Ekonomikos mokslų samprata kito kartu su ekonomikos mokslų objektu - nuo racionalaus namų ūkio tvarkymo iki tautų turto kūrimo bei kaupimo, vėliau - ir iki racionalaus poreikių tenkinimo bei tolygaus ilgalaikio ekonominio augimo subalansuotai (tvariai) naudojant gamtos išteklius sampratos.
Yra įvairių ekonomikos mokslų klasifikacijų. Pagal Europos Sąjungos mokslų klasifikaciją, skiriamos tokios pagrindinės ekonomikos mokslų šakos:
- ekonomikos teorija ir ekonominių sistemų teorija;
- ekonominė politika ir ekonominis planavimas;
- plėtros ekonomika, ciklinė ekonomika;
- ekonometrija;
- finansai ir apskaita, draudimo ekonomika, prekybos ekonomika ir pramonės ekonomika, žemės ūkio ekonomika, organizavimo mokslai ir įmonių vadyba (šios šakos glaudžiai susijusios su vadybos kryptimi);
- rinkotyra;
- socialinė ekonomika;
- tarptautiniai ekonominiai santykiai;
- ekonominė istorija.
Ši klasifikacija nėra nuosekli, nes joje susipina šakinė ir probleminė ekonomikos mokslų samprata. Kai kurios kryptys susiaurėja iki taikomųjų sričių ar jose taikomų ekonominių ar kitokių metodų (pvz., išvestinių indeksų ekonomika ir statistika, leidybos ekonomika). Specialiesiems ekonomikos mokslams t. p. priskirtini įvairių ūkio šakų bei tarpšakiniai ekonominiai tyrimai (pvz., darbo ekonomika, ekonominė statistika, transporto ekonomika, statybos ekonomika, telekomunikacijų ekonomika).
Dalis specialiųjų ekonomikos mokslų, pvz., ekonominė demografija, ekonometrija, ekonominė geografija, institucinė ekonomika (institucionalizmas), matematinė ekonomika, yra susiformavę taikant bei plėtojant specifinėje ekonomikos šakoje kitų mokslo krypčių metodus.
Finansų Mokslo Apibrėžimas ir Esmė
Finansų mokslas - tai atitinkama ekonominio mokslo šaka, tirianti būtent finansinius santykius. Šie santykiai susiformuoja paskirstant, perskirstant ir naudojant piniginius išteklius. Toks santykių apibrėžimas suponuoja ir finansų funkcijų nusakymą, kurios ir atskleidžia finansų esmę.
Finansų mokslų pagrindinės specialiosios problemos (pvz., pinigų srautų ryšiai ir jų poveikis realiems ekonominiams procesams) tapo specialiųjų sričių objektu (pvz., finansų ekonomika dar apima bankininkystės, faktinių bei virtualiųjų mokėjimų ir kitas problemas).
Finansai nusako atitinkamus piniginius santykius, kurie susiformuoja sudarant, panaudojant pinigų fondus. Tai yra procesas, kuris apima viską, pradedant piniginių išteklių surinkimu ir baigiant kontrole.
Politinei ekonomijai, apibendrinančiai visuomeninių formacijų funkcinius dėsningumus, be makroekonomikos socialinių bei politinių aspektų, tiria interesų poveikį šalies ir tarptautinei ekonomikai per svarbiausias institucijas - valstybę, profesines sąjungas, bendroves. Ekonometrija padeda spręsti įvairias ekonomines problemas plėtodama gausybės ekonominių ryšių statistinius įvertinimus, ekonominės konjunktūros, ekonominės politikos ar ūkinių sprendimų galimų padarinių imitavimą ir atitinkamai reguliuoti jų eigą bei galimybes.
Apie 5000-4000 pr. Kr. Egipte, Babilone ir kituose ankstyvosios civilizacijos centruose atsirado taikomųjų ekonomikos mokslų užuomazgų formuojant sąnaudų, turto bei produktų apskaitą, apmokestinimą ir duoklių rinkimą. Kuriantis valstybėms pradėti gyventojų, atsargų ir kitų ekonominio potencialo sudedamųjų dalių apskaitos, iždo tvarkymo pagrindai. Mesopotamijoje ir kitur susiformavo pinigų sistemos, viduriniais amžiais sukurtas buhalterinis balansas, įsteigti bankai, atsirado nominalieji pinigai banknotai bei kredito sistemos, žemių ekonominio vertinimo pagrindai. Turto vadybos meno principams bei vertės ekonominei sampratai skirti ir kai kurie Aristotelio veikalų teiginiai.
Ekonomikos mokslų metodologiniai pagrindai klostėsi ir buvo plėtojami merkantilizmo, vėliau fiziokratizmo (F. Quesnay) bei klasikinės politinės ekonomijos teoretikų (W. Petty, A. Smitho, D. Ricardo, K. Marxo) veikaluose. 20 a. jie buvo plėtojami A. Marshallo ir kitų neoklasikinės politinės ekonomijos bei P. A. Samuelsono vadinamosios neoklasikinės sintezės publikacijose.
Finansų funkcijos
Finansų funkcijos apima visą procesą, vykstantį nuo piniginių išteklių surinkimo iki kontrolės. Paprastai išskiriamos dvi pagrindinės funkcijos: paskirstomoji ir kontrolės. Pirmoji funkcija apima piniginių lėšų sukaupimą ir panaudojimą, atskleidžiant finansų visuomeninės paskirties realizavimą, aprūpinant subjektus reikiamais finansiniais ištekliais.
Šiandien su finansų sąvoka siejama nemažai epitetų: viešieji, valstybės, savivaldybės, asmeniniai, individualūs, įmonių, organizacijų, fondų ir pan. Kadangi nagrinėjamo dalyko tema orientuojama į viešuosius finansus, reikėtų apibrėžti žodžio "viešieji finansai" reikšmę bei paskirtį. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne nurodoma, kad viešas reiškia visiems skirtas, visuomenės naudojamas.
Savo prigimtimi finansai yra glaudžiai susiję su valstybe, kuriai jos funkcijų vykdymui ir yra būtinos piniginės lėšos, nes valstybė, vykdydama priskirtas (valstybines) funkcijas negali apsieiti be piniginių išteklių. Viešieji finansai apima valstybės biudžetą, savivaldybių biudžetus, įvairius specialius fondus ir kt. ir yra neatskiriama valstybės funkcionavimo dalis. Tai yra procesas, kuris apima viską, pradedant piniginių išteklių surinkimu ir baigiant kontrole.
Geriausia PINIGŲ valdymo SISTEMA, Kuri VEIKIA
Valstybės Turto Teorija
Valstybės viešieji finansai visada buvo ir bus viena iš pagrindinių visuomenės bei politikos aktualijų.
Tam, kad būtų užtikrintas tinkamas valstybės finansų valdymas, egzistuoja kontrolės rūšių visuma. Kontrolės atsiradimą sąlygojo tai, kad valstybės valdžia, jos veikimo aparatai kryptingai bei tikslingai naudotų valstybės piniginius išteklius, o valstybės turtas būtų protingai naudojamas, o ne grobstomas ar pasisavinamas. Pagal subjektus viešosios finansų kontrolės rūšimis laikytinos vidaus kontrolė ir išorinė kontrolė. Analizuojant valstybės finansines galimybes neapsieinama be šios viešosios finansų kontrolės rūšies analizės. Išorės kontrolę įgyvendina specialiosios institucijos sau nepavaldžių organizacijų ar įstaigų atžvilgiu, o vidaus kontrolė remiasi subordinacijos santykiais.
Lietuvoje jau 14-15 a. Prūsų teisyne apibendrinta paprotinė teisė susipynė su feodalinės nuosavybės ekonominių santykių bei socialinės diferenciacijos reglamentavimu, buvo įtvirtintas šios nuosavybės susidarymas iš bendruomeninių žemių. 16 a. Lietuvos Statute buvo sistemingai susiejamos feodalinio ūkio funkcionavimo teisinės normos ir teoriškai apibendrinami jį atitinkantys ekonominiai principai bei interesai.
1803 Vilniaus universitete įkurta bene pirmoji pasaulyje politinės ekonomijos katedra. Nuo 1810 J. Znoska dėstė A. Smitho ekonominę teoriją, nagrinėjo finansų ir prekybos teorinius pagrindus, J. Vaškevičius - prekybos, bankų, pramonės plėtros, M. Očapovskis - žemės ūkio ekonomikos, J. Lelewelis, I. Onacevičius - ekonominės statistikos, ekonominės geografijos ir ekonominės istorijos problemas, filomatai gynė liberaliojo reformizmo ekonomines teorijas. 19 a. 20 a. A. Rimka ir P. Šalčius propagavo kooperacijos ir smulkiojo valstiečių ūkio pastovumo idėjas, skelbė ribinio naudingumo teorijos teiginius.
Metaekonomikos ir ekonomikos mokslų metodologijos plėtrai skirti D. Budrio, A. Buračo, Z. Lydekos, L. Tykockio darbai, ekonomikos mokslų sąsajoms su ekonomine kibernetika - J. Maimino, Aleksandro Vengrio, P. Gylio publikacijos, ekonominės statistikos, ekonometrijos bei informatikos metodų taikymui - S. A. Martišiaus, R. Rudzkio, A. Vasiliausko, matematinės ekonomikos - E. Vilko mokyklos darbai.
Visuomeninės nuosavybės santykius nagrinėjo J. Čičinskas, Č. E. Ladukas, demografijos ekonominius aspektus - P. G. Adlys, A. J. Merčaitis, V. Stankūnienė. Socialinės infrastruktūros ekonominius vertinimus grindė A. Buračas, A. Dobravolskas, A. A. Mitrikas, A. Šileika. Lietuvos žemės ūkio ir gamtos išteklių ekonominis vertinimas pateiktas V. Mališausko, M. Gregorausko, Virgilijaus Sutkaičio darbuose. Lietuvos finansų istoriją nagrinėjo A. Žilėnas, ekonominę istoriją - K. Meškauskas ir M. Meškauskienė, prekybos ir kooperacijos - P. Šalčius.
Iš taikomųjų rezultatų atkuriant Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ypač naudingi buvo K. Antanavičiaus ir G. Vagnoriaus vadovaujamų grupių sukurta originali čekinės privatizacijos koncepcija, A. Vasiliausko Lietuvos ekonomikos regioninės plėtros strategijos iki 2015 kriterijų sistema, R. Rudzkio adaptuota Eurostato ekonometrinių modelių sistema. Finansinės apskaitos metodus plėtojo J. Mackevičius, V. Ažušilis, jų diegimo sistemą formavo G. Kalčinskas, ekonominės geografijos nacionalines problemas nagrinėjo S. Vaitekūnas (nauja Europos centro koncepcija). Vadybos ir įmonių funkcionavimo rinkos sąlygomis problemas plėtojo R. Ginevičius, V. Gronskas, A. Marčinskas, P. Vanagas, P. Zakarevičius, sveikatos ekonomikos - G. Černiauskas, V. Janušonis. Inovacijų ekonominiai vertinimai grindžiami V. Baranausko, V. Daugėlos, P. Kulvieco, Algirdo Maniušio, E. Smilgos veikaluose.
Viešųjų Finansų Kontrolės Sistema
Nagrinėjant viešųjų finansų kontrolės sistemą, pirmiausia reikėtų išanalizuoti, kokiais principais vadovaujantis ji yra grįsta ir kas ją apima. Valstybės (viešasis) finansų kontrolė - tai sisteminis priežiūros procesas, vykdomas specialių institucijų, tenkinant viešąjį interesą, kuriuo siekiama įsitikinti, ar efektyviai valdomi ir pagal paskirtį naudojami valstybės finansai. Visų pirma, viešųjų finansų kontrolė apima finansų teisės normomis reglamentuotą valstybės, visuomeninių ir kitų viešų ūkio subjektų veiklą.
Apibrėžti bei nusakyti viešųjų finansų kontrolės sistemą yra sudėtinga, nes nėra vieningos nuomonės, kas ją sudaro. Pagal atlikimo laiką: a) išankstinė finansų kontrolė, kuri apima piniginių lėšų surinkimo, paskirstymo ir panaudojimo kontrolę - biudžeto sudarymą ir patvirtinimą, kitų finansinių aktų patvirtinimą; b) einamoji kontrolė vykdoma įgyvendinant atitinkamas finansines operacijas procesą; c) paskesnioji kontrolė apima jau įvykdytas finansines operacijas ir finansinių resursų panaudojimo patikrinimą.
Viešųjų Finansų Kontrolės Sistemos Struktūra
Viešųjų finansų kontrolės sistema gali būti skirstoma pagal įvairius kriterijus. Žemiau pateikta dažniausiai naudojama klasifikacija:
| Kriterijus | Elementai |
|---|---|
| Pagal finansų rūšis | a) valstybės biudžeto; b) vietos biudžeto; c) bankų; d) valiutos; e) draudiminės veiklos; f) muitinės. |
| Pagal subjektus | a) vietos savivaldos ir valstybės valdymo institucijos; b) prezidento; c) finansų kreditinių institucijų; d) žinybinių institucijų; e) visuomeninės kontrolės ir f) audito kontrolės. |
Apibendrinant autorių išsakytas mintis, pagal kontrolės subjektus viešųjų finansų kontrolę galima skirstyti į išorės ir vidaus. Tokia klasifikacija padeda aiškiai atriboti tiek kontrolės subjektus, tiek ir objektus, taip pat kontrolės dalyką.
Valstybės biudžeto struktūra (Šaltinis: Vikipedija)
Todėl ir toliau darbe viešųjų finansų kontrolės sistemos teisinis reglamentavimas nagrinėjamas pagal kontrolės subjekto prizmę. Viešųjų finansų išorės kontrolė apima ir išlaidų kontrolę ir tam tikra apimtimi - pajamų kontrolę (apie pajamų kontrolės vaidmenį viešuosiuose ... Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės.