lietuvos Respublikos Seimo (sudarytai vietoj ankščiau prie Lietuvos mokslų akademijos veikusios Lietuvių kalbos komisijos). Minėtos komisijos ir kiti nutarimai bei publikacijos apie lietuvių kalbos teises ir padėtį tautos gyvenime šioje bibliografijos knygoje suregistruoti naujai įsivestame skyriuje "Valstybinė kalba ir nutarimai kalbos klausimais” “Personalijų” sky rius atspindi žymesnes kalbininkų jubiliejines datas, kurių proga paskelbta įdomių straipsnių (ypač nemaža apie Juozą Balčikonį. Joną Jablonskį. Praną Skardžių), ir ne vieną netekti - mirė lituanistikai, baltistikai ar lietuvių kalbos praktikai daug nusipelnę Jonas Kabelka. Helgė Rinholmas. Adomas Šoblinskas. Pavelas Trostas. Aleksandras Žirgulys.
Dalis šiai knygai sukauptų bibliografinių duomenų liko nepanaudota (kartoteka saugoma Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje). Daugiausia taip pasielgta su Lietuvoje ir užsienyje išleistomis knygomis, kitomis publikacijomis. kurios su lietuvių kalbos mokslu ar praktika tiesiogiai nesisieja.
Šių eilučių autoriams teko prisidėti prie visų iki šiol išleistų, leidžiamų ir baigiamų sudaryti "Lietuvių kalbotyros" knygų parengimo. Jie gerai žino. kad jos nėra visiškai tobulos. Tačiau nėra jokios abejonės, kad tiek lietuvių, tiek kitų baltų kalbų, o ir apskritai indoeuropiečių kalbų tyrinėtojams, šios knygos yra naudingos. Tai liudija palankios jų recenzijos ne tik Lietuvos, bet ir užsienio filologų spaudoje. Pagaliau čia skelbiami bibliografiniai duomenys prav erčia ir lietuvių kalbos puoselėtojams, kalbos praktikams.
Lazdijų rajono vietovardžiai
Lazdijų rajonas, įsikūręs Dzūkijos regione, pasižymi turtinga istorija ir kultūra. Tai atsispindi ir rajono vietovardžiuose. Lazdijų rajono vietovardžiai yra svarbus krašto turtas, saugantis istorinę atmintį ir atspindintis vietos gyventojų kultūrą.
Šiame rajone gausu kaimų, upių, ežerų ir kitų geografinių objektų, turinčių savitus ir įdomius pavadinimus. Šių vietovardžių kilmė dažnai siejama su vietos gamta, istorinėmis asmenybėmis ar legendomis. Todėl kiekvienas vietovardis yra tarsi mažas istorijos fragmentas, kurį būtina išsaugoti ateities kartoms.
Vietovardžių tyrinėjimas padeda geriau pažinti krašto istoriją, kultūrą ir kalbą. Tai svarbi sritis, kurią būtina remti ir plėtoti.
tags: #mockeviciene #b #vietovardziai #krasto #turtas #lazdiju