Į vakarėlį Maestro irštvoje nuėjai iš smalsumo. Dūmai, daug alkoholio, šūksniai, muzika. Kažkas trepsi, kažkas verandoje tenkina savo aistras, daili mergina šoka ant stalo jau tik su stringais. Kaip niekad jautiesi svetima.
Vaizdas iš Varnų salos.
Sėdi prieblandoje, geri vyną, tyli apsupta įvairiausio amžiaus, įvairiausių profesijų žmonių. Aplink liulanti, banguojanti, gliti, karštai alsuojanti masė. Žvelgi ir klausaisi abejingai, net jau nesvarstydama, ką čia veiki ir kuo visa tai baigsis. Staiga sunkus ir didelis kūnas žnegteli šalia. Iš gerų kvepalų atpažįsti: Maestro.
- Maranta, tu esi mano maranta, įkaitusi - vyno raudonumo, nuliūdusi - užsiveri kaip ankštis, jeigu jėga norėsi ją atverti - išbyrės visos pupelės ir liks tuščia, niekam nereikalinga. Marantai reikia šviesos, šilumos, kad pati atsivertų visu gražumu.
Maestro Žvilgsnis į Marantą
- Pamanykit, aš jo neganau… Šypsaisi ne iki galo, juokiesi puse lūpų, klausaisi tik viena ausim arba tik žodžių viršūnėlėmis perbėgi, nes tau visai nerūpi jų turinys. Tavo klausa, rega, tavo pojūčiai pilni visai kito turinio - to, einančio iš vidaus, tave slegiančio, kaustančio, supančiojusio, surakinusio turinio, kuris neleidžia išsiveržti, apsinuoginti, išsisakyti, pasigerti, pasidulkinti štai kaip jie, o rytoj viską pamiršus vėl gyventi kaip niekur nieko.
Ne nuoskaudas reikia rankioti, o malonumus, mieloji, kiekvienos dienos malonumus. Mes esam šiame pasaulyje tam, kad džiaugtumės ir džiugintume kitus. O gal man sukarpyti gabalais savo baltąjį kostiumą, iš kurio tu ne kartą šaipeisi, ir išeiti į miestą su viena ilgesne, kita trumpesne kelnių klešne, užsivožus ant galvos ne skrybėlę, o naktipuodį ar kiaurasamtį? Galiu šitaip pasipuošęs nuvažiuoti į didžiausią prekybos centrą arba į parodų rūmus, jeigu tik tau tai patiks, jeigu tik suskils tavo stiklinis gaubtas, subyrės į dulkeles ir imsi kvatotis pilna burna, ir išsinersi iš apsauginių žvynų, iškilsi kaip undinėlė, nebijodama pasirodyti ne tik su savo išskirtine kasa, bet ir su žvynuota uodega, nes visi mes turim uodegų, patikėk, visi!
Apsidairyk! - jis grubiai suėmė tavo veidą delnais ir ėmė sukioti į vieną, į kitą pusę. - Niekas nieko iš tavęs nereikalauja, bent jau čia, šiuose namuose, tarp dažų tūtelių ir paveikslų, kur oras persisunkęs terpentinu ir laisve, kur alkoholio išlaistyta daugiau nei vandens, kur buvo surūkyta kalnai cigarečių, į pypkes sukimšta maišai tabako.
Matai, jie čia ateina pabūti tokie, kokius juos Dievas sukūrė, su karpom ant nosių ir grybelio suėstais nagais, su pleiskanotomis žandenomis ir visai susiraukšlėjusiomis mašnelėmis. Praradę meiles, vaikus, iššvaistę turtus ir savo talentus. Taip visada buvo šiuose namuose.
Pypkės Kolekcija ir Saulės Ranką Suriję Žvynai
Atsipeikėk, atsimerk ir pažiūrėk: štai čia, kaip žinai, visa mano pypkių kolekcija, aš jų neslepiu, nors ne viena tūkstančius kainuoja, ir per šimtus vakarėlių, kokie čia būdavo, niekas niekada nė vienos nepalietė manęs neatsiklausęs. Šitie žmonės neturi blogų kėslų.
Ir sąmoningai visada ją prisikimšdavau, kai žinodavau, kad ateisi. Saulės ranką žvynai surijo visą visutėlaitę. Ir dešinįjį šoną, ir dešinę šlaunį. Nelietė tik krūties, lopinėlio aplink bambą ir trikampėlio tarp kojų. Ji mirė su švariu, bet visiškai sunykusiu kairiuoju klubu ir visai gražiai išlikusia koja: pusiau moteris, pusiau undinė.
- Nereikėtų tokio kūno atiduoti į svetimas rankas. Palaidojome Saulę su alyvų spalvos suknele ir pirštinaitėmis. Kaip kad ji norėjo. Apie tai pašnabždomis kalbėdamiesi, atsargiai įkėlė ją į plastiko maišą, o su juo - į savo furgoną ir išsivežė.
Žiūri į sesės duotą vizitinę, atsimeni nurodymą, kad ta įstaiga visai šalia buvusios lietuvių bažnyčios, juk tu žinai, eidavom anuomet, kai pas mus gyvenai, bet anuomet, tą vieną vasarą po vidurinės, kurią sesė tau skyrė kaip dovaną už puikiai išlaikytus egzaminus, eidavot visur kartu, o dabar tu turi surasti viena. Iš tikrųjų ir vieni, ir kiti laidojimo namai (nes jokių koplyčių ten nėra) priklauso tai pačiai Turner-Poter, kurią visada pasirenka lietuviai, nes firmos savininkas buvo dosnus ir lietuvių slaugos namams paaukojo nemažą sumelę.
Kai Sally pirmą kartą atėjo, maniau, kad ji apsimetinėja, negalėjau patikėti jos diagnoze, maniau, kad yra nevisprotė, nes nuėjo švytėdama su tokiu - vien griaučiai, skrandžio vėžio suėstas, - ir išėjo švytėdama, žemės kojomis nesiekdama.
- O žinai, kaip lenkai sako? - Nu, irgi neblogai, - nusikvatojo tėvas. - Vis tiek į namus, o ne iš namų… ir dar šitoks turtas!
Gal tau prieiti prie Chosė ir paprašyti, kad jau vestų savo būrelį sėstis, kad neužstotų visai giminei Saulės, nes juk giminė piktinasi, ji nežino, kad Saulė priklausė ne tik jai, bet visiems čia susirinkusiems, ir net nesusirinkusiems, visiems, ir ten - už Atlanto paliktiems, ir Taduliui, ir Rūkui, ir netgi baltagalviui, baltablakstieniui Angelui. Pradėjo nerimauti šitokio vaizdo niekada gyvenime neregėjusios „Solidarumo“ laikais geresnio gyvenimo ieškoti išvykusios ir lietuvaičių žmonomis tapusios kraštietės, ėmė stotis ir garbaus amžiaus ponios, pokario lietuvių emigrantų-senbernių atsikviestos iš tavosios Dzūkijos kaimų (nes juk iš Sovietų Lietuvos negalėjo nuotakų parsigabenti) tam, kad būtų geromis namų šeimininkėmis, jų palikuonių gimdytojomis ir tik retkarčiais pargrįžtų į gimtinę kaip tikros damos su šviesiais krempleno kostiumėliais ir dailiomis skrybėlaitėmis, su dideliais lagaminais dovanų ir stebintų namiškius didmiesčio manieromis, kurių ir dabar, mirties akivaizdoje, nesidrovėjo pademonstruoti, nes juk jos, daugiau kaip pusę amžiaus čia nugyvenusios, žino, kas dera, o kas ne viešoje vietoje, ypač ten, kur susirenka tautiečiai.
Stojaisi ryžtingai ir jau turėjai eiti tetulytėms priešprieša, bet sustingai vos kelis žingsnius žengusi, nes stambioji juodaodė, visą „Spe salvi“ būrį išrikiavusi abiejose karsto pusėse, pati atsistojo jo kojūgalyje ir užtraukė žemu, vos ne Leonardo Koeno balsu Hallelujah... Užtraukė taip, kad sulinko ne tik tavo, bet ir tetulyčių kojos, ir jos tūpė, nutūpė atgalios, amo netekusios, prasižiojusios, juodų rankinių ir baltų nosinaičių įsitvėrusios, iki galo ir nesuvokiančios, kas atsitiko, kad nuo karsto ėmė plūsti tokia šiluma ir stiprybė, jog teliko užsimerkti, kaip kad dainuoja užsimerkęs Koenas, kurį vargu bau jos buvo girdėjusios ar mačiusios, bet jo giesmė vis tiek jas užliejo palaimos banga ir pradėjo virpėti visos giminės lūpos.
- Sek paskui mane, - sako Broliukas, švysčiodamas mažu žibintuvėliu. Stengiesi žengti pėda pėdon, bet vis atsilieki, lyg ant akių būtų užrištas juodas kandžių sukapotas raištis - pro mažytes skylutes prasiskverbia tolima šviesa, kurią protas perša vadinti žvaigždėmis. O gal juodoji naktis groja pavargusiose smegenyse visais vaikystėje girdėtais instrumentais? Tu tokią dieną nebuvai prie Dailidės namų.
Partizanų Kovos ir Dailidės Sodybos Gyventojai
Esu gimęs nuostabiame Šiaurės rytų Lietuvos krašte, Vaičėnų kaime, kuris yra pusiaukelėje tarp Obelių ir Dusetų. Tėvai - Konstancija ir Juozapas Dručkai-paprasti, nuoširdūs kaimo žmonės, kantriai, su meile dirbę ne itin dosnią kalvotą Aukštaitijos žemę. Ligos pakirsta mirė jaunutė sesuo, nuo stribų rankos krito atostogų grįžęs brolis - sovietinės armijos rekrūtas... Išeidami ginti tėviškę, žadėjo parnešti Laisvę. Tai man, paaugliui, paliko neišdildomą įspūdį. Deja, nei vienas iš jų negrįžo.
Dokumentuose, nuotraukose, atmintyje išliko veidai, likimai. Neturiu teisės leisti jiems nueiti užmarštin. Tad ryžausi paskelbti žinomus ir surinktus faktus, juos surikiavęs į vientisą, chronologine tvarka išdėstytą pasakojimą. Kaip matyti iš LLKS Tarybos deklaracijos, priimtos 1949 m. vasario 16 d. Kadangi Vaičėnų kaimo jaunimas sudarė Vyties kuopos branduolį, knyga prasideda pasakojimu apie Vaičėnų kaimą; kaip ir kokiomis aplinkybėmis formavosi tų mažažemių ūkininkų vaikų patriotizmas, kaip jie apsisprendė stoti į kovą, kaip kovojo ir žuvo; pirmoji dalis baigiasi pasakojimu apie brolių Streikų bei V.Krasausko - paskutiniųjų žinomų Vyties kuopos partizanų "teismo" procesais.
Gražiame Aukštaitijos kampelyje, ties Rokiškio ir Zarasų apskričių riba, prie Rokiškio-Zarasų vieškelio (7 km į pietus nuo Obelių) nuo seno driekėsi nedidelis, keturių valakų Vaičėnų kaimelis. Jame tebuvo devynios sodybos, iš kurių dviejose gyveno po kelias šeimas. Vos keturios sodybos turėjo po pusę valako (apie 10 ha) žemės. Įžengus į kaimą nuo Obelių pusės (iš šiaurės), pirmoji buvo Dručkaus Juzos, greta - jo brolio Dručkaus Vlado, o už jo - trečio brolio - Dručkaus Justino - sodyba. Visi jie turėjo po trečdalį valako - ne daugiau kaip po 6 ha žemės. Kazimieras buvo labai įdomus žmogus, turėjo nuostabią atmintį.
Bronius Vaičėnas prie savo sodybos rugių lauke. Kazimieras gi sakydavo; "jei pasakyčiau tiesą, tai uždarytų į kalėjimą, o meluoti negaliu.” Pasimirė Dručkus Kazimieras 1984 m. gegužės mėnesį eidamas 99-uosius metus, nusinešdamas į kapą daug įdomių ir vertingų žinių. Gyvenant kaime turėjo po 9 ha. Skirstant kaimą į vienkiemius, žemės truputį prisidėjo (1 ha 15 arų), nes tarp Vaičėnų kaimo ir gretimais buvusio Apeikiškio dvaro buvo ginčytinas 18 ha krūmais apaugęs plotas. Šią žemę savinosi dvaras, tačiau 1931 ar 1932 m. Kadangi Norbertas Vaičėnas buvo mūsų dienų supratimu kaimo šviesuolis, daug svieto matęs žmogus, tai vaičėniškiai teisme nė advokato nesamdė.
Brolių Vaičėnų šeimos kaime gyveno gretimais. Išsikėlus į viensėdžius taip pat nenutolo. Jų tėveliai - Karolina ir Augustas Vaičėnai. Senelio Augusto Vaičėno sūnus Norbertas, kaimynų vadinamas Nuorba, (g. 1870 m.) 1909 m. vedė Joaną Kišūnaitę (g. 1886 spalio 2 d) iš gretimo Mičiūnų kaimo. Joanos tėvai - Matas ir Anelė Kišūnai. 1915 m. lapkričio 15 d pasaulį išvydo Boleslovas (Balys) - būsimasis partizanų vadas. 1918 m. gegužės 8 d. gimė Emilija, o 1920 m balandį -Bronius. 1924 m. balandį gimė Liucija, tačiau ir ją ištiko nelaimė: 1934 m. gruodžio mėnesį jai trūko apendicitas ir jos išgelbėti nepavyko. Taigi, iš septynių vaikų užaugo trys.
Tėvas buvo tiems laikams gana pasaulietiškas, emocingas, karštoko būdo. Iš visos apylinkės eidavo pas jį žmonės patarimo, todėl buvo vadinamas advokatu. Jeigu ne jis, kažin ar vaičėniškiai būtų laimėję jau minėtą bylą dėl servitutų. Balys ir Bronius iš motinos buvo paveldėję ramų būdą: su niekuo nesipykdavo, su visais stengėsi būti taikoje. Baliukas pradžios mokyklą baigė 1930-taisiais, Emilija su Broniumi - keleriais metais vėliau. Kuomet apylinkėje buvo įsteigta neakivaizdinė savišvietos mokykla, jos klausytoju tuoj pat įsirašė ir Baliukas. Iš kariuomenės puskarininkis Balys Vaičėnas grįžo 1937 m. prieš Kalėdas. Kadangi buvo aukštas, geros išvaizdos ir laikysenos, prasilavinęs, buvo priimtas į pasienio policiją. Nuo 1938 m. vasaros iki 1939 m. pavasario tarnavo Klaipėdos krašte Pagėgių-Šilutės ruože.
Nuorbos brolis Pranciškus (Pranas) Vaičėnas buvo gimęs 1886 m., tad ir jam teko pakelti sunkią carinės armijos rekrūto dalią. Matė ir Leniną, ir bolševikinę revoliuciją, ir jos žiaurumus. 1920-tais ar 1921-ais metais vedė Barborą Kelečiūtę iš Matiekų kaimo - stambaus ūkininko dukterį. Jiems paaugus, ūkininkauti tapo lengviau. Buvo doros, nesitaikstančios su neteisybe ir priespauda. Matyt, laisvės troškimą paveldėjo iš senelio Augusto. Po karo, užėjus antrąkart sovietams, abi Vaičėnų šeimos pakilo į kovą prieš pavergėjus ir žuvo.
Knygos A. Lindgren "Mes Varnų Saloje" Įžvalgos
A. Lindgren yra puikiai visiem žinoma ir pažįstama vaikų rašytoja, per savo gyvenimą parašiusi apie 80 knygų vaikams. Šioji knyga priklauso prie realistinių A. Lindgren pasakojimų. Tėvas rašytojas Melkeris Melkersonas su keturios atžalom (7-19 metų) iš Stokholmo atvyksta vasaroti į Varnų salą vien todėl, kad jam tiesiog patiko salos pavadinimas. Ne viskas čia taip, kaip sakė Dailidės sodybą įkalbėjęs išsinuomoti agentas.
Užtat gerų kaimynų už jokius pinigus nenusipirksi, o su jais iš tiesų pasisekė. Melkersonai ne šiaip pateko į salą it kokie svetimkūniai (kas nežino, kaip vietiniai žiūri į vasarotojus), o įsiliejo į bendruomenę, tapo savais, draugais, nors kai kas ir pripažino puse lūpų, kad mielajam Melkeriui vieno šulo galvoj trūksta - bet jis gi menininkas, galima suprasti. Visuose A. Lindgren kūriniuose nuostabiai pavaizduota meilė gyvūnijai, tai labai ryšku ir čia.
Nuotykių knygoj gausybė, jie ir rimti, ir juokingi, ir liūdni, ypač pabaigoje, kai atrodo, kad Dailidės sodyba bus nupirkta, nugriauta, o vietoj jos atsiras naujamadiškas bungalo. Bet, žinoma, viskas baigsis gerai. Ir kodėl turėtų laimėti godūs blogiečiai vien dėl to, kad kritikai čiauposi, išgirdę žodį ‘hepiendas’? Na, jei ne tikrovėje, tai bent vaikų literatūroje turi sektis geriems, naiviems ir draugiškiems. Ir ta tiesa kažkaip visai nesunku patikėti.
Šiaulių Šviesuomenė: Teatro ir Kino Asmenybės
Šiaulių šviesuomenė nuo 1791 m. ADAMKEVIČIENĖ-BERTAŠIŪTĖ JULIJA. Gimė 1926 m. liepos 14 d. Šiauliuose. Mirė 2012 m. vasario 1 d. Vilniuje. Televizijos režisierė, aktorė. G. ADOMAITIS REGIMANTAS. Gimė 1937 m. sausio 31 d. Šiauliuose. Mirė 2022 m. birželio 20 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse. Teatro ir kino aktorius. ANDRIUŠKEVIČIUS LEONARDAS. Gimė 1941 m. balandžio 6 d. Rinkūnų kaime (Kauno r.). Teatro aktorius, poetas. ARBAČIAUSKAITĖ-FLICK REGINA. Gimė 1951 m. lapkričio 5 d. Šiauliuose. Teatro, kino ir televizijos aktorė. ATKOČIŪNAS ROLANDAS. Gimė 1961 m. rugpjūčio 16 d. Kaune. Teatro režisierius. AUGA VLADAS. Gimė 1931 m. birželio 7 d. Skamaičių kaime (Radviliškio r.). Mirė 1984 m. balandžio 20 d. Šiauliuose (žuvo autokatastrofoje). Teatro aktorius. BAGATYRYTĖ AUDRONĖ. Gimė 1956 m. gegužės 30 d. Obeliuose (Rokiškio r.). Mirė 2010 m. kovo 1 d. Šiauliuose. TV ir teatro režisierė. BARANAUSKAS VLADAS. Gimė 1947 m. gegužės 24 d. Pandėlyje (Rokiškio r.). Teatro aktorius. BAREIKIS SAULIUS. Gimė 1955 m. sausio 22 d. Vilniuje. Teatro ir kino aktorius, dainų atlikėjas. BARTAS ŠARŪNAS. Gimė 1964 m. rugpjūčio 16 d. Šiauliuose. Kino režisierius. BENOKRAITIS VYTAUTAS. Gimė 1931 m. kovo 1 d. Šiauliuose. Mirė 2003 m. birželio 30 d. ten pat. Teatro aktorius. BĖČIŪTĖ NOMEDA. Gimė 1965 m. gegužės 20 d. Vilniuje. Teatro aktorė. BINDOKAITĖ-KERNAUSKIENĖ ELENA. Gimė 1899 m. gruodžio 12 d. Vilkaviškyje. Mirė 1990 m. vasario 9 d. Klaipėdoje. Teatro aktorė. BINDOKAS JUOZAS. Gimė 1951 m. gegužės 5 d. Lazdijuose. Teatro aktorius, fotomenininkas. BOCYTĖ LINA. Gimė 1959 m. rugsėjo 5 d. Dūkšte (Ignalinos r.). Teatro aktorė. BUČIENĖ IRENA. Gimė 1940 m. sausio 1 d. Šiauliuose. Mirė 2001 m. rugsėjo 8 d. Vilniuje. Teatro ir televizijos režisierė. BUDRIKAITĖ-ZULONIENĖ ADOLFINA. Gimė 1921 m. liepos 30 d. Šiauliuose. Mirė 1985 m. birželio 25 d. Vilniuje. Teatro aktorė. BUDRIKAITĖ JANINA. Gimė 1918 m. gruodžio 1 d. Šiauliuose. Mirė 1996 m. birželio 28 d. Klaipėdoje. Teatro aktorė. BUDRIŪNAITĖ JŪRATĖ. Gimė 1973 m. Gulbinuose (Biržų r.) Teatro ir televizijos aktorė.
Žemaitijos Nacionalinio Parko Kultūrinis Paveldas
Žemaitijos nacionaliniame parke yra šie kultūriniai draustiniai: Gegrėnų archeologinis, Godelių etnokultūrinis ir 2 urbanistiniai - Platelių ir Žemaičių Kalvarijos. Seniau gyventas žmonių vietas mena Gegrėnų ir Šarnelės senovės gyvenvietės, Platelių dvarvietė, dar vadinama Dvaro kalva arba Šventorkalniu. Archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad Platelių senasis dvaras buvo įsikūręs Šventorkalnio kalvoje, o ant Apvaliosios, arba Dvaro, kalvos stovėjo bažnyčia. Senasis kultūros paveldas - piliakalniai - yra ankstyvosios beraštės istorijos šaltiniai, savitas mūsų krašto kuršių ir žemaičių genčių palikimas.
Žemaitijos nacionaliniame parke yra trylika piliakalnių: Jazdauskiškių (Girkontės), du Gegrėnų, Grigaičių, Mikytų, trys Pūčkorių, Užpelkių, Žernių, Žemaičių Kalvarijos (Gardų), Šarnelės su gyvenviete ir Medsėdžių su priešpiliu. Ant Žemaičių Kalvarijos (Gardų), dar vadinamo Šv. Jono, kalno XVII amžiaus 4-ajame dešimtmetyje pastatytos dvi Kristaus kančios kelio koplyčios. Įdomų archeologinį kompleksą sudaro du Gegrėnų piliakalniai, du kapinynai ir senovės gyvenvietė. Šarnelės piliakalnis - pailgos formos. Šiaurės ir rytų pusėje jį supa pievos, išraižytos upeliais, tekančiais iš pelkių ir durpynų.
Gegrėnų piliakalnis.
Alkos kalnus reikia laikyti būdingiausiomis kuršių ir žemaičių šventvietėmis, kurios gyvavo I tūkst. viduryje - II tūkst. pradžioje. Akmenys su pėdomis yra mitologinio pobūdžio paminklai, susiję su senojo tikėjimo apeigomis. Žemaitijos nacionaliniame parke yra du tokie: Mačiūkių, vad. Laumės akmeniu ir Mikytų, vad. Velnio akmeniu.
Mokslininkų dėmesį patraukusieji poliai - liekanos seno tilto, jungusio Pilies salą su vakarine ežero pakrante - pusiasaliu, vadinamu Šventorkalniu. Ištyrus medienos pavyzdžius, paaiškėjo, kad tiltas buvo pastatytas XVI a. pradžioje, o XVII a. viduryje perstatytas arba remontuotas. Pilis saloje yra pavaizduota 1526 m., 1539 m., 1585 m. žemėlapiuose . Sprendžiant pagal šį inventorių, pilis jau sunykusi: rašoma, jog ji medinė, bet jau be stogo, sienos ir bokštai išvirtę ir supuvę, pilis nebetinkama naudojimui.
Nematerialusis kultūros paveldas - tai ilgainiui nusistovėjusi veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai, taip pat su jais susijusios priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai ir su jais susijusi kultūros.