Sodyba - puiki vieta ne tik poilsiui, bet ir įvairių gyvūnų bei augalų auginimui. Šiame straipsnyje rasite naudingų patarimų, kaip sėkmingai auginti šunis, muskusines antis ir net valgomuosius grybus savo sodyboje.
Šunų veislių pasirinkimas ir priežiūra sodyboje
Renkantis naują gyventoją, svarbiausia pasirinkti veislę, tinkamą jūsų gyvenimo būdui ir aplinkai, tuomet gyvūno auginimas nebus toks sudėtingas. Kiekvieno šuns vedžiojimo bei aktyvaus laisvalaikio ir fizinio iškrovimo poreikiai skiriasi. Taigi, labiau mėgstantys sėslų ir tingų gyvenimą, renkasi mažiau aktyvius šunis, o sportininkai - aktyvius ir fiziškai ištvermingus šunis.
Mopsas, nemėgstantis daug judėti, puikiai tiks gyvenantiems bute, o Labradoro retriveris geriau jausis nuosavoje valdoje ar kaime, jam reikalinga didesnė erdvė išsilakstyti. Šunų kailio priežiūra taip pat labai skiriasi. Skaliko poreikiai vieni iš kuklesnių, jeigu rinksitės šeltį ar keshondą, jų kailis reikalaus daugiau dėmesio, priežiūros bei šukavimo.
Pakalbėkime apie veisles žmonėms, kurie turi mažai ar apskritai jokios patirties neturi auginant šunis. Draugiški, trokštantys įtikti savo šeimininkui, lengviau pasiduoda dresavimui ir yra pats geriausias pasirinkimas šunų augintojų pradininkui.
Šunų veislės pradedantiesiems:
- Bostono terjeras: šie raumeningi šunys yra idealūs kompanionai. Protingi, gana lengvai dresuojami ir puikūs sargai namuose. Be galo prieraišūs ir atsidavę šeimininkui. Jų priežiūra nereikalauja daug pastangų, taigi, šis ramaus temperamento šuo turi savo gerbėjų visame pasaulyje. Bostono terjerai turi mielą snukutį, tai atsispindi ir jų charakteryje. Jie užmezga glaudų ryšį su visais šeimos nariais, yra paklusnūs ir uoliai mokosi. Šios veislės šunys gerai tinka gyvenantiems mieste, tačiau reikia turėti aumenyje, jog jiems būtina kasdien palakstyti erdviame parke ar kieme. Nėra itin atletiškas, labiau mėgsta ramiai risnoti ir tyrinėti aplinką, o blogu oru mieliau pasilieka namuose. Ar ne nuostabus kompanionas pradininkui?
- Labradoro retriveris: viena populiariausių veislių pasaulyje. Tai ištikimas šeimos šuo, puikiai tinkantys namams, kuriuose auga vyresni vaikai. Gali puikiai atlikti auklės vaidmenį ir linksmai žaisti ar lenktyniauti su vaikais. Šios veislės šunys yra lengvai dresuojami, labai mėgsta plaukioti ir dūkti didelėje erdvėje. Labradoro retriveris labiau tiks aktyvesniems žmonėms, būtų gerai jį vedžioti du kart dienoje ir leisti palakstyti dideliame parke ar sodybos kieme. Šie keturkojai puikiai prisitaiko prie aplinkos, yra uolūs mokiniai ir noriai dirba su dresuotoju ar šeimininku. Net ir namų sąlygomis šį gražuolį gana greitai išmokysite atnešti žaislą ar kamuoliuką, ramiai sėdėti ar eiti šalia parke. Kailio priežiūra labai paprasta - užtenka kelis kartus savaitėje pašukuoti.
- Šiperkė: belgų veislė išskirtiniu pavadinimu, kuris reiškia „mažasis kapitonas“. Iš pradžių ši veislė buvo vadinama „Spitske“, tikriausiai dėl to, kad kilo iš spicų vados. Šis visiškai juodas lyg angliukas šuo išsiskiria tuo, kad kai kurie šuniukai iš prigimties yra beuodegiai. Tai vienas iš labiausiai atsidavusių šunų savo šeimininkui. Šiperkė idealiai tinka žmogui, kuris gyvena vienas, kadangi su šeimininku užmezga itin glaudų ryšį. Tai budrus sarginis šuo, lengvai prisitaikantis mieste, tačiau reikalaujantis daug vedžiojimo. Itin ištikimas saviems žmonėms ir įtariai žiūri į nepažįstamus. Mėgsta garsiai loti ir visada pasirengęs pranešti apie įsibrovėlius. Rekomenduojama nuo ankstyvos vaikystės mokyti neloti be reikalo.
- Mopsas: draugiškas, santūrus ir tinkantis tingiems žmonėms. Šis draugiškas bičiulis yra puikus draugas ir gyventojas bute. Be galo mėgsta gulėti ant kelių ir jausti šeimininko švelnumą visu kūnu. Nemėgsta kelti triukšmo ir be reikalo susijaudinęs neviauksi kaip kai kurie kiti mažų veislių atstovai. Kartais gali šnarpšti. Tai labai pakantūs šunys, idealiai tinkantys šeimoms su vaikais. Lengvai dresuojama veislė. Nors ir nedideli, mopsiukai priskiriami prie itin energingų ir drąsių sarginių šunų. Mėgsta ramius pasivaikščiojimus parke ar kieme, mieliau palengva risnoja šalia. Minimali kailio priežiūra, bet reikėtų didesnį dėmesį kreipti į mitybą ir sekti, kad nenutuktų.
- Tibeto spanielis: šie maži šunys nereikalauja daug vedžiojimo, todėl tobulai tinka gyvenantiems mieste. Tibeto spanieliai labai draugiški ir paklusnūs artimai pažįstamiems žmonėms, tačiau pakankamai „kreivai“ žiūri į nepažįstamuosius. Budrus ir šaunus sargas, loja, norėdamas įspėti apie nepažįstamus jūsų kieme ar šalia durų. Puikiai prisitaiko naujose patalpose. Vienas iš didesnių minusų - gausiai šeriasi pavasarį ir rudenį. Dresuojant nesusiduriama su dideliais sunkumais, o norint palaikyti kailio grožį, reikia reguliariai šukuoti ir valyti. Užtenka kartą per dieną pavedžioti lauke.
- Šeltis: sumažinta ilgaplaukio kolio versija, labai mylima vaikų. Tai lankstus ir lengvai prisitaikantis šuo, dažnai ganydavęs avis gimtosiose Šetlando salose. Vėliau puikiai prisitaikė prie naminio gyvenimo ir tapo ištikimais keturkojais draugais. Lengvai dresuojamas, puikiai tinkantis šeimoms su vyresniais vaikais arba vienišiams. Šios veislės atstovai labai prieraišūs ir ištikimi savo šeimininkui. Tai aukšto intelekto darbinis šuo, lengvai mokosi ir paklūsta. Įspūdingas kailio spalvų margumas pavergia ne vieną šunų mylėtoją. Šeimininkui reikia būti pasirengusiam nuolat prižiūrėti ir reguliariai šukuoti vešlų ir ilgą Šelčio kailiuką, ypač rudenį ir pavasarį. Tai aktyvus šuo, jam būtina kasdien palakstyti atviruose laukuose, taip pat mėgsta gainioti kitus gyvūnus. Šuo turi pakankamai gerą apetitą ir yra linkęs nutukti.
- Keshondas: patrauklaus ir savito kailio atstovai, protingi ir puikiai sutaria su katėmis. Energingi Olandijos baržų šunys, puikiai prisitaiko ir namų sąlygoms. Nėra didelis šuo ir jam daug erdvės bute neprireiks. Dar vienas baržų laikus menantis keshondų bruožas - jie yra puikūs sarginiai šunys. Visada įspės apie besiartinančius nepažįstamus žmones. Tai ganėtinai triukšmingi šunys, dėl to reikėtų mokyti be reikalo neloti. Reikalauja dažno ir ilgo vedžiojimo, mėgsta tyrinėti aplinką ir nuolat maldauja išvedamas į lauką. Kailiukas atsparus įvairioms oro sąlygoms, ypač dažno šukavimo reikalaujantis šėrimosi metu.
- Kokerspanielis: šiuo metu pasaulyje žinomos dvi kokerspanielių rūšys: anglų ir amerikiečių. Mažai esama tokių energingų ir lengvai dresuojamų šunų kaip kokerspanieliai. Tačiau jiems reikia ypatingai daug fizinio aktyvumo ir ilgų pasilakstymų lauke. Leiskite pabėgioti be pavadėlio ir pažaiskite su juo įvairius žaidimus - šios veislės atstovas labiau tiks energingam, sportą mėgstančiam šeimininkui. Aukšto intelekto šuo stengiasi nuolat įtikti savo šeimininkui ir jo uoliai klauso. Kasdien prižiūrėkite kailį, šukuokite, išrinkite šakeles ir kitas šiukšles, prikibusias po pasivaikščiojimų lauke.
- Vipetas: tai atletiškas bėgikas, greičiausias iš visų kurtų rūšių. Tai labai aktyvus šuo, reikalaujantis daug fizinio krūvio, kuriam kasdien būtina palakstyti be pavadėlio. Bet šios veislės šunis paskutiniu metu labai dažnai renkasi butų gyventojai, nes jis neturi dažnai jaučiamo „šuns“ kvapo. Kailis švelnus ir glotnus, nereikalaujantis išskirtinės bei dažnos priežiūros. Tai be galo ištvermingas šuo, atsidavęs savo šeimininkui. Su nepažįstamais žmonėmis elgiasi itin santūriai, be pavadėlio leiskite lakstyti toliau nuo miesto, be žmonių ir gyvūnų saugioje aplinkoje. Linkęs persekioti laukinius gyvūnus. Dievina žmogaus draugiją ir mėgsta žaisti, gaudyti kamuolį ar tiesiog kartu šėlioti kieme. Dresuojant verta išmokyti pakvietus paklusniai atbėgti pas jus, taip išvengsite pabėgimo vejantis laukinį gyvūną.
- Karaliaus Karolio spanielis: puikus pasirinkimas šeimai su vaikais. Pakantaus būdo, itin prieraišūs spanieliai puikus pasirinkimas mieste gyvenantiems žmonėms. Lengvai prisitaiko prie aplinkos, nereikalauja ilgų pasivaikščiojimų, tačiau bent porą kartų į lauką išvesti reikėtų. Gana tylus, nekelia triukšmo namuose ir puikiai sutaria su kitais gyvūnais.
Šuo - ištikimas žmogaus draugas
Muskusinių ančių auginimas sodyboje
Muskusinė antis vis dažniau pasirenkama ne tik ūkiuose, bet ir mažesniuose kiemuose ar sodybose. Ji vertinama dėl ramaus būdo, tvirto kūno ir palyginti nesudėtingo auginimo. Daugelį žmonių muskusinė antis domina dėl praktiškų priežasčių - ji laikoma ištverminga, gerai prisitaikančia prie įvairių sąlygų ir nereikalaujančia sudėtingos priežiūros.
Muskusinė antis išsiskiria savo išvaizda ir elgesiu. Ji dažnai laikoma ramesne nei dauguma kitų ančių, todėl gerai tinka ūkiams, kur norima mažiau triukšmo. Išvaizdoje ryškiausias bruožas - raudonos odos ataugos aplink snapą ir akis, ypač ryškios patinams. Kūnas stambus, krūtinė plati, o kojos stiprios.
Muskusinės antys laikomos gana nepretenzingomis, tačiau tinkamos sąlygos tiesiogiai lemia jų sveikatą, augimą ir elgesį. Svarbiausia - sausas, apsaugotas būstas. Muskusinės antys nemėgsta drėgmės ir skersvėjų, todėl patalpa turi būti gerai vėdinama, bet ne perpučiama. Lauke joms reikalingas aptvertas kiemas ar ganykla, kur jos galėtų vaikščioti, ieškoti žolės, vabzdžių ir natūralaus maisto. Vanduo muskusinėms antims reikalingas gerti ir nusiprausti, tačiau didelis tvenkinys nėra būtinas. Muskusinės antys taip pat gerai toleruoja vėsesnį orą, tačiau žiemą svarbu, kad patalpoje nebūtų drėgna.
Muskusinės antys laikomos gana nereikliomis maistui, tačiau tinkama mityba turi didelę įtaką jų augimui, sveikatai ir produktyvumui. Kasdieniam šėrimui dažniausiai naudojami grūdai arba kombinuoti pašarai. Grūdai gali būti kviečiai, miežiai, avižos ar kukurūzai, tačiau svarbu, kad racionas būtų įvairus.
Labai naudinga papildyti racioną žaliuoju pašaru. Šviežia žolė, daržovių lapai, virtos daržovės ar net daržo atliekos padeda palaikyti gerą virškinimą. Jauniklių mityba šiek tiek skiriasi. Pirmosiomis savaitėmis jiems reikalingas smulkesnis, baltymingesnis pašaras, kad augimas būtų tolygus.
Naudingi patarimai šeriant muskusines antis:
- Nešerkite supelijusiu ar rūgstančiu maistu.
- Pašarą berkite taip, kad jis nebūtų nuolat šlapias.
- Žiemą papildomai duokite daugiau energijos turinčio maisto.
- Visada pasirūpinkite švariu geriamuoju vandeniu.
Muskusinės antys labai dažnai vertinamos būtent dėl gerų perėjimo savybių. Perėjimo laikotarpiu patelė pati susiranda ramią, nuošalią vietą. Tai gali būti kampas pastogėje, dėžė, statinė ar kita apsaugota erdvė. Svarbiausia, kad vieta būtų sausa, rami ir netrikdoma.
Paprastai patelė peri 15-20 kiaušinių, o perėjimas trunka apie 33-35 dienas, t. y. šiek tiek ilgiau nei daugumos kitų ančių. Išsiritę ančiukai būna gana stiprūs ir greitai pradeda judėti. Patelė juos veda, saugo ir moko ieškoti maisto. Svarbu žinoti, kad patinai perėjime nedalyvauja, o kartais net gali trukdyti.
Prieš nusprendžiant auginti muskusines antis, verta įvertinti ne tik jų teigiamas savybes, bet ir tam tikrus niuansus, su kuriais gali tekti susidurti. Vienas didžiausių muskusinių ančių privalumų - ramus būdas. Jos kur kas tylesnės nei įprastos antys, todėl puikiai tinka gyvenantiems arčiau kaimynų. Kitas svarbus privalumas - geras perėjimas. Patelės dažnai pačios sėkmingai išperi kiaušinius ir augina jauniklius, todėl nereikia inkubatorių ar nuolatinės žmogaus priežiūros.
Vis dėlto yra ir trūkumų. Įvertinus šiuos aspektus, galima lengviau nuspręsti, ar muskusinė antis tinka jūsų ūkiui ar kiemui.
Muskusinė antis - tai ramus, ištvermingas ir gana savarankiškas paukštis, puikiai tinkantis tiek mažesniems ūkiams, tiek sodyboms. Ji išsiskiria tylia elgsena, geru perėjimu ir tuo, kad nėra labai priklausoma nuo vandens telkinių. Svarbiausia auginant muskusines antis - sausa aplinka, pastovus maistas ir ramybė perėjimo metu.
Dažniausiai užduodami klausimai apie muskusines antis:
- Ar muskusinėms antims reikia tvenkinio? Ne. Joms pakanka geriamojo vandens ir nedidelio indo plunksnoms nusiprausti.
- Ar muskusinės antys triukšmingos? Ne. Jos daug tylesnės nei dauguma kitų ančių ir dažniausiai tik šnypščia.
- Kiek laiko peri muskusinė antis? Perėjimas trunka apie 33-35 dienas, šiek tiek ilgiau nei kitų ančių.
- Ar jos tinka pradedantiesiems? Taip. Dėl ramaus būdo ir gero perėjimo jos dažnai rekomenduojamos pradedantiesiems augintojams.
Muskusinė antis
Valgomųjų grybų auginimas sodyboje
Jei norite pasimėgauti grybų skoniu, visai nebūtina keliauti į mišką - sukurti grybų pievelę galima ir savo sodyboje.
Simbiozė su medžiais
Grybautojai po sėkmingos grybų „medžioklės“ nudarinėtas atliekas dažnai išverčia miške po medžiais, tikėdamiesi ateityje pasisėti vertingų grybų. Nemenčinės miškų pakraštyje sodų masyve sodininkaujanti Antanina Lunevičienė pripažino, kad tokia praktika pasiteisino.
„Labai mėgstame grybauti, todėl jau seniai nutarėme užsiveisti grybų ir savo sklype. Turėjome tikslą užsiauginti visų grybų karalių - baravyką. Ir ką jūs manote - storakočiai rudagalviai gražuoliai jau kelerius metus kelia galvas ir nukeliauja į keptuvę.“
Grybų karaliai mėgsta medžių kaimynystę, todėl Antanina net nebando jų auginti pievoje, kur gali tarpti visi kiti grybai. „Ne visuomet skubu surinkti išaugusius grybus, kartais juos palieku dėl „veislės“, kol patys sunyksta ir išbarsto sporas“, - pasakojo sodininkė.
Jos teigimu, jeigu sodyboje ar kieme auga ąžuolas, liepa, beržas, pušis ar eglė, didelė tikimybė, kad galėsite pasisėti ir kokių nors valgomų grybų. Sodininkė vadovaujasi taisykle, kad reikėtų rinkti baravykus, piengrybius ar kitus grybus, augančius po tos pačios rūšies medžiu, koks auga sodyboje ar kieme. Tuomet po tuo medžiu galima valyti surinktus grybus ar išmesti jų liekanas.
Galima paruošti grybo sporų tirpalą: susmulkinti pilnai išaugusių grybų kepurėles, suberti į vandenį ir išmaišius palaistyti medį. Patartina laistyti kiek toliau nuo kamieno. Galima kastuvu pakelti velėną ar viršutinį dirvožemio sluoksnį, kad tirpalas iškart patektų arčiau jaunų šaknų. Kitas variantas - toje vietoje grėbliu ar šakėmis pasmaigstyti dirvožemį. Procedūrą galima pakartoti. Po tuo pačiu medžiu gali augti ir ne vienos rūšies grybai.
Laistė tirpalu
Sodininkas Piotras Lečenko pasisėja grybų netoli namų ar net savo kieme. Šiaurinėje sklypo dalyje jis pasisodino medžių ir iš karto ėmė sėti gretimame miške rastus grybus. Kai kurie iš jų net buvo sukirmiję. Piotras išbandė įvairius grybų sėjos būdus: po medžiais mėtė peraugusių grybų kepurėles, laistė medžius saldžiu grybų nuoviru. Jis mielai pasidalijo savo receptu: peraugusius grybus reikia sumaigyti rankomis, užpilti 10 litrų vandens, įberti šaukštą cukraus ir palikti parai.
„Patirtis rodo, kad kazlėkams, rudmėsėms ir lepšiams būtina simbiozė su medžiais, todėl kazlėkus ir rudmėses geriausia įkurti po pušimis, o lepšius - po beržais“, - pripažino jis. Kazlėkus jam pavyko užauginti po trejų metų, po to jų derlius džiugino. Beje, šalia kazlėkų atsirado rudmėsių, kiek vėliau - lepšių.
„Kaip suprantu, grybai mėgsta kaimynystę, - pastabomis dalijosi grybų auginimo entuziastas. - Bandau auginti ir kitus grybus, pavyzdžiui, pumpotaukšlius ar pievagrybius, tačiau priešingai nei visi mano, esą pumpotaukšlius ir pievagrybius auginti paprasčiau, nes jie mėgsta sutrūnijusias, perpuvusias vietas ir mėšlo krūvas, kol kas rezultatų nematau.“
Iš miško parsinešęs keletą kelmučių, sodininkas išmėtė juos šalia mėšlo krūvos ir jau kitais metais prisirinko sveikų, tvirtų grybų. Dar po metų kelmučių buvo dvigubai daugiau.
Gan paprastai sodininkas pasisėjo kreivabudžių: nusipirko grybienos ir užtepliojo ją ant kelmais supjaustytų rąstų. „Kreivabudės mėgsta pūvančią medieną, todėl jau kitų metų rudenį nuo šių kelmų surinkau apie kelis kilogramus šių grybų derliaus“, - grybų auginimo patirtimi dalijosi P.Lečenko.
Valgomieji grybai
Auginami trumai
Lietuvos mokslininkai jau augina gurmanų vertinamą delikatesą, t. y. garsiuosius trumus - brangiausius grybus pasaulyje. Jie auga viršutiniame dirvožemio sluoksnyje, prie įvairių medžių. Trumų skonis ir kvapas vilioja viso pasaulio gurmanus. Baltojo trumo kaina siekia 7 tūkst. Eur/kg ir daugiau; juodojo trumo - iki 4 tūkst. Eur/kg, o Burgundijos trumo - apie 400 Eur/kg. Prieš 15 metų labai retas baltasis Italijos trumas buvo parduotas aukcione už 28 tūkst. svarų sterlingų (apytiksliai 33 tūkst. eurų).
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro (LAMMC) filialo, Klaipėdos universiteto bei Rygos technikos universiteto Liepojos filialo mokslininkai susivienijo bendram projektui ir įveisė šiuos grybus šešiose bandomosiose plantacijose mūsų šalyje. Tačiau, pasak šio projekto partnerio, LAMMC Miškų instituto vyriausiojo mokslo darbuotojo dr. Kęstučio Armolaičio, trumų derliaus reikia laukti ne mažiau kaip7 metus.
Nors derliaus dar nesulaukė, dr. K.Armolaitis sako, kad Burgundijos trumų įveisimas mūsų šalyje pavyko. Tačiau problema ta, kad net sulaukus derliaus tektų grybų ieškoti į pagalbą pasitelkiant kiaules ar specialiai tam apmokytus šunis, mėgstančius trumų kvapą. O kur jų rasti - vėlgi klausimas.
Garantijų nėra
Sodininkė A.Lunevičienė nori nuraminti entuziastus - svajojantiems apie grybų plantacijas gali tekti labai nusivilti. „Užsiauginti grybų sodyboje daug pastangų nereikia, tačiau neaišku, ar iš tiesų tie grybai išaugs. Būna, pili grybų atliekas, laistai, bet nėra garantijų, kad grybai išdygs, - pripažino Antanina. - Kita vertus, daugelis į mišką keliauja tikėdamiesi ne vien grybų, bet ir malonių emocijų, susiliejimo su gamta. Taip pat pastebėjau, kad mano vadinamoji plantacija, kuria taip džiaugiausi, pernelyg įnoringa - kelerius metus pasidžiaugiau derliumi, o po to viskas dingo - grybų neliko, jie išnyko kaip dūmai.“
Grybai ant palangės
Pateikiame ogorod.ru receptą, kaip užsiauginti grybų ant palangės. Ar jis pasiteisins, išbandykite patys:
Norėdami užsiauginti grybų, iš miško parsineškite 2-3 grybus, geriausia - baravykus. Grybai turi būti dideli, subrendę ir švarūs. Geriausia, jei grybas turi didelę kepurę ir daug sporų. Grybus reikia kruopščiai nuplauti ir supjaustyti mažais gabalėliais. Tuomet patartina dar kartą susmulkinti mėsmale arba peiliu. Beje, prireiks tik grybo kepurės, kur kaupiasi grybo sporų masė.
Kitas žingsnis - paruošti vandens ir mielių mišinį sėjai. 2-3 dideliems grybams reikia 50 gramų mielių ir 4 litrų vandens. Beje, laukinėje gamtoje grybai dauginasi dėl laukinių gyvūnų, kurie šiuos ėda. Agresyvioje aplinkoje, kuri sukuriama gyvūnų skrandyje, sporos suaktyvėja ir pabunda. Nuosavame kieme auginamiems grybams būtina sukurti panašią aplinką. Tam reikalingos mielės.
Procesas:
- Paimkite nedidelį dubenį ir suberkite supjaustytus ar sumaltus grybus.
- Geriausia naudoti lietaus ar šulinio vandenį, nes kitaip darbai gali nueiti perniek.
- Įdėkite mielių, viską gerai išmaišykite ir palikite 1,5-2 savaites tamsioje ir šiltoje vietoje.
- Po 2 savaičių gautą mišinį dar kartą gerai išmaišykite.
- Apie 200 mililitrų mišinio praskieskite 2 litrais vandens ir dar kartą išmaišykite. Mišinys sėjai paruoštas.
Grybams reikalinga simbiozė (stiprus ryšys su kitu augalu), todėl geriausia juos auginti vazonuose su kambariniais augalais. Patyrusių grybų augintojų teigimu, efektyviausia baravykų simbiozė su lelijomis, tačiau galima eksperimentuoti ir su kitais augalais.
Taigi, norėdami užsiauginti grybų, mišiniu palaistykite kambarinius augalus. Laistyti reikia gausiai, kad kuo daugiau aktyvių sporų patektų į žemę, iš kurios išsivysto grybiena. Sėja baigta. Dabar lieka kantriai laukti rezultato.
Grybų auginimas ant palangės