Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams yra vienas iš nuosavybės ribojimo atvejų, reglamentuojamas tiek nacionaliniais, tiek tarptautiniais teisės aktais. Lietuva besąlygiškai ratifikavo Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvenciją bei jos pirmąjį protokolą, kuriame nustatytos nuosavybės apsaugos garantijos ir įtvirtintos sąlygos, kuriomis remiantis pateisinamas nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams. Nepaisant to, kad nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindai nustatyti LR įstatymuose, visuomenėje nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams laikomas ekstremalia situacija.
Straipsnio tikslas - išanalizuoti nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams institutą Lietuvoje, atsižvelgiant į Konstituciją, Civilinį kodeksą, Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvenciją bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.
Tyrimo objektas yra nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindai ir sąlygos, įtvirtintos Lietuvos ir tarptautinėje teisėje, bei jų taikymo praktika.
Darbo tikslas - išanalizuoti nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindus, jų turinį bei sąryšį, siekiant atskleisti teisėtą nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams.
Mokslinio tyrimo metodai: sisteminės analizės, lyginamasis metodas. Juo remiantis analizuota nuosavybės samprata, nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams institutas, lyginimas minėto instituto reglamentavimas Lietuvoje su reglamentavimu Vakarų Europos valstybėse teisėje ir Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniu. Lyginamojo metodo problematiškumas pasireiškia terminologiniai Konvencijos vertimo į kitas kalbas skirtumais.
Nuosavybės Samprata Lietuvos ir Europos Teisėje
Pirmame skyriuje aptariamas Lietuvos, atsižvelgiant į Europos valstybes, nuosavybės sampratos (nuosavybės teisės objekto ir nuosavybės teisės turinio) reglamentavimo ypatumai. Šiame skyriuje taip pat analizuojama Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl nuosavybės objekto ir nuosavybės teisės turinio įtakos konstatuojant nuosavybės teisės pažeidimą.
Užsienio valstybių civilinės teisės įstatymais nuosavybės teisės objektas apibrėžiamas įvairiai. Kaip antai, Pranckūzijos CK nuosavybės teisės objekto turinys apima kelias reikalavimus. Pirmoji ir labiausiai įprasta nuosavybės teisės objekto reikalavimas yra daiktai, kurie naudojami žmogaus poreikiams tenkinti - tai yra kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai (PCK 518 ir 528 straipsniai). Antroji reikalavimas apima teises, kurios sukuria tuos daiktus, tai yra tos teisės, kurios turi vertę ir kurios nėra daiktai (pranc. les biens). Šios nekilnojamiesiems daiktams), 529 straipsnyje nurodytos komercinis įmonės akcijos (teisės susijusios su kilnojamaisiais daiktais). Šia nuosavybės objekto koncepciją, įtraukiant ir prievolines teises.
Belgijos CK 529 str. nuosavybės teisės objektams inter alia priskiria kilnojamuosius daiktus pagal įstatymus - veiksmus ir prievoles, kurie pagal prievolės įvykdymo objektą yra pinigų sumokėjimas bei veiksmus ar interesus finansinėse, komercinėse ar gamybos bendrovėse ir nekilnojamuosius daiktus, kurie yra bendrovės nuosavybė. 1964 m. CK nuosavybės teisės objektu pripažino daiktus, kitas materialias gėrybes. Pagrindinis kriterijus priskiriant daiktą nuosavybės teisės objektu yra jo materialumas.
Daiktas suprantamas kaip materialaus pasaulio dalykas, galintis tenkinti materialinius ar kultūrinius žmogaus poreikius. Daiktą kaip materials nuosavybės objektą patvirtina ir E. Suchanovas ,,nuosavybės teisės objektu gali būti prekinę formą turintis darbo produktas, kuris yra kieno nors pasisavintas ar ,,įjakovotas į gamtos kaip gamybos proceso rezultatas.
Remiantis 1964 m. CK, nuosavybės teisės objektu yra tik daiktas, kuris dažniausiai vadinamas turtu. Tačiau turto sąvoka minėtame CK neatskleista. Remiantis sisteminės analizės metodu, galima teigti, kad daiktas sutapatinamas su turtu. Šiuo toks objektas jau nebegali tenkinti vien materialinius ar kultūrinius poreikius. Šiuo minėtą pavyzdžiuose konteineriuose saugomos kenksmingos atliekos ar reikalavimas atlyginti žalą dėl kenksmingų atliekų paplitimo aplinkoje jau nebeapima materialinis kultūrinių poreikisų tenkinimo kriterijaus ir išeina iš daikto, kaip materialaus pasaulio dalyko sampratos.
Naujajame CK įtvirtinta pliuralistinė doktrina civilinės teisės objektų atžvilgiu. CK 1.97 straipsnyje įtvirtinta norma ,,Civilinės teisės objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksms rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės.
Analizuojant CK normas akivaizdus daikto kaip turto ir turtinis teisis išskyrimas įvairiuose CK straipsniuose. Remiantis CK sistemine analize, darytina išvada, kad nuosavybės teisės objektu yra ne tik daiktas, bet ir kitas turtas. Kyla klausimas ar turtas laikytinas nuosavybės teisės objektu, ar jis įgauna atskirą kategoriją. Dviprasmybę nagrinėjant nuosavybės teisę pastebi ne vienas autorius nuosavybės teisę pagal CK priskiriant daiktinei teisei, o ją sutapatinant su daiktu. Kaip nurodo V. Pakalniškis ,,tokie prieštaravimai atsirado tikriausiai todėl, kad atskirs Civilinio kodekso knygų projektų rengėjams įtakos turėjo skirtingos nuosavybės teisės doktrinos. Jau romėns teisė pripažino ,,res incorporales, nematerialius objektus, turtines teises. Pagrindinis kriterijus nematerials objektų atskiriant nuo materialaus - galimybė pastarąjį paliesti.
Šiuo asmens poreikius. įant civilinei apyvartai ir sudėtingėjant gamybai, iškilo poreikis palengvinti tiek daikto, tiek turto judėjimą, įvedant dirbtinį konstruktą - nematerialius objektus. Kaip nurodo V. Poziciją dėl nematerialis daikts kaip nuosavybės teisės objekto nagrinėja CK Pirmosios knygos komentatoriai ,,siauruoju požiūriu sąvoka ,,turtas reiškia daiktą ar daikts visumą. Šiuoju požiūriu ,,turtas - tai ir daiktai, ir turtinės teisės bei pareigos, išimtinės teisės ir panašiai.
Šio ekonominę vertę pripažinimas nuosavybės teisis objektu ir neįvertinant daikto teisinės prasmės paneigia Vakarų Europos valstybių civilinės teisės objektų sampratą ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje įtvirtintą nematerialaus objekto sampratą. Tai patvirtina ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo: ,,pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio nuostatas ginamos teisės objektu gali būti bet koks turtas, atitinkantis ekonominės vertės ir realaus egzistavimo kriterijus, į kurias ieškovas turi teisėtą lūkes.
Šioje byloje Europos Žmogaus Teisių Teismas išskyrė nuosavybės (angl. possession, pranc. Šiuo nuosavybe Konvencijos pirmojo protokolo pirmojo straipsnio prasme. Byloje Azinas v. Cyprus ieškovas buvo pašalintas iš Nikosijos valstybės tarnybos. Šis bei piktnaudžiavimo valdžia. Pagal Kipro Valstybės tarnybos įstatymą dėl pašalinimo iš valstybės tarnybos ieškovas neteko teisės į visas privilegijas, susijusias su pensija. Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad ,,teisės į pensiją Konvencija negarantuoja.
Byloje Stretch v. Šius efektyviai naudotis nuosavybės teise. Priešingai, viltis pripažinti išlikusią seną nuosavybės teisę, kurią ilgą laiką nebuvo įmanoma efektyviai įgyvendinti negali būti laikoma nuosavybe Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme. Be to, nuosavybe negalima pripažinti sąlyginio reikalavimo, kuris nustoja galios dėl to, kad neįmanoma įgyvendinti reikalavimų.
Byloje Kopecky v. Slovakia ieškovo (Kopecky) tėvas 1959 m. buvo pripažintas kaltu dėl tuo metu neteisėtai laikoms numizmatinės vertės auksinis ir sidabrinis monets, kurios buvo konfiskuotos. Remiantis nacionaliniais įstatymais, kilnojamsjs daikts restitucija yra galima, jei asmuo nurodo, kur yra nuosavybė. Kopecky nesugebėjo įrodyti, kad jo tėvo monetos vis dar yra išlikusios. Teismas, nepaisydamas sąlygos, nurodytos nacionaliniuose įstatymuose, neįvykdymo, priėmė sprendimą, kad ieškovas neteko nuosavybės Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme. Šioje nuomonėje trys teisėjai konstatavo, kad nuosavybės teisė nebuvo pažeista, dėl negalėjimo nurodyti kur yra nuosavybės objektas.
Šioje byloje formuluojama, kad sąlygos, nurodytos nacionaliniuose įstatymuose neįvykdymas, nėra pagrindas atsisakyti ginti nuosavybės teisės objektą, pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio normas. .Įvertinus Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtas bylas dėl nuosavybės teisės pažeidimo ir gynimo, paminėtina, kad nuosavybe Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme laikoma nekilnojamojo daikto vertės sumažėjimas dėl ekspropriacijos leidims išdavimo ir uždraudimo statyti, betono maišyklė, prievolės įvykdymo užtikrinimo teisė, teisė patekti prie savo teritorijos ar ja naudotis ir kt.
Šiau Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Chasagnou and others v. France dėl nuosavybės teisės pažeidimo ieškovo reikalavimo teisei uždrausti medžioti jo teritorijoje nesuteikė nuosavybės statuso, o ją nagrinėjo priklausomai nuo ieškovo nuosavybės teisės į žemę. Šiu paminėtina Tre Traktörer Aktiebolag byla, kurioje Teismas licencijai prekiauti alkoholiniais gėrimais nesuteikė nuosavybės statuso, o licenzijos atėmimą siejo su materialiu pagal prigimtį daiktu.
Teisę į pensiją (paskirtą ir mokamą) - nuosavybės teisės objektą pripažino Konstitucinis Teismas, ,,paskirta ir mokama senatvės pensija yra saugoma ir ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Konstitucinis Teismas, pripažindamas teisę į pensiją ir ,,turtinius aspektus nuosavybe, priešingai nei Europos Žmogaus Teisių Teismas nedetalizuoja, ką apima ,,turtiniai aspektai, ar jie kaip nuosavybės teisės objektas yra sinonimas turtui, nurodytam CK 4.38 str. Be to, Konstitucinis Teismas šiame nutarime, nors ir remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, nenurodo kokiais kriterijais remiantis ,,turtiniai aspektai pripažįstami nuosavybės teisės objektu. Šios firmos santykius su klientais ir veiklos ryšius, turtinio pobūdžio reikalavimo teisės, reikalavimai išmokėti išlaidas susidariusias vykdant įsipareigojimus pagal sutartį, teisę į pensiją, atsiradusią dėl darbo, teisę į senatvės pensiją.
Ši tik materialiais daiktais. CK turto nebetapatina tik su materialiais daiktais, o apima ir turtines teises. Šiau remiantis CK atskirs institutų sistemine analize, liko daug nesuderinamums tarp daikto, turto ir turtinis teisis sampratos. Nacionaliniai teismai, priešingai nei Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdami bylas dėl nuosavybės teisės gynimo nepateikia kriterijs, kurias remiantis turtines teisės yra ginamos pagal nuosavybės teisės apsaugos normas.
Nuosavybės samprata yra neatsiejama nuo nuosavybės teisės turinio analizės. Šis teisis sąrašu. Šiu būdu, tiek kiek tai nėra draudžiama įstatymais ir reglamentais. Tokio reglamentavimo pasekoje nuosavybės teisė apima savininko išimtinę teisę į daiktą, kuris yra nuosavybės teisės objektas. Šisjs asmens teisėms. Šis nuosavybės teisės turinio reglamentavimas paremtas nuosavybės teisės savybėmis: ,,pirma, tai teisė į daiktą - nuosavybės teisės objektą, antra, tai absoliutinė teisė - pagrindinė savybė gauti iš daikto bet kokią naudą, kurią jis gali suteikti. Nuosavybės teisė suteikia jos savininkui visumą galimybis veikti daiktą: teisę jį naudoti (usus), teisę gauti iš jo pajamas (fructus) ir teisę juo disponuoti (abusus). Šia, daiktinė teisė yra išimtinė teisė - savininkas gali uždrausti visiems kitiems asmenims gauti naudą iš daikto savybis.
1964 m. Šios nuosavybės buvimą, savininko nuosavybės teisės turinį reglamentavo per savininko teisis triadą ,,valdyti, naudoti ir disponuoti. Ši nuosavybę. Priėmus naująjį CK, nuosavybės teisės turinio reglamentavimas nesikeitė, nepaisant to, kad savininko teisis triada jau nebeatitiko rinkos poreikis.
Nuosavybės Ribojimas - Nuosavybės Paėmimas Visuomenės Poreikiams
Antrame skyriuje apibendrinamas nuosavybės ribojimo - nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams reglamentavimas Lietuvoje, iškeliamos pagrindinės teisinio reguliavimo problemos. Atskirai kalbama apie nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams sąlygas - teisėtumo kriterijus, ,,visuomenės poreikio sampratą, proporcingumo principą, įskaitant teisingą atlyginimą už paimamą nuosavybę. Šiame skyriuje taip pat analizuojami Europos valstybių nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams reglamentavimo ypatumai.
Šiame skyriuje analizuojama nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams instituto taikymo problemos. Problematišką teisėtumo kriterijaus bei visuomenės poreikio sampratos taikymą Lietuvos teismų praktikoje.
Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams reglamentuojamas ne tik nacionaliniais, bet ir tarptautiniais teisės aktais. Lietuva be išlygų ratifikavo Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvenciją bei jos pirmąjį protokolą, kuriame nustatytos nuosavybės apsaugos garantijos ir įtvirtintos sąlygos, kuriomis remiantis pateisinamas nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams. Nepaisant to, kad nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindai nustatyti LR įstatymuose, visuomenėje nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams laikomas ekstremalia situacija. Svarbus proporcingumo principas, tiek nuosavybės ribojimo pagrindai. Vienas iš nuosavybės ribojims - nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams.
Civiliniame kodekse (CK) nustatyti nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindai. Tačiau Lietuvos teisės aktuose nėra įtvirtintos ,,visuomenės poreikio sąvokos turinys; pateiktas sąrašas atvejų, kuriems esant nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams yra pateisinamas, sudarant prielaidas sąrašo plėtimui. Aktualumo principo. Nesant apibrėžtos ,,visuomenės poreikio sąvokos, praktikoje kyla problems nustatant ,,visuomenės poreikį.
Dažnai pasitaiko situacijos, kuomet priimamas sprendimas paimti nuosavybę vykdymo sąlygos - per kaimyno sklypą tiesiamas kelias ar magistraliniai vamzdynai. Nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams institutas Lietuvoje menkai nagrinėtas. Nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindai įtvirtinti Lietuvos įstatymuose ne visiškai atitinka Vakarų Europos valstybėse nustatytus nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindus ir Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnyje antrąja taisykle ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nustatytus nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindus.
Augant nekilnojamojo turto kainoms daugėja pardavėjo inciatyva nutraukiamų preliminariųjų pirkimo ir pardavimo sutarčių. Ką tokiu atveju daryti pirkėjui, kuris pasirašė sutartį, sumokėjo avansą, užpildė paraišką būsto paskolai gauti ir mintimis jau persikraustė į savo naujus namus? Žlugęs planuotas sandoris neretai atneša neplanuotų išlaidų, mat rasti alternatyvą gali būti ir sudėtingiau, ir brangiau.
Įsigyjant būstą pasirašomų dokumentų pavadinimai gali skirtis (rezervacijos sutartis, avansinis susitarimas, preliminarioji sutartis), teisiniu požiūriu pavadinimas nėra svarbus, svarbu yra jo turinys. Tačiau preliminariosios sutarties sudarymas nėra garantas, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta. Kokiais gynybos būdais galės pasinaudoti pirkėjas priklausys nuo to, ką jis galės įrodyti dokumentais ir faktinėmis aplinkybėmis. Dažniausias kelias - pareikalauti to, kas aiškiai numatyta sutartyje: avanso grąžinimo ir netesybų.
Visų pirma, pirkėjas gali papildomai reikalauti, kad jam būtų atlyginamos išlaidos, patirtos rengiantis sudaryti sutartį (pvz. tuo pačiu metu jis sudarė sutartis su trečiaisiais asmenimis dėl būsto remonto ar įrengimo ir dabar teks jas nutraukti sumokant netesybas). Teismas vertina, ar pirkėjas tikrai patyrė realius kaštus dėl to, kad sandoris neįvyko. Netiesioginės ar pernelyg nutolusios išlaidos (pvz.
Pirkėjas taip pat gali reikalauti atlyginti kainų skirtumą (vadinamoji prarasta galimybė), kai dėl pardavėjo nesąžiningo derybų nutraukimo pirkėjas neteko galimybės sudaryti sutartį su kitu pardavėju, anksčiau pateikusiu konkretų kainos pasiūlymą, bet kuris per protingą terminą vėliau sudarė kitą, pakeičiantį sandorį. Tokiais atvejais prarastos galimybės piniginė vertė apskaičiuojama lyginant šių sandorių kainas, t. y. palyginant trečiojo asmens, su kuriuo pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl pardavėjo nesąžiningo derybų nutraukimo, siūlytą sandorio kainą ir kainą, už kurią per vėliau pirkėjas (per protingą terminą) sudarė pagrindinę sutartį.
Dar vienas gynybos būdas - nustačius, kad pardavėjas būstą už didesnę kainą pardavė trečiajam asmeniui, gali būti reikalaujama priteisti pardavėjo gautą naudą. Civiliniame kodekse yra atskirai reglamentuota būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo ir pardavimo sutartis, kuomet fizinis asmuo (vartotojas) iš verslininko įsigyja dar statomą būstą.
Nepastatytą būstą įsigyjantis pirkėjas turi žinoti, kad preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutarties išskirtinumas yra tas, kad be kitų civilinių teisių gynimo būdų pirkėjas gali reikalauti, kad pardavėjas prievolę įvykdytų natūra. Tačiau ir ši gynybos priemonė nėra absoliuti. Ji gali būti neveiksminga tais atvejais, kai, pvz., turtas jau yra perleistas trečiajam asmeniui.
Jeigu vystytojas ar pardavėjas nutraukia preliminariąją sutartį, pirmiausia nereikėtų skubėti pasirašyti dokumentų, kuriais pirkėjas atsisako pretenzijų ar prisiima kaltę mainais į pinigų grąžinimą. Paprašykite nutraukimo priežastį nurodyti raštu (prašymą irgi pateikite raštu) ir rinkite visus įrodymus, kurių gali prireikti gynybai teisme - išsaugokite susirašinėjimą, banko sprendimus dėl finansavimo, mokėjimų dokumentus. Teismams svarbūs yra įrodymai apie realią žalą, patirtą dėl nesąžiningo pardavėjo. Svarbu pagrįsti ir nuostolių dydį, ir jų tiesioginį ryšį dėl pardavėjo kaltės nutrūkusio sandorio.
Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis
Apibendrinant, nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams yra sudėtingas teisinis procesas, reikalaujantis atidaus įstatymų ir teismų praktikos analizės. Svarbu užtikrinti, kad šis procesas būtų vykdomas griežtai laikantis teisės aktų, gerbiant asmens nuosavybės teises ir užtikrinant teisingą kompensaciją.
tags: #konstitucijos #str #del #turto #paemimo