Bernardas Bučas (1903-1979) - žymus lietuvių skulptorius, kurio kūrybinis palikimas tebekelia diskusijų. Nors B. Bučas nepelnė didelio pripažinimo, jautėsi atstumtas ir nesavas, jis paliko ryškų pėdsaką Lietuvos mene.
Šiame straipsnyje panagrinėsime jo gyvenimą, kūrybos kelią ir svarbiausius darbus.
Ankstyvasis gyvenimas ir mokslai
Naurašiliuose (Panevėžio r.) gimęs B. Bučas augo neturtingoje, gausioje šeimoje. Nežinia, kaip būtų susiklostęs gabaus, bet neturtingo vaiko likimas, jeigu gimtasis kaimas nebūtų buvęs greta Puziniškio, kur tuo metu gyveno G. Petkevičaitė-Bitė.
G. Petkevičaitė-Bitė "surado" B. Bučą dar visai mažą, atsivežė pas save, mokė, rengė. 1919-ųjų rudenį Bitė vedina B. Bučą vaikščiojo po turtingųjų panevėžiečių butus, rinkdama aukas jo mokslams. Vėliau ji atidavė jį skulptoriui Juozui Zikarui, pas kurį jis mokėsi.
B. Bučas mokėsi Smilgių pradinėje mokykloje, vėliau Panevėžio vyrų gimnazijoje. Po gimnazijos baigimo, Juozo Zikaro skatinamas, 1926 metais B. Bučas išvyko studijuoti dailės į Romą. 1928 metais atvyko iš Romos į Briuselio dailės akademiją.
Panevėžio apskritis Lietuvos žemėlapyje
Kūrybinė veikla Panevėžyje
1930 metais B. Bučas grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Panevėžyje. 1930 metais Lietuvoje minint jubiliejinius Vytauto metus, jis sukūrė kunigaikščio biustą. Tais pačiais metais buvo pašauktas į karinę tarnybą Ketvirtajame Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulke. Čia tarnaudamas B. Bučas nulipdė karaliaus Mindaugo skulptūrą.
1932 metais nulipdė prezidento A. Smetonos biustą. 1933 metais Kauno žemės ūkio banko fasadui kūrė dekoratyvinius bareljefus ir skulptūrą ,,Sėjėjas“ tų rūmų vestibiuliui. Šie darbai baigti 1934 metais.
1936 metais gavo Švietimo ministerijos stipendiją vykti į Paryžių pasitobulinti - kartu su juo važiavo ir garsi poetė Salomėja Nėris. Paryžiuje B. Bučas studijavo kalimą iš akmens ir marmuro.
Svarbiausi Bernardo Bučo darbai
- Šventas Aloyzas (Panevėžys)
- Paminklas 1941 metais nužudytiems gydytojams (Respublikinė Panevėžio ligoninė)
- G. Petkevičaitės-Bitės biustas (prie J. Balčikonio gimnazijos)
- Nevėžis (Papušiai, prie Panevėžio nuotekų valymo įrenginių)
Santuoka su Salomėja Nėrimi
1936 metais Paryžiuje B. Bučas susituokė su Salomėja Nėrimi. 1937 metais menininkų pora grįžo iš Paryžiaus ir apsigyveno Palemone, Kauno priemiestyje.
Pasak artimųjų, B. Bučas iki pat savo gyvenimo pabaigos negalėdavo kalbėti apie S. Nėrį nesijaudindamas. Kai poetė mirė, sūnus Saulius liko be mamos aštuonerių metų. Sauliuką auginti padėjo antroji B. Bučo žmona Zofija.
Paskutiniai gyvenimo metai
Sovietmečiu B. Bučas bandė mokytojauti, pagal užsakymus kūrė antkapius. Teko jam, kaip ir kitiems talentingiems skulptoriams, ir leninus, ir kitus veikėjus lipdyti.
Talentingas skulptorius mirė 1979-aisiais. Pasak žmonos, turėdamas daug nuoskaudų. L. Kaziukonis spėja, kad ilgai statyta skulptūra sovietų valdžiai nepatiko dėl akivaizdaus tautiškumo ir panašumo į rūpintojėlį.
Bernardo Bučo šeima
- Pirmoji žmona: Salomėja Nėris (poetė)
- Antroji žmona: Zofija (padėjo auginti sūnų Saulių)
- Trečioji žmona: Onutė Kondrotaitė (jaunesnė 30 metų)
Palikimas
Nors praėjo daugiau nei keturi dešimtmečiai po skulptoriaus mirties, jo palikimas tebekelia diskusijų. Vienas iš pavyzdžių - skulptūra „Nevėžis“, kuri stūkso prie vandens valymo įrenginių. Tačiau B. Bučas sukūrė ir daugiau reikšmingų kūrinių, skirtų iškilioms asmenybėms ir svarbiems įvykiams pažymėti.
B. Bučas buvo nepaprastai darbštus, doras, garbingas, nuoširdus žmogus. Ir, žinoma, talentingas. Kaip ir daugelis didžiųjų, dėl savo talento patirdavęs ir pavydo, ir kliūčių.
Panevėžio rajono bibliotekos muziejuje Puziniškyje vyko Saulutės Genovaitės Markauskaitės parengtos knygos „Skulptorius Bernardas Bučas“ pristatymas. Knygoje publikuojami neskelbti asmeniniai laiškai, pokalbiai ir likimo vingiai po S. Nėries mirties.
tags: #knyga #skulptorius #bernardas #bucas