Galimos civilizacijos degradavimo priežastys

Galbūt trečias klausimas daugeliui nekyla, bet faktai verčia susimąstyti.

Apie tolimus šumerų laikus mums labai trūksta informacijos, kadangi tai netgi ne istorija - tai priešistorė. Vienos tokios valstybės - civilizuoto miesto (Ūro) įkūrėjai buvo šumerai. Jeigu žinotume iš kur atėjo šumerai ir kaip jie pasiekė tokį žinių, kultūros ir gamybos lygį tuomet viskas būtų aišku.

Vienas seniausių rašytinių šaltinių - Biblija sako, kad Dievas ne tik sukūrė žmogų, bet ir paruošė jam Rojaus sodą. „VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Pradžios 2. 8.) Šiandien, pragmatiškame mokslo amžiuje, daug kas mano, kad Rojaus sodas tėra legenda, alegorija, padavimas ar fantazijos vaisius.

O kas būtų atsitikę su žmogaus vaiku jeigu jį supančioje aplinkoje žmogui tinkamų pavyzdžių nebūtų buvę? Štai ką byloja tikrų „mauglių“ istorijos. Vaikai nuo mažens augę laukinėje gamtoje tarp žvėrių (vilkų, šunų ar beždžionių) staugė, lojo ar ūkčiojo, bet ne kalbėjo. Jie plėšė nuo savęs drabužius, veržėsi į laisvę ir nepripažino žmonių maisto.

1800 metų sausį Averono apylinkėse buvo sugauta būtybė, kurios tik išvaizda priminė žmogų. Tai buvo 11 - 12 metų berniukas. Jo elgesys bylojo, kad jam svetima viskas, kas žmogų skiria nuo gyvūno. „Averono laukinis“ tapo visos Prancūzijos sensacija. To meto didžiausias autoritetas psichiatrijos srityje F. Pinelis ištyrė berniuką ir konstatavo, kad jo jutimo organai neišsivystę, judesiai nekoordinuoti, kalbos nėra nė užuomazgų, o svarbiausia - jis neturėjo protinių gebėjimų.

F. Su tokia diagnoze nesutiko Žanas Itaras. Jaunas medikas nusprendė įrodyti, kad lavinant berniuko pojūčius, ugdant žmogiško elgesio ir bendravimo normas laukinį galima padaryti pilnaverčiu žmogumi. Tačiau po penkerių metų titaniškų pastangų Itaras pasiduoda...

Žymi lietuvių kilmės mokslininkė Birutė Galdikas 1971 metais išvyko į Indonezijos Borneo salą tyrinėti orangutangų. Ten gimė jos sūnus Bintis. „Aplink save matydamas vien orangutangus, berniukas vis labiau ėmė mėgdžioti jų elgseną, veido mimikas, pamėgo laipioti į medžius. Apsilankęs psichologas patarė Bintį išvežti.“ (Lietuvos rytas. 2000 m. rugsėjo 9 d. Nr.

Oksaną Malają, gimusią 1983 m. lapkričio 4 d. aptiko 1991 metais atkampioje Ukrainos TSR vietovėje, griūvančioje fermoje. Valdžios atstovams iš pirmo karto jos net pagauti nepavyko - apgynė ją auginę šunys. Pagauta ir uždaryta izoliatoriuje ši būtybė bejėgiškai gulėjo ant grindų, tačiau kai prie jos kas nors artinosi, ji rodė dantis ir grasinančiai urzgė.

Laukinukė judėdama keturiomis lengvai užšokdavo ant kėdės ar stalo. Atsidūrusi tarp žmonių Oksana galėjo pasakyti tik „taip“ arba „ne“ - užtat gerai lojo. Oksaną Malają apgyvendino Odesos protiškai atsilikusių vaikų globos namuose. Viso kolektyvo pastangomis mergina išmoko skaityti, truputi rašyti, skaičiuoti iki dvidešimties. Ji jau geba nusiprausti, išsivalyti dantis, apsitarnauti, o svarbiausia, normaliai bendrauja su žmonėmis, nors gyvūno instinktai tebėra giliai įsišakniję. Tačiau ja besirūpinanti gydytoja sako, jog maža vilties, jog Oksana kada nors galės gyventi savarankiškai. (Pagal Liudmilos Tribušnajos 2001 m.

Berniukas iš Ugandos, Džonas Sibunija, kurį laiką augo džiunglėse tarp žaliųjų beždžionių. Nors vėliau jį daug ko mokė, Džono gebėjimas pačiam kalbėti ir suvokti kitų kalbą buvo labai ribotas. Ištyrus jo smegenis kompiuteriniu tomografu paaiškėjo, kad toje vietoje kur turėjo būti kalbos sritis, yra tamsi dėmė.

Niaurobiologas Džei Geit šią anomaliją aiškino stipriu smūgiu į galvą. Iš tikrųjų tai vaiko smegenų raidos sutrikimas atsidūrus netinkamoje aplinkoje. Smegenų sritis, atsakinga už kalbą nesusiformuoja savaime, vien tik pagal DNR informaciją. Ar Jūs kada nors susimąstėte, kodėl nėra kalbančių kurčiųjų, o yra tik kurčnebyliai (nieko negirdintys ir visiškai nekalbantys)??

Atsakymas labai paprastas, jeigu vaikas negirdi kalbančių žmonių, tai jo smegenyse negali susiformuoti kalbos sritis, anksčiau sakydavo kalbos centras. Negalios atveju įsijungia kompensaciniai mechanizmai. Taigi, sveikas (girdintis) žmogaus vaikas kalbančių žmonių informaciją natūraliai kaupia savo smegenų žievės pokyčiais, formuojančiais taip vadinamą kalbos (44 arba Broca) sritį (žemėlapį)!!

Štai kodėl iš prigimties kurčias yra ir nebylys, nors jo balso aparatas yra visiškai veiksmingas. „Tik gimus mūsų smegenų žemėlapiai yra tarsi juodraščiai, tarsi eskizai, kuriems trūksta detalių ir diferenciacijos. (...) Nuostabiausia tai, kad kritiniu laikotarpiu smegenų žievė tokia plastiška, kad jos struktūrą keičia kiekvienas naujas dirgiklis.

Toks jautrumas leidžia kūdikiams ir mažiems vaikams kritiniu kalbos (ir visų kitų įgūdžių - aut. past.) laikotarpiu atskirti naujus garsus ir žodžius be jokių pastangų, tiesiog klausantis, kaip kalba tėvai. (...) Praėjus kritiniam laikotarpiui, vaikai, kaip ir suaugusieji, žinoma, ir toliau gali mokytis kalbų, tačiau tam reikalingos pastangos ir dėmesys.“ (Doidge N. Save keičiančios smegenys. V., 2012. P.

„Ericas Kendelis buvo pirmasis parodęs, kad mokantis keičiasi tam tikrų neuronų struktūra ir tarp jų esantys sinapsiniai ryšiai. Jis pirmasis pademonstravo, kad mums formuojant ilgalaikius prisiminimus keičiasi neuronų anatominė forma ir didėja jų su kitais neuronais turimų sinapsinių ryšių skaičius. Už šį darbą 2000 metais jis buvo apdovanotas Nobelio premija.“ (Ten pat. P. Iki tol „mokslininkai tikėjo, kad vienintelė galimybė smegenims pakeisti savo struktūrą yra rūšies evoliucija, kuri daugeliu atvejų gali užtrukti daug tūkstančių metų.

Pasak moderniosios Darvino evoliucijos teorijos, naujos biologinės tam tikros rūšies smegenų struktūros galimos tik dėl mutacijų, kurios nulemia genofondo variacijas. Jei šios variacijos naudingos išgyvenimui, tikėtina, kad jos bus perduotos ir kitoms kartoms.“ (Ten pat P.

Subrendusio žmogaus kalba ar bet kuri kita jo veikla vaiko atžvilgiu yra pavyzdys (pagal Šv. Raštą - dvasia). Tik vaiko smegenų ir pavyzdžių sąveikoje susiformuoja smegenys, kurios užtikrina kalbėjimą, rašymą, skaičiavimą, gebėjimą piešti, groti ar šokti... Taigi, žmogaus kūdikis neturi genetinės informacijos nei apie save, nei apie savo paskirtį. Šią jam gyvybiškai ir emociškai svarbią informaciją jis turi gauti iš aplinkos.

Paprastai tariant žmogaus negimsta nei medžiotoju, nei žemdirbiu, nei dainininku... nei apskritai žmogumi. Tai pati bejėgiškiausia būtybė, nenulaikanti savo didelės galvos ir nežinanti kokiu būdu jai skirta judėti. Tai mažiausiai savarankiškam gyvenimui paruoštas organizmas, visiškai nepritaikytas gyventi pasaulyje be žmonių!!

Žmonės, nors ir paveldi unikalią prigimtį, gali tapti tobulais tik jų atžvilgiu tobuloje aplinkoje, kurioje yra dieviško gyvenimo ir bendravimo vienas su kitu pavyzdžiai. Tik ten, kur jie gaus teisingą informaciją apie save ir pasaulį. Tam tikslui Dievas ir įkūrė Rojaus sodą, kur „išminties ir žinojimo juos pripildė, gera ir pikta jiems nurodė.“ (Šventasis Raštas. V.,1998. Sir 17.

Ar yra pagrindo teigti, kad žmogus plito iš civilizuotos terpės, t. IX a. viduryje atrastas neandertalietis iš pradžių laikytas tai nepasisekusiu Dievo kūriniu, tai šiuolaikiniu žmogumi, suluošintu ligų ir smurto, arba vienu iš gorilų.

„Kromanjoniečio atradimas sukėlė visuotiną atodūsį (...) Tie, kurie buvo pasiruošę pritarti žmogaus giminės senumui, bet negalėjo susitaikyti su mintimi apie giminystę su neandertaliečiu, džiaugsmingai paskyrė jam vietą žmogaus genealogijos medyje.“ (Prido T. Kromanjonskij čelovek. M., 1979.

Kromanjonietis - charakteringas šiuolaikinio tipo žmogaus atstovas. Jo kakta - statmena ir aukšta, smakras - smarkiai išsišovęs priekin, akys - šalia viena kitos, nosis - siaura ir smarkiai atsikišusi nuo neaukšto veido plokštumos, dantys - maži, lygūs, „nuostabiai talpi kaukolė. (...) Kromanjoniečių iš Mentonijos grotų ji siekia nuo 1715 cm3 iki 1880 cm3 (šių dienų žmogaus tik apie 1450 cm3, aut. past.).

Kromanjoniečio ūgis, nustatytas pagal ilguosius Kromanjono I skeleto kaulus, gigantiškas - 182 cm (...) Ūgio duomenys pagal kitų suaugusių vyrų skeletus: Kaviljono - 179 cm, Barma Grande II - 182 cm, Bauso- da-Tore II - 185 cm, Barma-Grande I - 193 cm, Vaikų grota - 194 cm.“ (Roginskij J. J., Levin M. G. Antropologija. M., 1978. P.

2013 metų žurnale Iliustruotoji istorija Nr. 9 yra straipsnis Neandertaliečiai buvo stipresni, protingesni ir tvirtesni.., tačiau mes išlikome, o jie IŠNYKO. Kodėl protingesni? Straipsnio autoriai remiasi tuo, kad neandertaliečiai turėjo truputi didesnes smegenis nei šiuolaikinis žmogus. Pvz., apie 1400 cm3 neandertaliečių ir apie 1360 cm3 mūsų pagal Sylvia S. Mader. (Biologija. I knyga. V., 1999. P.

Galbūt straipsnio autoriai ne viską žino arba kažko nenori žinoti. Atkreipkite dėmesį kokio dydžio smegenis ir ūgį turėjo mūsų tikrieji protėviai. Šis faktas rodo, kad žmogus, išėjęs iš Rojaus sodo, laukinėje gamtoje ne tobulėjo, bet degradavo!! Apskritai nei smegenų tūris, nei smegenų masė negali būti intelekto matais.

Archeologai kromanjoniečiais vadina žmones, gyvenusius Prancūzijos pietvakariuose maždaug prieš 10-35 tūkst. metų. Plačiąja prasme šiuo pavadinimu apibūdinami visi šiuolaikinio tipo žmonės, gyvenę bet kurioje Žemės rutulio vietoje. Jie dar buvo vadinami neoantropais - naujaisiais žmonėmis arba Homo sapiens sapiens. Neandertaliečius vadino paleoantropais - senaisiais žmonėmis arba Homo sapiens.

Netrukus antropologai atrado kromanjonietį. Jų nuostabai paaiškėjo, kad tai nebuvo primityvus laukinis, o tikras menininkas, muzikantas, astronomas, matematikas, išradėjas, konstruktorius, dizaineris, statybininkas, žemdirbys, rašto pradininkas... atrodantį taip, kaip mes su jumis ir dar šiuolaikiškiau...

Įvairiose geografinėse platumose kromanjoniečiai pasirodė skirtingu laiku. Viena seniausių datų - maždaug 39 600 m. pr. Kr. Tokio senumo kromanjoniečio kaukolė rasta Nia oloje, esančioje Kalimantano saloje (Indonezija). Apie 1830 metus dėka Čarlzo Lajelio geologinių sluoksnių nuoseklaus formavimosi teorijos galutinai pripažįstamas mūsų giminės senumas.

Kodėl tokių meno galerijų priskyrimas tiems, kurie medžiojo mamutus, gyveno gamtos statinių prieglobsty... buvo priimtas kaip pats įžūliausias iššūkis XIX a. pabaigos nuoseklios evoliucijos filosofijai. Prancūzijos, Vokietijos, Švedijos, Norvegijos ir Anglijos mokslininkai 1880 metais Lisabonoje vykusiame kongrese vieningai teigė, jog piešiniams ne daugiau kaip 20 metų.

Dėl tokios neteisybės buvo kalti ne tik kabinetiniai mokslininkai, bet ir patys priešistoriniai dailininkai. Jie gebėjo užfiksuoti tokius gyvūnų judesius, kuriuos mes šiandien pamatytume tik sulėtintuose kino kadruose. Jie mokėjo pasigaminti įvairių spalvų mineralinius dažus, kurie pastovaus požemių klimato sąlygomis puikiai išsilaikė dešimtis tūkstančių metų.

Nepatikėję akivaizdžiais „trogloditų“ sugebėjimais ekspertai kibo prie visko: kodėl piešta tokiose nuošaliose ir sunkiai prieinamose vietose, kodėl požeminėse meno galerijose nėra nei laužų, nei deglų pėdsakų, kodėl naudotasi teptukais? Didžiausią nuostabą kėlė įvairiaspalviai (polichrominiai), apimtį perteikiantys piešiniai, neretai įkomponuoti į natūralų arba dirbtinį reljefą.

Kodėl mokslininkus taip šokiravo paleolito meno lygis? Ogi todėl, kad kūryba palaipsniui prastėjo, o paleolito pabaigoje ir visai sunyko. „Kur kas primityvesnis, lyginant su paleolitiškuoju, Europos neolitiško meno vaizdas glumina mūsų menotyrininkus, linkusius šią aplinkybę nutylėti.

Matyt, meno vystymosi tam tikro nuosmukio pripažinimas plintant žemdirbystei ir gyvulininkystei, mūsų teoretikų manymu, prieštarautų marksizmui.“ (Formozov A. A. Očerki po pervobytnomu iskustvu. M., 1969. P. Kromanjoniečių menas iš pat pradžių buvo tobulas, o vėliau primityvėjo.

„Viršutiniame paleolite (prieš 10-40 tūkst. metų - aut. past.) nei Vengrijoje, nei Kaukaze, nei Vidurinėje Azijoje menas nesivystė. (...) Nė vienas Sibiro ar Uralo piešinių negali prilygti Lasko ar Altamyros freskoms. Ne tik paleolito, bet ir neolito laikotarpiu nei Rytų Europos, nei Šiaurės Azijos senovės menininkai neįvaldė polichromijos ir tapybos metodais neperteikė apimties.“ (Ten pat. P.

Tiek realistiniai, tiek simboliniai modernistiniai kromanjoniečio meno kūriniai prilyginami didingiausiems kada nors pasaulyje sukurtiems meno šedevrams. Pvz., oficialiai patvirtinus Altamyros originalumą, jos lubos tapo žinomiausiomis tarp visų pasaulio plafonų po vatikaniškų Mikelandželo šedevrų. Bet ir po to kromanjonietis dažniausiai laikytas primityviu laukiniu, gyvenančiu urvuose.

1923 metais rusų archeologas P. P. Jefimenka, tirdamas paleolito kultūrinius sluoksnius, atkreipia dėmesį į radinių koncentravimąsi apie židinius. Pagaliau „drabužių rekonstrukcija sudavė triuškinantį smūgį „dvokiančių skūrų“ teorijai. Tai buvo patogūs, elegantiški kailių arba odos kostiumai (...) S. A. Semionovo laboratorijoje Leningrade (dabar Sankt Peterburgas - aut. past.) nustatyta, jog norint pagaminti sungiriečio I drabužio papuošimą iš 3 500 karoliukų, reikėtų darbuotis ištisus metus po septynias valandas per darbo dieną.“ (Sungir. Antropologičeskije issliedovanija. M., 1984. P. 9. Skyrelio autorius O. N.

Jau aišku, kad kromanjoniečio įrankius, ginklus ir apyvokos reikmenis galima laikyti primityviais tik naudojamų medžiagų atžvilgiu. 1963 metais Sibiro filialo Humanitarinių tyrimų skyriaus aspirantas Borisas Aleksėjevičius Frolovas (vėliau tapęs mokslų daktaru), tirdamas ornamentus ant senojo akmens amžiaus instrumentų, nustatė, kad jau to meto žmonės ne tik mokėjo skaičiuoti, bet ir sudaryti Mėnulio bei Saulės kalendorius.

Kai, pagrįstas tvirtais apibendrinimais, jaunojo mokslininko straipsnis gulėjo ant akademiko A. P. Okladnikovo stalo, į Novosibirską atėjo amerikiečių profesoriaus H. Moviuso laiškas. Mokslininkas pranešė, kad jo mokinys A. Maršekas, tyrinėdamas paleolito dirbinių ženklus, pastebėjo grafiškai užfiksuotus mėnulio ciklus. Skaičių ženklai kromanjonietį dvasinėmis savybėmis ir intelektualumu daro lygų savo tolimam palikuoniui - šiuolaikiniam sapiensui.

XX a. septintajame dešimtmetyje sovietiniai antropologai pripažino, kad pagal materialinį ir kultūrinį palikimą, medžiokliškus sugebėjimus ledynmečio epochos žmonės stovėjo aukščiau už IX a. Jau pasigirdo nuomonių, jog mes galėtume būti kromanjoniečių protėviai, jog savo estetiniais jausmais ir protu nepakilome iki jų lygio.

„Be abejonės, kromanjoniečiai buvo šiuolaikinio žmogaus protėviai. Aišku, jog jie gyveno taip seniai, kad naudojo akmeninius įrankius ir medžiojo gyvūnus, išnykusius planetoje priešistoriniais laikais. Ir vis tik jie neatrodė tokie senoviški ir tokie nepanašūs į mus, kad galėtų paneigti biblinį pasakojimą apie žmogaus kilmę.“ (Prido T. Kromanjonskij čelovek. M., 1979. P.

Lyginant su neandertaliečiu, kromanjonietis, vieno antropologo žodžiais, buvo priešistorinių žmonių Apolonas. Šiuolaikinis žmogus neginčytinai galėtų būti kromanjoniečio protėviu.

Svarbūs skirtumai tarp neandertaliečių ir šiuolaikinių žmonių:

tags: #kokie #gali #buti #prie #dzei