Šėta, įsikūrusi Kėdainių rajone, turi turtingą ir įvairialypę istoriją, siekiančią XIV amžių. Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbiausius Šėtos istorijos momentus, ypatingą dėmesį skirdami klebono gyvenamiesiems namams ir jų vaidmeniui miestelio gyvenime.
Šėtos Švč. Trejybės bažnyčia
Šėtos Istorijos Pradžia
Šėtos įkūrimo data laikomi 1362-ieji metai. Livonijos ordino surengto žygio į vidurio Lietuvą metu buvo paminėtas vadinamasis šventas kaimas Šates (Sethen). Tačiau miestelio pavadinimo kilmė yra neaiški. Per Šėtą teka Nevėžio intakas Obelis.
Pirmosios Bažnyčios Statyba
Pirmoji katalikų bažnyčia miestelyje buvo pastatyta 1499 metais Šėtos savininko Bagdono Petkevičiaus ir Stepono Kuncevičiaus iniciatyva. Pagal senumą tai trečioji bažnyčia Kėdainių rajone (po Kėdainių Šv. Jurgio ir Krakių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčių). XVI a. pabaigoje Šėtos bajorai pasidavė reformacijos įtakai ir bažnyčią perdavė evangelikams reformatams. Pastariesiems bažnyčia priklausė iki XVII a. pradžios.
Miestelio Augimas Ir Prekyba
XVIII amžiuje Šėta palaipsniui plėtėsi, joje apsigyveno žydų bendruomenė. 1766 metais Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis suteikė privilegiją Šėtos žydams statytis sinagogą. Kad Šėtos, kaip prekybos centro vaidmuo išaugo, liudija 1781 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Augusto Poniatovskio privilegija, kuria leidžiama Šėtos miestelyje du kartus per metus organizuoti 3 dienų prekymečius. Turgūs pagal tą pačią privilegiją būdavo pradėti organizuoti kiekvieną antradienį.
Švietimas Ir Mokykla
Šėtos švietimo srityje itin svarbūs 1777 metai - parapinės mokyklos įkūrimas. Joje mokėsi 35 mokiniai - 21 šlėktos, 14 miestelėnų bei kitų gyventojų sluoksnių vaikai. Pagal įkūrimo datą Šėtos mokykla - trečioji Kėdainių rajone (po Kėdainių ir Krakių).
Bažnyčios Statybos Ir Rekonstrukcijos
XVIII amžiaus pabaigoje Šėtoje pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia. Tiksli jos pastatymo data dar nėra nustatyta, nes istoriniai šaltiniai pateikia skirtingas datas - 1772-1782 metai ir 1799 metai. 1900 metais klebono Juozapo Sakalausko rūpesčiu ir parapijiečių aukomis bažnyčia buvo padidinta: pristatyta zakristija, iškilo aukštas bokštas, bažnyčios stogas apdengtas cinkuota skarda. Taip ji įgavo dabartinę išvaizdą.
Kapinių Koplyčia
Reikšmingiausias XIX a. pirmosios pusės statinys, turintis meninę vertę ir šiandien, yra kapinių koplyčia. Ji pastatyta 1824 metais aukščiausioje kapinių vietoje kaip dvarininkų Veličkų mauzoliejus.
XIX Amžiaus Sukilimai Ir Gyventojai
Šėtos miestelio ir jo gyventojų neaplenkė ir per šalį nuvilniję XIX amžiaus sukilimai prieš carinę Rusiją. Ypač aktyviai šėtiškiai dalyvavo 1863 metų sukilime. 1897 metų surašymo duomenimis Šėtoje gyveno 1670 žmonių, iš jų 1135 - žydai.
Nepriklausomybės Kovos Ir Progimnazija
1918 metų lapkritį Šėtoje įsikūrė parapinis komitetas, kuriam vadovavo kunigas Jurgis Tilvytis. Tų pačių metų pabaigoje buvo nutarta miestelyje įkurti „Saulės“ draugijos Šėtos progimnaziją. 1919 metų vasario 11-ąją dieną prie Šėtos vyko labai svarbios lietuvių kautynės su bolševikais, kurių metu pastarieji buvo sutriuškinti. Kautynių vietoje 1928 metais kariams savanoriams buvo pastatytas paminklas.
Gyventojų Surašymas Ir Miestelio Vaizdas
Pagal 1923 m. visuotinį Lietuvos gyventojų surašymą Šėtos valsčiui priklausė 99 gyvenvietės (kaimai, viensėdžiai ir dvarai), 956 ūkiai, kuriuose gyveno 6614 žmonių. Šėtos miestelyje - 877 gyventojai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Šėtoje jau buvo akmenimis grįstų gatvių, šaligatvių, turgaus aikštė, buvo per 140 gyvenamųjų namų. Be lietuvių, gyveno apie 350 žydų. Parduotuvių buvo net 73, keletas aludžių, arbatinių, batų dirbtuvė, senelių priglauda, du malūnai, lentpjūvė.
Antrasis Pasaulinis Karas Ir Pokaris
Antrojo pasaulinio karo metais Šėtos, taip pat ir Pagirių, miesteliai buvo beveik sudeginti. Šėtos miestelio žydai buvo išvaryti į Kėdainius, kur 1941 metų rugpjūčio 28 dieną kartu su Žeimių ir Kėdainių miesto žydais sušaudyti. Pokariu Šėtos apylinkėse vyko aktyvi partizaninė kova. Daug Šėtos ir Pagirių krašto nekaltų žmonių buvo ištremta. Jau 1947 metais valstiečius prievarta pradėjo varyti į steigiamą kolūkį. Miestelis tapo jo centru.
Šėta Šiandien
Šiuolaikinį vaizdą Šėtos miestelis, kaip kolūkio ir apylinkės centras, įgavo 9-ajame dešimtmetyje, kai buvo baigti statyti pagrindiniai visuomeninės paskirties pastatai. Ypatingai garsėjo Šėtos vaistinė, kurioje dirbo farmacininkai Vytautas ir Eugenija Inokaičiai. 2002 m. patvirtintas Šėtos herbas. 2010 m. Šėtos vidurinei mokyklai suteiktas gimnazijos vardas.
Miestelio istorija išsamiai aprašyta net keturiuose leidiniuose, kurių iniciatorius ar bendraautorius yra mūsų kraštietis istorikas Stanislovas Stašaitis: Šėtos vidurinė mokykla; Šėtos Šv. Trejybės bažnyčia; Šėtai - 640 m.; Šėtos kapinės; Šėtos miestelio kapinės; Kraštiečiai; Mažo miestelio gyventojų sovietų okupacijos laikų patirtys.
Jurgis Tilvytis - Kunigas Ir Švietėjas
JURGIS TILVYTIS - A. Žalvarnis - kunigas, marijonas, švietėjas, poetas, literatūros istorijoje žinomas kaip A. Žalvarnis. Jurgis Tilvytis gimė 1880 m. balandžio 20 d. Utenos apskrities Tauragnų valsčiaus Gaidžių kaime. Visa Tilvyčių šeima linko prie knygos. Tai buvo retas atvejis tuometiniame kaime. Šeimoje dominavo optimizmas, meilė liaudies dainai, kūrybai, šviesos ir kultūros troškimas, patriotizmas.
Baigęs pradžios mokyklą, vidurinį mokslą eiti Jurgis išvyko į Mitaujos gimnaziją, iš kurios buvo netrukus išvarytas, nes atsisakė skaityti carą šlovinančias maldas. Dar besimokydamas gimnazijoje pradėjo rašyti eiles, o studijuodamas Kauno žemaičių kunigų seminarijoje, parengė savo rankraščių knygelę. Pirmąjį eilėraščių rinkinėlį „Dienelei brėkštant“ išleido 1909 m. Utenos Kaniešytės knygynas. 1910 m. Jurgis Tilvytis - A. Žalvarnis išleido poezijos rinkinėlį „Daujėnai“ ir „Paįstriečiai“, po poros metų - „Rūtų saujelė“, kiek vėliau išspausdino eilėraščių knygelę „Palaimintas triūsas“ bei libretą „Per skausmus į laimę“.
Į kunigus Jurgis Tilytis buvo įšventintas 1903 metais. Į Šėtą kunigas Jurgis Tilvytis buvo įšventintas 1916 m. Tik atvykęs ėmėsi per karą aplaužytos bažnyčios remonto, organizavo miestelio tvarkymo darbus. Labai energingai J. Tilvytis ėmėsi parapijos namų statybos Šėtoje, juo labiau, kad turėjo tam patirties, o darbą rado jau pradėtą. Per gana trumpą laiką pastatę didelius parapijos namus su sale ir gyvenamaisiais kambariais patarnautojams bei vargonininkams, kunigas tuoj iš valdžios išrūpino leidimą ir 1918 m.
1918 m. vasario 16-ąją paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, dėl jos dar reikėjo kovoti su ginklais rankose. Valstybės ginti buvo pakviesti savanoriai, kurių gretose buvo daug Kėdainių krašto žmonių. Iš Šėtos miestelio ir jo apylinkių ginti Lietuvos išėjo apie 40 savanorių. 1928 m. Šėtos miestelio gyventojai, minėdami Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, pastatė paminklą Šėtos mūšiui pažymėti.
Neeilinis žmogus buvo Jurgis Tilvytis - Žalvarnis. Reikšmingos ir jo mirties aplinkybės. Visą savo gyvenimą pašventęs tėvynei, jos žmonėms, jis ir mirė eidamas savo šventas pareigas - sakydamas laidotuvių pamokslą kapinėse. Tai buvo 1931 m. Jurgio Tilyčio gyvenimas nebuvo ilgas, bet labai ryškus ir prasmingas. Sušvito jis kaip meteoras Lietuvos padangėje ir staiga užgeso, neišeikvojęs savo dvasines galias ir energiją paskleisdamas ateinančių kartų širdyse.
Žydų Bendruomenės Istorija Šėtoje
Šėtos žydų istorijos pradžios tašku galima vadinti XVIII a. pr., kuomet randami neginčijami duomenys, kad čia gyventa žydų. Tai 1709 metų miestelio inventorius (sudarytas Šėtos klebono Motiejaus Juozapo Ancutos), kuriame išvardinti visi asmenys, besinaudojantys miestelio ir už jo ribų esančia žeme. Šiame inventoriuje paminėta ir keletas žydiškų pavardžių - iš to galima spręsti, kad žydai gyveno Šėtoje ir XVII amžiaus pabaigoje, Vėliau, Šėtoje žydų nuolat daugėjo. 1856 metais gyveno 148 judėjų tikybos gyventojai.
Tarpukariu Šėtoje žydų skaičius šiek tiek sumažėjo, bet jie vis tiek sudarė daugumą miestelio gyventojų. 1919 metų surašymo duomenimis, tuo metu Šėtoje gyveno 286 katalikai ir 346 žydai. Žydai buvo apgyvendinę dabartinę Ramygalos gatvę, visa ji buvo nusėta mažų medinių žydų namelių, pastatytų prie pat gatvės, kadangi namas buvo ne tik gyvenamoji vieta, bet ir prekybos vieta. Žydų namai turėjo duris, įšeinančias tiesiai į gatvę. Kiemai buvo maži, kad vos arklys su vežimu įvažiuoti tilptų. Tačiau ne visi žydų namai buvo mediniai - labiau pasiturintys statėsi mūrinius vienaukščius.
Krautuvėlėse žydai pardavinėdavo įvairias prekes, beveik viską, ko galėjo prireikti miestelio gyventojui, tarpukaryje tokių krautuvėlių Šėtoje buvo 45. Vienas žydas, Chaiba, buvo netgi restoraną atidaręs - vietinių itin mėgiama pasilinksminimų vieta, kur buvo galima ir išgerti po sunkios dienos. Žydai važinėjo po kaimus supirkinėdami kiaušinius, sūrį, sviestą, grūdus. Prekes parduodavo Kaune, Panevėžyje. Žydai prekiavo ir ūkinėmis prekėmis.
Žydų ir lietuvių tarpusavio santykiai niekada nebuvo įtempti. Niekada nebuvo jokių religinių, socialinių tarpusavio konfliktų. Žydų ir lietuvių santykiai pagrinde buvo prekybiniai, kaip pardavėjo ir kliento, į artimesnius, buitiškesnius santykius abi pusės nelabai leidosi. Vis dėlto, ypač iš žydų pusės, buvo juntama tarpusavio pagarba, pakantumas ir santarvė.
Klebono Gyvenamųjų Namų Reikšmė
Klebono gyvenamieji namai visais laikais buvo svarbūs bendruomenės centrai. Čia gyveno ir dirbo kunigas, kuris rūpinosi ne tik dvasiniais, bet ir socialiniais miestelio gyventojų poreikiais. Klebonijos dažnai tapdavo švietimo, kultūros ir labdaros centrais. Šėtos klebonija, kaip ir kitos, atliko svarbų vaidmenį miestelio istorijoje, prisidėdama prie bendruomenės gerovės ir dvasinio augimo.
Santaikos Parapijos Pavyzdys
Santaikos parapijos įkūrimo ir bažnyčios statybos istorija laikytina būdingu XX a. I pusės mažos kaimo parapijos kūrimo pavyzdžiu. Išlikę dokumentai rodo, kad parapijoje vis dar buvo tvarkomasi konservatyviai, laikantis senųjų papročių. Organizacinius ir finansinius klausimus sprendė parapijiečių komitetas arba visuotinis susirinkimas. Visuomeninis apylinkės ūkininkų gyvenimas daugiausia tebebuvo susijęs su parapijos veikla.
Kurtuvėnų Parapija Ir Jos Istorija
Kurtuvėnų parapija įkurta 1495m. Tuomet pastatyta ir pirmoji Kurtuvėnų bažnyčia. Lėšas jos statybai bei žemės išlaikymui skyrė Kurtuvėnų savininkas Mykolas Jaugelavičius. XVI a. antroje pusėje Kurtuvėnų katalikų bažnyčia buvo paversta evangelikų reformatų bažnyčia. Katalikų parapija atkurta 1619m. Vakarinėje Kurtuvėnų miestelio dalyje, greta Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios prieš Antrąjį pasaulinį karą, būta Kurtuvėnų parapijos administracinio ir ūkinio komplekso. Šiandieną iš komplekso beliko statinių pamatų, rūsių liekanos bei keli pastatai. Medinio senosios klebonijos pastato senumą liudija masyvios rūsio sienos. Po Antrojo pasaulinio karo klebonija persikėlė į buvusios senelių prieglaudos pastatą.
Pirmosios Kurtuvėnų katalikų bažnyčios statybai lėšas skyrė Kurtuvėnų savininkas Mykolas Jaugelavičius, kuris 1498 metais padovanojo bažnyčiai žemės. Neaplenkė Kurtuvėnų parapijos reformacijos audros - M. Valančius, rašydamas apie reformacijos metą Žemaitijoje, pažymėjo, kad "nebliko katalikų apskritose parapijose" - viena tokių parapijų buvo Kurtuvėnai.
Galbūt 1710 metais Kurtuvėnų apylinkėse siautęs maras ir nulėmė Jono Antano Beinoro sprendimą 1710 metais Kurtuvėnų bažnyčiai užrašyti Šilo Padubysio užusienį, turintį 1 valaką 29 margus žemės ir Gedminiškio užusienį, turintį 5 valakus 6 margus žemės. Naujam gyvenimui Kurtuvėnų miestelis, o kartu ir parapija prisikėlė XVIII a. viduryje, kai Kurtuvėnų dvaro savininku 1760 metų pabaigoje - 1761 metų pradžioje mirus ar žuvus Laurynui Nagurskiui tapo jo brolis Jokūbas Nagurskis, kuris buvo tipiškas švietimo epochos Lietuvos bajoras, savo gyvenimą paskyręs ūkinei ir kultūrinei veiklai.
1792 metais pastatyta nauja mūrinė parapinė bažnyčia. Šios bažnyčios projektą parengė garsus architektas Martynas Knakfusas. Prieš pastatant naujo mūro bažnyčią Kurtuvėnuose, J. Nagurskio rūpesčiu buvo 1787 metais pastatyta nauja medinė bažnyčia senosios bažnyčios vietoje už miestelio. Medinė koplyčia, pastatyta 1880 metais Kurtuvėnų klebono Bonaventūro Čižo, tebestovi ir šiandien. XIX a. ketvirtame dešimtmetyje buvo uždarytas Bazilijonų vienuolynas Padubysyje, o bažnyčia paversta stačiatikių cerkve ir 1853 metais į valstybės iždą buvo paimtus Kurtuvėnų parapijai priklausančios žemės.
Balbieriškio Parapijos Klebonijos Istorija
Vilniaus vyskupas Steponas Pacas 1675 m. kovo 6 d. Archyvuose išlikęs Vilniaus vyskupo Mikalojaus Slupskio nurodymu 1671 m. pirmąkart surašytas Balbieriškio bažnyčios judantis ir nekilnojamas turtas. Maldoms skirtas laikinas medinis statinys, vadinamas „šopa“, užtat klebonijos dvarelis vertas dėmesio. Jį sudaro šeimyntrobė su trimis langeliais, klėtelė, tvartelis, kluonelis, dvi daržinės, linais ir kanapėmis apsėtas daržas, penkios naujai iškastos kūdros.
1781 m. Balbieriškį nusipirko Žemaičių pilininkas, LDK bajoras Antanas Stanislovas Tiškevičius (mirė 1801 m. gruodžio 29 d., palaidotas Balbieriškyje). Didiko inicialai ir herbas buvo išraižyti senosios bažnyčios vargonų sparnuose. Tikėtina, jog taip buvo įamžinta A. S. Tiškevičiaus dovana.
Šiaulių Evangelikų Liuteronų Parapija
Kun. Jau septynioliktajame šimtmetyje Šiaurės Lietuvoje tarp katalikų gyveno ir liuteronų. Tai buvo kolonistai iš Prūsijos ir latviai, atsikraustę iš Kurlandijos ir Livlandijos. 1772 metais Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio iždo ministras grafas Tyzenhauzenas (Tiesenhausen) kvietė į Šiaulius vokiečių audėjus, kuriems buvo statomi mūriniai namai ir suteikiama įvairių privilegijų. Tais laikais miestas pradėjo augti.
1800 metais grafo Zubovo dvaro prievaizdas dovanojo liuteronų parapijai sklypą su namu. Caras paskyrė Šiaulių parapijos kunigui 500 rublių metams. Pirmas Šiaulių parapijos kunigas buvo Fridrichas Vilhelmas Skubovius. Jis studijavo teologiją Karaliaučiuje, Frankfurte, Leipcige ir Kalėje. Iš pradžių pamaldos Šiauliuose buvo laikomos teismo patalpose, o vėliau Soimonovo namuose kur gyveno kunigas.
Kunigas Šulcas buvo Šiaulių apskrities parapijos organizatorius. Jis sutvarkė senesnių laikų kronikos duomenis, kuriais ir dabar naudojamasi. 1848 metais ponai Balhauzai dovanojo sklypą bažnyčiai statyti dabartinėje Vilniaus gatvėje. 1854 metais komisija priėmė naujai pastatytą bažnyčią.
Išvados
Šėtos klebono gyvenamieji namai, kaip ir kitų parapijų klebonijos, buvo svarbūs bendruomenės centrai, atspindintys miestelio istoriją ir kultūrą. Jų reikšmė neapsiriboja vien religine veikla, bet apima ir švietimą, socialinę rūpybą bei kultūrinį gyvenimą. Išsaugoti ir tyrinėti šiuos istorinius pastatus yra svarbu siekiant geriau suprasti Lietuvos kaimo istoriją ir paveldą.
tags: #klebono #gyvenamieji #namai