Koks yra geras mokytojas? Esminės savybės ir įtaka mokiniams

Niekas neabejoja pedagogo vaidmens svarba, nes būtent mokytojas kuria, formuoja ir augina mūsų visuomenės ateitį. Tačiau kokiomis savybėmis turi pasižymėti tas kuriantis pedagogas ir kas nutinka, kai mokytojas praranda jautrumą?

Lrytas.tv laidoje „Nauja diena“ pristatydami mokytojo rinkimus, projekto organizatoriai ne tik pasidalino įsimintiniausiomis nominantų istorijomis, bet ir apžvelgė šalies švietimo aktualijas. Pasak jų - pagrindinis šio projekto tikslas pasidžiaugti švietimo bendruomene ir garsiau kalbėti apie švietimo aktualijas bei problemas.

Lrytas.lt vystymo vadovė Greta Ališauskaitė-Bagušauskienė laidoje „Nauja diena“ kalbėjo, kad projektas rengiamas ketvirtus metus, o švietimo problemų ir aktualių temų kasmet tik daugėja. Švietimui portalas skiria išskirtinį dėmesį, todėl šiais metais pirmą kartą organizuojame ir didžiausią švietimo konferenciją skirtą švietimo lyderiams. Konferenciją „Švietimo kodas“ vainikuos Lietuvos mokytojo apdovanojimai.

Kaip ir praėjusiais metais, kartu su Miša Jakobu bei kitais komisijos nariais, rinksime ir apdovanosime pačius geriausius šalies mokytojus, kuriuos siūlo ne tik mokyklos, bet ir mokiniai, jų tėvai, plačioji visuomenė. Jie ne visada randa laiko pasigirti, pasidžiaugti savo darbais, o šis projektas būtent ir parodo, kokie tie žmonės yra nuostabūs“, - kalbėjo G.Ališauskaitė-Bagušauskienė.

Lrytas.lt vystymo vadovė pabrėžė, kad renkant Lietuvos mokytoją bus atsižvelgiama ne tik į patiktukų skaičių. Projekte pusę balsų lems visuomenės balsai, kitą pusę balsų pridės komisija - taip išrinksime devynis pačius geriausius, vadinamus Lietuvos mokytojus“, - aiškino G.Ališauskaitė-Bagušauskienė.

Kas yra geras pedagogas?

Paklaustas, kas yra geras pedagogas, „Lietuvos mokytojas 2024“ komisijos narys Miša Jakobas kalbėjo, kad geras mokytojas yra tas, kuris visą savo gyvenimą gyvena su pedagogine sąžine.

Pedagogas geras tada, kai jis vaikams yra geras savo širdimi ir dvasia, kai supranta mokinį, jo vietą ir jį ruošia gyvenimui. Mokytojas su mokiniu gyvena dvylika metų ir paruoštą, turintį savo pasaulėžiūrą, žinantį, kas bus ar kas vyks bent rytoj, išleidžia toliau į pasaulį.

Mokytojas yra tam, kad mokytų vaiką kaip ir kuo gyventi, kuo būti. Tai labai atsakinga profesija. Jeigu esi savo srities specialistas, jeigu esi drąsus pavadinti save mokytoju, manau, kad tai yra labai atsakinga ir rimta, juk atsakai už vaiko ateitį“, - dėstė M.Jakobas.

G.Ališauskaitė-Bagušauskienė pabrėžė, kad projekto metu būta ne vieno ypatingo atvejo. Pats mokytojas mums skambino ir labai dėkojo, kad yra galimybė dalyvauti projekte. Jis yra iš regiono ir niekada neįsivaizdavo, kad gali pakliūti į tokį projektą, gauti tiek dėmesio.

Pedagogas sakė, kad tiesiog kiekvieną dieną dirbo savo eilinį darbą. Mokytojui buvo labai smagu, kad kažkas jį pastebėjo ir mokiniai nori ypatingai padėkoti. Jo istorija maža, bet tokia jautri pedagogo reakcija, kad kažkas išvis gali būti nominuotu, o dar ir laimėti yra ypatinga.

Tapęs laimėtoju jis nuoširdžiai apsiverkė, dėkojo mums, savo bendruomenei, daug dėmesio sulaukė ir regione. Tai yra ir paskatinimas jaunam žmogui, kad jis neturi bijoti rinktis mokytojo darbo. Taip, ši profesija yra labai sudėtinga ir atsakinga, tačiau ir labai vertinama visuomenėje“, - pasakojo portalo lrytas.lt vystymo vadovė.

G.Ališauskaitė-Bagušauskienė sakė, kad žurnalistikos pamokas yra vedę ir patys lrytas.lt žurnalistai, todėl nuoširdžiai pripažino, kad būti mokytoju yra itin sunku. Jos teigimu, labai sunku ne tik sukontroliuoti pamoką, bet pagalvoti, kad mokiniui reikia į galvą įdėti ir žinias, todėl už šią profesiją norisi vien dėkoti.

Svarbiausios gero mokytojo savybės

Kalbėdamas kiek švietimo sistemoje dalykų priklauso nuo mokytojo arba jo vadovo M.Jakobas sakė, kad iš karto vadovais netampama. Svarbu būti asmenybe, suprasti, kad klasėje tavęs laukia įvairūs mokiniai, o tavo užduotis yra juos visus patraukti į savo pusę.

Svarbu, kad mokiniai klausytų, ką tu sakai, kad jie vertintų tavo žodį, tavo sakinį, kad suprastų, jog jiems esi reikalingas. Jei esi paprastas, neįdomus, bus neįdomu ir toje pamokoje. Kentės ir mokomas dalykas, ir vaikai, ir apie tave kalbės tėvai.

Būti savo srities specialistu reiškia papasakoti vaikams ką tu pats esi patyręs, ko vakar klauseisi, ką vakar skaitei, ką girdėjai ir tai perteikti pamokos metu. Laiko užtenka viskam, reikia tik noro.

Mokytojai turi apie tai žinoti ir pasistengti, kad vaikams būtų įdomu toje klasėje ir mokykloje“, - įsitikinęs pedagogas. Tuo tarpu, pasak M.Jakobo, ugdymo įstaigos vadovas yra tas žmogus, kuris savo rankoje neša vėliavą.

Paskui save jis turi vesti visą bendruomenę įskaitant ir mokytojus. Vadovas yra idėjų generatorius, kuris sako: „Paskui mane, mano kolegos“, - sakė pedagogas.

Autoritetas yra tas mokytojas, kuris moko savo pavyzdžiu, o ne prašymais, liepimais, nurodymais, moralais. Toks mokytojas, pamatęs šiukšlę, pats ją paims ir išmes, o ne lieps tą padaryti mokiniui. Autoritetas yra tas, kuris kryptingai mokiniui padeda siekti savo tikslų, kartu su juo ieško sprendimų, kartu su vaiku mokosi.

Dabartinėje mokykloje didelė problema yra mokytojų darbo krūvio ir atlyginimų neatitikimai. Pedagogams sakoma, kad gali uždirbti daugiau dirbdami viršvalandžius, bet taip gresia perdegti. Pusantro etato dirbantis mokytojas yra pervargęs, išsekęs, jam sunku laviruoti tarp darbo ir šeimos.

Kai vaikai mato nelaimingą mokytoją, ir patys taip jaučiasi. Pirmiausia mokytojai turi gerai jaustis darbe. Be abejo, turėjau mokytoją - autoritetą. Tai buvo klasės vadovė, ją labai vertinau ir gerbiau, nes jos žodžiai atitikdavo veiksmus.

Mokytojo profesija buvo prestižinė sovietiniais laikais. Dabar sugrąžinti šitai profesijai prestižą turi būti valstybės interesas. Reikėtų nustatyti taisyklę, kad mokytojas visada teisus. Antras punktas, jeigu mokytojas neteisus, skaityti pirmą punktą.

Mokytojas turi atrodyti sveikas, tvarkingas nuo išorės iki kalbos, išmanyti dėstomą dalyką. Juk jis ne vien mokslo žinias perduoda. Man tikras autoritetas buvo lietuvių kalbos mokytoja Rita Tėvelytė tuometėje Panevėžio 6-ojoje vidurinėje. Aš labai gerai rašiau rašinius. R. Tėvelytė gal ką nors manyje įžvelgė, jaučiau jos palaikymą.

Mokytojas iš didžiosios raidės pirmiausia yra žmogus, savo gyvenimo vertybes perduodantis mokiniams. Vedlys, sudarantis sąlygas kiekvienam vaikui patirti ugdymosi džiaugsmą. Mokyklą baigiau prieš 14 metų. Tada mokytojus vertinome pagal jų griežtumą.

Švietimo įstaigos negauna tiek lėšų, kad spėtų su atsinaujinančiomis priemonėmis. Taip pat ne visi tėvai linkę palaikyti mokytojus. Kartais net prie vaiko pasakomas negatyvus požiūris į mokytoją.

Mokytojo asmenybė yra esminis dalykas, įtraukiantis vaiką į pamoką arba atvirkščiai - nuo jos atstumiantis. Humanistinio ugdymo atstovai yra tvirtai įsitikinę - koks mokytojas, tokia ir jo pedagogika, koks mokytojas - tokia ir jo pamoka.

Mokytis mokyti - privaloma

Vienintelis kelias į tobulą pedagogiką yra mokytojo saviugda, t. y. kiek pats mokytojas pasiruošęs mokytis. Norėdamas mokyti, pirmiausia pats turi nuolat mokytis, įsitikinusi Vilniaus humanistinės mokyklos direktorė Sonata Petraitienė.

Pavyzdžiui, lituanistai dažnai kalba, jog yra labai didelė problema, kad lietuvių kalbą ir literatūrą mokyklose dėstantys pedagogai apsiriboja tik tomis knygomis, kurios yra nurodytos programoje, ir jokios kitos knygos neatsiverčia, niekuo savęs nepraturtina, nieko nepaieško. Viena didžiausių problemų ir yra mokytojo saviugdos stoka“, - sako edukologė.

Neretai tas nenoras mokytis kyla, kai susiduriama su valstybės nurodymais „iš viršaus“, kad pedagogas privalo tam tikrą valandų skaičių per metus skirti kvalifikacijos tobulinimui. Numatyta, kad mažiausiai penkias valandas per mokslo metus privaloma išnaudoti profesiniam tobulinimuisi. Iš esmės tai nėra blogai, tačiau visi formalūs reikalavimai ir nurodymai neretai įgauna iškreiptą formą.

Pavyzdžiui, pedagogas sudalyvauja renginyje, paskaitoje ar seminare, gauna tai įrodantį raštą, pažymėjimą, užsideda pliusiuką ir tuo viskas baigiasi. Šia prasme mokytojai tampa panašūs į mokinius. Pedagogai dažnai piktinasi, kad vaikai sukčiauja per atsiskaitymus ar nori išvengti tam tikrų užduočių, apgaudinėja mokytojus, kad atliko darbą, tačiau atlieka tik formaliai - labai panašūs procesai vyksta ir tarp pedagogų. Mokytojai lygiai taip pat keliauja paviršiumi, nesigilina, kokių kursų ir kodėl jiems reikia.

Įvairiose įmonėse savęs vertinimo procesas yra visiškai normalus. Jis padeda pamatyti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, parodo, kuriose srityse reikia tobulėti ir kokių priemonių reikia, siekiant tapti geresniu savo srities specialistu. Pedagogai tokių vertinimų labai bijo ir labai jiems priešinasi.

Todėl itin svarbu skatinti mokytojus mokytis, priminti, jog tai yra profesija, kur nauja informacija ir žinios atsiranda ne dienomis, o valandomis. Vadovėliai sensta, mokslas keliauja į priekį, kai kurias žinias jau reikia praplėsti, papildyti, nes atsirado naujų mokslinių faktų, o vadovėliai dar neperrašyti naujai. Nuolatinis mokymasis yra pedagoginio darbo specifika, tačiau jokia prievarta to neįmanoma pasiekti.

Ragina palikti mokytojus ramybėje

S. Petraitienė sako, kad pedagogų pasipriešinimą naujovėms nulemia pati švietimo sistema, kuri veikia ne taip, kaip turėtų.

Sistema labai dažnai suvokiama kaip represyvi. Pati esu bendravusi su ministerijoje dirbančiais žmonėmis, valdininkais, kurie organizuoja švietimo sistemos darbą. Nei vienas iš jų nėra nusiteikęs priešiškai mokytojo atžvilgiu, mokinių atžvilgiu, nei vienas nenori pakenkti ar sąmoningai sukurti neveikiančią sistemą. Visi turi labai gerų ketinimų. Visi nori, kad mokyklos tobulėtų, kad mūsų nacionalinių pasiekimų lygis būtų kaip Suomijoje, Singapūre ar Estijoje.

Pastaraisiais metais dar nesu girdėjusi idėjos, kuriai visi plotų. Atnaujinamos programos - lyg ir reikia, bet visi piktinasi, kad bus dar blogiau. Apie visas tokias idėjas dažniausiai girdisi tik negatyvių atgarsių. Dalis žmonių nesupranta, kam to reikia arba kaip tai bus realizuojama. Pati sistema yra labai prieštaringa ir valdininkai yra pasmerkti, kad ir kokią pažangiausią idėją bepasiūlytų, mokyklos pasitinka jas labai priešiškai“, - sako Vilniaus humanistinės mokyklos vadovė.

Tačiau kaip spręsti šią paradoksalią situaciją? S. Petraitienė mano, kad sprendimas - labai paprastas. Mano pasiūlymas būtų palikti mokytoją ramybėje. Jeigu būtų įmanoma palikti mokytojus ir mokyklą ramybėje su milžinišku pasitikėjimo avansu, kad, pažindami savo vaiką, savo klasę, savo bendruomenę, jie galėtų kylančias ugdymo problemas spręsti patys geriausiu būdu, kuriuo jie gali, daug kas pasikeistų.

Pasipriešinimas ir kyla dėl to, kad nuolat yra nuleidžiamos naujos tvarkos, kažkas keičiama, kažkas netinka ir perdaroma vėl kitaip. Per visas grandis yra labai didelė kontrolė, keičiami nurodymai ir tada tos apatinės grandys ima priešintis bet kam. Jos nori ramiai gyventi, jos nebenori pokyčių, reformų. Jos nori tiesiog atsikvėpti, ramiai duoti sau laiko refleksijai ir pradėti ramiai dirbti“, - neabejoja edukologė.

Ši sistema lyg ir deklaruodavo mokytojo iniciatyvą, bet drauge tą iniciatyvą suvaržydavo. Atkūrus nepriklausomybę, dalis pedagogų laukė proveržio, galimybių laisvai kurti. Tačiau problema yra ta, kad kurti gali tik aukšto sąmoningumo žmogus, kuris supranta, jog jis prisiims atsakomybę už savo veiklą, vadinasi - negalės bet kaip dirbti.

Pedagogas būtent ir yra atsakingas ne mokyklos direktoriui, ne vadovui, o vaikui ir jo šeimai. Mokytojas neturi galvoti, kaip direktoriui pateikti pagražintus vaikų pasiekimus, kad tik šis galvotų, kaip puikiai pedagogas dirba ir kokia šauni viena ar kita klasė. Pedagogo atsakomybė yra siekti kiekvieno konkretaus vaiko geriausių individualių rezultatų.

Suvaržymai žudo kūrybos laisvę

Mokytojo profesija yra kūrybinė. Pedagogas panašus į aktorių, kūrėją, nes jo vidiniame pasaulyje gimsta kiekvienos pamokos provaizdis. Mokytojas viduje kuria vaidmenį, žino, kad jis įžengs į sceną ir turės parodyti visą spektrą savo veikėjo charakteristikų. Mokytojas, net grįždamas iš darbo į namus, vaikščiodamas miesto gatvėmis, labai dažnai savo galvoje nešiojasi būsimos pamokos provaizdį. Kokią pamoką jis sukurs? Kaip reikia ją praturtinti? Kaip patobulinti? Kodėl vienai klasei pamoka pavyko labai gerai, o kitai - nepavyko? Kaip reikėtų ją pakeisti?

Pamoka yra kaip kūrinys. Joje yra ir įžanga, ir kulminacinis momentas, atomazga. O geriausia atomazga yra tuomet, kai, pasibaigus pamokai, pribėgę mokiniai padėkoja už pamoką. Kūrybiniam darbui taip pat reikia labai daug laisvės. Suvaržyti menininkai niekada nebūtų sukūrę šedevrų, kuriais ir šiandien žavimės. Mokytojams taip pat reikia labai daug laisvės, erdvės tobulėti, nuolat turtinti savo vidų, vaikščioti į parodas, skaityti, lankyti muziejus, keliauti po pasaulį.

Net atostogų išvykę, pedagogai neretai iš jų lagamine persiveža stiklainį su dykumos smėliu. Atnešę mokiniams, parodo, kad tai yra tikrasis Sacharos dykumos smėlis.

Gero pedagogo savybės

Bet koks turėtų būti geras pedagogas? Žinoma, jis turėtų būti kompetentingas savo srityje, pasižymėti punktualumu, darbštumu ir atsakingumu. Tačiau šios bendrosios savybės yra tik piramidės viršūnė.

Egzistuoja aprašų, kuriuose yra nurodomos savybės, kokiomis turi pasižymėti tam tikros srities pedagogas. Humanistai vartoja subjektyvaus mokytojo lauko terminą. Skamba truputį mistiškai, tačiau turbūt kiekvienas vaikystėje yra tą subjektyvųjį lauką patyręs. Visi pamename mokytoją, kurį gerbėme, tikėjome, kurio pamokoje nebūdavo beveik jokių elgesio nesklandumų. Vaikai tokio mokytojo klausosi, supranta jo humoro jausmą, užsimezga puikūs, šilti santykiai su vaikais. Tačiau ką tokio turi tas mokytojas, kad jam taip gerai sekasi? Dažniausiai toks pedagogas turi įvairiausių savybių rinkinį, kurios ir sudaro jo subjektyvųjį lauką.

Lygiai taip pat egzistuoja mokytojas, kuris nesąmoningai ištransliuoja, kad jo galima nepaisyti, nuolat keičia pamokos planą, vertinimo kriterijus, iš vaikų jaučiamas susierzinimas jo atžvilgiu, klasėje vyrauja chaosas ir nesusikalbėjimas. Tai irgi yra subjektyvusis laukas, kurį tas mokytojas sukūrė.

Geras mokytojas taip pat privalo pasižymėti pedagoginiu optimizmu. Tai požiūris, kad jei vaikas dabar kažko negeba, jis vis tiek sugebės. Galbūt ne rytoj, bet po pusės metų tikrai. Kol kas vaikas kažko negeba, bet mokytojas gali jam padėti pasiekti tiek, kiek leidžia jo prigimtis. Labai blogas mokytojų bruožas, kurie nuolat bamba nesuprantantys, kaip vaikai nesugeba įsisavinti informacijos, kodėl nesugeba vieno ar kito dalyko.

Kita labai svarbi savybė, kuria turėtų pasižymėti geras mokytojas, yra kuriančioji kantrybė. Ji yra susijusi su optimizmu ir reiškia, kad mokytojas nesusierzina, kai vaikui nepasiseka, jis gali kad ir tūkstantį kartų paaiškinti tą patį dalyką ir žodžio „kantrybė“ nesieja su kančia, iškentėjimu. Kuriančiosios kantrybės pamatas yra tikėjimas vaiko jėgomis kartais net labiau, nei jis pats tiki savimi. To rezultatas - mokinys galiausiai išmoksta, jam pavyksta.

Dar vienas mokytojo darbe itin reikalingas bruožas yra humoro jausmas. Jie daug kartų susiduria su žmogaus netobulumu, daug kartų išgyvena nedėkingumą savo atžvilgiu. Ir dėl to yra apsišarvuojama tam tikru šarvu, kuriuo ir tampa cinizmas, sarkazmas bei ironija.

Jei tik mokytojas pajunta savyje nors krislelį cinizmo, reikia skubiai galvoti apie poilsį, perkrovą, sveikatinimą. Humoro jausmas yra būtinas, jis gelbsti daugelyje gyvenimo situacijų, bet vaikų atžvilgiu humoras turi būti švelnus. Jis neturi būti kandus ir pašiepiantis. Reikia suprasti ir vaikų juokus. Suaugusiam jie gali atrodyti lėkšti, paviršutiniški, bet jei tu iš širdies pasijuoksi kartu su vaikais, kartais net iš savęs ir iš savo kai kurių dalykų neišmanymo, tai bus labai sveika visiems. Aš kartais tikrai pastebiu, kad jei mokytojas mažai juokiasi, jis nėra labai tikęs pedagogas. Mokykla yra ta vieta, kur nuolat turėtų skambėti juokas. Be to, juokas yra sveikatos šaltinis, todėl juoktis - labai labai svarbu“, - neabejoja S. Petraitienė.

Nejautrumo pasekmės gali būti tragiškos

Mokytojo darbas - labai sunkus emociškai, todėl geras pedagogas turi gebėti pažinti ir save bei pasižymėti nepriekaištinga savikontrole. Priešingu atveju stresas, neigiamos emocijos gali būti išlietos ant niekuo dėtų vaikų. Kartais tokie dalykai gali turėti net tragiškų pasekmių.

S. Petraitienė sako, kad šis atvejis atskleidžia, kuo gali baigtis pedagogo jausmų atbukimas ir nejautrumas vaiko atžvilgiu. Yra labai paprastas dalykas - tai jautrumas vaiko atžvilgiu. Pamačius, kad mergaitė pargriuvo, tu turėjai prieiti, padėti, galbūt paėjėti kartu su ja, nes po fizinio krūvio staiga visiškai sustoti negalima. Iš vienos pusės, man gaila ir pedagogės. Ji turėjo patirti daug blogų dalykų savo gyvenime, kad tapo tokia nejautri. Tačiau toks nejautrumas vaiko, žmogaus atžvilgiu yra vienareikšmiškai nepateisinamas ir neatleistinas. Ir jei mokytojos kaltė bus įrodyta, ji jokiu būdu nebegali dirbti šio darbo.

Mokytoju iš pašaukimo save vadinantis G. Grėsius šį darbą dirba jau trylika metų. Istorijos ir pedagogikos bakalauro bei žurnalistikos ir medijų analizės anglų kalba magistro studijas baigęs Gediminas sako, kad mintis tapti mokytoju gimė treniruojant vaikus žaisti golfą:

Golfas man parodė, kokį pažinimo džiaugsmą galiu suteikti vaikams. Tada ir gimė mintis rinktis mokytojo kelią. Artėjant studijų pabaigai informavau mokyklos direktorę, kad ketinu išeiti iš trenerio pozicijos ir ieškoti mokytojo darbo, o ji man pasiūlė pasilikti. Taigi baigęs magistro studijas pradėjau dirbti mokytoju.“

tags: #koks #turi #buti #geras #mokytojas