Kodėl naudinga būti partijos nariu Lietuvoje?

Nepriklausomos politinės partijos yra vienas svarbiausių demokratijos elementų. Nuo partijų veiksmingumo, idėjiškumo, gebėjimo įtikinti rinkėjus labai stipriai priklauso visų šalies gyventojų gerovė. Visuomenės nuomonės apklausos jau dešimtmečius skelbia, kad politinės partijos Lietuvoje nepopuliarios. Pasitikėjimas jomis - menkas. Piliečiai vangiai stoja į partijų gretas.

Pažvelkime į partijų narių skaičių Lietuvoje. Ne veltui Lietuvos įstatymai įpareigoja visas politines partijas Teisingumo ministerijai du kartus per metus pateikti savo narių sąrašus. Remiantis spalį paskelbtais duomenimis, didžiausia politinė jėga šalyje yra Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) - jai priklauso 14,5 tūkst. narių. Antra pagal dydį, su 12,8 tūkst. narių, partija - Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Treti - Darbo partija, deklaravusi 9,7 tūkst. narių.

Seimo Informacijos ir komunikacijos departamento parengta analizė atskleidžia, kad šių daugiausia narių turinčių partijų gretos pastaruosius keletą metų stabiliai traukiasi. 2018 metų spalio 1 dieną LSDP turėjo 17 677 narius, TS-LKD - 14 243, o DP - 12 517 narių. Matosi, kad per ketverius metus partijos vidutiniškai neteko po daugiau nei du tūkstančius partiečių. Tiesa, kitos partijos augo, bet jų narių skaičiaus prieaugis nekompensuoja trijų gausiausių partijų narių praradimo.

Iš Seimo Informacijos ir komunikacijos departamento analizės taip pat sužinojome, kad subendrintas visų partijų narių pasiskirstymas pagal lytį - 47 proc. vyrų ir 53 proc. moterų. Sužinojome, kad pagal amžiaus vidurkį jauniausia partija Lietuvoje - Laisvės partija. Net 71,7 proc. šios partijos narių - jaunesni nei 40 metų. Vyriausia - TS-LKD. Konservatorių gretose tik 15 proc., narių yra iki 40 metų amžiaus.

Teisingumo ministerijai pateikti kiekybiniai duomenys yra mažaverčiai. Jie nepasako, kodėl piliečiai nestoja į partijas. Surinkta statistika taip pat nenusako, kuo partijos gyvena. Kokie nariai, kokių motyvų vedami į jas ateina? Iš esmės, eiliniai piliečiai, politologai ir politikos ekspertai nežino tų partijų vidaus, tad negali pasakyti, kokios tendencijos jose vyrauja. Vadinasi, prognozuoti, kokia politika bus vykdoma rinkimus laimėjus vienai ar kitai politinei jėgai - neįmanoma.

Vakaruose šią problemą politologai pastebėjo jau seniai. Perspėjama, kad eilinių žmonių apolitiškumas, nenoras stoti į partijas lemia, kad partijose vis didesnį svorį įgauna radikalios, rėksmingos jėgos. Nesutaikomų, radikalių pažiūrų atstovų iškilimas lemia, kad tampa sunkiai įmanoma rasti konsensusą įvairiais klausimais. Politikai nesutaria, nenusileidžia. Komunikacijoje įsivyrauja isterija. Visuomenė poliarizuojasi. Būtini valstybei sprendimai stoja.

Partijų programos ir NVO sektorius

Skaitydami partijų rinkimines programas pirmiausia ieškojome raktinių žodžių, tam tikrų temų paminėjimo. Kitas svarbus kriterijus buvo kokiame kontekste NVO yra minimos, ar tik per kablelį šalia verslo ir valstybinių institucijų, ar skiriamas atskiras dėmesys ir joms tiekiama speciali vieta tam tikrose srityse ar programų dalyse. Išsikėlę pagrindinius septynis klausimus (žr. lentelę aukščiau), ieškojome atsakymų, skirdami tam tikrą įvertį.

Pagrindiniuose Lietuvos strateginiuose dokumentuose (Lietuva 2030, NPP) įtvirtinta nuostata dėl piliečių, nevyriausybinių organizacijų didesnio įsitraukimo į viešosios politikos sprendimų priėmimą. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) analizė rodo, kad informacijos teikimas žmonėms, konsultavimosi galimybės ir piliečių įsitraukimas gerina viešojo administravimo veiksmingumą ir efektyvumą bei didina viešojo sektoriaus kaip visumos skaidrumą ir atskaitomybę.

Apžvelkime, kaip skirtingos partijos vertina NVO sektorių savo programose:

• Laisvės partija: NVO įtraukimas minimas tokiose srityse bei problemose, kaip smurtas šeimoje, gyvūnų globa, sveikata, švietimas, mažumų integracija, duomenų apsauga, neįgaliųjų integracija, kultūra. Nevyriausybinių organizacijų įtraukimas minimas kalbant ne tik socialinių problemų kontekste, bet ir apie krašto apsaugą, viešųjų paslaugų infrastruktūrą, krizių valdymą, politikos formavimą.
• TS-LKD: NVO sektorius minimas beveik trisdešimt kartų, o preambulėje minimas noras turėti įsitraukiančią pilietinę visuomenę ir susitarimu priimtus sprendimus. Daugiausia apie šį sektorių kalbama sveikatos apsaugos, socialinės politikos, švietimo ir kultūros politikos dalyse.
• LRLS: NVO sektorius minimas daugelį kartų, kaip galimas partneris sprendžiant socialines problemas. Iš viso NVO sektoriaus paminėjimų yra apie penkiasdešimt. Yra atskira skiltis, kurioje kalbama apie pilietinę visuomenę.
• LVŽS: Pilietinės ir nevyriausybinės organizacijos minimos nedaug kartų ir kontekstas dažniausiai itin abstraktus, suplakant su daugybe kitų institucijų bei viename sakinyje paminint daugelį veiklos sričių, taip ir nenumatant konkrečios vietos NVO.
• Laisvės ir Teisingumo partija: Neišsiplėtojama ir kalbant apie nevyriausybinį sektorių, kadangi jis paminėtas vos kelis kartus. Pilietinės visuomenės svarba abstrakčiai paminėta kaip liberalizmo vertybė, nepateikiant jokių konkretesnių pavyzdžių, kur ir kaip ji suveikia.
• Darbo partija: NVO minimas vos kelis kartus, kalbant apie įvairias socialines problemas ir jų sprendimo būdus. Pilietinė visuomenė paminėta tik vieną kartą, tačiau apie ją nieko nėra pasakoma visoje programoje.

Apibendrinant, NVO sektorius šioje programoje iš esmės dažniausiai minimas vienoje eilėje su kitomis valstybės institucijomis, pernelyg neišskiriant jo svarbos ir gana abstrakčiai įvardinant, kaip jų paslaugos būtų pasitelkiamos.

Lietuvos įsipareigojimas perduoti paslaugas nevalstybiniam sektoriui yra numatytas ne viename strateginiame dokumente. Valstybės pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ teigiama, kad viešasis sektorius turi teikti tik tas paslaugas, kurių negali teikti nevyriausybinės organizacijos (NVO). Ar numatytas didesnis įsitraukimas į socialinių problemų sprendimą?

„NVO - pagrindinis socialinis partneris ir viešojo sektoriaus geresnių paslaugų garantas” - taip Laisvės partija įvardija NVO sektorių ir numato pagrindinį jo vaidmenį teikiant viešąsias paslaugas. Taigi sektoriaus veiklos erdvė gana aiški, čia jis tarsi tampa liberaliosios politikos vykdymo įrankiu, kadangi perimtų viešųjų paslaugų tinklo krūvį ir padėtų apmažinti valstybės aparatą.

Nevyriausybinio sektoriaus pagalbos tikimasi sprendžiant socialines bei aplinkosaugos problemas. Atskiruose punktuose siūloma skatinti savivaldybes pirkti paslaugas iš NVO, perduoti viešąsias paslaugas NVO, optimizuojant biudžetinių įstaigų tinklą, mažinti valstybės biurokratinę naštą. Siūloma gerinti aplinką jų veiklai, siekiant pilietinio įsitraukimo į valstybės valdymą, įtraukti NVO į viešųjų paslaugų tiekimą.

Programoje yra siūlomi būdai, kaip pagerinti nevyriausybinio sektoriaus veiklos kokybę bei sklaidą, tikslingiau finansuoti. Siūloma plėsti partnerystes sprendžiant socialines problemas, duomenų apsaugos dalyje kalbama apie sektoriaus teisinių galimybių plėtimą ginant piliečių interesus, įvesti paskatinamąsias rekomendacijas ir finansinę paramą perduodant NVO viešųjų paslaugų teikimą. Siūloma NVO sektoriui naikinti perteklinius veiklos reguliavimus, pripažinti savanorystėje įgytas kompetencijas.

Apžvelgus partijos sąrašo dešimtuką galima pastebėti, jog didžioji dalis kandidatų turi nemažai reikšmingos patirties NVO sektoriuje, ypatingai pirmieji sąrašo numeriai, kurie būtent ir pradėjo savo politines karjeras šiame sektoriuje. Vos keli dešimtuko kandidatai patirties NVO neturėjo arba tik labai smulkios. Dar išskirtina tai, kad apie šias veiklas kandidatai pasisako savo partijos puslapio biografinėje skiltyje, ko nebuvo galima rasti analizuojant kitas partijas.

Kaip rinkėjai vertina politikus

Artėjant Seimo rinkimams, politikai vis daugiau dėmesio skiria komunikacijai su rinkėjais. Kaip rinkėjai nusprendžia palaikyti vienas ar kitas politines asmenybes, paaiškinti sunku. Politologai teigia: tam yra ne viena priežastis. Visgi išskirti tam tikras kategorijas įmanoma - aktyviai besidomintys politika rinkėjai ir tvirtų politinių įsitikinimų neturintys rinkėjai.

Įdomu ir tai, kad skirtingai rinkėjai gali vertinti ir politikų praeitį. "Kaip matyti iš Lietuvos politikos tendencijų, politiko praeitis turi įtakos tik tiems rinkėjams, kurie domisi politika ir labiau kliaujasi vertybėmis, o ne politikų surengtais šou. Yra fenomenalių politikų, kurių praeitis niekam nerūpi, yra tokių atvejų, kai dėl smulkaus paklydimo politikai skaudžiai nubaudžiami ir praranda pasitikėjimą", - pasakoja I.

Amerikiečių atliktas tyrimas rodo, kad net fizinis kandidato panašumas į rinkėją gali daryti įtaką rinkimų metu. Tiems žmonėms, kurie turėjo tvirtas politines pažiūras, labai aiškiai identifikavosi su demokratais ar respublikonais, tos manipuliacijos politikų nuotraukomis jokios reikšmingos įtakos nedarė. Grupei žmonių, kurie neturėjo stiprių politinių pažiūrų, tie vadinamieji nepriklausomi rinkėjai, jų simpatijos politikams, kurie buvo panašesni į juos, didėjo“, - tyrimo rezultatus pristato Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas ir politikos mokslų daktaras Mažvydas Jastramskis.

Partijos supranta asmenybių svarbą sąrašuose ir tai dažnai išnaudoja. VDU politikos mokslų daktaras Mindaugas Norkevičius sako: „Asmenybių klausimas daug metų yra vienas iš svarbiausių, todėl politinės partijos ir politiniai judėjimai, formuodami savo sąrašus, visuomet kreipia dėmesį, kokias asmenybes reikėtų sudėti. Dėl to tuose sąrašuose atsiranda ir gana žinomi veidai.

Politologo M. Seimo rinkimuose ryškėjančią tendenciją rinktis individualius politikus, o ne partijas ar partines programas rinkėjus skatina ir rinkimų sistema. Anot politologo, tai netgi skatina politikus balsuoti prieš savo partijų programas. Esame turėję situacijų, kai balsuoja „Liberalų sąjūdis“, kuris yra įsirašęs į programą paramą tos pačios lyties partnerystei, bet dalis partijos frakcijos narių balsuoja prieš savo partijos programą. Kodėl taip nutinka?

Lietuvos gyventojų palaikymą atskiriems politikams, o ne partijoms galima paaiškinti ir Lietuvos istorine raida. M. Jastramskio teigimu, valstybių su autoritarine praeitimi visuomenėse dažnai dar tvyro buvusios santvarkos modeliai. Politologas paaiškina: „Tokios valstybės visuomenėje dažnu atveju nebus tvirtų sąsajų su politinėmis ideologijomis ar asociacijomis, nes reikia laiko, kad žmonės spėtų priprasti prie institucijų ir prie demokratinių partijų.

Visgi politologai pabrėžia, kad partijų palaikymas pagal konkrečias asmenybes jose yra ryškėjanti visos Europos tendencija. Jų teigimu, atlikti Europoje tyrimai rodo partinės tapatybės praradimą Vakarų šalyse ir padidėjusį balsavimą už partijas dėl patinkančio partijos lyderio, o priežasčių tam yra įvairių.

Viena iš jų - išaugusi socialinių tinklų įtaka ir vartojimas. „Politikai tam tikra prasme darosi mažiau priklausomi nuo partijos, nes jie turi savo auditoriją. Jeigu žiūrėtume iš partinės perspektyvos, politikai yra mažiau valdomi. Anksčiau kanalai būdavo gana brangūs, tam reikėjo didelių lėšų, kurias turėjo tiktai partija, o šiandien dėl įvairių kanalų fragmentacijos ir kaštų sumažėjimo politikams lengviau komunikuoti patiems, nepriklausomai nuo partijos, - teigia jis. - Partijos iš esmės komunikuoja ne tiek per partiją, kiek per politikus. Per tą asmeniškumą yra kuriami partijų įvaizdžiai, perduodamos partijų žinutės.

„Politikos suasmeninimas neigiamai veikia partijų ideologijų, vertybių populiarumą ir svarbą. Susitelkimas į politikų asmenybes ir artimesnio asmeninio rinkėjų su politikais ryšio paieškos nuvertina kolektyvinį partijų darbą ir silpnina jų dėmesį partijų ideologinių tapatybių raiškai. Rinkėjai pradeda būti mažiau susisieję su politinėmis partijomis, greičiau keičia savo pasirinkimus per įvairius rinkimus ir netgi „keliauja paskui politikus“, jei šie keičia partijas. Populiarėja asmenybinės partijos, o ne paremtos ideologija. Be to, personalizacija gali padėti sukurti palankias sąlygas ir autokratėjimo tendencijoms, kai sureikšminti politikai pradeda telkti galią savo rankose. Tai labai žalinga tendencija“, - apibendrina daktarė I.

Artėjant spalio 13 d. vyksiantiems Seimo rinkimams, Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) primena, kad balsuodami šių rinkimų pirmajame ture rinkėjai galės reitinguoti jiems patinkančius kandidatus. Seimo rinkimuose balsuojantys rinkėjai gaus du biuletenius.

Daugiamandatės rinkimų apygardos biuletenyje kandidatų sąrašai išdėstyti pagal jiems burtais suteiktus rinkimų numerius. Pirmiausia biuletenyje rinkėjas turėtų pasirinkti vieną kandidatų sąrašą ir pažymėti greta sąrašo pavadinimo esantį skrituliuką. To paties biuletenio apačioje bus penki langeliai. Reitinguoti kandidatus galima, tačiau nėra privaloma. Reitinguodamas 5 pasirinktus kandidatus, rinkėjas jiems suteikia pirmumo balsų. Reitinguoti nėra privaloma. Biuletenis vis tiek bus laikomas galiojančiu.

Galutinė kandidatų eilė kiekviename sąraše nustatoma pagal kiekvieno kandidato rinkimų reitingą. VRK duomenimis, prieš ketverius metus, rinkdami 2020 m. kadencijos Seimą, reitingo balsus kandidatams skyrė 57 procentai rinkėjų.

tags: #kodel #naudinga #buti #partijos #nariu