Didysis gintaras: paslaptinga istorija

Gintaras - tai fosiliniai sakai, organinės kilmės mineralas, susidaręs sustingus spygliuočių augalų sakams. Jis sudarytas iš anglies, deguonies ir vandenilio. Šiame straipsnyje panagrinėsime gintaro istoriją, jo susidarymą ir legendas, taip pat aptarsime Gintaro kambario paslaptį bei pateiksime patarimų, kaip atskirti tikrą gintarą nuo padirbinio.

Baltijos gintaras: istorija ir legendos

Baltijos gintaras - išskirtinės rūšies gintaras, randamas Baltijos jūros regione. Antikiniais laikais žodis gintaras reiškė būtent Baltijos gintarą. Nors tuo metu Europoje buvo ir kitų gintaro šaltinių, Baltijos gintaras buvo laikomas vertingiausiu ir kokybiškiausiu.

Gintaras plačiai buvo žinomas jau Antikoje. Prekyba gintaru su senosiomis civilizacijomis buvo vystoma prekybos keliu, žinomu kaip Gintaro kelias. Gintarą IV a. pr. m. e. aptarinėjo Teofrastas, vėliau Pitėjas.

Nors gintarą gaubia daug paslapčių, mitų esama vos kelių. Regis, sakmė apie Jūratę ir Kastytį gyvavo per amžius: ši istorija taip įaugusi į kiekvieno mūsų pasaulėjautą, kad dažnas pamiršta ar net nežino, kad lietuvių tautosakoje ji pirmą kartą buvo užrašyta XIX amžiaus viduryje. Ją užrašė poetas, rašytojas, tautosakininkas Liudvikas Adomas Jucevičius.

Legenda buvo labai romantizuota: gintaras - tarytumei moteris, romantiško turinio turinti esencija. XX amžiaus pradžioje Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė sukūrė pasaką („Jūra“, 1908 m.) apie verkiantį kūdikį, paliktą ant marių kranto, - šis kūdikis tarsi reprezentuoja Lietuvą: prie jo priplaukusi gulbė maitina vaiką gintaru. Gintaras čia nelyginant stiprybės šaltinis, tautos dvasios šaltinis, o kūdikis - tauta, jos dvasia.

Atrodo, kad gintaras yra neatsiejama lietuvių tautinio kostiumo dalis, bet neatsiejama tautinio kostiumo dalimi gintaro karoliai tapo tik XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje.

Gintaro susidarymas

Gintaras susidarė prieš maždaug 50 mln. m. (eoceno epochos metu), kai dabartinėje Skandinavijos teritorijoje vešėjo masyvūs mišrieji subtropiniai miškai. Sakingų spygliuočių medžių, tam tikros rūšies pušų (pinus succinifera) sakai nukrisdavo ant žemės, sukietėdavo ir ilgainiui virsdavo gintaru.

Klimato atšilimas paskatino gintaringųjų pušų sakų išsiskyrimą. Manoma, kad eoceno subtropikų miškai galėjo „pagaminti“ apie 105 tonų gintaro.

Gintaro amžius labai įvairus, susiformavęs Karbono periode prieš 360-285 mln. metų. Randamas JAV.

Gintaro dydis nuo 1-2 mm iki 1 m ilgio luitų, sveriančių iki 1 kg. Gintaras gali būti įvairių formų, pavyzdžiui, lašo. Sakams tekant medžio kamienu, prie jų prilipdavo augalų. Sakams šliaužiant, įvairių spalvų srovės susimaišydavo, susipindavo, todėl gintaras įgijo labai margą spalvinę tekstūrą.

Gintaras pasižymi švelniu bei stipriu aromatu. Naudojamas smilkalų gamyboje.

Ištrauka: Sudarytas iš anglies, deguonies ir vandenilio. Paprastai jame yra 79% C, 10,5% O ir 10,5% H. Pagal O. Helmą, gintaras turi nuo 3 iki 8% gintaro rūgšties.

Gintaro kambarys: istorija ir likimas

Ypatingą vietą per karą prarastų vertybių sąraše užima Gintaro kambarys, kurį naciai išvežė iš Carskoje Selo (Rusija) esančių Jekaterinos rūmų, ir kuris be pėdsakų dingo 1945-aisiais. Gintaro kambario paieškos truko dešimtmečius.

Per tuos istorijos mastais neilgus 67-erius metus, kai Gintaro kambarys laikomas dingusiu be žinios, jo paslaptį bandė atskleisti šimtai tyrinėtojų. Vieni legendinės Rusijos carų rūmų puošmenos paieškoms aukojo darbo valandas, kiti - asmenines atostogas, treti - visą gyvenimą tiek perkeltine, tiek, deja, ir tiesiogine prasme.„Mirties aplinkybės neaiškios“ - ne pats rečiausias įrašas Gintaro kambario ieškotojų biografijose. Ir jis verčia kitus ieškotojus manyti, jog tie jų pirmtakai, kuriems tragiškai nepasisekė, pernelyg priartėjo prie tiesos. Taip pamažėle kurstoma gimė dar viena legenda, esą, be žmonių, trokštančių pasauliui vėl parodyti stebuklą iš gintaro, yra žmonių, darančių viską, kad tik taip nenutiktų. Niekas kažkodėl nenori susitaikyti su mintimi, kad galbūt aštuntuoju pasaulio stebuklu vadintas kambarys yra tiesiog labai gerai paslėptas...

Gintaro kambario istorija buvo sudėtinga iš pat pradžių. 1699 m. Prūsijos karaliaus rūmų vyriausiojo architekto pareigos atiteko Andreasui Šliuteriui (Andreas Schlueter), o viena pagrindinių jam tekusių užduočių - karaliaus rūmų Berlyne rekonstrukcija. Nusprendęs sukurti kai ką nepaprasta, A.Šliuteris interjero apdailai naudojo gintarą, kurio niekas anksčiau tokiam tikslui nenaudojo. Įgyvendinant originalią idėją pravertė karališkoji gintaro kolekcija.

Darbui su gintaru buvo pakviestas Danijos karaliaus rūmų meistras G.Volframas. Bet darbų įkarštyje Prūsijos karalius Frydrichas I A.Šliuterį atleido iš architekto pareigų, nepatenkintas jo darbo rezultatais. Netrukus buvo atleistas ir G.Volframas. Frydrichas I manė, kad A.Šliuteris užsimojo pernelyg plačiai ir nusprendė Gintaro kabinetą įkurdinti Šarlotenburgo pilyje. Tačiau karaliui mirus ir šis sumanymas nebuvo įgyvendintas iki galo.

Naujajam monarchui Frydrichui Vilhelmui I „gintarinis palikimas“ buvo visiškai nereikalingas, todėl taip ir neužbaigto kabineto dalys buvo išsiųstos į sandėlį Berlyne.

Problematiška dovana

1716 m. Prūsijos karalius Gintaro kabinetą padovanojo Rusijos imperatoriui Petrui I, kuris labai mėgo panašius originalius kūrinius. Dovana 18 vežimų buvo nugabenta į Peterburgą. Krovinį patikrinus paaiškėjo, kad trūksta daug detalių. Taigi valdant Petrui I Gintaro kabinetas Rusijoje sumontuotas nebuvo, ir už sukrautų gintarinių pano ilgai kliuvinėjo Vasaros rūmų lankytojai.

Prūsijos karaliaus dovaną prisiminė Petro dukra, imperatorė Jelizaveta. Ji nusprendė plokštes panaudoti vienam iš Žiemos rūmų kambarių papuošti. 1743 m. atlikti šiuos darbus buvo patikėta meistrui Aleksandrui Marteliui, o viskam vadovavo vyriausiasis architektas Bartolomėjas Rastrelis. Gintaro detalių trūkumą jis papildė veidrodiniais piliastrais ir tapyba, primenančia gintarą. Bet iš Prūsijos netikėtai buvo gautas siuntinys su dalimi dingusių detalių, kurios buvo rastos sandėliuose. Tad iki 1746 metų Gintaro kambarys buvo sumontuotas ir 9 metus jame vyko oficialūs priėmimai. Paskui imperatorė įsakė perkelti kambarį į Carskoje Selo rūmus.

Jau mirus Jelizavetai, kambario išvaizda buvo pakeista Jekaterinos II įsakymu. Galutinai kambarys buvo išbaigtas tik 1770 m. Andreaso Šliuterio sumanymas pagadino nemažai kraujo ne vienos kartos rusų dailininkams ir restauratoriams.

Gintaras - apdailai labai netinkama, nepatikima medžiaga. Jai kenkė temperatūros svyravimai, apšildymas krosnimis ir skersvėjai. Todėl kambarys buvo restauruojamas 1833, 1865, 1893-1897 ir 1933-1935 metais. 1941 m. sovietų restauratoriai planavo vėl pradėti Gintaro kambario restauravimo darbus, bet jiems sutrukdė prasidėjęs karas.

Gintaro kambario pėdsakai pranyko Kionigsberge - Karaliaučiuje, dabartiniame Kaliningrade, 1945-ųjų pavasarį. Nuo tada ir prasidėjo mistika persmelkta jo dingimo istorija.

Dingęs Karaliaučiuje

Vokiečiams puolant Leningradą, pavyko išgabenti ne visas kultūros vertybes. Išmontuoti Gintaro kambariui reikėjo laiko, todėl jis buvo tiesiog užkonservuotas, apklijavus popieriumi ir vata. Puškino miestą (buvusį Carskoje Selo) vokiečiai užėmė jau 1941 m. rugsėjo 18 d., tad paslėpti Gintaro kambario nuo okupantų nepavyko. Hitlerininkai turėjo daugiau laiko kambariui išmontuoti. 1942 m. jis buvo išvežtas į Rytprūsius, kur tapo Karaliaučiaus pilies puošmena.

1945 m. balandį sovietų kariuomenė užėmė Karaliaučių, tačiau Gintaro kambario jau nerado. Hitlerininkai vėl jį išmontavo ir išsigabeno, tik dabar jau nežinoma kryptimi.

Egzistuoja dešimtys versijų, kur galėjo dingti garsusis Gintaro kambarys, ir visiškai jokios garantijos, kad jis kada nors bus surastas. Kitus septynis dešimtmečius tyrinėtojai iš įvairių pasaulio šalių ieškojo Gintaro kambario. Jo dingimo versijų buvo daugybė: buvo teigiama, kad jis galėjo būti išgabentas į Pietų Ameriką, kad šedevras pateko į amerikiečių rankas, kai kuriais duomenimis vokiečiai užkasė dėžes su kambario fragmentais Jutlandijos pusiasalio šiaurėje, pagal kitą versiją Gintaro kambarys buvo paslėptas slaptuose Karaliaučiaus pilies požemiuose.

Tačiau labai ilgai jokių daiktinių įrodymų rasti nepavykdavo, todėl daug kas manė, kad Gintaro kambarys buvo sunaikintas britų aviacijai bombarduojant Karaliaučių.

Šedevras sukurtas iš naujo

8-ojo dešimtmečio pabaigoje RSFSR ministrų tarybos nutarimu buvo pradėti Gintaro kambario atkūrimo darbai. Jie prasidėjo 1981 m. ir truko ilgiau kaip du dešimtmečius. Iš esmės menininkams teko sukurti kitą Gintaro kambarį. Buvo pasitelkta dešimtys specialistų, kambariui atkurti iš biudžeto atseikėta apie 11,5 mln. dolerių. Be to, 3,5 mln. dolerių darbams skyrė Vokietijos firma „Ruhrgas AG“.

Kai analogų istorijoje neturintis naujo Gintaro kambario kūrimo procesas įpusėjo, iš Vokietijos buvo gauta netikėtų žinių. 1997 m. ten buvo rasta florentietiška mozaika „Uoslė ir lytėjimas“, viena iš keturių, 1787 m. pagamintų Jekaterinos II užsakymu, ir gintarinė komoda, kurią 1711 m. pagamino Berlyno meistrai, ir kuri buvo vienas iš pagrindinių Gintaro kambario baldų.

Mozaika buvo konfiskuota iš vokiečio notaro, kuriam ją laikinai saugoti perdavė vokietis karininkas, dalyvavęs išvežant Gintaro kambarį iš Carskoje Selo. Notaras ją bandė parduoti, buvo teisiamas, o mozaikos teisėta savininke buvo pripažinta jo dukra. Ši atsisakė pretenzijų į gintaro plokštę ir visas teises perleido Brėmeno miestui, kuris ir grąžino ją Carskoje Selo muziejui. Oficiali radinio perdavimo ceremonija Rusijai įvyko 2000 m. balandžio 29 d. Carskoje Selo Jekaterinos rūmuose.

Specialistai, palyginę rastąsias Gintaro kambario detales su pagamintomis jį atkuriant, padarė išvadą - jos praktiškai identiškos. Tai reiškė, kad Gintaro kambario atkūrimas vyksta sėkmingai. Gintaro kambario atkūrimo darbai buvo baigti 2003 m. ir gegužės 31-ąją, švenčiant Sankt Peterburgo įkūrimo 300-ąsias metines. Tada Gintaro kambarys oficialiai atvėrė duris lankytojams, nuo 2003 m. birželio apžiūrėti Gintaro kambarį gali visi pageidaujantys.

Viso pasaulio specialistų nuomone, Gintaro kambario atkūrimas - absoliučiai unikalus projektas. Jį vykdant dailininkai restauratoriai sukūrė visiškai naujų restauravimo darbų technologijų.

O kaip originalus Gintaro kambarys? Kur jis? Lobio ieškotojai ir toliau tikrina įvairiausias versijas, tikėdamiesi vis dėlto atskleisti paslaptį. Žiniasklaidoje periodiškai pasirodo pranešimų apie tikėtiną Gintaro kambario buvimo vietą, tarp galimų paslėpto lobio saugojimo vietų minima Kaliningrado sritis, Vokietija, Lenkija ir Čekija, bet iki šiol jie nepasitvirtino.

Atkurtas Gintaro kambarys Jekaterinos rūmuose

Kaip atskirti tikrą gintarą nuo padirbinio?

Gintaro padirbiniai gali būti tokie stulbinamai panašūs į gintarą, kad apsigauti perkant - vienas nulis. Gintariniai papuošalai taip pat neturi jokių specialių ženklinimų, prabos, perkant juos nesertifikuotoje parduotuvėje, o pvz. pajūrio gatvės prekyvietėj, su pirkiniu nebūtinai gausite dokumentą, liudijantį jo tikrumą. Tad kaip atskirti gintarą nuo klastotės?

Pirmiausia, gintarui būdingas specifinis kvapas, kurį, gaminant falsifikatą, išgauti gal ir įmanoma, bet labai sudėtinga. Rankose patrynę ar pakaitinę tikrą gintarą, turite užuosti sakų aromatą. O štai padirbiniai skleis kitą kvapą - kopalas kvepės saldžiai, o plastmasė bjauriai dvoks svilinama.

Egzistuoja ir kitas būdas - jei gintaro paviršių patrynus vatos tamponėliu, suvilgytu spiritu, eteriu ar acetonu, vata prilimpa ir gabalėlis pradeda tepti - tai tikrai yra padirbinys. Visgi visi šie būdai - nors veiksmingi, bet gana sudėtingi ir gali apgadinti papuošalus, tad M. Jonaitienė demonstruoja kone paprasčiausią, nekenksmingą papuošalams ir tikrai patikimą būdą.

Inde pasigaminkite apie 30 proc. koncentracijos druskos tirpalą (druska ir vanduo). Į jį meskite gintarinį papuošalą. Jei papuošalas plūduriuoja vandens paviršiumi ar nuo dugno bando kilti viršun - tai tikras gintaras.

Muziejai

• Mizgirių Gintaro Muziejus Nidoje
• Palangos gintaro muziejus

Gintaro savybės

tags: #kur #galejo #buti #pasleptas #didysis #gintaras