Gyvenamųjų namų ant paklėčių tradicija LDK jau anksčiau buvo pastebėta keleto Lietuvos istorijos tyrėjų. Būtent jis atkreipė dėmesį, kad namų ant paklėčių statybos tradicija esanti ypatinga - ją netgi sudėtinga suvokti iš tyrėjo gyvenamojo laiko retrospektyvos.
Apie šią problemą Jurginis rašė šitaip: „Tai, kas parašyta inventoriuose, dabar ne taip lengva suprasti. Mes žinome klėtį, prieklėtį ir paklėtį.
Čia ir pamėginsime šį objektą - bajorų namus ant paklėčių - kilstelėti į tyrimo akiratį ir suprasti kaip fenomeną - kaip kultūrinių sankirtų išdavą, kaip atskirą architektūrinės raidos tarpsnį, kaip bajoro šeimos būvį ir jo sąlygas. Tam tikslui pasigilinsime į svarbiausių šaltinių - bajorų dvarų inventorių - duomenis, išryškindamos namų ant paklėčių architektūros, vidaus plano ir gyvensenos juose problemas.
Namų statybos tradicijos
Gyvenamieji namai ant paklėčių LDK žinomi nuo XVI a. pradžios. Per XVI-XVII a. pirmos pusės laikotarpį tokių bajorų namų statybos tradicija apėmė rusėniškas žemes (ir dabartinės Baltarusijos, ir Ukrainos) bei visą Lithuania propria teritoriją. Ši tradicija buvo Kijevo Rusios palikimas.
Įrengiant paklėtį, keliais sienojų vainikais pakeliant namą nuo drėgnos žemės, buvo siekiama apsaugoti pastatą, ypač gyvenamąsias patalpas, nuo pernelyg greito supuvimo. Ši namų greitos „senatvės“ problema LDK iš tiesų buvo ryški per visą aptariamąjį laikotarpį. Juk medinių pastatų „išgyvenimo“ laikotarpis siekė tik 30-40 metų.
Su tokia problema neteko susidurti Vakarų Europos kilmingiesiems, gyvenusiems mūrinėse pilyse ar rūmuose. Tačiau ją aiškiai juto medinius dvarus turėję lenkų bajorai. Namai ant paklėčių būdavo statomi bajorų kaimo sodybose - vyraujančioje to meto bajorų gyvenamojoje aplinkoje.
Gyvenamojo namo paklėtis buvo iš tiesų aukštas - vieno namo aukšto, nors paprastai jame nebūdavo gyvenamųjų patalpų. Žvelgiant iš išorės, apačioje matėsi tik aukštas medinių rentinių cokolis, o tik pakėlus akis - gyvenamųjų patalpų stikliniai langai su medinėmis langinėmis.
Toks namas į kitus bajorų namus, statytus prie žemės, buvo panašus prieangiu, kuris apskritai buvo itin būdingas ir Lenkijos, ir LDK bajoriškajai medinei architektūrai. Šių namų (kaip ir statytųjų tiesiai ant žemės) vidaus planas nebuvo šabloniškas.
Kiek name bus patalpų ir kam jos bus naudojamos, buvo paties bajoro pasirinkimas, nelygu poreikiai ir turtingumas. Tačiau esminius vidaus plano aspektus veikė tradicija ir naujos architektūrinės tendencijos. Tačiau jeigu XVI a. pirmoje pusėje net ir pasiturinčio bajoro name būdavo vos dvi patalpos - seklyčia arba kamara su priemene, ar abipus priemenės seklyčia ir kamara, tai antroje amžiaus pusėje patalpų gausėja.
Nuo XVI a. antros pusės šalia kamaros arba priemenės imtos įrengti išvietės, vidaus plano schemoje taip pat atsiranda dvi ar daugiau priemenės bei alkierius - papildoma gyvenamoji patalpa šalia seklyčių ir kamarų. Alkierius buvo itin būdingas Lenkijos architektūros elementas.
Alkierių, kaip ir kitus Vakarų Europos architektūros elementus, pirmiausia perėmė didikai. Jų namuose ant paklėčių būdavo įrengiama daug patalpų. Įspūdingas turėjo būti toks Vilniaus vaivados Kristupo Radvilos namas, pastatytas Derevinos dvare, Minsko paviete. 1591 m.
Gyvenimo realijos
Kaip vyko gyvenimas tokiame name, galima suprasti pažvelgus į konkrečius pavyzdžius. Visi jie buvo laikomi pagrindiniu gyvenamuoju namu sodyboje, visi atspindi XVI a. antros pusės gyvenimo realijas, kadangi tik nuo šio laikotarpio dvarų inventoriuose atsiranda detalesnis jų aprašymas.
Pasirinkti pavyzdžiai skiriasi trimis aspektais: 1) inventoriaus sudarymo metais (XVI a. 1556 m. Gardino paviete, Rusotos dvare, dideliame name ant dviejų paklėčių gyveno valdovo maršalkos pareigybininkas Jurgis Jokūbaitis Volčkavičius. Jo namas atspindėjo to meto aukšto statuso bajoro gyvenseną, kurioje šeimos privatumas privalėjo derėti su viešumu, kaip būtinybe reprezentuoti savo statusą.
Privačiam šeimos gyvenimui buvo skirta kita namo pusė - šviesi seklyčia ir tamsesnė kamara, kurioje buvo miegama. Šias dvi dalis skyrė didelė priemenė, į kurią pirmiausia būdavo patenkama atėjus iš lauko. Tad namo gyvenamasis aukštas turėjo keturias erdvias patalpas. Deja, mes nežinome, kaip jos buvo apstatytos.
Šeimynai (tarnams) pavalgydinti tuomet čia buvo laikomi 3 kubilai balandų ir kopūstų. Tame pačiame paklėtyje buvo padėtas nenaudojamas virtuvinis katilas, nedidelė geležinė grandinė, žibintas, vamzdžiai degtinei varyti ir geležinis pjūklas19.
Spalvinga buvo Upytės paviete, Plonėnų dvarelyje gyvenusio Venslavo Plonenskio kasdienybė. Dar iki 1569 m. Naują namą bajoras statydinosi pagal dar tebestovinčio senojo pavyzdį - jų plano struktūra ta pati, tik senajame po paklėčiais dar buvo išrausti rūsiai. Abiejų - naujo ir seno (galėjusio turėti apie 20 metų) namo įrengimas sutapo su apie XVI a. Tad šiuo požiūriu namai ant paklėčio rusėniškoje teritorijoje ir Žemaitijoje praktiškai nesiskyrė.
Priešinė šio namo seklyčioje taip pat buvo raudonai dažyta krosnis, tačiau stalas - paprastas, su trejais suolais. Po namu įrengtuose paklėčiuose dar nebuvo nieko sudėta, jie buvo tušti. Tik keista, kad pats namas buvo dengtas šiaudais, o ne skiedromis - paprastai šiaudais būdavo dengiami tik paprasti ūkiniai pastatai.
Į XVI a. pabaigą tokių pasiturinčių bajorų, o ypač didikų, namai ant paklėčių tampa vis prabangesni. Juose įrengiama daugiau įvairios paskirties patalpų, o šios apstatomos brangiais baldais, turinčiais ne tik funkcinę, bet ir dekoracinę reikšmę. 1580 m.
Kitos patalpos buvo kuklesnės - tai priemenė, už jos kamarėlė, kitam namo gale - kamara su suolais, kamarėlė su suolais ir žaliai glazūruota krosnimi, išvietė. Po šiomis patalpomis buvo 3 paklėčiai, kuriuos Adamkevičius, kaip ir daugelis tokiuose namuose gyvenusių bajorų, naudojo sudėti daiktams ir maisto produktams.
Greta, tik už virtuvės pastato, stovėjęs kitas namas nenusileido jau aptartajam. Vienoje seklyčioje sienos tarp langų buvo išmuštos žalia gelumbe, įrengta žaliai glazūruota krosnis, stovėjo 2 ąžuoliniai staliaus darbo stalai ir 4 suolai prie sienų.
Priešinė seklyčia, už priemenės su išviete, buvo didelis ir prabangus šeimos miegamasis. Čia stovėjo staliaus darbo lova, šaltu metu kūrenosi žalia glazūruota krosnis, buvo ąžuolinis staliaus darbo stalas, o prie jo - suolas su skrynia ir staliaus darbo suoliukas, dar keturi suolai sustatyti palei sienas.
Dar didesne prabanga, sudėtingesne vidaus plano struktūra ir dydžiu pasižymėjo Vilniaus vaivados Kristupo Radvilos pagrindinis gyvenamasis namas. 1591 m. Derevinos dvare, Minsko paviete, buvusį didįjį namą ant paklėčių sudarė 15 patalpų.
Didelis valgomasis buvo apstatytas ne tik žaliai glazūruota krosnimi su židiniu, dviem stalais ir suolais, bet ir kredenso prototipu - vadinamąja služba, na kturey pic nalewano. Šis baldas, LDK interjere atsiradęs tik XVI a.
Name buvo dar 3 didelės menės, kuriose stovėjo po žalią glazūruotą krosnį su židiniu, stalą ir kelis suolus. Dviejose nedidelėse kamarose ir alkieriuje buvo laikomi daiktai. Kitame alkieriuje, atskirtame viename iš kambarių, stovėjo mažas staliukas ir suolas, o ant sienos kabėjo tapytas popierinis paveikslėlis.
Name, be didžiosios priemenės, buvo įrengtos dar trys priemenėlės, vienoje kurių buvo jau blogos būklės ugniakuras. Dar dvi mažos patalpėlės buvo skirtos išvietėms.
Tačiau ne itin pasiturinčių bajorų luomo atstovų kasdienybė per visą aptariamąjį laikotarpį buvo pastebimai kuklesnė. Štai iki mirties 1562 m. nedidelį Paštuvos dvarelį (dabartinis Kauno r.) turėjusi Vilkijos karužienė Jonieška Martynienė Ručkevičienė gyveno seklyčioje, kuri tais metais jau buvo sena. Ją tesudarė viena patalpa su krosnimi, ilgu stalu ir suolais.
Taigi palyginti su aukščiau aptartaisiais, šios bajorės turtinis lygmuo iš tiesų buvo daug žemesnis, tad ir kasdienybė, kaip matome, - skurdesnė. Nepaisant to, savo kasdienybei (bet ne reprezentacijai) ji buvo aprūpinta.
Jonas ir Čėsna Petravičiai Nekrošiai net ir pačioje amžiaus pabaigoje (1597) gyveno name, kuriame buvo tik trys patalpos. Tuo metu jis stovėjo Motėnų dvare, Veliuonos valsčiuje.
Vis dėlto namas buvo didelis, eglinis, pastatytas ant dviejų paklėčių. Kaip ir pridera bajorams, name buvo įrengta didelė šviesi seklyčia. Minėti pavyzdžiai rodo, kad per visą aptariamąjį laikotarpį egzistavo gyvenamųjų namų ant paklėčių skirtybės, nulemtos šeimininko turimų turtų, bet ne regioniškumo.
XVI a. Jo apraiškos buvo stikliniai langai, importuoti baldai ir audiniai, naujoviški, nuo XVI a. antros pusės bajorų namuose pasirodantys baldai: lova, spinta, kredensas, taip pat paveikslai. Tokių apraiškų būta dar daugiau - tai knygos, muzikos instrumentai, šakutės ir kt.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis
Tačiau šį fenomenalų statinį jau XVI a. antroje pusėje persekiojo „seno namo“ apibrėžtis. Pasenus šiam, naujas namas būdavo statomas ir be paklėčių. Nuo XVII a.
Taip materialus objektas, tapęs dulkėmis žemėje, laipsniškai išnyko ir iš vaizduotės, iš visuomenės sąmonės.
Valstiečio sodyba
Priklausomai nuo valstiečių padėties, ar jie buvo nuskurdę, ar prakutę, skyrėsi jų gyvenamųjų sodybų dydis. Vienos jų buvo labai kuklios, kitos - su daugiau pastatų.
Štai Grigas Stasevičius 1603 m. apsigyveno kuklioje sodyboje su trimis trobesiais: gryčia, klėtimi ir tvartu. Ši sodyba priklausė bajoro Jono Bako Strėvininkų dvarui, buvusiam Trakų paviete.
Jei valstietis išvogtų kito valstiečio klėtį, vagis būtų baudžiamas itin griežta bausme - kartuvėmis. Įdomu pastebėti, kad vienas iš minėtų sodybos pastatų - būtent klėtis, kuriame valstietis laikydavo savo turtą, minima ir pačiame Pirmajame Lietuvos Statute (1529 m.).
Ne ką didesnės už Grigo buvo Žemaitijoje gyvenusių Tomulio Mykolaičio ir Motiejaus Vilkio sodybos. Abu jie buvo bajoro Adomo Bilevičiaus Rubežaičių dvaro valstiečiai.
1586 m. duomenimis, Tomulis gyveno vadinamajame nume - name be langų, kurio kitame gale greičiausiai buvo laikomi gyvuliai. Šalia šio namo buvo klėtis, pirtelė ir jauja. Pastarasis trobesys su krosnimi buvo skirtas javų pėdams džiovinti. Kito valstiečio Motiejaus sodyboje stovėjo gyvenamasis namas, vėlgi numas, kuriame, galima manyti, jis nebegyveno, o tik laikė gyvulius, ir pirtis.
Žemaičių numas
Ganėtinai daugiau pastatų turėjo valstietis Jonas Petkevičius, gyvenęs Trakininkų dvaro kaime Vilniaus paviete. Mat jis nebuvo paprastas baudžiauninkas, dirbęs dvaro laukuose, o atliko tijūno pareigas.
1597 m. jo sodybą sudarė 14 medinių trobesių: du gyvenamieji namai, trys klėtys, arklidė, salyklinė, pirtis, kluonas su jauja ir penki tvartai. Kieme tarp šių trobesių stūksojo aviliai. Panašu, kad Jonas turėjo nemažai gyvulių ir kito turto. Kita vertus, jo gyvenimas nepriminė bajoriško, mat minėti du gyvenamieji namai buvo paprastos, kuklios, tamsios dūminės pirkios.
Valstiečių sodybas su mediniais trobesiais, aviliais ir daržais paprastai juosdavo tvora su užrakinamais vartais. Visgi, neretai pasitaikydavo, kad užpuolikai įsiverždavo į kiemą tuos vartus be vargo išmušę ar iškapoję. Apie tokius nekviestus svečius įspėdavo valstiečių laikyti kiemsargiai šunys.
Namų viduje
Valstiečiai po darbų ilsėdavosi mediniuose šiaudais dengtuose namuose. Jų dūminė pirkia ar gryčia neturėjo stiklinių langų - jie buvo dengti riebaluotu popieriumi ar gyvulio pūsle, dėl to viduje nebuvo labai šviesu.
Namuose buvo įrengta patalpas apšildžiusi krosnis. Tačiau kamino, pro kurį išeitų dūmai, nebuvo. Ne veltui tokia pirkia ar gryčia šaltiniuose apibūdinama juoda - aprūkusi nuo po patalpas pasklindančių dūmų. Greičiausiai juos namų gyventojai vėdindavo atverdami duris.
Toks namas dažnai buvo dviejų ar trijų patalpų. Įėjus pirmiausia būdavo patenkama į priemenę, o iš jos - į kambarį; didesniuose namuose kitoje priemenės pusėje ar už jos būdavo kitas kambarys ar kamara daiktams laikyti.
Žemaitijoje neturtingi valstiečiai dar gyveno senojo tipo pastate - minėtame nume. Tai buvo medinis trobesys su atviru ugniakuru, skirtas žmonėms gyventi ir gyvuliams laikyti.
Senesnis numas buvo kvadratinis, be langų ir be lubų, su anga stogo kraige. Kaip rašo XVI a. gyvenęs Jonas Lasickis, pro šią stogo angą išeidavo dūmai ir nuo gyvulių susidaręs tvaikas.
Kiti numai buvo ilgi trobesiai, kurių viename gale greičiausiai gyveno šeimininkai, kitame - laikyti gyvuliai. Įdomu, kad Žemaitijoje, Pienaujoje, gyvenęs valstietis Motiejus Giželaitis 1620 m. pas save į numą, į puotą, netgi buvo pasikvietęs bajorus Merkelį Druktenį ir Kristupą Grigorevičių.
Visgi labiau pasiturintys Žemaitijos valstiečiai numą naudojo jau daugiau tik gyvuliams laikyti, o patys gyveno atskirame name. Valstiečių namuose baldų buvo labai nedaug - tik stalai ir suolai, dar skrynios drabužiams ir kitiems audiniams laikyti.
Tuo metu valstiečiai neturėjo spintos ar lovos - tai baldai, tuo metu reti net bajorų namuose. Miegama buvo ant plačių suolų arba krosnies. Vardijant valstiečių turtą, šaltiniuose minima patalynė - tai paprastos drobės paklodės, pūkinės antklodės ir pagalvės, taip pat patalynės užvalkalai.
Namuose būdavo gaminamas valgis. Valstiečiai turėdavo katilą ar trikojį puodą, kai kurie - geležinę keptuvę. Valgoma buvo prie drobine staltiese apdengto stalo, mat staltiesės neretai minimos valstiečių turto sąrašuose. Juose minimi ir rankšluosčiai, kuriais pavalgę galėjo nusišluostyti rankas. Valgyta buvo iš medinių ir molinių indų, naudoti geležiniai peiliai. Geriau gyvenusieji savo namuose turėjo daugiau indų ir audinių.
Valstiečio išvaizda
Tiek valstiečiai vyrai, tiek moterys paprastai vilkėdavo sermėgą - tai buvo pagrindinis šiam luomui priklausančių žmonių drabužis. Vyrai taip pat vilkėjo kelnes ir drobinius marškinius, nešiojo kepurę, pasirišdavo prie juosmens krepšelį pinigams.
Tarp moteriškų drabužių buvo marškiniai, apsiaustai su gobtuvu, skraistės, nuometai, prijuostės, diržas su adatine ir kt. Įdomu, kad vyrai ir moterys į tokius krepšelius įsidėdavo pinigų - kelis grašius, ar kas kiek turėjo. Juos pasiimdavo net eidami dirbti į laukus.
Šaltuoju metu vilkėti vyriški ir moteriški avikailio kailiniai, kojinės ir pirštinės. Vasarą avėtos naginės, kitu metu - odiniai bateliai, auliniai batai. Kaip pastebėjo istorikas Juozas Jurginis, valstietis prie savęs nešiodavosi kirvį, mat jis buvo reikalingas ne tik darbui, bet ir apsisaugojimui nuo kasdien gresiančių pavojų - užpuolikų ir laukinių žvėrių.
Stebinantys 1636 m. bylos duomenys liudija, kad kai kurie valstiečiai turėjo netgi sidabrinių papuošalų - Gandingos dvare Žemaitijoje gyvenęs Ezofas Paduraitis turėjo sidabrinį žiedą, kurį kartu su kitu turtu pavogė jo samdinys Stanislovas Markaitis. Iš to, kad valstietis turėjo samdinį, galime spręsti, kad jis turėjo nemažą ūkį ir buvo gana prakutęs.
Valstiečio mityba
Apsirūpinti maistu valstiečių šeimos nariai turėjo dirbdami savo ūkyje - augindami javus, ankštines kultūras, daržoves, laikydami gyvulius ir naminius paukščius. Ko trūkdavo, turint pinigų, galėjo įsigyti turguje.
Valstiečiai savo ūkyje daugiausia sėdavo rugių, kurie augo ir prastesnėje žemėje, taip pat augino avižas, naudotas ir maistui, ir pašarui, grikius, miežius ir nedaug kviečių. Kasdienė valstiečių duona buvo tamsi, ruginė arba kepta iš įvairių javų mišinio.
Nemažą valstiečių dienos raciono dalį sudarė žirniai, valgytos ir pupos bei įvairios daržovės: pirmiausia ropės, taip pat kopūstai, agurkai, morkos, česnakai ir kt. Iš užsiaugintų aguonų, kanapių bei linų sėmenų buvo galima gauti aliejų. Mitybą paįvairindavo miško gėrybės - uogos ir grybai.
Sunku pasakyti, kiek ir kaip dažnai valstiečiai valgė mėsą. Žinome, kad be darbinių gyvulių, šeima paprastai laikydavo kelias karves, avis, kiaules, rečiau - ožkas, taip pat turėjo vištų ir žąsų. Galime manyti, kad mėsą dažniau valgė turtingesni valstiečiai, kurie gyvulių ir naminių paukščių turėjo daugiau. Šaltiniai užsimena, kad klėtyse valstiečiai laikydavo mėsos atsargas - paprastai lašinius.
Gyvulininkystė valstiečių virtuvei teikė ir pieną, iš kurio buvo gaminamas sviestas ir sūriai, o naminiai paukščiai - kiaušinius. Mėsai, žuviai ir daržovėms reikėjo pagrindinio prieskonio ir konservanto - druskos. Jos valstiečiai įsigydavo iš savo pono arba nusipirkdavo turguje.
Kitas valstiečių turėtas maisto produktas ir vienintelis saldėsis buvo medus, kurio, matyt, netrūko. Kaip minėjome, valstiečiai savo sodyboje įsirengdavo avilius. O ką valstiečiai gerdavo? To meto amžininkas Jonas Lasickis rašė, kad žemaičiai geria su vandeniu raugtą medų ir alų, o kas neturi alaus - geria vandenį. Alaus valstiečiai mėgdavo išgerti ir apsilankę karčemose.
Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse
Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse
Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse - vienas didžiausių etnografijos muziejų Europoje po atviru dangumi. Jame eksponuojama XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Lietuvos valstiečių, amatininkų ir miestelėnų buitis, tradicijos ir verslai.
Muziejuje galima išvysti autentiškas sodybas iš visų Lietuvos regionų: Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos ir Žemaitijos. Kiekviena sodyba atspindi to regiono architektūrą, interjerą ir gyvenseną.
Muziejus įkurtas 1966 m. Rumšiškių miestelio apylinkėse, Kaišiadorių rajone. Jo plotas - 195 ha.
Muziejuje nuolat vyksta įvairūs renginiai, edukacinės programos, amatų demonstravimai, kurie supažindina lankytojus su Lietuvos kaimo tradicijomis ir papročiais.
Valakų reforma
Valakų reforma - tai XVI-XVII a. pradžioje Lietuvoje vykęs žemės valdymo pertvarkymas (žemės reforma). Dėl augančios prekybos Vėlyvaisiais viduramžiais ir Ankstyvųjų naujųjų laikų pradžioje didėjo žemės ūkio produktų ir perdirbimo (gamybos) poreikiai, o senoji feodalizmo santvarka šių poreikių patenkinti negalėjo.
Lietuvos didžioji kunigaikštienė Bona Sforca
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo žmona italė Bona Sforca tokį požiūrį atsivežė iš Pietų Italijos žemių, kuriose užaugo. Valdovas jai patikėjo rūpintis savo dvarais. Bona Sforca išpirko jai patikėtus valdovo įkeistus dvarus, žemes ir ėmėsi pertvarkų - įvykdė jose Valakų reformą.
Vykdydamas Valakų reformą Žygimantas Augustas ne tik pertvarkė žemės valdymą, bet ir pavertė savo žemių valstiečius baudžiauninkais. 1566 m. valdovas patvirtino Antrąjį Lietuvos Statutą, pagal kurį valstiečiai ir jų naudojama žemė tapo bajorų nuosavybe, o 1588 m. LDK kancleris (valdovo raštinės viršininkas) Leonas Sapiega parengė Trečiąjį Lietuvos Statutą (patvirtino ATR valdovas Zigmantas Vaza), kuris galutinai įtvirtino baudžiavą visose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse.
Trečiojo Lietuvos Statuto titulinis lapas, 1588 m.
Valstiečiai privalėjo eiti lažą, mokėti mokesčius - duoklę (mokestį natūra) arba činčą (piniginį mokestį). Baudžiava Lietuvoje gyvavo iki XIX a. Pirmiausia ji buvo panaikinta Užnemunėje 1807 m. (dabartinėje Suvalkijoje), kai šios žemes priklausė Napoleono Bonaparto imperijai (Prancūziją valdė 1799-1814 m. ir šimtą dienų 1815 m.).
Po Valakų reformos suintensyvėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvarų ūkinė veikla. Prekyba su užsieniu išaugo: LDK pirmą kartą pradėjo masiškai vežti grūdus ir linus į Gdanską, Karaliaučių, Rygą.
Valstybei reikėjo kuo skubiau efektyviai panaudoti neapgyventus plotus ir kitas žemes. Todėl 1557 m. Pagal šį įstatymą buvo atimta senoji daliai valstiečių priklausanti žemė, visa žemė sujungta į vieną plotą ir padalyta valakais.
Valstiečių sodybos, prieš tai išsidėsčiusios pavieniui, buvo sukeltos į gatvinius kaimus (gyvenvietes, kurios turėjo vieną pagrindinę gatvę, palei kurią buvo išdėstytos sodybos), o valakai išdalyti valstiečių šeimoms. Pagal šią reformą buvo įvesta trilaukės sėjomainos sistema (pavieniuose dvaruose ji taikyta ir iki įstatymo) - žemės sklypo padalijimas į tris kasmet paskirtį keičiančius laukus: juodojo pūdymo (išarta, bet neapsėta žemė), žiemkenčių (neigiamos temperatūros reikalaujantys javai, sėjami rudenį ir paliekami peržiemoti), vasarojaus (pavasarį sėjami ir vasarą derantys javai, kuriems nereikia neigiamos temperatūros).
Paskelbus reformą, valdovo, o vėliau ir didikų, bajorų žemėse buvo kuriami palivarkai (dvaro padaliniai su sodyba, ūkiniais pastatais ir žemėmis), skirti prižiūrėti, kaip naudojama žemė. Buvo surašomas ir valdų inventorius.
| Sodybos tipas | Pastatai | Gyvensena |
|---|