Tradiciniai Dzūkijos Sodybų Pastatai: Architektūra ir Aprašymai

Dzūkija - savita etnografinė Lietuvos sritis, išsiskirianti savo kultūra ir architektūra.

Dzūkijos etnografinis regionas Lietuvos žemėlapyje

Dzūkijos Regiono Ypatumai

Dzūkija - labai savita etnografinė Lietuvos sritis tarp Nemuno vidurupio ir Neries. Dzūkai, šių vietų gyventojai, taip vadinami dėl ryškios savo tarmės ypatybės - dzūkavimo.

Dzūkuoja ir rytų aukštaičiai, tačiau dzūkai išsiskiria dar ir savitais papročiais, liaudies dainomis, gyvenimo būdu. Daugelis amatų čia išsilaikė ilgiau nei kitur, o kai kurie darbai - net iki mūsų dienų.

Čia vis dar galima pamatyti moteris, pjautuvu pjaunančias rugius, paragauti namuose keptos duonos, Dzūkijoje vis dar naudojami spragilai ar rankinės girnos.

Nors etnografinių regionų ribos skirstomos atsižvelgiant į architektūros, tarmių, materialiojo paveldo skirtumus, visuose regionuose architektūros formas lėmė tie patys du veiksniai - gamtinis ir žmogiškasis.

Gamta dzūkams nebuvo palanki - šiuose kraštuose prastos žemės, miškai, todėl čia reta būdavo turtingų ūkininkų. Trobos gerokai mažesnės nei kituose regionuose, beje, turi sąsajų ir su aukštaičių pirkiomis.

Ir dabar Dzūkija kartais laikoma aukštaičių dalimi - kai kurie etnologai teišskiria Aukštaitiją, Žemaitiją ir Suvalkiją.

Tradicinė Dzūkų Sodyba

Dzūkijos kaimuose sodybos išsidėsčiusios pagal šiam kraštui būdingą tvarką. Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu.

Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną) išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita).

Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2.

Dzūkų kaimo ir sodybų išplanavimas neturi griežto, taisyklingo plano. Muziejuje eksponuojama vienkieminė sodyba ir padrikas kaimas, atkurtas pagal Zervynų kaimo fragmentą, kuriame bendrame sodybiniame sklype sustatyti kelių šeimų trobesiai.

Kaip įprasta, sodyba suformuota apie stačiakampį kiemą (perimetrinis planavimas). Kiekvienas pastatas tradiciškai turėjo savo vietą: priešais gyvenamąjį namą statydavo klojimą, viename krašte - svirną, kitame - tvartą. Kieme iškastas veleninis šulinys. Jo vieta tarp gerojo ir ūkinio kiemo.

Vienas iš jų - gyvenamasis namas, atkeltas iš Musteikos kaimo (Varėnos r.), statytas 1895 m., į muziejų perkeltas ir pastatytas 1976 m. Ilgis - 16,6 m, plotis - 6,7 m. Pirkioje gyveno šeimininkas, kuris dirbo eiguliu, šeimininkė, keturios dukterys, sūnus, augintinė ir du samdiniai: merga, piemuo. Sodyboje lankydavosi daug svečių, tarp jų ir prof. gamtininkas Tadas Ivanauskas, kuris prieš pirmąjį pasaulinį karą čia gyvendavo vasarą.

Pagrindiniai sodybos pastatai:

• Gyvenamasis namas (Pirkia): Ilgas ir siauras, dažniausiai dvigalis su priemene ir kamara viduryje. Viename gale - duonkepė krosnis.
• Svirnas (Klėtis): Nedidelis, dažniausiai vienos patalpos, bet išraiškingų formų. Čia saugotos maisto atsargos, drabužiai, kartais miegota. Išskirtiniai Dzūkijoje - svirnai su „pavalu“.
• Tvartas: Didelis ir erdvus, su atskiromis patalpomis arkliams, karvėms, avims, kiaulėms. Pastogėje sandėliuotas šienas gyvuliams.
• Kluonas (Klojimas): Skirtas javams laikyti, džiovinti ir kulti. Pastatas ilgas ir siauras. Durys dvejos, plačios, dvivėrės, kad būtų galima įvažiuoti vežimu.

Architektūrinės Ypatybės

Seniausias gyvenamasis dzūkų pastatas - viengalė arba dvigalė pirkia. Ją sudarė pagrindinė patalpa, vadinama pirkia, kurioje daug vietos užimdavo duonkepė krosnis, ir priemenė, kurioje kadaise buvo atliekami ir ruošos, ir ūkio darbai.

Dzūkai dažnai statydavo ir vadinamosios neišplėtotos dvigalės pirkios variantą: iš kitos priemenės pusės pristatydavo kamarą, kurioje ir miegodavo. Dviejų galų pirkias sau leisdavo turtingieji, bet Dzūkijoje jų būdavo mažiau nei kituose regionuose.

Tradicinis gyvenamasis dzūkų būstas - pirkia - ir planavimu, ir išorine forma siejasi su tradiciniu Rytų Lietuvos būstu, tačiau yra mažesnių matmenų nei kitur.

Tradicinė dzūkiška pirkia

Pirkia - dviejų galų su priemene ir kamara viduryje bei atviru prieangiu. Viename gale, didžiausio gyvenamojo namo patalpoje, stovi duonkepė krosnis, skirta patalpai šildyti ir valgiui gaminti. Kitas pirkios galas nešildomas. Pamatai sumūryti iš lauko akmenų. Sienos suręstos iš tašytų rąstų, kertės lygios, apkaltos lentomis ir kukliai papuoštos. Stogas dvišlaitis, dengtas nendrėmis.

Dailiai apkalti pirkios skliautai: įstrižai sudėtos lentos sudaro rombinius ornamentus. Galines sienas nuo lietaus saugo lentomis dengti stoginukai, jų apačią puošia profiliuotos lentos. Prieangio stogelį remia dvi kolonėlės. Priemenę apšviečia nedidelis langelis. Kiti langai - šešiarūčiai su langinėmis.

Yra išlikusių vien kirviu statytų namų, čia įprasti gausūs puošybos elementai. Bene labiausiai puošiamas pastato elementas - langai. Ypač brangiai kainavo langų gamyba ir puošimas, tačiau net ir nepasiturintys valstiečiai dėl jų negailėdavo parduoti karvę.

Gamta nelepino, todėl pamatai pirkioms Dzūkijoje buvo daromi menki, dažniausiai iš medžių trinkų, rečiau - iš akmenų. Stogai - gegninės konstrukcijos, daugiausia dvišlaičiai. Viena seniausių stogo konstrukcijų - čiukurinė. Kita archajiška Dzūkijoje dar aptinkama stogo konstrukcija - sijinis stogas.

Grindys ir lubos pirkiose atsirado ne iš karto, nors miškingoje Dzūkijoje lentų grindys naudotos jau nuo seno.

Nors ūkiai menkesni nei kituose regionuose, pirkios puošyba dzūkai jiems nenusileido. Dzūkijoje plito puošybos elementai, sukurti iš medžio - kiaurapjūviu dekoruoti antlangiai, prieangėliai, lėkiai.

Išskirtiniai Dzūkijoje - svirnai su „pavalu“. Stogui sutvirtinti būdavo įrengiamas „pavalas“ - išilgai stogo vienas šalia kito dedami rąsteliai ar pusrąsčiai, kurie matomi ir iš išorės.

Statybinės Medžiagos ir Konstrukcijos

Statybinės medžiagos naudotos tokios pat, kaip ir kituose regionuose. Pirkios sienos - rąstų, stogams paprastai naudoti šiaudai, taip pat būdavo dengiama lentelėmis „drankomis“, malksnomis, skiedromis, kai kur ir čerpėmis.

Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila. Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis.

Senųjų gyvenamųjų namų ir svirnų sienojai buvo tašomi kirviu arba skliutu. Luboms, durims naudotos skaldytos ir obliuotos lentos. Ėmus naudoti skerspjūklį palengvėjo statyba, aslas pakeitė medinės grindys, priemenėse imta dėti lubas, sienas ir skliautus apkalti lentomis.

Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė (seniausia; išliko Rytų Lietuvos kluonų ir daržinių statyboje), karkasinė ir rentininė. Karkasinėms konstrukcijoms naudota mažiau medienos, užpildui - įvarios medžiagos: medis, molis, plytos, šiaudai. Sienos ręstos dvejopai: Rytų Lietuvoje sienojai jungti sąlaidomis (naudoti trys kerčių nėrimo variantai), Vakarų Lietuvoje - lygiomis kertėmis.

Vyravo trys stogų konstrukcijų tipai: pėdinė (seniausia; išliko statinių Rytų Lietuvoje), sijinė (išliko archajiškų formų svirnų architektūroje Rytų Lietuvoje), gegninė (taikyta gyvenamųjų namų ir tvartų statyboje, būdinga Vakarų Lietuvos trobesių stogams). Rytų Aukštaitijos ir Žemaitijos trobesiams būdinga pusskliaučiai arba keturšlaičiai, Vidurio Lietuvos ir Suvalkijos - dvišlaičiai, Mažosios Lietuvos - laužtiniai stogai.

Medis Turi Įnorių

Namo statybai rengtasi iš anksto. Mediena ruošta rūpestingai. Sakoma, atėjęs girion dzūkas jai „pasikloniodavęs“, o paėmęs į rankas kirvį atsiprašydavęs. Baigęs darbus padėkodavęs, prižadėdavęs iškirstus medžius atsodinti. Mišką ruošdavo tik žiemą - tada miegančiame medyje mažiausia drėgmės, džiūdamas jis neskilinėja.

Nuo rąstų pašalindavo žievę, „suposmuodavo ir per vasarų palikdavo dziūt. Rudenį, nutaikį laiko tarp darbymetės, ovaš palengvėjusį, veždavo namo.“

Senieji meistrai tvirtina, kad medis tinkamas tik iki krikštų (pusiaugavėnio), po krikštų „medzis jau gyvas. Iž rudenio apmiršta, po krikštų - atgyja. Atgyjis statybom necinka. Tokį medzį ėda trynia, graicau pūva, dūla. Geras meistras „medzį pažįsta da an kelmo.“ (A. Baltėnas, O. Drobelienė „Šilų dzūkai“)

Meistras pirmiausia imdavosi tokio užsakymo, kai buvo prašomas ne tik pastatyti namą, bet ir pagaminti baldus, taigi šeimininkui atiduoti visiškai įrengtą namą. Buvo pasakojama apie šventą žmogų - meistrą, statantį gražius, jaukius, saugius, šiltus namus. Tačiau retas dzūkas, nebent „užsidirbįs pinigų Amerikon“, išgalėdavo samdyti meistrą, dažniau meistras vykdavęs į Užnemunę.

Vietos gyventojai patys gamindavosi baldus, kas kaip sugebėdavo, skobdavo ir meistraudavo namų bei ūkio apyvokos rakandus, įrankius.

Dzūkijos Kaimų Struktūra

Kaimai Dzūkijoje išsimėtę miškuose. Lyginant su kitais Lietuvos regionais čia daugiausia beveik nepakitusių gatvinių kaimų, taip pat galima rasti ir padrikų kaimų, kurie šiame regione kūrėsi dar XVIII amžiuje. Dzūkijos nacionaliniame parke iki pat šių dienų išliko ne vienas kaimas: Dubininkas, Marcinkonys, Merkinė, Musteika, Zervynos. Zervynų kaimas dar sovietmečiu paskelbtas etnografiniu.

Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto darbuotoja, architektė dr. Rasa Bertašiūtė įsitikinusi, kad didžiausia šiandienos problema - supratimas, kaip tuos kaimus saugoti, meistrų, pinigų sodyboms prižiūrėti trūkumas.

„Medinį namą reikia tvarkyti kasmet, o šiuolaikinis žmogus mano, kad pastatytu namu rūpintis nereikia, - įsitikinusi pašnekovė. - Prižiūrimi namai nekeltų daug rūpesčių. O dabar jie ilgus metus stovi apleisti, be to, atvykę miestiečiai neretai nežino, kaip juos tvarkyti. Tradicinė architektūra - tarsi gamtos tąsa. Nėra kontrasto tarp žmogaus erdvės ir gamtos. Žmogus prie jos derinasi. O štai mieste kontrasto principas labai ryškus.“

Medinė architektūra, R. Bertašiūtės nuomone, sukuria šiek tiek kitokį žmogaus ir namo santykį - tokį, kurį suardė pokaris. Tuomet buvo kalama, kad tradicija nevertinga. Šiuo metu tradicija atgyja visame pasaulyje.

Darnos Paieškos

Etnografė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos vyriausioji specialistė Onutė Drobelienė pastebi, kad Dzūkijos mediniam paveldui, kol jame dar gyvena senieji šilų dzūkai, toks greitas išnykimas negresia kaip kituose regionuose. Dzūkijoje gyvenimas keičiasi palyginti lėtai, tik kaimai pamažu tuštėja. Tiesa, tradicinę Dzūkijos kaimo architektūrą saugo ir sodybas čia įsigyjantys menininkai, kurie atvyksta ieškodami ramybės ir tylos, pagaliau - mūzos.

Pasak O. Drobelienės, į Dzūkijos nacionalinio parko kaimus dažniau atvažiuoja tie, kurie vertina tai, ką mato aplink. Anksčiau namus žmonės statė dairydamiesi į gamtą, su meile sau ir savo šeimai. Ir šiandien naujakuriai stengiasi tebesamus pastatus sutvarkyti ar, pasitarę su saugomų teritorijų architektais, nebereikalingą tvartą, svirną pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms.

Dzūkijos, kaip ir kitų etnografinių regionų, veidą pakeitė didžiosios XX amžiaus nelaimės: trėmimai, kolektyvizacija, melioracija. Sovietmečiu, kaip ir visoje Lietuvoje, čia buvo įkurta kolūkių, bet išsilaikę vos metus kitus daugelis buvo pertvarkyti į žuvininkystės ar miškų ūkius. Smėlynai, upeliai, miškuose atokiai išsibarsčiusios derlingesnės žemės - kolūkiams kurti šios vietos nebuvo tinkamos.

Šiuolaikinės Interpretacijos

Šiandien galima rasti modernių namų projektų, įkvėptų tradicinės dzūkų architektūros. Šie projektai derina tradicinius elementus su šiuolaikiniais patogumais ir technologijomis.

Pavyzdžiui, S_02 tai kartotinis gyvenamojo namo projektas, atitinkantis visus minimalius šiuolaikinio gyvenimo poreikius. Namas skirtas gyventi nedidelei šeimai arba tinkantis vasaros poilsiui. Erdvi svetainė su virtuve apima pusę pastato plano, tuo tarpu kitoje pusėje išdėstomi du miegamieji ir bendras vonios kambarys koridoriaus gale. Architektūra mums primena Dzukijos regionui būdingus pastatus pavadinimu - PIRKIA.

Tradicinis „Kuosos“ rūbas suprojektuotas pagal Dzūkijos nacionalinio parko reikalavimus. Pirmame aukšte suprojektuota svetainė, atsiverianti į pusiau dengtą terasą, uždaras miegamasis, nedidelė virtuvė bei sanmazgas su skalbykle nišoje. Svetainėje su stogu sutampančios aukštos lubos kuria erdvės pojūtį. Nedidelė antresolė puikiai tinka vaikų arba svečių nakvynei. „Kuosoje“ numatyta vieta malkinei krosnelei bei oras-oras šildymo sistemai. Miegamajame numatyta vieta elektriniam radiatoriui, dušo patalpoje - elektrinis kilimėlis.

Pastatas suprojektuotas taip, kad jo įėjimas būtų po stogu, pro terasą. Esant poreikiui šiltuoju metu išplėsti dengtą terasos erdvę, ant fasado galima pakabinti ištraukiamą markizę. Galiniams fasadams numatytas „eglutės“ raštas sutinkamas visuose Lietuvos etniniuose regionuose. Antresolėje suprojektuotoje erdvėje numatyta stoglangis.

Šiuolaikiniai projektai dažnai apima techninius brėžinius, palengvinančius komunikaciją su statybininkais, suteikiančius aiškumo ir padedančius išvengti klaidų. Techninis interjero projektas labai svarbus įsirenginėjant namą be interjero dizainerio pagalbos. Šiame projekte yra sudėti visi brėžiniai, reikalingi techniškai teisingam interjero projektui. Atkreipiame dėmesį, kad grindų, sienų apdailos bei lubų brėžiniuose yra nurodomas apdailos kiekis ir tipas (pvz. parketlentės, plytelės, apdailinės dailylentės). Konkretūs gaminiai yra specifikuojami tik santechnikos ir apšvietimo, ŠVOK bylų prieduose.

Dirbant su Jumis (ir Jūsų komanda) patiko sklandus (visą laiką jautėme, kad esame patikimose rankose) ir įtraukiantis procesas. Džiugina pasiektas rezultatas - mūsų svajonė įgavo aiškų pavidalą.

Apibendrinant, dzūkų architektūra yra unikalus ir vertingas kultūros paveldas, kuris atspindi regiono istoriją, gamtą ir žmonių gyvenimo būdą. Tradiciniai dzūkų namai ir sodybos išsiskiria savo paprastumu, funkcionalumu ir harmoninga integracija į gamtinę aplinką.

Tradicinė Dzūkų sodyba

tags: #lietuviu #senieji #pastatai #sodybos