Vakcinos yra vienas efektyviausių būdų apsisaugoti nuo įvairių infekcinių ligų. Tačiau daugelis žmonių domisi, kodėl vakcinose esantys virusai turi būti neveiklūs. Šiame straipsnyje išsamiai paaiškinsime, kodėl tai yra būtina.
Imunitetas yra svarbi organizmo apsaugos sistema, sauganti nuo genetiškai svetimų medžiagų (antigenų). Pagrindinės imuninės ląstelės yra limfocitai, kurie patys kovoja su mikroba.
Širdies ir kraujagyslių sistema sudaryta iš širdies ir įvairaus skersmens kraujagyslių (uždarų vamzdelių). Susitraukiant širdies raumeniui, kraujas teka kraujagyslėmis ir pasiekia viso organizmo organus, audinius bei ląsteles. Kraujotaka labai svarbi medžiagų apykaitai, kraujyje ištirpusios medžiagos ir dujos pasiekia audinius, kur yra sunaudojamos, o medžiagų apykaitos produktai keliauja į plaučius bei inkstus ir yra pašalinami į aplinką.
Limfinę sistemą sudaro limfagyslės, jomis tekanti limfa ir limfiniai organai (limfmazgiai, migdolai, blužnis, čiobrialiaukė bei limfoidinio audinio telkiniai). Limfine sistema audinių skystis patenka į bendrąją kraujotaką.
Limfagyslėmis gali plisti ir vėžinės ląstelės, kurios pirmiausia papuola į limfmazgius. Tuomet limfmazgiai taip pat padidėja (tai vadinama vėžio metastazėmis). Limfinė sistema gamina limfocitus, kurie cirkuliuoja limfa, taip ši sistema formuoja imunitetą ir dalyvauja organizmo apsaugoje nuo infekcijų, kenksmingų išorės veiksnių.
Virškinimo ir kvėpavimo takų pradžioje yra savotiški limfoidinio audinio telkiniai, vadinami migdolais (tonzilėmis). Jų sandara ir ligos bus nagrinėjamos vėliau (žr. Ausų, nosies ir gerklės sistemą). Limfoidinio audinio telkinių yra viso virškinimo ir kvėpavimo trakto gleivinėje (ypač daug jų yra kirmėlinėje ataugoje - apendikse), jie saugo nuo svetimkūnių ir mikrobų.
Čiobrialiaukė (užkrūtis) yra pagrindinis imuninės sistemos organas, kuriame gaminami ir bręsta limfocitai. Iš užkrūčio pagaminti limfocitai nunešami į kitus limfinius organus, kur kovoja su bakterijomis, virusais. Užkrūtis sparčiai auga iki 7 metų amžiaus (tuo metu jis labai svarbus vaiko imuniteto formavimuisi), po lytinio brendimo pradeda nykti, perauga riebaliniu audiniu.
Vakcinų veikimo principas
Vakcinos veikia apmokydamos imuninę sistemą atpažinti ir kovoti su tam tikrais patogenais (virusais ar bakterijomis). Vakcinoje esantis antigenas (neveiklus arba susilpnintas virusas) sukelia imuninį atsaką, bet nesukelia pačios ligos. Tokiu būdu organizmas įgyja imunitetą, kuris leidžia greitai ir efektyviai reaguoti į tikrą infekciją ateityje.
Bendrai, vakcinos yra vienas efektyviausių būdų apsisaugoti nuo įvairių infekcinių ligų. Tačiau daugelis žmonių domisi, kodėl vakcinose esantys virusai turi būti neveiklūs. Šiame straipsnyje išsamiai paaiškinsime, kodėl tai yra būtina.
Kodėl virusai vakcinose turi būti neveiklūs?
Pagrindinė priežastis, kodėl virusai vakcinose turi būti neveiklūs, yra saugumas. Jei vakcinoje būtų gyvas ir aktyvus virusas, jis galėtų sukelti ligą, nuo kurios bandoma apsisaugoti. Neveiklūs virusai, kitaip tariant, yra "nužudyti", todėl jie negali replikuotis ar sukelti infekcijos organizme.
Pagrindiniai privalumai naudojant neveiklius virusus vakcinose:
- Saugumas: Neveiklūs virusai negali sukelti ligos.
- Stabilumas: Neveiklios vakcinos dažnai yra stabilesnės ir lengviau transportuojamos bei saugomos.
- Platus imunitetas: Neveiklios vakcinos gali sukelti platų imuninį atsaką, įskaitant antikūnų gamybą.
Yra ir kitų tipų vakcinų, pavyzdžiui, susilpnintos vakcinos, kuriose naudojami gyvi, bet susilpninti virusai. Tačiau šios vakcinos nerekomenduojamos žmonėms su nusilpusia imunine sistema, nes net susilpnintas virusas gali sukelti ligą.
Širdies sandara:
Širdis yra netaisyklingo kūgio formos organas, jos dydis apytiksliai prilygsta žmogaus kumščio dydžiui. Širdis yra krūtinės ląstoje ant diafragmos, didžioji jos dalis yra kairėje pusėje, tačiau apie trečdalį širdies yra dešinėje krūtinės ląstos pusėje. Platesnis širdies galas vadinamas pagrindu, iš jo prasideda 6 didžiosios kraujagyslės, kuriomis kraujas atiteka arba išteka iš širdies.Žmogaus širdį sudaro 4 kameros: 2 prieširdžiai ir 2 skilveliai (esantys žemiau prieširdžių). Į dešinįjį prieširdį įteka 2 tuščiosios venos, atnešančios iš organizmo veninį kraują (prisotintą anglies dioksido). Susitraukus dešiniajam prieširdžiui kraujas teka į dešinįjį skilvelį. Iš dešiniojo skilvelio susitraukus širdies raumeniui kraujas išstumiamas į plautinį kamieną, kuriuo kraujas teka į plaučius. Čia kraujas prisisotina deguonies (tampa arteriniu krauju) ir plautinėmis venomis grįžta į kairįjį prieširdį. Kraujo tekėjimas nuo dešiniojo skilvelio per plaučius iki kairiojo prieširdžio vadinamas mažuoju kraujo apytakos ratu.
Toliau kraujas iš kairiojo prieširdžio teka į kairįjį skilvelį. Susitraukus kairiajam skilveliui kraujas išstumiamas į didžiausią žmogaus organizmo arteriją - aortą. Aorta vėliau šakojasi į arterijas, kuriomis arterinis kraujas pasiekia visus organus ir audinius. Audiniuose vyksta medžiagų ir dujų apykaita tarp audinių ir kraujo. Deguonis patenka į audinius, o kraujas prisisotina anglies dioksido, todėl patamsėja, virsta veniniu krauju ir venomis grįžta atgal į širdį - suteka į dešinįjį prieširdį. Toks kraujo apytakos ratas, kuris prasideda kairiajame skilvelyje, po to kraujas teka arterijomis iki organų ir vėliau venomis grįžta į dešinįjį prieširdį, vadinamas didžiuoju kraujo apytakos ratu.
Širdies veikla:
Širdis dirba kaip siurblys. Susitraukus širdies raumeniui, didėja slėgis ir kraujas išstumiamas į kraujagysles. Širdies veikla yra cikliška. Prieširdžiai ir skilveliai susitraukinėja atskirai. Iš pradžių susitraukia prieširdžiai ir išstumia kraują į skilvelius, kurie tuo metu yra atsipalaidavę. Po to susitraukia skilveliai ir išstumia kraują į kraujagysles. Susitraukiant skilveliams prieširdžiai atsipalaiduoja, tačiau kraujas į juos neteka dėl esančių vožtuvų, prieširdžiai tuo metu prisipildo kraujo. Po skilvelių susitraukimo seka jų atsipalaidavimas, kurį laiką prieširdžiai ir skilveliai ilsisi kartu. Vėliau ciklas kartojasi nuo pradžių: vėl susitraukia prieširdžiai. Visas širdies ciklas užtrunka apie 0,8-1 sek. Taigi, per minutę ramybėje širdis susitraukia 60-80 kartų.
Širdies veikla vyksta automatiškai, t.y. nesąmoningai. Tai užtikrina speciali širdies laidžioji sistema. Širdies laidžiojoje sistemoje automatiškai kyla impulsai, kurie skatina raumens ląsteles susitraukti. Laidžiosios sistemos skaidulos apraizgo visą širdies miokardą, todėl raumeninės ląstelės susitraukia vieningai. Pažeidus širdies laidžiąją sistemą, sutrinka širdies veikla (ji gali sulėtėti - atsiranda bradikardija, tapti neritmiška - prasideda širdies aritmija). Kartais būna įgimtų papildomų širdies laidžiosios sistemos pluoštų, kurie skatina papildomus širdies susitraukimus, tuomet širdis plaka dažniau - atsiranda tachikardija. Tokius pluoštus galima specialiais metodais prideginti ir žmogus pasveiksta. Širdies elektrinius procesus galima užrašyti, gauta kreivė vadinama elektrokardiograma (EKG). Ji rodo širdies susitraukimų ritmą ir įvairias ligas (pvz., susirgus miokardo infarktu, sutrinka elektrinių impulsų sklidimas ir EKG pakinta). Sutrikus širdies laidžiosios sistemos veiklai, ligoniams įstatomi širdies stimuliatoriai, kurie skleidžia elektrinius impulsus ir priverčia širdį plakti.
Be autonominės širdies veiklos reguliacijos, širdis turi ir nervinę sistemą, kuria ateina įvairūs impulsai apie organizmo būklę ir poreikius. Todėl žmogui dirbant, sportuojant, susijaudinus ar sergant (karščiuojant), širdis plaka dažniau, o pvz.
Vakcinos ir imuninis atsakas: kaip veikia vakcinos
Kraujagyslės:
Kraujagyslės, kuriomis kraujas teka iš širdies į organus ir audinius, vadinamos arterijomis, o kuriomis grįžta atgal į širdį - venomis. Didžiajame kraujo apytakos rate arterijomis teka arterinis kraujas, o venomis - veninis. Tuo tarpu mažajame kraujo apytakos rate yra atvirkščiai: iš širdies į plaučius teka veninis kraujas, o čia prisisotinęs deguonimi ir virtęs arteriniu krauju plaučių venomis grįžta atgal į širdį.
Arterijos. Didžiausia organizmo arterija yra aorta. Ji išteka iš kairiojo skilvelio. Vėliau aorta šakojasi į įvairias arterijas, kuriomis kraujas pasiekia atskirus organus ar kūno dalis (pvz.: ranką ar koją). Arterijos toliau šakojasi, jų spindis mažėja, kraujo tekėjimo greitis tolydžio silpnėja. Smulkiausios arterijos vadinamos arteriolėmis. Arterijų sienelėje yra lygiųjų raumenų ir elastinių skaidulų, kurios palaiko arterijų spindį, suteikia tamprumo. Iš vidaus arterijas iškloja endotelis (vienasluoksnis epitelinis audinys). Endotelis labai svarbus kraujagyslių funkcijai. Jį pažeidus formuojasi aterosklerotinės plokštelės, trombai. Endotelis išskiria biologiškai aktyvias medžiagas, kurios reguliuoja arterijų lygiųjų raumenų susitraukimą ir turi įtakos kraujospūdžiui.
Arteriolės pereina į kapiliarus. Kapiliarai - tai smulkiausios audinių kraujagyslės (jų spindis apie 5-8 µm), jie plačiai išsišakoja audiniuose, sudaro kapiliarų tinklą. Kapiliarų sienelė yra plona, jais kraujas teka lėtai. Tarp kapiliaruose esančio kraujo ir audinių vyksta medžiagų apykaita: deguonis ir maisto medžiagos patenka į audinius, o į kraują iš audinių pereina anglies dioksidas ir medžiagų apykaitos produktai. Įvairių organų ir audinių kapiliarai skiriasi, jie prisitaikę atlikti tam tikras funkcijas (pvz.: virškinimo trakte vyksta maisto medžiagų įsiurbimas iš žarnų į kapiliarų kraują, inkstuose iš kapiliarų į šlapimą filtruojasi nereikalingi medžiagų apykaitos produktai, odos kapiliarų tinklas dalyvauja reguliuojant kūno temperatūrą ir pan.). Pažeidus kapiliarų sienelę ir išsiliejus kraujui, audiniuose susidaro kraujosruvų - mėlynių.
Vėliau kapiliarai susijungia į smulkiąsias venas - venules. Venulės suteka į stambesnes venas. Venos susilieja viena su kita, stambėja, ir susidaro 2 stambiosios venos: apatinė ir viršutinė tuščiosios venos, kurios suteka į dešinįjį prieširdį. Taip užsidaro didysis kraujo apytakos ratas. Venų sienelė plonesnė nei arterijų, o skersmuo didesnis, kraujo spaudimas jose mažesnis, todėl kraujas teka lėtai. Ypač sunku kraujui nutekėti iš kojų, kadangi reikia įveikti ir gravitacijos jėgas. Venų vidiniame paviršiuje susidaro tam tikros raukšlės - venų vožtuvai, kurie kraujui leidžia tekėti tik viena kryptimi (širdies kryptimi). Jei venų vožtuvai pažeidžiami, kraujas užsistovi venose, ilgainiui venos išsiplečia (tai gali būti matyti ir pro odą, ypač kojose - atsiranda varikozinis venų išsiplėtimas, kuris ypač dažnas mažai judantiems žmonėms). Užsistovėjus kraujui gali susidaryti net trombų, tai pavojinga būklė žmogaus sveikatai. Kraujui tekėti venomis padeda griaučių raumenų susitraukimai žmogui judant. Todėl viena iš venų varikozės profilaktikos priemonių - judėjimas, sportavimas. Taip pat rekomenduojama gulėti šiek tiek pakėlus kojas.
Vartų vena. Tai ypatinga venų sistema. Vartų vena surenka kraują iš žarnyno, iš žarnyno į kraują patenka daug įvairių medžiagų, tarp jų ne tik maisto, bet ir kenksmingų. Vartų vena kraujas teka į kepenis, kurios nukenksmina kenksmingas medžiagas ir išvalo kraują. Tik tuomet iš kepenų kraujas patenka į apatinę tuščiąją veną. Mažajame kraujo apytakos rate arterijos taip pat smulkėja, pereina į kapiliarus, kuriuose vyksta apykaita tarp kraujo ir plaučių alveolių oro. Vėliau kapiliarai susijungia į plaučių venas, kuriomis kraujas grįžta į širdį.
Kraujospūdis:
Susitraukus širdies skilveliams kraujas su spaudimu yra išstumiamas į kraujagysles. Tuo metu aortoje padidėja kraujo spaudimas. Dėl spaudimo aortos ir arterijų sienelės šiek tiek įsitempia, tačiau dėl elastingumo greitai grįžta į pradinę padėtį. Atsipalaidavus skilveliams kraujo spaudimas sumažėja. Tokiu būdu matuojant kraujo spaudimą registruojami 2 dydžiai: sistolinis kraujospūdis (skilvelių susitraukimo metu) ir diastolinis (atsipalaidavus skilveliams). Normaliai sistolinis kraujo spaudimas neturi viršyti 130 mm Hg stulpelio, o diastolinis - 80 mm Hg stulpelio.
Dėl kraujospūdžio kitimo elastingos arterijų sienelės banguoja, atsiranda pulsavimas, kurį galima čiuopti (pulsas). Pulsas čiuopiamas kiekvieno širdies susitraukimo metu, todėl pulso dažnis lygus širdies susitraukimų dažniui. Iš pulso savybių gydytojas gali gauti informacijos apie širdies veiklą, kraujagyslių būklę ir pan. Pulso nebuvimas rodo grėsmingą būklę (kraujagysle kraujas nebeprateka).
Limfinė sistema:
Tai atskira organizmo sistema, tačiau savo sandara ir funkcijomis glaudžiai susijusi su kraujotakos sistema.
Limfa - tai skaidrus, gelsvos spalvos skystis. Įvairių kūno dalių limfa nevienoda, pvz., žarnyno limfoje daug riebalų, todėl jos spalva primena pieną. Limfoje taip pat gausu limfocitų ir antikūnų.
Limfagyslės prasideda audiniuose limfinių kapiliarų tinklu, kur sukaupiamas audinių skysčio perteklius. Limfiniai kapiliarai jungiasi į limfagysles, kurios keliauja kartu su venomis. Pratekėjusios pro limfmazgius, limfagyslės renkasi į stambesnius limfinius kamienus, kurie suteka į 2 pagrindinius limfinius latakus, o šie atsiveria į viršutinę tuščiąją veną.
Limfmazgiai - tai apvalūs limfinio audinio dariniai. Jie išsidėsto įvairiose kūno vietose. Tam tikrose vietose jie grupuojasi po kelis ar keliolika ir yra vadinami sritiniais limfmazgiais (pvz., kirkšnyse, pažastyse, kakle, tarpuplautyje). Pro limfmazgį prateka limfagyslė, tuo metu limfa yra filtruojama, sulaikomi mikrobai, kenksmingos dalelės. Tai labai svarbus apsaugos barjeras, saugantis, kad mikrobai neišplistų toliau į organizmą. Jei kur nors kūne atsiranda infekcijos židinys (pvz., susižeidus koją), tai pirmiausia padidėja tos srities sritiniai limfmazgiai (juose vyksta kova su infekcija), tuomet limfmazgius galima užčiuopti. Jei infekcija sunki, limfmazgis gali supūliuoti (tai vadinama limfadenitu).
Širdies vožtuvai:
Tarp dešiniojo prieširdžio ir dešiniojo skilvelio yra anga, kurią uždaro triburis vožtuvas (jį sudaro 3 burės). Tarp kairiojo prieširdžio ir kairiojo skilvelio yra dviburis vožtuvas. Šie vožtuvai kraujui leidžia tekėti tik viena kryptimi - iš prieširdžio į skilvelį. Susitraukus skilveliui burės išsiskleidžia ir uždaro angą į prieširdį, todėl kraujas atgaline kryptimi neprateka.
Plautinio kamieno išėjimo iš dešiniojo skilvelio vietoje yra plautinio kamieno vožtuvas, o kairiajame skilvelyje yra aortos vožtuvas. Šie vožtuvai taip pat praleidžia kraują tik viena kryptimi: iš skilvelių į stambiąsias kraujagysles. Pažeidus širdies vožtuvus (pvz., sergant reumatu, endokarditu ar kitomis ligomis) arba esant įgimtoms širdies vožtuvų anomalijoms, sutrinka normalus kraujo tekėjimas, kraujo srovė gali grįžti atgal į skilvelius arba prieširdžius. Tuo metu klausydamas širdį gydytojas girdi ūžesius. Vožtuvams neatliekant savo funkcijos, pasunkėja širdies darbas, ilgainiui širdies raumuo gali nusilpti. Todėl svarbu laiku pastebėti širdies vožtuvų pažeidimus. Šiuo metu širdies chirurgai sugeba operuoti širdį ir įdėti dirbtinius vožtuvus, kurie palengvina širdies darbą.
| Vakcinos tipas | Viruso būklė | Privalumai | Rizikos |
|---|---|---|---|
| Neveiklios | Neaktyvus ("nužudytas") | Saugios, stabilios, platus imunitetas | Gali reikėti kelių dozių |
| Susilpnintos | Gyvas, susilpnintas | Stiprus ir ilgalaikis imunitetas | Nerekomenduojama žmonėms su nusilpusia imunine sistema |
Supratimas, kodėl vakcinose naudojami neveiklūs virusai, padeda geriau suvokti vakcinų svarbą ir saugumą. Vakcinos yra vienas didžiausių medicinos laimėjimų, padedančių apsaugoti milijonus žmonių nuo sunkių ir gyvybei pavojingų ligų.
