Kodėl Paauglys Gali Būti Liūdnas: Priežastys ir Sprendimo Būdai

Paauglystė - tai laikotarpis, kupinas pokyčių, kurie gali turėti įtakos jaunuolių elgesiui ir psichinei sveikatai. Vieną akimirką vaikas gali būti linksmas ir laimingas, o staiga ši būsena per trumpą laiką gali tapti pernelyg pikta ar liūdna.

Šiame straipsnyje aptarsime dažniausias paauglystės problemas - nuo emocinių iššūkių iki mokymosi sunkumų.

Depresija Kaip Galima Liūdesio Priežastis

Psichiatrai teigia, kad depresija gali pasireikšti net kūdikiams, jei jie atskiriami nuo nuolatinio globėjo. Statistikos duomenys rodo, kad 0,5-1 % ikimokyklinio amžiaus vaikų turi depresijos požymių. Pradinėse klasėse šis skaičius išauga iki 2 %, o paauglystėje - iki 5 %. Mergaitėms depresija pasireiškia dažniau ir pasižymi mintimis apie savęs žalojimą, o berniukai labiau linkę į fizinius veiksmus.

Apie 10 % vaikų depresija gali trukti kelerius metus. Laiku nesuteikus pagalbos vaikams ir tėvams, rizika didėja, o trukmė ilgėja.

Vaikų depresiją sukelia tie patys veiksniai, kaip ir suaugusiųjų: trauminiai išgyvenimai, problemos šeimoje, tėvų/globėjų pasyvumas ir mažas atsidavimas auklėjime, patyčios, mokymosi sunkumai, taip pat neurologinės priežastys.

Skirtingo amžiaus vaikų depresijos požymiai skiriasi:

• Iki 3 metų: sutrinka apetitas, kūdikis tingiai žinda, mažai juda, krenta svoris, lėtėja vystymasis, žvilgsnis tampa tuščias, padažnėja verkimas, susierzinimas, pasyvumas, jautrus miegas, dažnas prabudimas arba miega labai daug, sudėtinga mokytis tualetinių reikalų.
• 3-5 metai: vaikas dažnai būna rimtas ir susimąstęs, nereiškiantis emocijų, linkęs atsitraukti, nuolatinė nuotaikų kaita, padidėjęs aktyvumas, nenuspėjamas elgesys, sumažėjęs apetitas ar naktinis šlapinimasis. Dažnai pasireiškia agresija, nepaklusnumas, emociniai protrūkiai, bandymai pabėgti ir slapstytis. Žaidimuose akcentuoja mirtį, liūdesį, sunaikinimą, ir draugai dėl to ima vengti.
• 6-12 metai: vaikas dažnai būna liūdnas, rimtas, agresyvus, pasireiškia socialinės raiškos problemos ir nesugebėjimas susikoncentruoti. Trukdymai pamokų metu, nesimokymas, dramatiškas atsilikimas mokomuosiuose dalykuose, kalbos apie mirtį, savižudybę, smurtą.
• 12-18 metai: paaugliui depresija pasireiškia fiziškai: pilvo, galvos skausmais, nemiga, savęs žalojimu, apetito nebuvimu. Gali paskatinti paauglystės vėlavimą. Paauglys užsidaro savyje, nebendrauja su bendraamžiais, pasyvumas, savikritika, nuobodulys, maištingas elgesys, pabėgimas iš namų, svaigalų vartojimas. Svaigalai dar labiau skatina depresiją.

Svarbu laiku atpažinti problemą, tačiau nebūtinai vieni ar kiti požymiai susiję būtent su konkrečia liga. Daug vaikų ir jaunuolių susiduria su psichologinėmis problemomis, o pagalbos dažnai nesulaukia. Susidūrus su sudėtingo elgesio vaiku, neskubėkime jo teisti, reikalauti iš jo „teisingo“ elgesio normų ar dar labiau gilinti jau esamų problemų.

Įvairūs statistiniai duomenys teigia, kad depresija paauglystėje yra net labiau paplitęs sutrikimas už įvairias lėtines ligas tokias, kaip pavyzdžiui, astma. Depresija serga net 14 proc. 15-18 m. amžiaus paauglių, iš jų 3-8 proc. - sunkia depresija. Paauglystės laikotarpiu mergaitės serga depresija 2 kartus dažniau nei berniukai. Depresija paauglystėje taip pat yra siejama su padidėjusia savižudiško elgesio rizika.

Įvairūs tyrimai teigia, kad daugiau nei 70 proc. vaikų ir paauglių depresijos atvejų nediagnozuojami arba netinkamai gydomi, nes paaugliams depresiją nustatyti sunkiau (lyginti su suaugusiaisiais). Paauglystėje depresija gali pasireikšti netipiškais simptomais, tokiais kaip prieštaraujantis elgesys, mokymosi apleidimas ir/ar mokyklos nelankymas, dažnai besikeičianti nuotaika ar pikta, o ne liūdna nuotaika.

Pradiniai depresijos simptomai, tokie kaip nekonkretūs fiziniai skausmai (galvos, raumenų, pilvo skausmas) ar nuovargis, atsirandantis vengimas bendrauti ar užsisklendimas, padidėjęs jautrumas nesėkmėms gali būti mažai pastebimi aplinkiniams (pavyzdžiui, lyginant su elgesio sutrikimais) arba priskiriami paauglystės laikotarpio ypatumams. Be to, depresija gali būti slepiama dažnų gretutinių sutrikimų, pavyzdžiui, socialinių fobijų ir kitų nerimo sutrikimų, valgymo ar elgesio sutrikimų.

Tėvai dažnai užduoda konkrečių klausimų, koks paauglio elgesys ar reakcijos atitinka normą (kas yra normalu?), o kas gali būti depresijos požymis paauglystėje? Kokiais simptomais dar gali pasireikšti depresija?

Paauglio Depresijos Požymiai

• Rytais vis sunkiau jį pakelti iš lovos, praleidžia pirmąsias pamokas arba išvis nenueina į mokyklą, nes „skauda galvą“, „skauda pilvą“.
• Visą dieną slampinėja liūdnas.
• Nuolat jaučiasi prislėgtas, nuvertina save, kritikuoja, jam trūksta jėgų, nebedžiugina veiklos, kurių anksčiau noriai imdavosi.
• Darosi sunku užmigti, dažnai keičiasi apetitas - nebesinori valgyti arba, priešingai, valgoma daug.
• Dažniau pasireiškia piktumas, dirglumas.
• Dažniau nei suaugusiems pasireiškia fiziniai negalavimai, jam iš tikrųjų skauda galvą, pilvą.
• Vengia bendravimo.

Savęs žalojimas arba savižudybės mintys ir veiksmai yra labiausiai susirūpinimą keliantys depresijos simptomai. Tokie paauglio pareiškimai, kaip jam ar jai būtų geriau nebūti čia arba būti mirus arba pastebėtos savęs žalojimo žymės (pvz., įpjovimai, nudeginimai įvairiose kūno vietose) turėtų skatinti tėvų susirūpinimą vaiko psichikos sveikata.

Kaip padėti savo paaugliui?

• Jeigu manote, kad jūsų vaikas turi depresijos simptomų, yra svarbu ne save kaltinti, o kuo skubiau kreiptis pagalbos.
• Labai svarbu pasikonsultuoti su specialistais: savo šeimos gydytoju, pediatru ir / ar psichikos sveikatos specialistu.
• Aktyviai klausykite, kai jūsų vaikas nori su jumis kalbėtis, nutraukite tai, ką darote, ir visą dėmesį skirkite vaikui.

Autizmas ir Aspergerio Sindromas

Autizmas yra įvairiapusis vystymosi sutrikimas, kuriam būdingi sunkumai socialinės sąveikos, verbalinės ir neverbalinės komunikacijos bei elgesio srityse. Pirmieji požymiai pastebimi dar vaikystėje, o augant simptomai ryškėja.

Autizmo bruožų turintys asmenys „kitaip“ suvokia aplinką. Mokslininkai ir gydytojai sukūrė „raudonų vėliavėlių“ sistemą:

• 6 mėn. ir vyresnio amžiaus nesišypso arba nerodo džiaugsmingos veido išraiškos.
• 9 mėn. ir vyresnio amžiaus neatsako jokiu garsu, šypsena ar veido išraiška.
• 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nečiauška, neguguoja, nekalba savo vaikiška kalba.
• 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nerodo gestų (nerodo į ką nors, nemojuoja, negriebia ir kt.).
• 16 mėn. ir vyresnio amžiaus nesako nė vieno žodžio.
• 24 mėn. nesako dviejų žodžių frazių.

Autizmo sutrikimas pasireiškia kaip šių požymių visuma, kuri ženkliai paveikia komunikacinius ir socialinius vaiko įgūdžius trijose srityse:

• Socialinės sąveikos sutrikimas: sutrikęs abipusis bendravimas, vaiko nesidomėjimas bendraamžiais, nemokėjimas su jais žaisti, bendrauti, palaikyti ilgesnį kontaktą.
• Komunikacijos sutrikimas: nesuvokimas neverbalinės komunikacijos, nežodinių ženklų (kūno kalbos, veido išraiškos), autistiški vaikai supranta viską tiesiogiai, neturi intuicijos, „nesuvokia“ jiems siunčiamos žinios bei patys negeba jos pasiųsti kitiems.
• Ypatingas veiklos bei interesų nelankstumas.

Kai kuriais atvejais autizmo bruožų tiek daug, kad atsiranda Aspergerio sindromas. Tokiems žmonėms būdingi tam tikri socialinės sąveikos ypatumai. Socialinio kontakto sunkumai jiems kyla ne dėl nenoro bendrauti, bet dėl to, kad nesupranta ir nesugeba naudoti taisyklių, kurios reguliuoja socialinį bendravimą. Jiems sunku suprasti pokalbio taisykles, pokalbio metu jiems būdingas vienpusiškumas, pertraukinėjimas, minimalus dalyvavimas, sudėtinga pradėti ar pabaigti bendravimą, pakeisti pokalbio temą. Dažnas bruožas - kalbėjimas „sukauptomis“ frazėmis ar frazėmis pasiskolintomis iš kitų asmenų ar situacijų.

Aspergerio sindromą turintys asmenys gali teisingai apibūdinti kitų žmonių ketinimus, emocijas, tačiau jie negali šios informacijos spontaniškai naudingai panaudoti, t.y. jie neturi jutimo, kaip prisiderinti prie kitų. Spontaniškos adaptacijos stoka yra susijusi su perdėtu pasitikėjimu formaliomis taisyklėmis. Šie asmenys taip pat patiria sunkumų su emocijų raiška, dažnai vidinis jausmas neatitinka išorinės jo išraiškos. Suirzimas, pyktis, atsiribojimas nuo kitų atsiranda iš niekur ir gali pasireikšti netikėtai.

Daugelis Aspergerio sindromą tyrinėjančių mokslininkų jį vertina ne tik kaip būseną, sukeliančią tam tikrus apribojimus, bet ir suteikiančią galimybes, kurios kaip tik ir susijusios su jų mąstymo bei emociniais ypatumais. Neįprastas jų požiūris priklauso nuo tendencijos pasirinkti, nuo ko pradėti loginę grandinę. Kartais tai atrodo neadekvatu, tačiau neretai gali suteikti naują požiūrio kampą.

Prioritetus tokie asmenys teikia problemos išsprendimui, o ne kitų asmenų socialinių ar emocinių poreikių patenkinimui. Autizmo priežastys iki pat šių dienų yra ne iki galo žinomos. Autizmo sutrikimo formavimuisi neabejotinai turi įtakos daugelis faktorių: genų ir biologinės aplinkos įtaka prieš, per ir po gimimo gali neigiamai daryti įtaką smegenų vystymuisi ir sukelti autizmo sutrikimus.

Šiuo metu nėra vieno medicininio tyrimo ar metodo, kuris galėtų nustatyti autizmo spektro sutrikimą (ASS) vaikui ar suaugusiajam asmeniu. Dažniausiai, specialistų komanda nustato šį sutrikimą vadovaudamasi keliais metodais: vaiko stebėjimu, užsiėmimais, kurių metu vertinamas vaiko elgesys, ir standartizuotais testais (klausimynais).

Paprastai tėvai ar kiti vaiką prižiūrintys asmenys pirmi pastebi kitokį vaiko elgesį ir pradeda įtarti, kad kažkas yra ne taip. Tada reikėtų pasikonsultuoti su šeimos gydytoju ir prašyti siuntimo pas neurologą.

Pagalba autizmo spektro sutrikimų turintiems asmenims yra tokia pat įvairi, kaip ir autizmas. Kiekvienu atveju terapijos taikymas yra individualus ir reikalaujantis išsamaus vaiko raidos sutrikimų, poreikių bei gebėjimų pažinimo. Specialistai sutaria vienu klausimu - kuo anksčiau bus pradėtas tikslingas darbas sutrikimų korekcijos srityje, tuo geresnių individualių rezultatų bus pasiekta.

Suaugę, Aspergerio sindromą turintys asmenys, gali dalyvauti ir psichoterapiniame procese. Autistiškų vaikų ugdymas yra labai intensyvus procesas, apimantis tiek specialistų, tiek visų šeimos narių ar net draugų darbą su vaiku. Kai kurios terapijų rūšys gali būti taikomos namuose (apmokius tėvus ar vedamos specialistų), o kitos reikalauja specialios erdvės.

Patyčių Apibrėžimas ir Formos

Pagal apibrėžimą, patyčios yra tyčinis, pasikartojantis asmens ar kelių asmenų žeminantis elgesys kito žmogaus atžvilgiu. Vienkartinis ar atsitiktinis netinkamas elgesys dar neturėtų būti vadinamas patyčiomis. Reikėtų būti atsargiems su sąvokomis, kad per greitai neužkabintumėme vaikams „aukos“ ar „smurtautojo“ etikečių.

Medicinos psichologė, kognityvinės ir elgesio terapijos krypties psichoterapeutė Inesa Golubovskaja teigia, kad patyčios yra neigiamas, tyčinis veiksmas, siekiant sukelti nemalonius veiksmus ar išgyvenimus kitam asmeniui. Patyčios gali atsirasti tarp vaikų ar paauglių, iš skirtingų socialinių sluoksnių, šeimų. Taip pat jos gali kilti iš noro pasijusti stipresniais, patrauklesniais.

Iš esmės galima skirti šešių tipų patyčias:

• Žodinės patyčios.
• Netiesioginė agresija (emocinės patyčios): subtili patyčių rūšis, kurią suaugusiems ganėtinai sunku pastebėti ir įvertinti.
• Fizinės patyčios: mušimas, stumdymas, kandžiojimas, plaukų pešimas ir panašiai (dažniausiai pastebima tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų).
• Internetinės patyčios: labai gajos ir aktualios, sunkiau sugauti, pamatyti, suprasti ir įrodyti.
• Šališkos patyčios.

Aukų Rūšys

Literatūroje išskiriamos dvi aukų rūšys:

• Nuolankios aukos: vaikai, kurie kenčia nuo patyčių, tačiau neatsako skriaudėjams tuo pačiu ir patys patyčių neprovokuoja. Šios grupės vaikai yra atsargūs, drovūs, jautrūs, ramūs, tylūs, dažnai nesavarankiški, nelaimingi, užsisklendę savyje. Jie susiduria su sunkumais įsitvirtindami bendramžių grupėje, turi kalbos arba judėjimo koordinacijos sutrikimų, pasižymi žema saviverte, jaučiasi niekam tikę, kvaili, neįdomūs, nieko nesugebantys ir nemokantys, laiko save nevykėliais.
• Provokuojančios aukos.

Priežastys, Kodėl Žmonės Tyčiojasi

Pagrindinė priežastis yra hiperkompensacija dėl sužalotos savivertės. Patyčios prasideda jau ikimokykliniame amžiuje, dažniausiai pasireiškia agresyviu vaikų elgesiu, kuriuo siekiama pabrėžti galios disbalansą (fizinį arba socialinį).

Individualiosios psichologijos konsultantė Gabija Jurgelytė atkreipia dėmesį, kad patyčios - pagalbos prašymas. Besityčiojantis vaikas dažnai pavadinamas negeru, sakoma, kad jis tyčiojasi sąmoningai, tačiau šis iš esmės tyčinis veiksmas nereiškia, kad tai yra vaiko sąmoningas pasirinkimas. Niekas nesityčioja iš kito, jo nežemina todėl, kad gerai jaučiasi. Tai visuomet yra tam tikras pagalbos šauksmas, ir turbūt teisingiausia būtent taip jį vertinti - su atjauta ir supratimu.

Toks elgesys gimsta iš didelio menkavertiškumo jausmo, kurį patiria vaikas savo socialinėje aplinkoje: namuose, mokykloje, draugų kompanijose. Besityčiojančiam vaikui dažniausiai atrodo, kad su juo kažkas yra negerai, ir jei jis nieko su tuo nedarys, tai visi tai pamatys.

Didelė tikimybė, kad patyčias inicijuojantis vaikas pats patiria sumenkinimą, įskaudinimą, pažeminimą, patiria spaudimą, todėl save nuvertina. Jis neištveria sunkių jausmų apie save ir neranda jokių konstruktyvių būdų su tuo susitvarkyti, pvz., mokydamasis, padėdamas kitiems, t. y. socialiai priimtinais veiksmais.

Būtent iš gilaus menkavertiškumo gimsta vaiko poreikis pažeminti kitą, kad pats jaustųsi geresnis, vertingesnis. Besityčiojantis vaikas kitam vaikui perkelia savo jausmus: pyktį, pažeminimą, nuoskriaudą, nuvertinimą. Jis to negali ištverti vienas, todėl jaučia poreikį šiuos nepakeliamus jausmus kompensuoti.

Individualiosios psichologijos teorija teigia, kad visi žmonės gimsta geri: nori duoti, imti, prisidėti, padėti ar bendradarbiauti. Tačiau kai jiems tai nepavyksta padaryti socialiai priimtinais būdais, jie pradeda netinkamai elgtis, ir tai yra jų pasąmoningas pagalbos šauksmas. Vaikas tokiais atvejais jau būna pabandęs tinkamai elgtis, tačiau jam nepavyko gauti pastiprinimo, patenkinti savo bazinių poreikių, todėl jis kompensuoja neigiamus jausmus netinkamu elgesiu.

Kitos Priežastys

• Charakterio ypatumai: impulsyvumas labiausiai prisideda prie polinkio tapti agresoriumi (kartu su aplinka).
• Didžiojo penketo teorija: pagal šią teoriją, žmogaus asmenybę galime nusakyti penkiais pagrindiniais bruožais: ekstravertiškumas, neurotiškumas, atvirumas patirčiai, sutarumas ir sąmoningumas.

Kaip Padėti Vaikui, kuris Tyčiojasi

• Svarbu suprasti, kad patyčios yra pagalbos šauksmas. Vaikas, kuris tyčiojasi, pats patiria emocinius sunkumus.
• Ieškokite priežasčių: kodėl vaikas tyčiojasi? Ar jis patiria spaudimą namuose ar mokykloje?

Paauglystės problemos

Paauglystės problemos paliečia beveik kiekvieną jauną žmogų - nuo emocinių iššūkių iki mokymosi sunkumų ir santykių su artimaisiais. Tai laikotarpis, kai vyksta dideli pokyčiai: kūnas bręsta, formuojasi tapatybė, atsiranda poreikis būti savarankiškam ir pripažintam.

Paauglystė - tai metas, kai emocijos tampa intensyvesnės, o savęs paieškos dažnai kelia daug nerimo ir nepasitikėjimo savimi. Vieną dieną paauglys gali būti kupinas energijos ir pasitikėjimo, o kitą - užsidaręs ir liūdnas. Daugelis paauglių susiduria su tapatybės klausimais: “kas aš esu?“, “ką apie mane galvoja kiti?“, “ar aš pakankamai geras?“. Tokios mintys neretai sukelia nesaugumo jausmą ir norą pritapti prie bendraamžių.

Ką gali padaryti tėvai?

• Visų pirma - išklausyti. Dažnai paaugliams nereikia greito sprendimo, jiems reikia žinojimo, kad yra kažkas, kas priima jų jausmus rimtai.
• Antra - skatinti pasitikėjimą savimi per įvairias veiklas: sportą, muziką, savanorystę.
• Jeigu emociniai sunkumai tampa pernelyg dideli - atsiranda užsitęsęs liūdesys, didelė savivertės stoka ar izoliacija nuo draugų - verta kreiptis pagalbos į specialistus.

Paauglių miego problemos

Paauglystėje svarbu kokybiškas miegas. Pažymima, kad blogai išsimiegojus sutrinka hormonų gamyba, pasikeitus miego struktūrai jaučiamas nuolatinis nuovargis, kyla nerimas, prasideda galvos skausmai ir galybė kitų problemų.

Pasak jos, svarbiausias amžius, kada jau turima mažiau įtakos tam, kad vaikai gerai miegotų, yra maždaug nuo 11 iki 18 metų. R. Praninskienė nurodė, kad ankstyvoje paauglystėje vaikai turėtų miegoti ne mažiau kaip 9 valandas, vėliau, nuo 16 m. miego trukmė turėtų būti ne mažesnė kaip 8 val.

Paklausta, kaip sutvarkyti dienos režimą, jei matoma, kad jis netinkamas, paauglį vargina mieguistumas dieną, gydytoja turėjo kelis patarimus. „Paauglystės periodas yra išbandymas tiek vaikams, tiek jų tėveliams. Čia tėvai pirmiausia turėtų būti stebėtojai ir galbūt savo pavyzdžiu parodyti, kaip laikytis miego higienos. Iš ko labiausiai galima įžvelgti, kad jau ilgą laiką vaikas pažeidžia miego higieną, yra sutrupėjusi jo miego trukmė?

Jei yra glaudus ryšys tarp paauglio ir tėvų, jie gana greitai tai identifikuoja ir neleidžia įsišaknyti šioms problemoms, padeda, pataria. Ir, kas labai svarbu paauglystėje, negalima moralizuoti, tai niekur nenuves. Kiek įmanoma, geriau tai reikia rodyti asmeniniu pavyzdžiu, taip pat - parodant sveiko gyvenimo būdo poveikį sveikatai. Tačiau tą daryti neįkyriai, nemoralizuojant, kalbantis, galima tą daryti aptariant mokymosi rezultatus“.

Patarimai geram paauglio miegui:

• Laikykitės miego higienos.
• Rūpinkitės tinkama miego trukme.
• Venkite stimuliuojančių gėrimų.
• Būkite pavyzdžiu savo vaikui.
• Ne moralizuokite.

tags: #kodel #paauglys #gali #buti #liudnas