Lietuvos partizanų deklaracija
Partizaninis karas: kovos ir išdavystės
1944 metais Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, kilo partizaninis pasipriešinimas. Dešimt metų trukusiose kovose dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. Partizaninės kovos dešimtmetis okupuotoje Lietuvoje vertinamas kaip Lietuvos valstybingumo tąsa. Vis dėlto šio sudėtingo ir dramatiško laiko istorija dar nėra parašyta ir iki galo suprasta.Partizaninis karas 1944 – 1953
Anot Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vyr. specialisto Dariaus Juodžio, pasitraukti iš pralaimimos kovos nusižudant pasirinko labai daug partizanų.
Partizanų likimai:- Jonas Kadžionis-Bėda prisimena beviltišką kovą su sovietų kariuomene Kavarsko apylinkių miškuose.
- Partizanas Sigitas prisimena, kad dar iki suėmimo jam buvo tekę spręsti gyvenimo ir mirties klausimą patekus į beviltišką situaciją su partizanu Klajūnu.
- Bronislovas Juospaitis-Direktorius, į partizanų gretas įstojęs 1944-aisiais, gavo septynias kulkas, buvo palaikytas mirusiu ir numestas kartu su kitais Ramygalos aikštėje.
- Vytautas Balsys-Uosis 1944-1948 metais buvo Tauro apygardos partizanas, 1945-aisiais sunkiai sužeistas Žiemkelio kautynėse.
- Jonas Čeponas-Vaidila (Vaidevutis) nuo 1944 metų rėmė partizanus, aprūpindavo juos ginklais, dokumentų blankais, pogrindine spauda, palaikė ryšius su jų štabais.
- Partizanų vado Vanago ryšininkas Juozas Jakavonis-Tigras 1944-1946 metais buvo Dainavos apygardos Merkio rinktinės ryšininkas ir partizanas.
- Juozas Mocius-Šviedrys nuo 1944 metų bendradarbiavo su pogrindžiu, platino partizanų spaudą, buvo partizanų ryšininkas.
Algimanto apygardos vadovybė
Kankinimai ir tardymai
Į sovietų saugumo tarnybų nagus patekę rezistentai kęsdavo itin žiaurius kankinimus ir tardymus. Saugumiečiai mėgindavo iškvosti svarbią informaciją susijusią su pogrindžio veikla, partizanų ir ryšininkų vardus, jų buvimo vietas bei planus. Kai kuriems tardytiems partizanams buvo pjaustomos pirštų sausgyslės, kiti buvo mušami iki sąmonės netekimo, žalojami jų sąnariai, kitos kūno vietos. Saugumiečių dokumentuose kankinimai buvo vadinami „fizinio poveikio priemonėmis“ arba „aktyviu tardymu“. Nors po Stalino mirties kankinimai kaip tardymo priemonė buvo uždrausti, jų nebuvo visiškai atsisakyta.Žinoma, kad 1956-aisiais suimtas vienas iš partizanų vadų Adolfas Ramanauskas-Vanagas, tardant pirmą dieną po suėmimo buvo taip žiauriai sužalotas, kad budeliai, nenorėdami rizikuoti jo gyvybe, davė nurodymą išvežti į Lukiškių kalėjimo ligoninę. Medicininiame akte buvo rašoma, kad kalinys pristatytas itin sunkios būklės: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški visų kūno galūnių raumenų traukuliai.Blogiausia, ką galėjo padaryti prievartos neatlaikiusi tardymų auka - išduoti kitų kovotojų ir rezistentų vardus bei buvimo vietas, tokiu būdu sukeliant grėsmę jų saugumui ir gyvybėms.Priesaikos svarba
Priesaika partizaniniame judėjime naudota neatsitiktinai. Remtasi tikėjimu, kad žmogus iškilmingai prisiekęs būtinai turės laikytis duoto žodžio.
Neabejotina, kad partizanai priesaikos ceremonialą perėmė iš Lietuvos kariuomenės tradicijų ir reikalavimų. Tai natūralu, nes kovoti nusprendę vyrai ir moterys pogrindžio sąlygomis tęsė Lietuvos kariuomenės veiklą.Verta pastebėti, kad partizano priesaiką duodavo visi, net ir anksčiau kario, šaulio ar kito statutinio pareigūno priesaiką prisiekę. Ir tai nėra atsitiktinumas. Laisvės kovotojo kelią pasirinkęs asmuo jautė kartėlį dėl 1940 m. nepasipriešinimo sovietų invazijai. Todėl pogrindžio kovotojai prisiekdavo kovoti siekdami atkurti Nepriklausomą Lietuvą, kurios nebuvo mėginta apginti 1940 m. birželį.Partizanų priesaikos žodžiai:
„Aš prisiekiu Visagalinčio Dievo akivaizdoje vardan kritusių brolių už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę uoliai dirbti Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą, nesigailėdamas nei jėgų, nei gyvybės, griežtai pildyti vadovybės įsakymus, didžiausioje paslaptyje laikyti veikimą, nesidėti su priešu ir viską pranešti savo viršininkams. Man yra žinoma, kad už šios priesaikos sulaužymą būsiu baustas mirties bausme."
Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės partizanai
Partizanų bunkeriai: požeminė rezistencija
Lietuvos partizaninio karo tyrinėtojas - Klaipėdos universiteto archeologas dr. Gediminas Petrauskas sako, jog tikslaus skaičiaus, kiek buvo partizanų bunkerių, niekada nesužinosime, nes jie ir buvo statomi tam, jog liktų slapti. Tačiau preliminarus skaičius, specialistų vertinimu, galėtų būti ir 10 000 - įskaičiuojant bunkerius, 1944-1953 metais įrengtus ne tik miškuose, bet ir daržinėse, sodybose.Pasak dr. G. Petrausko, net ir dabar vaikštant miškuose galima aptikti bunkerio požymių turinčių duobių.
Iš Panevėžio krašto bunkerių, deja, nėra nė vieno, kurį būtų tyrinėję archeologai. 2014 metais archeologas dr. G. Petrauskas tyrinėjo Kuršų kaimo bunkerį Telšių rajone. Pasak dr. G. Petrausko, šio bunkerio - įrengto labai giliai po žeme, kalno šlaite, su pradėtu kasti, bet nespėtu baigti atsarginiu išėjimu - tyrimai suteikė vertingų žinių apie statinio konstrukcijos ypatybes.Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus Lietuvoje atstatyta apie penkias dešimtis buvusių partizanų bunkerių.
| Bunkerio pavadinimas | Vieta | Ypatybės |
|---|---|---|
| Jono Kadžionio-Bėdos bunkeris | Anykščių rajono Dabužių miškas | Niekada nebuvo priešo aptiktas |
| Bunkeris Žaliojoje girioje | Netoli Margių kaimo | Žaliosios girios partizanų iškastas 1944 metų rudenį |
| Bunkeris Šilų kaimo apylinkių miške | Šilų kaimas | Glaudėsi Vyčio apygardos Krikštaponio rinktinės partizanai |
Gintautas Kazlauskas prie Ratnyčios upelio bunkerio