Pavasarį daugelis žmonių galvoja apie atsinaujinimą ir aplinkos atnaujinimą. Kai kas planuoja įsirengti naujus namus. Lietuviams nuo seno buvo svarbus vietos namui parinkimas, o šiuolaikinėje architektūroje vis dažniau atsižvelgiama į patalpų išdėstymo principus, siekiant sukurti funkcionalią ir harmoningą erdvę.
Lietuvos etnografiniai regionai.
Tradicijos ir Medžio Svarba
Lietuvio namas ir visi ūkiniai pastatai tradiciškai būdavo suręsti iš medžio. Jaukusis šeimos prieglobstis sukuriamas paaukojant medžio gyvastį. Namuose kone visi baldai ir rakandai irgi iš medžio - stalas, suolai, lopšys, vaikų žaislai. Ant stalo - mediniai šaukštai. Bajorų sodybos, dvareliai - taip pat mediniai. O jau medinių kaimo bažnytėlių gražumas! Mitiškai mąstant namo statyba būdavo įsivaizduojama kaip kosmogoninis aktas - juk kuriamas savasis pasaulis, kuriame neretai prabėgdavo ir visas gyvenimas. Statytojas tarsi imasi dievų veiklos.
Dainose minimas margas tėvo dvarelis su vario varteliais - tai idelios vietos gyventi modelis. Iš čia taip pat seka ir atskirų namo vidaus elementų - slenksčių, gerosios kerčios, krosnies - mitologizavimas. Atskirų Lietuvos etnografinių regionų kaimo architektūros įvairovę lėmė gamtinės, istorinės socialinės ir kultūrinės sąlygos. Aukštaičiai, dzūkai, žemaičiai, suvalkiečiai ir mažlietuviai sukūrė savitas stogų formas, durų ir langų puošybos stilių; kiekviename krašte susiklostė vis kitoks sodybos išplanavimas.
Verta ir šiandien pajusti šių dalykų prasmę, nes joje slypi svarbūs sociopsichologiniai akcentai, sudarantys harmoningo ir laimingo gyvenimo prielaidas. Senieji žmonės sakydavo: gyvenamoji vieta turi būti laiminga. Negalima gaisravietėje, tragiško nutikimo ar perkūno trenktoje vietoje - nelaimė gali pasikartoti. Negalima namo statyti ant kelmo. Šis draudimas, tikėtina, siekia itin gilius mitologinių tikėjimų sluoksnius. Netinka statyti toje vietoje, kur ėjo takas, juolab kelias. Turbūt dėl tos pačios mitiškai spėjamos priežasties, nors dabar ir sakoma: „Nebus šeimoj tvarkos, viskas maišysis.“
Negalima naujai statomą būstą pakreipti statmenai buvusiajam: gyventojai čia neilgai tegyvens, greit išmirs. Gal todėl, kad tokia orientacija primena kryžių. Pati geriausia sklypo vieta trobai - pietinė. Rąstai statybai turi būti sukirsti, kai medžiai „miega“: geriausia vasario mėnesį ir mėnuliui dylant. Tada pastatytos trobos „langai neverks“, rąstų kirvarpos negrauš, bus sausa ir šilta viduje. Tarp paruoštų statybai sienojų negali būti paimtų iš vėjovartų, žaibo įtrenktų.
Modernūs Architektūriniai Sprendimai
Šiuolaikinėje architektūroje vis daugiau dėmesio skiriama tvarumo principams ir adaptyvumui. Architektai siekia projektuoti pastatus, kurie galėtų prisitaikyti prie besikeičiančių poreikių ir funkcijų. Vienas iš tokių sprendimų - patalpų išdėstymas pagal vieną ašį, kuris leidžia lengvai transformuoti erdvę ir pritaikyti ją įvairioms reikmėms.
Pavyzdžiui, architektė, studijuodama Vokietijoje, pasirinko Naujamiesčio rajoną Vilniuje savo projektui dėl kompleksiškos prigimties, kuri skatina į adaptyvumo temą pasižiūrėti iš urbanistinės pusės. Senojo ir naujojo Naujamiesčio plano motyvas įkvėpė projekto urbanistinę koncepciją - sujungti žaliuosius plotus į grandinę ir pastatais suteikti jai kryptį, tarsi kuriant alternatyvų žaliąjį taką.
Nors architektė nuodugniai išstudijavo Naujamiesčio urbanistinę raidą ir projektuojamo pastato aplinką, šiame projekte adaptyvi architektūra prisitaiko ne tiek prie konteksto, kiek prie pastato funkcijos. Pagrindinė šio projekto užduotis - prisitaikyti prie nuolat vykstančių pokyčių. Tai tarsi pastatas chameleonas, besikeičiantis, kad išliktų.
"Miško sprintas" - modernus kvartalas Vilniuje.
Adaptyvi Struktūra ir Mediena
Kaip turėtų atrodyti adaptyvi struktūra? Struktūriniams apmąstymams buvo remtasi XIX a. vokiečių architekto, architektūros teoretiko Gottfriedo Semperio raštais. Savo darbe „The Four Elements of Architecture“ G. Semperis labai aiškiai išskiria esmines keturias architektūros dalis: šerdį (židinį); metalą/keramiką, stogą; medžio dirbinius, pamatus; žemės darbus ir sienas; tekstilę. Anot G. Semperio, vokiškas žodis Wand (liet. siena) kilęs iš gewandt, arba nuaustas, nes tekstilė plačiai naudota senovės statiniuose kaip erdvių atskyrimo elementas.
G. Semperio išskirta hierarchija tarp statybinių dalių pagal jų pastovumą ir kintamumą ir tapo pagrindiniu įkvėpimu projektuojamai struktūrai. Pastato pagrindas - trys vienas ant kito sudėti dviejų aukštų moduliai. Tai tarsi žaidimas su Naujamiestyje išlikusių medinukų motyvu. Projektas - tai serija linijinių pastatų, išdėstytų per visą Naujamiestį pietvakarių ir šiaurės rytų kryptimis. Kalbant apie pasaulio kryptis, šio pastato struktūra susieta su urbanistiniu planu.
Dviaukštes erdves galima sudalyti pagalbine konstrukcija, dėl to pastatas gali būti pritaikomas įvairaus pobūdžio patalpoms. Tokiame daugiafunkciame projekte planuojamos šiuo metu ypač paklausios patalpos - pirmame aukšte numatyta visuomeninė erdvė, tai galės būti mažos maitinimo įstaigos, amatininkų dirbinių parduotuvėlės ir panašaus pobūdžio pastaruoju metu besiformuojančios miestiečių pamėgtos smulkiojo verslo salelės - bendruomeninė erdvė, tarsi savotiškas turgus. Viršutiniai pastato aukštai gali būti skirti biurams arba bendro gyvenimo (angl.
Atsižvelgiant į tai, kad projekte vienas svarbiausių aspektų - statybų tvarumo samprata, pastato konstrukcija projektuota iš medienos. Žinant, kad Lietuvoje reglamentuojama statyba iš medžio sąlyginai mažaaukštė, projekte remtasi Bavarijos statybos reglamentu, kuris leidžia iki 20 m aukščio medinius pastatus. Pastato šerdis - laiptinės ir šachtos yra medžio masyvas (brettschichtholz), dengtas nedegia apdaila dėl gaisrinės saugos.
Daugiausia dėmesio skirta pagrindinėms laikančiosioms konstrukcijoms ir evakuacijos keliams - prie pagrindinių laikančiųjų konstrukcijų apimties pridėtas tam tikras rezervinis storis, skirtas tam, kad pastatas atlaikytų esamas apkrovas kilus gaisrui. Visi evakuacijos keliai turi nedegią mineralinę dangą - medinės konstrukcijos įkapsuliuojamos, kad būtų užtikrinta saugi evakuacija. Pagrindinės šoninės sijos - masyviausios viso pastato konstrukcijos, turinčios išlaikyti dvigubą apkrovą dėl tarpinių aukštų.
Pagrindinė konstrukcija - išilgai pastato tarsi grandinė einančios pastato šerdys: laiptinės ir liftų bei ventiliacinės šachtos, tarpusavyje lyg tiltas surištos sijomis ir perdangomis. Tai pagrindinė pastato ašis, nuo kurios į kiekvieną aukštą pasiskirsto lankytojai ir į kurią sueina visos pastato funkcijos (ventiliacija, sanitariniai mazgai ir kt.). Abiejuose šonuose nuo šerdies - dvigubo aukštingumo patalpos, konstruojamos iš masyvių klijuotosios medienos (glulam) kolonų ir sijų.
Žemės Sklypo Ribų Ženklinimas
Žemės sklypų kadastriniai matavimai atliekami pagal teritorijų planavimo dokumentus - detaliuosius ar specialiuosius planus, žemės valdos projektus, institucijų, atsakingų už žemės sklypų formavimo valstybinėje žemėje organizavimą, patvirtintus žemės planus.
Riboženkliais ženklinamos sausuma einančios žemės sklypų ribos. Tarp gretimų riboženklių turi būti matomumas. Riboženkliais neženklinama, kai žemės sklypo riba sutampa su natūraliais arba dirbtiniais žemės paviršiaus objektais (upė, upelis, ežeras, medžių eilė, tvora, pastato siena, melioracijos griovys ir t. t.).
Žemės sklypo ribos vietovėje paženklinamos arba atstatomi sunaikinti anksčiau paženklintų žemės sklypo ribų riboženkliai dalyvaujant žemės sklypo savininkui (esamam arba būsimam) arba jo įgaliotam asmeniui, taip pat suinteresuotiems asmenims - su ženklinamu žemės sklypu besiribojančių žemės sklypų savininkams arba jų įgaliotiems asmenims, besiribojančios valstybinės ar savivaldybės žemės, pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą nesuformuotos kaip atskiras žemės sklypas, patikėtiniui (-iams), taip pat sodininkų bendrijos pirmininkui, jeigu matuojamas žemės sklypas ribojasi su sodininkų bendrijos žeme (toliau - kviestiniai asmenys), išskyrus Nuostatų 32.1.1.1 papunktyje nurodytus atvejus.
Nustatant ir riboženkliais paženklinant kelio juosta užimamo žemės sklypo (toliau - kelio juosta), žemės sklypo, kuriame yra geležinkelių linija (toliau - geležinkelio žemės sklypas), ar teritorijų planavimo dokumentuose suprojektuoto valstybinės reikšmės vandens telkinio žemės sklypo (toliau - vandens telkinio žemės sklypas) ribas, kvietimai į ribų ženklinimą neteikiami (nesiunčiami).
Paženklinus žemės sklypo ribas, surašomas žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas, kurį pasirašo dalyvavusieji ženklinant žemės sklypo ribas: žemės sklypo savininkas (esamas arba būsimas) arba įgaliotas asmuo, kviestiniai asmenys ir matininkas.
Atliekant žemės sklypų kadastrinius matavimus uždaru poligonu, atitinkančiu žemės sklypo perimetrą, leistinas kampų nesąryšis - , poligono santykinė paklaida 1/N - ne didesnė kaip 1/3500.
Sunaikinti žemės sklypų riboženkliai atstatomi dalyvaujant kviestiniams asmenims. Atstačius sunaikintus žemės sklypų riboženklius surašomas žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas, kurį pasirašo atstatant sunaikintus riboženklius dalyvaujantys kviestiniai asmenys ir matininkas. Atstatant sunaikintus žemės sklypų riboženklius, kadastriniai matavimai atliekami nuo tų pačių geodezinio pagrindo punktų, kaip ir atliekant ankstesnius kadastrinius matavimus.
| Etnografinis regionas | Stogų formos | Durų ir langų puošyba | Sodybos išplanavimas |
|---|---|---|---|
| Aukštaitija | Aukšti, dvišlaičiai | Ornamentuoti medžio raižiniais | Prie gatvės |
| Žemaitija | Žemi, keturšlaičiai | Saikinga puošyba | Uždaras kiemas |
| Dzūkija | Paprasti, dvišlaičiai | Minimali puošyba | Padrikas išdėstymas |