Pastaruoju metu vis dažniau keliamas klausimas, ar Lietuvoje formuojasi naujas nekilnojamojo turto (NT) burbulas. Sandorių skaičius mažai atsilieka nuo krizės laikotarpio, tačiau aktyvumas dar nereiškia burbulo formavimosi. Norint suprasti situaciją, būtina išanalizuoti kainų augimą, kredito rinkos rodiklius ir kitus svarbius ekonominius faktorius.
Kas yra kainų burbulas?
Kainų burbulas - tai situacija, kai aktyvo kaina smarkiai nutolsta į teigiamą pusę nuo jo fundamentalios vertės. Tačiau fundamentalią vertę nustatyti visuomet sunku, todėl aiškiai pasakyti, kada jau burbulas, galima tik kai tas burbulas sprogsta. Pagrindinis burbulo indikatorius visuomet bus skola, susijusi su tuo aktyvu, dėl kurio kainų burbulo sprendžiama. Kol aktyvo pirkimai finansuojami iš uždirbtų, o ne iš skolintų pinigų, tol dažniausiai augimas būna tvarus. Kai kainų burbulą išpučia skolinti pinigai, visuomet lauk bėdos, nes skolintus pinigus reikia grąžinti. Būtent taip nutiko 2008-2009 m. ir būtent toks burbulas yra itin pavojingas.
Priežastys ir veiksniai, sukėlę krizes
JAV ir Europą vis dar purto didžiausia per pastaruosius 80 metų finansų ir ekonominė krizė, kurią sukėlė menkai prižiūrima ir ydingomis paskatomis bei labai rizikingais verslo modeliais grįsta finansų sistema. Bankai ir kiti finansų tarpininkai įvairiais būdais ir priemonėmis, siekdami kuo didesnių ir greitesnių pelnų, pastaruosius keliolika metų skatino privataus sektoriaus įsiskolinimą, taip sukeldami nekilnojamojo turto, vartojimo ir lūkesčių burbulus. Centriniai bankai ir vyriausybės daugelyje išsivysčiusių šalių taip pat prisidėjo prie šio ydingo proceso.
Deja, beveik visi aprašytieji dalykai ir jų seka tinka ir Lietuvai. Nepakankamai prižiūrima ir neatsakingai veikianti komercinių bankų sistema, aplaidžiai valdomi valstybės finansai yra pagrindinės vis dar tebesitęsiančios krizės Lietuvoje priežastys. Valdžios optimizmas pastaruoju metu didžiąja dalimi susijęs ne su stabiliai atsigaunančia ekonomika, tačiau su augančiomis kainomis ir dėl to didėjančiomis PVM pajamomis į biudžetą.
Lietuvos komercinių bankų sistemos, kurioje dominuoja skandinaviški bankai, paskolų portfelis nuo 2003 iki 2008 metų kasmet padidėdavo vidutiniškai daugiau kaip po keturiasdešimt procentų. Šis augimas buvo per greitas - du kartus spartesnis nei indėlių ir net šešis kartus, lyginant su realaus BVP augimo tempu. Didžioji dalis paskolų buvo nukreipta į nekilnojamojo turto sektorių - tai lėmė nekilnojamojo turto burbulo susidarymą. Toks neproporcingas, nepatvarus ir todėl ydingas bankų paskolų portfelio augimas buvo vienas svarbiausių ekonomikos plėtros Lietuvoje iki 2008 metų vidurio veiksnių.
Lietuvos bankas pasyviai stebėjo agresyvią komercinių bankų veiklą ir jokiais veiksmais neribojo pavojingos ir žalingos šalies ekonomikai bankų paskolų portfelio plėtros, apsiribodamas formalių ir lengvai įvykdomų bankų kapitalo pakankamumo ir kitų normatyvų stebėjimu. Kad tai buvo klaidingas ir pernelyg ribotas požiūris, tame pačiame Švedijos parlamento Finansų komiteto posėdyje pripažino Švedijos komercinius bankus prižiūrinčios institucijos vadovas M. Andersonas. Jis patvirtino, kad reikia keisti bankų priežiūros sistemą bei principus. M. Andersonas taip pat pabrėžė, kad švedų komerciniai bankai nepasimokė iš panašios krizės, kuri 1990 - 1992 metais vyko pačioje Švedijoje.
Finansų ministerijos pareigūnų prižiūrima valstybės kapitalo UAB “Būsto paskolų draudimas” nepagrįstai mažomis kainomis aktyviai draudė mažas pajamas gaunančių gyventojų būsto paskolas. Taip buvo apdrausta apie keturiasdešimt tūkstančių būsto paskolų bendrai keturių milijardų litų sumai, turint viso labo trisdešimties milijonų litų dydžio kapitalą. Toks Lietuvos banko ir valdžios institucijų neveiklumas, taip pat visiems žinomas negebėjimas tinkamai valdyti viešuosius finansus, nesukaupiant finansinio rezervo 2004 - 2008 metais, iš esmės prisidėjo prie nepatvarios ir neharmoningos šalies ekonomikos plėtros minėtu laikotarpiu ir jau trečius metus besitęsiančios krizės.
Nuo 2008 metų pabaigos komercinių bankų paskolų gyventojams ir įmonėms portfelis Skandinavijos motininių bankų iniciatyva nuolat traukiasi ir tai yra esminė smarkiai sumažėjusios vidaus paklausos Lietuvoje priežastis. Paskolų portfelio prieaugio 2007 (“ekonomikos piko” metais) ir 2009 (“krizės piko” metais) skirtumas yra apie 20 milijardų litų. Toks pat šio portfolio prieugio skirtumas yra ir 2007 bei praėjusių metų, kuomet eksporto rinkos atsigavo. Tai - daugiau kaip penktadalis 2009 ar praėjusių metų Lietuvos BVP ir jokia Vyriausybės ekonomikos skatinimo programa ir eksporto plėtra nepajėgūs kompensuoti tokio komercinių bankų finansinio šoko sukeltų padarinių vidaus paklausai.
Tai, kad didžioji paskolų gyventojams ir įmonėms dalis (šiuo metu - apie 70 proc.) yra eurais, kels grėsmę paėmusiems paskolas šia valiuta ir visai šalies ekonomikai iki to laiko, kol Lietuva sugebės įsivesti eurą ne žemesniu nei dabartinis lito ir euro kursas. Paskolų išdavimas užsienio valiuta neprofesionaliems finansų rinkų dalyviams (gyventojams), ypatingai ilgam laikui ir didelėmis sumomis, turėtų būti vertinamas kaip finansinis bankų piktnaudžiavimas ir neleistinas rizikos perkėlimas.
Nuo 2008 metų pabaigos Vyriausybė jau pasiskolino apie 20 milijardų litų ir viso valdžios sektoriaus skola 2010 m. pabaigoje priartėjo 36 milijardų litų. Tai - dvigubai didesnė suma, negu optimistiškai suplanuotos šių metų Valstybės biudžeto pajamos. Šiais metais Lietuva palūkanoms apmokėti išleis beveik du kartus daugiau lėšų negu krašto apsaugai, o išlaidų palūkanoms prieaugis per 2011 - 2008 metus du kartus viršija 2010 m. Estija, nuolat vykdžiusi atsakingą viešųjų finansų politiką, 2009 ir 2010 metais, lyginant su BVP, turėjo penkis su puse karto mažesnį biudžeto deficitą, jos skola - penkis kartus mažesnė negu Lietuvos, o palūkanoms ji šiemet išleis bent šešis kartus mažiau biudžeto lėšų negu Lietuva. Milžiniški palūkanų mokėjimai, dėl to didėjantis biudžeto deficitas ir lėšų trūkumas kitoms būtinoms reikmėms, nuolatinė skolos augimo bei jos refinansavimo rizika, būtinybė didinti mokesčius ir įvesti naujus - papildoma jau kelių nekompetentingų Lietuvos vyriausybių ir Seimo kadencijų išlaikymo kaina.
Oficialus bedarbių skaičius šiuo metu vis dar viršija 300 tūkstančių - per dvejus metus jis išaugo daugiau kaip tris kartus. Tai - taip pat milžiniška problema, kuri kilo sprogus kredito ir nekilnojamojo turto burbulams. Dėl krizės vėl išaugo emigracija, dar labiau išryškėjo neigiamos demografinės tendencijos, todėl kyla reali grėsmė valstybės ateičiai bei jos gyvybingumui.
Krizės pasekmės
Vyriausybės ir centriniai bankai, bandydami gesinti šio sprogimo sukeltus ekonominius gaisrus ir gelbėdami nuo bankroto stambiausias komercines finansų institucijas, į jas bei į ekonomiką įlieja didžiulius niekuo nepadengtus finansinius išteklius. Dėl to sparčiai ir grėsmingai didėja valdžios sektorių biudžetų deficitai ir skola, ypatingai tų valstybių, kurios iki krizės viešuosius finansus valdė aplaidžiai ir netinkamai prižiūrėjo komercinius bankus. Dėl milžiniškų finansinių injekcijų ir toliau sparčiai augančios Kinijos bei kai kurių kitų besivystančių šalių ekonomikos sparčiai didėja energetinių bei maisto išteklių kainos. Finansų rinkos, gavusios milžinišką centrinių bankų finansinę injekciją, atsigavo ir investuotojai vėl gali džiaugtis dviženkle finansinių investicijų grąža.
Deja, didžiajai daliai gyventojų, kurie neturi ko investuoti ir vis dar sunkiai randa darbo, infliacija kelia tik problemas - mažėja jų perkamoji galia ir pragyvenimo lygis. Taip didžioji dalis šios krizės naštos perkeliama skurdesnėms valstybėms ir mažas pajamas gaunantiems gyventojams. Dėl to kyla socialiniai neramumai ir politinė įtampa. Taip finansų krizė transformuojasi į socialinę ir politinę.
Nuo 2008 metų pabaigos Vyriausybė jau pasiskolino apie 20 milijardų litų ir viso valdžios sektoriaus skola 2010 m. pabaigoje priartėjo 36 milijardų litų. Tai - dvigubai didesnė suma, negu optimistiškai suplanuotos šių metų Valstybės biudžeto pajamos. Skolinamasi buvo finansų rinkose labai aukštomis palūkanomis (ypatingai - 2009 metais), nors beveik visos aplinkinės šio regiono valstybės 2008 - 2009 metais sudarė skolinimosi susitarimus su Tarptautiniu valiutos fondu. Tai - bene labiausiai augęs valstybės biudžeto išlaidų straipsnis.
Oficialus bedarbių skaičius šiuo metu vis dar viršija 300 tūkstančių - per dvejus metus jis išaugo daugiau kaip tris kartus. Tai - taip pat milžiniška problema, kuri kilo sprogus kredito ir nekilnojamojo turto burbulams. Dėl krizės vėl išaugo emigracija, dar labiau išryškėjo neigiamos demografinės tendencijos, todėl kyla reali grėsmė valstybės ateičiai bei jos gyvybingumui.
Šiuo metu Lietuvos ekonomika ir viešieji finansai didele dalimi priklauso nuo dviejų finansinių išteklių srautų - nuolatinio valdžios sektoriaus skolinimosi ir ES paramos lėšų. Įskaičiavus dar apie 2-3 milijardus litų emigravusiųjų šalies piliečių lėšų pervedimus kasmet, Lietuvos ekonomika ir biudžetas kasmet yra finansuojami 15 - 18 proc. metinio šalies BVP dydžio laikinų išorinių finansų srautų. Tai - milžiniška priklausomybė. Kol kas šie pinigai palaiko ekonominį ir finansinį šalies funkcionavimą, jais dengiami biudžeto bei užsienio prekybos deficitai - taip gesinami krizės sukelti gaisrai. Šiems pinigų srautams reikšmingai sumažėjus ar nutrūkus, šalį ištiktų ekonominis ir finansinis paralyžius. Precedentas jau yra - buvusi priklausomybė nuo išorinių skandinaviškų bankų paskolų srautų ir jų radikalus pokytis 2008 metų pabaigoje.
Atskira problema yra ES paramos lėšų panaudojimo efektyvumas. Šiuo metu karštligiškai siekiama panaudoti jų kuo daugiau, nekreipiant dėmesio į ilgalaikį poveikį šalies biudžetui ir ekonomikos procesams. Valstybėje iškraipoma konkurencinė aplinka, skatinamos korupcinės bei išlaikytinių nuostatos, tačiau jokia diskusija apie tai nevyksta. Ar kas nors skaičiavo, kiek mokesčių mokėtojams kainuos išlaikyti brangias sporto arenas, infrastruktūrinius objektus ir informacines sistemas, kurie buvo ir yra finansuojami ES lėšomis.
Lietuvos politikai, 2003 metų pavasarį agituodami šalies piliečius balsuoti už Lietuvos stojimą į ES, žadėjo pigių paskolų ir paramos lėšų antplūdį, kuris padės Lietuvos ekonomikai pasivyti išsivysčiusias šalis ir pakels šalies gyventojų pragyvenimo lygį. Per beveik septynerius narystės ES metus Lietuva iš viso gavo apie 70 milijardų litų finansinių injekcijų iš kitų šalių - bankų ir valdžios sektoriaus paskolų, ES paramos, emigrantų lėšų. Kodėl, gavusi tokią milžinišką finansinę injekciją, Lietuvos ekonomika per vienerius metus (2009) pagal daugelį rodiklių smuko į lygį, kuriame buvo iki įstojimo į ES? Maža to, bendra privataus ir valdžios sektorių skola finansų sektoriui per tą laiką išaugo nuo 24 iki maždaug 100 milijardų litų ir už tai dabar kasmet tenka mokėti apie 4-4,5 milijardus litų palūkanų. Didžioji dalis šių palūkanų mokėjimų iškeliauja iš Lietuvos ir mažina taupymo ir investavimo galimybes. Išvada tokia - greitai pasiskolinti ir dovanoti pinigai nesukūrė patvarios ir visuotinės ekonominės gerovės. Vietoje to, netinkamai valdomi jie paskatino ekonominius burbulus, komercinę, politinę bei intelektinę korupciją, socialinę ir politinę degradaciją bei atskirtį ir paliko didžiulę skolos naštą.
Apibendrinant svarbiausius Lietuvos ekonomikos procesus, galima teigti, kad įstojusi į ES, Lietuva masiškai importavo pinigus ir eksportavo darbo jėgą. Abu šie procesai vyko nevaldomai, skatinami ES integracinių jėgų ir paskatų ir jau ne pirmus metus kelia pačią rimčiausią grėsmę šalies ateičiai. Komercinių bankų sistema turi didžiulę įtaką Lietuvos ekonomikai. Kuomet paskolos buvo lengvai dalijamos, ekonomika ir biudžeto pajamos sparčiai augo. Tačiau kai prasidėjo atvirkštinis procesas - paskolų portfelio susitraukimas - Lietuvą ištiko krizė.
Lietuvoje trūksta objektyvaus kalbėjimo ir diskusijų apie tikrąsias ekonomines ir finansines šalies problemas. Tiek politikai, tiek bankų atstovai, vengdami prisiimti atsakomybę dėl krizės, šiuo metu dažniausiai užsiima ekonomine demagogija, propaganda arba dalinės tiesos sakymu. Kita vertus, jaučiamas akivaizdus valdžios noras puoselėti teigiamus lūkesčius, tikintis, kad tai padės atsigauti ekonomikai. Aklas tikėjimas laisvąja rinka, skandinaviškais bankais ar ES direktyvomis yra visiškai nepagrįstas ir netgi labai pavojingas. Jis neskatina savarankiškai mąstyti, identifikuoti problemas ir jas spręsti.
Ar Lietuvoje formuojasi naujas NT burbulas?
Per pastaruosius penkerius metus nekilnojamojo turto kainos Lietuvoje, o ypač didžiuosiuose miestuose, augo tikrai sparčiai. Bet spartus augimas nėra tapatu kainų burbului. Vien tai, kad kainos auga greičiau, nei kažkas norėtų, nereiškia nieko. Svarbūs visai kiti veiksniai.
Pirmiausia reikėtų pabandyti įvertinti, ar Lietuvos NT kainos yra fundamentaliai pagrįstos. Tam galima naudoti tiek investicines metrikas, tiek palyginamąją analizę, tiek ekonominius faktorius.
Investicinės metrikos
Geriausia investicinė metrika, apibrėžianti nekilnojamojo turto kainų tvarumą, yra objektų atsipirkimas. Tai yra skaičius, parodantis, kiek metų turėsite nuomoti NT objektą, kad iš nuomos pajamų atgautumėte už jį sumokėtą sumą. Šiuo metu, remiantis „Ober-Haus“ metine analize, Lietuvoje komercinis nekilnojamasis turtas generuoja maždaug 6 proc. metinę grąžą, o gyvenamasis Vilniaus centre 4,4 proc. metinę grąžą. Tad galima daryti prielaidą, jog butų metinė grąža (vertinant ne tik sostinės centrą) sukasi apie 4-7 proc. per metus. Tai reiškia, kad bendrai NT investicijų atsipirkimas Lietuvoje siekia 15-20 metų.
Lyginamoji analizė
Žiūrėdami į lyginamąją analizę, galime vertinti, kiek turtas Lietuvoje yra brangesnis nei kaimyninėse šalyse. Lengviausia tai padaryti skaičiuojant, kiek metų vidutines pajamas uždirbantis asmuo turėtų dirbti, kad galėtų sau leisti įsigyti vidutinį butą. Vidutinis Vilniaus gyventojas vidutinį 60 kvadratinių butą 2020 m. pabaigoje galėjo įsigyti už 11,29 metų atlyginimą, Kauno už 7,65 metų, o Klaipėdos už 6,95 metų. Taline panašiai - vidutinis gyventojas dėl vidutinio buto turėtų dirbti 8,24 metų, Rygoje 13,74 metų, o Varšuvoje 11,47 metų.
Ekonominiai faktoriai
Galiausiai vertinant ekonominius faktorius, svarbiausia įvertinti atlyginimų augimą ir gyventojų pokytį. Lietuvoje Kauno ir Klaipėdos miestai per pastaruosius metus nei augo, nei mažėjo. Vilniuje gyventojų skaičius padidėjo. Tad kainoms spaudimą Vilniuje sudaro vien paklausa iš gyventojų skaičiaus augimo. Vertinant atlyginimus, Lietuvoje nuo 2016 iki 2021 m. vidutinis atlyginimas augo 58,7 proc. Nuo 2010 iki 2021 m. augimas siekė net 94,5 proc. Butų kainos Vilniuje per pastaruosius penkerius metus augo 43 proc., o nuo 2010 m. - 40 proc. Kaune per atitinkamus laikotarpius augimas siekė 61 proc. ir 49 proc., o Klaipėdoje 16 proc. ir 26 proc. Tad visur atlyginimų augimas gerokai viršijo butų kainų augimą. Tačiau esminiai skaičiai rodo, kad nekilnojamojo turto rinka, nors yra gana brangi, į burbulo teritoriją 2020 m. pabaigoje nelabai buvo įvažiavusi.
Kredito rinkos rodikliai
Kredito rinkos rodiklius verta aptarti atskirai. Nes didžiausi burbulai istorijoje susiformavo didele dalimi dėl to, kad kredito rinkose visi pasileido plaukus. Tačiau šiandien situacija kredito rinkoje nė iš tolo neprimena to, ką matėme per praeitą krizę. Dar prieš gerus dešimt metų priimti atsakingo skolinimosi nuostatai, bankų išmoktos pamokos ir virš kiekvieno vyresnio nei 20 metų galvos kabantis Didžios Finansų Krizės šešėlis iš oportunistų galvų išmušė ir norą, ir galimybes būstui skolintis neapgalvotai.
Pavyzdžiui, per 2007 metus, remiantis Lietuvos banko duomenimis, gyventojų indėliai vietinėse kredito įstaigose augo 26,5 proc. Solidu, tiesa? Žinoma, tik per tą patį laikotarpį gyventojams suteiktų paskolų kiekis nekilnojamajam turtui įsigyti didėjo net 61,81 proc.! Tad dalis gyventojų tiesiog legalizavo vokeliuose gautas pajamas ir ėjo už skolintus pinigus spekuliuoti NT rinkoje.
Nuo 2016 iki 2021 m. Lietuvos gyventojų indeliai didėjo net 70,73 proc. Gyventojų paskolų nekilnojamajam turtui krepšelis augo tik 48,27 proc. ir nė vienais metais nesiekė daugiau 9 %. Tai reiškia, jog Lietuvos gyventojai daugiau taupo, nei ima naujų paskolų būstui. Šie skaičiai aiškiai rodo, jog perteklinio kredito išdavimo, bent jau makroekonominiu požiūriu, Lietuvoje nėra.
Šie skaičiai aiškiai rodo, jog perteklinio kredito išdavimo, bent jau makroekonominiu požiūriu, Lietuvoje nėra. Tačiau nedidelių grupių ar pavienių asmenų neracionalūs sprendimai makroekonomikai retai turi rimtesnę įtaką.
| Rodiklis | Pokytis |
|---|---|
| Gyventojų indėliai | +70,73% |
| Paskolos nekilnojamajam turtui | +48,27% |
Nerimą keliantys ženklai
Visi duomenys rodo, jog iki 2020 metų didelio burbulo ženklų nebuvo. Tačiau šie metai jau nebeatrodo taip gerai. Rinkoje atsiranda tiek perkaitimo, tiek nerimą keliančių ženklų. Iki šių metų stebėtas nors agresyvus, tačiau palyginti tvarus augimas virsta noru nusipirkti būstą bet kokia kaina. Jau dabar aišku, kad pirmą 2021 m. pusmetį nekilnojamojo turto kainų augimas viršijo atlyginimų augimą. Taip pat per pirmus keturis metų mėnesius gyventojų paskolų krepšelis nekilnojamam turtui augo 4 proc., nors gyventojų indėlių augimas per tą patį laikotarpį nesiekė 2 proc.
Naujų NT, ypač gyvenamojo būsto bei sklypų, sandorių skaičius siekė rekordus, kol pajamingumas traukiasi. Tokios tendencijas nėra geros. Kol kas reikia tikėtis, kad matome tiesiog pandeminių metų pabaigos pasekmes. Tačiau jei trumpalaikė tendencija įsisuks į gyventojų fantazijas ir sukels ilgalaikius lūkesčius, tikrai gali pradėti pūstis ir naujas burbulas. Būtina atidžiai stebėti situaciją, ypač pokyčius kredito rinkoje. Nes kredito rinka geriausiai parodo, ar tikrai formuojasi burbulas, ar tai tiesiog trumpalaikis neracionalus resursų perskirstymas, kuris greitai išsivalys.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis sakė, kad burbulo ženklų Lietuvoje nėra. NT nebėra pervertintas, o gyventojai perka būstą dėl to, kad turi tam lėšų. Per pastaruosius penkerius metus gyventojai sukaupė daug lėšų. Ekonomisto teigimu, spekuliacijoms kelią užkerta Lietuvos banko patvirtintos atsakingo skolinimosi taisyklės, reikalaujančios sukaupti bent 15 proc. būsto kainos ir paskolos aptarnavimui skirti ne daugiau nei 40 proc.
Būsto įperkamumas
Butų įperkamumas Vilniuje pirmąjį šių metų ketvirtį, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, sumažėjo 3 punktais iki 128,2. Taline įperkamumas dėl ypač spartaus butų kainų augimo per metus sumažėjo sparčiau - nuo 164 iki 143,3. Tuo tarpu Rygoje gana spartus atlyginimų ir nuosaikesnis butų kainų augimas lėmė tolesnį įperkamumo augimą (nuo 148,6 iki 163,8). Tai reiškia, kad Rygoje namų ūkių pajamos buvo 63,8 proc. didesnės nei pakankamos įpirkti butą. Būsto įperkamumo indeksas, kurį „Swedbank“ skaičiuoja devyniuose Lietuvos miestuose, šių metų pradžioje rodė, kad lengviausia butą įpirkti buvo Alytaus gyventojams, kur namų ūkių atlyginimai buvo beveik 4 kartus didesni nei pakankami įpirkti 55 kvadratinių metrų ploto butą. Iš didžiųjų Lietuvos miestų įpirkti butą buvo lengviausia Kaune, kur namų ūkių atlyginimai buvo daugiau nei 2 kartus didesni nei pakankami įpirkti butą. Klaipėdoje jie buvo 76 proc.
Pamokos iš praeities
Lygiai prieš dešimtmetį pradėjo trauktis Lietuvos BVP. Po įstojimo į Europos Sąjungą teigiami lūkesčiai, finansinės paramos pliūpsnis ir per spartus kreditavimo augimas padėjo išpūsti nemažą nekilnojamo turto burbulą. Nekilnojamo turto burbulą lydėjo ir bendras vartojimo burbulas - įsigytus namus reikėto įrengti ir apstatyti, taupymo norma tapo neigiama, o gyventojų finansiniai įsipareigojimai viršijo finansinį turtą.
Šiandien matome visiškai priešingą situaciją. Valstybės finansai planuojami ir valdomi atsakingiau - šiemet jau trečius metus iš eilės Lietuvoje bus biudžeto perteklius, tai reiškia, kad išlaidos neviršys pajamų. Didelė dalis gyventojų taupo, o bendra jų indėlių suma išaugo beveik dvigubai - nuo 7 milijardų iki 12,5 milijardo eurų.
Išvados ir rekomendacijos
- Lietuvoje būtina objektyviai ištirti krizės priežastis, įvardyti atsakingas institucijas, padaryti atitinkamas išvadas ir imtis skubių veiksmų stabilizuoti šalies ekonominę bei finansinę padėtį ir užtikrinti, kad ekonomika bei finansai būtų tinkamai valdomi ateityje.
- Siekiant stabilizuoti ekonominę ir finansinę padėtį šalyje, jau dvejus metus buvo būtina (ir šiuo metu - taip pat) lygiagrečiai dirbti keturiomis kryptimis - mažinti nedarbą.
Kas yra būsto burbulas? | „Kas tai?“ paaiškinimai
tags: #krize #ir #nekilnojamas #turtas