Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė: kelias į lietuviško teatro ir kultūros atgimimą

Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė mums žinoma kaip pirmojo lietuviško spektaklio - Juozo Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“ - režisierė ir pagrindinio vaidmens atlikėja. Kaip viena pirmųjų lietuvių profesionalių aktorių. Kaip daugelio dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės Lietuvos žymiausių kultūros ir meno veikėjų bičiulė. Tai liudija knygos, laikraščiai, laiškai, prisiminimai.

Venclauskių namai Šiauliuose

Tačiau ne tik Šiaulių kultūrinis gyvenimas buvo artimai susijęs su jos vardu. Ji buvo ir... K. Venclauskis - ne tik vienas žymiausių ir gabiausių Lietuvos advokatų. Bene tiksliausiai S. Ir K. Išvaizdūs, pasakų pilį primenantys namai.

Lyg filme matau čia įsukantį Žemaitės brikelį, sodelyje su šeimininkais besišnekučiuojantį P. Višinskį, Joną Biliūną, Juozą Miliauską-Miglovarą, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Joną Jablonskį, Gabrielių Landsbergį-Žemkalnį, Vaižgantą, Lazdynų Pelėdą, Antaną Vienuolį, Marceliną Šikšnį-Šiaulėniškį, namų teatro dalyvių - vaikų pasirodymą bekonsultuojantį Vydūną. Neretai ir išvystu. Tai visai mažą mergaičiukę, išbėgančią iš gretimais stovėjusio namo, kurio jau nebėra, tai dailią panaitę, pro vartelius palydinčią P. S. Jakševičiūtė čia ir gimė.

Ankstyvasis gyvenimas ir tautinis sąmoningumas

Buvo 1874 metų vidurvasaris - liepos devintoji. Galėjo taip ir neatsitikti: jos tėvas - bajoras Jonas Jakševičius dalyvavo 1863 metų sukilime ir mirties bausmės išvengė tik gerų žmonių dėka. Žandarų pagautas, buvo vedamas su grupe sukilėlių sušaudyti. Pasinaudojęs pro šalį ėjusia žydų laidotuvių procesija, paspruko.

Stanislavos mama - Marija Jakševičienė buvo tikra žemaitė, kilusi nuo Pavenčių. Tai buvo laikas, kai Šiauliai įėjo į carinės Rusijos Kauno gubernijos sudėtį. Ir vadinosi jie labai keistai: Šavli. Rusiška mokykla, rusiška spauda, rusiška knyga. Viskas rusiška. „...rusų valdininkai sudarė girtuoklių, kyšininkų, sukčių ir išnaudotojų kastą. Skriaudė lietuvius kur tik galėjo ir kaip mokėjo. Be to, veik visi atsiųstieji rusai buvo vagys ir nusikaltėliai savo krašte. Tuo jie vertėsi ir atvykę Lietuvon. Gyventojų neapykanta šiems „poselencams“ buvo didelė ir visuotinė. Žiaurus lietuvių ir lenkų sukilėlių malšinimas tą neapykantą dar didino.

Pati Stanislava iš motinos ir tėvo visų pirma paveldėjo meilę savo kraštui, tėvynei Lietuvai, kovingą nuotaiką. „Jau gimnazijoje (mokėsi Rygos mergaičių gimnazijoje - L. P.-K.) ji turėjo susidūrimų su mokytojomis lenkėmis, kurios tik protegavo lenkybę ir lenkų nuopelnus buvusiai Unijos valstybei. Lenkės mokytojos vis stengdavosi sumažinti lietuvių valstybininkų nuopelnus. Be to, lenkės buvo prieš savarankišką lietuvių judėjimą ir kiek įmanydamos jį slopino, o kai kada ir smaugė.

Jaunoji Stanislava Jakševičiūtė ir čia parodė didelį pasipriešinimą, iškeldama lietuvius didvyrius ir valstybininkus, kaip Vytautą, Radvilas ir kitus lietuvius patriotus didikus. Nenuostabu, kad į lietuvių tautinį judėjimą Stanislava įsijungė labai anksti - vos baigusi gimnaziją. Ji platino slaptą lietuvišką spaudą, knygas. Scenos meną S. Jakševičiūtė studijavo Rygoje, Petrapilyje. O artistės karjerą pradėjo gimtuosiuose Šiauliuose.

Pirmasis lietuviškas spektaklis

Moteriai ryžtis vaidinti teatre buvo neįprasta. Tuo labiau bajoraitei. Tačiau namiškiai tam nesipriešino. Dar daugiau. „Mano motina pati buvo artistė, - prisimena S. Venclauskienė. - Ji man leido baigti dramos kursus ir džiaugėsi mano pasisekimu. 1899-ieji - pirmojo viešo lietuviško spektaklio metai. Rugpjūčio dvidešimtąją Palangoje buvo suvaidinta J. Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje“.

Tokiam žingsniui paskatino studentas P. „Atvykęs Višinskis kvietė mane suruošti spektaklį. Sutikau, - pasakoja Stanislava Venclauskienė, - nors darbas buvo ir pavojingas. Iš Ušnėnų vykome į daugelį apylinkinių vietų, bet niekas nedrįso prisidėti. Kiti bijojo net į namus įsileisti, nors vyskupas M. Paliulionis buvo raginęs palaikyti Višinskį ir mane. Mums jau benusimenant, atėjo žinia iš kun. J. Tumo, kuris kvietė į Palangą ir pažadėjo savo paramą. Gyvenome pas Bitę-Petkevičaitę, apie dvi savaites ruošėmės spektakliui.

„Palangoje tuo metu dar nebuvo jokio „Kurhauzo“. Spektaklis vyko pajūrio barake. Spektaklio rengėjai nė nelaukė tokio pasisekimo. Nors tai buvo pirmasis lietuviškas vaidinimas, daugybė norinčių jį pamatyti liko už durų. Buvo visko. Štai „atėjo vienas žemaitis, apsirengęs kaimietiška miline - pilka kaip avies vilna - ir paklausė: „Ar čia žemaičių vystavs? Ir aš noriu čia įeiti“... Žinoma, jam buvo duotas bilietas. Tai buvo ūkininkas nuo Ilakių“. Pasitaikė ir incidentų: „Vietos policmeisteris civiliais rūbais norėjo įeiti vaidiniman. Tačiau prie durų stovėjęs studentas P. Avižonis jo neįleido, reikalavo bilieto.

Tą nepakartojamą reginį nesunku pajusti ir iš to, kaip pirmąjį lietuvišką vakarą aprašė tuometinė spauda. O ir kaipgi kitaip. Nors ir policija trukdė, ir daugumas palangiškių blogai pranašavo, pasisekimas buvo puikiausias. Visi bilietai - išpirkti. Prisirinko pilnas teatras, o šito Palangoje, ypač kai ruošdavo spektaklius kitataučiai, nėra buvę. Suplaukė čia įvairiausi luomai: kunigaikščiai Mykolas Oginskis, Jonušas Ksaveras Radvila, grafai Tiškevičiai, visa diduomenė, kuri dar nebuvo išvažiavusi iš Palangos.

Prisiminkime: Palanga XIX a. pabaigoje buvo nedidukas miestelis, priklausęs Kuršo gubernijai, kurioje negaliojo spaudos ir kultūrinės veiklos draudimas. Čia pas grafą Feliksą Tiškevičių praleisti vasaros suvažiuodavo ne tik garsūs dvarininkai, bet ir kultūros veikėjai, lietuvių inteligentija. Čia gimė ir pirmojo lietuviško vakaro sumanymas. Na, o į tą nepakartojamą reginį, sekdama aristokratiją, atėjo ir kunigai, net davatkos, kurios prieš tai viešai dievagojos: nežiūrėsiančios „chlapskų komedijų“. Bet daugiausia susirinko paprastų žmonių - ir vietinių, ir iš aplinkinių kaimų.

Surinkti nemažą būrį (aštuonetą) vaidintojų pasirodė ne taip paprasta. Tik vienas kitas jų jau buvo dalyvavęs slaptuose lietuviškuose vakaruose, tačiau patyrimą teturėjo labai menką. Lietuvoje tuomet tik viena moteris galėjo vadintis aktore profesionale. Tai buvo S. Vaidintojų būrelyje - palangiškis studentas medikas Mongirdas (Bekampis), pora moksleivių - Gabalis ir Kuizinas (piršlys ir piemenukas), Kretingos pirklys Empakeris (Faibčikas). Artistais tapo ir patys organizatoriai - P. Višinskis, Augustinas Janulaitis ir Jadvyga Juškytė (tautosakininkų ir kalbininkų Antano ir Jono Juškų giminaitė).

Šitam gražiam būreliui, kuriam vadovavo Palangoje gyvenęs žymus lietuvių kultūros veikėjas Liudas Vaineikis (jis palaikė ryšius su Rygos gubernatoriumi, išrūpino leidimą spektakliui), talkino studentas medikas Petras Avižonis, pas L. Vaineikį vasaroję gydytojai - A. Žalnieriukynas iš Smolensko ir F. Tai buvo daugiau nei vaidinimas. Tai buvo pirmasis viešas lietuviškas vakaras, ir nuo šitos minties daugeliui darėsi ir pakilu, ir baugu, ir nepaprastai gera. Artistai jautė, kad po jų kojomis ne paprasta scena - tai tarsi kovos laukas, iš kurio jau negalima pasitraukti pralaimėjus. Kažką panašaus pergyveno ir publika.

„Netrukus paaiškėjo, kad geriausiai mūsų Agotai (S. Jakševičiūtei - L. P.-K.) sekėsi vaidinti. Publika, vaidinimą pertraukdama plojo. (...) scenoje viskas sklandžiai ėjo. Vaidinimas pasibaigė ilgu triukšmingu plojimu. Gėlės pylėsi į sceną. Sodiečiai, pakilę iš vietų, plojo. - Bravo! Bravo! Puiku! Išėję iš teatro, matėm... Taip šis vakaras įsiminė vienai jo organizatorių - rašytojai G. Petkevičaitei-Bitei. Kaip nepaprasta tautos šventė, tautos, „kuri džiaugėsi išlikusi gyva ir drauge su džiaugsmu pakėlė didelį protestą prieš ją varžančius pančius.

Artistams kėlė ūpą ir tai, kad spektaklyje dalyvavo kunigaikštis Mykolas Oginskis su šeima ir svita, grafas Feliksas Tiškevičius su šeima ir svečiais. Tačiau „dar įdomiau, kad kunigaikštis Oginskis ir grafas Tiškevičius buvo vertėjais savo šeimų nariams, kurie nemokėjo lietuvių kalbos! Kas gi režisavo „Ameriką pirtyje“? Neretai minimos dvi pavardės: S. Jakševičiūtė-Venclauskienė ir G. Petkevičaitė-Bitė. Vertas dėmesio ir kitoks tvirtinimas, ko gero, jis arčiausiai tiesos: „Visur režisavo ir vaidino S. Jakševičiūtė-Venclauskienė. Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė buvo tik scenarė. Ji niekad nebuvo režisierė. Ji tam ir neturėjo jokių kvalifikacijų. Tik viena Jakševičiūtė buvo patyrusi vaidintoja, nes ji lankė specialę mokyklą Peterburge, o vėliau vaidino rusų trupėje, kuri buvo suorganizuota Šiauliuose. Jai vadovavo rež. N. N. Dolžanskoj, kuris buvo remiamas ir subsidijuojamas rusų valdžios, kad platintų rusicizmą Lietuvoje.

Po Palangos vaidinimo S. „Amerika pirtyje“ sulaukė didelio pasisekimo. Džiūgavo vaidintojai. Džiaugėsi ir S. Jakševičiūtė. Tačiau ir suprato: tai tik pradžia. Didelio kelio pradžia. Ir visi maži vargeliai dabar atrodė tokie palaimingi. „Nors oficialiai pelnas turėjo eiti Skuodo padegėliams šelpti, - pasakojo S. Venclauskienė, - tačiau apie 200 rublių paskirti tada slaptojo lietuviškojo kultūrinio darbo reikalams“. Tuos pinigus Stanislava įteikė P. Višinskiui, kuris juos perdavė daktarui Vincui Kudirkai. Vėliau ji gavo asmenišką V.

1900 m. sausio 26 d. „Amerika pirtyje“ buvo parodyta Liepojoje. Vaidino ta pati - palangiškė trupė, tik piršlį - J. Biliūnas. Pavyko surengti keletą spektaklių Rygoje. Tų pat metų pradžioje didelio pasisekimo susilaukė ir M. Šikšnio-Šiaulėniškio pjesės „Meilę suardyti - nuodėmę pagimdyti“ pastatymas. Ryga Stanislavai - itin artimas miestas. Todėl ir saviškius ragino pasirodyti kuo dailiau. Regis, pasisekė. Slaptų lietuviškų vakarų banga ūžtelėjo per Lietuvą. Tačiau susidomėjo ja ir caro žandarai. Kratos, suėmimai baigėsi didele byla.

Pats caras pasirašė 1902 m. vasario 27 d. sprendimą represuoti pirmųjų lietuviškų vakarų dalyvius. Vieni trejiems, penkeriems metams buvo ištremti į Rytų Sibirą, kiti - iš gyvenamosios vietos. Visai neseniai dar J. Biliūnas - K. Venclauskio mokslo draugas Liepojos gimnazijoje ir Dorpato universitete P. Višinskiui rašė: „... Dabar Stanislava ir Kazimieras jau vedę. Laimingi šeimininkauja vienaaukščiame dideliame mediniame name su „salkomis“. Tai tas pats „namas ant Pasadnos ulyčios“, kurį minėjo P. Višinskis savo laiške Žemaitei. Tai - Stanislavos prosenelių Jakševičių palikimas. Namas, statytas devynioliktojo amžiaus pradžioje, tvirtai suręstas - su erdviu laukiamuoju, patogiu kabinetu, salonu, dideliu valgomuoju.

Tiesa, dabar „ulyčios“ nebėra. Nors S. Jakševičiūtė ištekėjo už garsėjančio juristo, tačiau dėl savo suruoštų vaidinimų ir ji pateko į žandarų nemalonę. Tačiau dėl jos didelio populiarumo vietiniai žandarai nesiryžo Stanislavos liesti. „Pas mane atvyko tamsaus veido, gražios išvaizdos vyras, - pasakojo S. Venclauskienė, - (...) manau, jis buvo gruzinas. Palankus tautinėms mažumoms. Kada aš jam viską išaiškinau apie spektaklį, to veikalo turinį, jis net labai garsiai nusijuokė, kad, girdi, čia nesą nieko blogo ir dar labiau nieko priešvalstybinio. Mano nuotaika pagerėjo. Jis užsirūkė papirosą ir paprašė vandens. Tada aš pasiūliau naminio vyno stiklą.

Per tardymą prie mano namų visą laiką stovėjo „juodoji karieta“, skirta vežti areštuotiems į kalėjimą. Tardymas prasidėjo 12 val., o baigėsi 6 val., o „juodoji karieta“ jau buvo paleista 5 val. po pietų, nes pats policmeisteris įsitikino, kad aš esu visai nekalta ir nieko blogo rusų valstybei nesu padariusi. Tiesa, dar viena smulkmena: mane kratė viena Šiaulių miesto žydė, kuri, pasirodo, dirbo rusų saugume. Ji smulkiai iščiupinėjo mano kūną. Ji nieko, žinoma, nerado. Bet pats faktas yra labai šlykštus! Nors tai yra bjauru, bet ką padarysi, kad ir tokių žmonių pasitaiko.

Represijos neišgąsdino. Vieši lietuviški vakarai, kuriuose pirmuoju smuiku grojo S. Jakševičiūtė-Venclauskienė, virto savotiškomis politinėmis bei tautinėmis demonstracijomis. 1904 m. spalio 31 d. lietuviškas vakaras įvyko ir Šiauliuose, tuometiniuose Liaudies namuose. Artistų būrelyje šiauliškiai pamatė ne tik jau gerai pažįstamą Stanislavą, bet ir jaunąjį jos vyrą - advokatą K. Venclauskį. Ligi tol lietuviai galėjo ruošti spektaklius tik kitur: Peterburge, Mintaujoje, Rygoje, Liepojoje.

Koks yra reikalingas ir laukiamas toks reginys, paaiškėjo pamačius, kaip lietuviai sutiko pirmąjį Šiauliuose lietuvišką vaidinimą. Nuo tada, kai gubernatoriui buvo įteiktas prašymas, kad leistų statyti spektaklį, lietuviai susitikę vietoj „laba diena“ sakė: „Kas girdėti apie teatrą?“ O tik pasklidus žiniai, kad atėjo leidimas ir spektaklis rengiamas, prasidėjo visuotinis sujudimas: bilietų paieškos, sveikinimų siuntimas. Bilietų neliko per dvi dienas. O spektaklio dieną Šiauliuose buvo toks judėjimas, kokio šis miestas turbūt per visą savo istoriją neregėjo. Žmonių privažiavo iš visų pasviečių. Linksmų, laimingų. Didelis džiaugsmas rodės ne tik būsimas vaidinimas, bet ir neįprasti akiai skelbimai lietuvių kalba.

Deja, sutalpinti visų norinčių rengėjai vis vien nepajėgė. Spektaklis prasidėjo aštuntą valandą vakaro. Sekėsi visiems. Ypač patiko Agota (S. Jakševičiūtė-Venclauskienė), Vincas (Naujikas), Bekampis (K. Venclauskis), Antanas (Antanas Povylius). Susirinkusiems nieko svarbesnio nebuvo už J. Vilkutaičio-Keturakio komediją „Amerika pirtyje“: džiaugėsi ir liūdėjo drauge su artistais, net patarinėjo tiems, kuriems, rodės, būtina pagalba iš šalies. Lietuviškai, visiškai nebijodami, kad „litvomanais“ išvadins, dauguma šnekėjo ir per pertraukas, kariuomenės orkestrui grojant. Tokia marga publika ligi tol gal tik bažnyčion drauge susirinkdavo: dvarponiai, valdininkai, studentai, gimnazistai, ūkininkai, darbininkai...

A. Povylius pats buvo aktyvus šios didelės šventės organizatorius ir liudininkas, todėl jo atsiminimai - nuoširdesni nei tuometinėje spaudoje išlikusieji. A. Povyliaus užrašytuose atsiminimuose pasakojama, kad konkrečius būsimojo spektaklio reikalus aptarti iniciatorių būrelis susirinko netrukus po įvykusios tradicinės gegužinės. Nutarta suvaidinti tą pačią komediją, kaip ir Palangoje. Dėl šito susirinkusieji buvo vieningi. Tačiau nepavyko surasti bendros kalbos, pradėjus spręsti, kam paskirti surinktus už bilietus pinigus.

S. Jakševičiūtė-Venclauskienė siūliusi pasielgti diplomatiškai - paskirti pelną Rusijos Raudonajam Kryžiui, tuomet, esą, nebūsią jokių keblumų gaunant leidimą. Išsiskirstė nieko nenutarę, nes ne visiems toji mintis patiko. Tik vėliau A. Įsiminė aktorių atranka: tankus buvęs sietas. Į sceną nepateko net labai daug gerų norų turėjęs būsimasis prozininkas ir dramaturgas Bronius Laucevičius-Vargšas - sutrukdė neaiškus, užkimęs balsas. Piršlio ir siuvėjo Vinco rolėms pačiomis paskutinėmis dienomis pakviestas Rygos universiteto studentas Pundzevičius. Režisavo S. Repeticijų metu vis būdavo ir neprašytų svečių iš policijos. Kad kuo plačiau pasklistų žinia apie būsimąjį spektaklį, jo organizatoriai skelbimą išsiuntinėjo net į užsienį, taip pat ir į užatlantę. Vakaro rengėjams ir vaidintojams labai sugadino nuotaiką pranešimas iš policijos, perduotas išvakarėse. Jis skelbė: prieš vaidinimo pradžią būtina scenoje sugiedoti „...

tags: #kokia #kalba #yra #turtinga