Grūstė - kaimas Sedos seniūnijoje, įsikūręs 5 km į šiaurės vakarus nuo Sedos, tarp Sedos-Ylakių kelio ir Varduvos upės. Šiaurėje jis ribojasi su Butikių kaimu. Čia veikia kapinės su koplyčia ir varpine. Grūstės istorija siekia gilią senovę, o jos raida - paini ir ne iki galo atskleista. Labai trūksta tikslių jos raidos duomenų, bet aišku tai, kad žmonių čia gyventa jau labai seniai ir kad XVI-XVII a.
Žemėlapis, kuriame pažymėta Mažeikių rajono savivaldybė, kurioje yra Grūstės kaimas.
Vietovė „Grunstė” minima 1253 m. balandžio 5 d. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo teritorijų dalybų akte. „Grūstės laukas” (feldt Grunsten) minimas 1426 m. nustatant sieną tarp Lietuvos ir Livonijos. Ta pati vietovė (Grumste veldt) paminėta ir 1540 m. Nuo XIV a. Grūstė buvo valsčius, minimas 1534 m. ir 1567 m. aktuose. 1568 m. Skuodo valdų inventoriaus išraše aprašyta Grūstės kaimo laukų, pievų, miškų ir ganyklų ribos su valakais. 1585 m. Grūstės laikytoju buvo Stanislovas Valentinavičius - Opulskis, o 1589-1591 m. Grūstės tijūnu buvo Petravičius Fursas. Pats Grūstės kaimas minimas tik 1667 m. Skuodo dvaro inventoriuje.
Gyventojų Skaičius Ir Istoriniai Faktai
Gyventojų skaičius Grūstėje skirtingais laikotarpiais:
- 1816-1817 m. - 24 ūkiai ir karčema, 173 gyventojai
- 1923 m. - 69 sodybos, 385 gyventojai
- 1939 m. - 80 sodybų, 367 gyventojai
Šiuo metu Grūstėje gyvena apie 40 žmonių. Kaip liudija statistika, geriausiais Grūstės laikais - 1923 m. - kaime gyveno 385 žmonės, 1939 m. - 367. Kaimuose mažėja žmonių ir tai vyksta visur.
Taigi, kaip matyti, Grūstės istorija yra paini ir iki galo neatskleista. Labai trūksta tikslių jos raidos duomenų, bet aišku tai, kad žmonių čia gyventa jau labai seniai ir kad XVI-XVII a. 1775 m. Padūmės mokesčio žiniaraštyje nurodoma, kad Grunscie yra tie patys Tiškai (Grunscie alias Tyszki). Iš to paties žiniaraščio matyti, kad Tiškai ten turėjo Dūmas (Būdavo apmokestinamas kiekvienas kūrenamas židinys. Šis prievolės vienetas dūmu vadintas dėl to, kad kūrenant židinį be kamino, rūkdavo visas šiaudinis dūminio gyvenamojo namo stogas. Buvo taikomas Rusijoje, Lenkijoje, Balkanuose (čia XIII a. - XIV a. vadintas dymnina). Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ūkį dūmu imta vadinti XIV a., kai buvo siekiama išvengti prievolių didinimo ir keli dūmai jungėsi į tarnybą. Dūmą paprastai sudarė mažoji valstiečio šeima. Po XVI a. vidurio Valakų reformos dūmas tapo ūkio ir sodybos sinonimu. Lenkijos pavyzdžiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1649 m. įvestas mokestis nuo dūmo padūmė. 1795 m. Rusijai užėmus Lietuvą, apmokestinimo vienetu tapo revizinis asmuo ir dūmai nebebuvo registruojami.) Pagal metrikus bajorai Tiškai bent jau nuo 1654 m.iki 1705 kūrė šeimas Grunstėje (Grunscie), kai kada kaimą pavadindavo Tiškais, o iki 1825 m. kūrė šeimas Tiškuose (Tyszki), kai kada kaimas vėlgi būdavo pavadintas Grąnscie. Taigi tuo periodu buvo dveji kaimai pavadinimu Tiškai vienas šalia kito. 1918 m. 1928 m. Grūstės kaimas buvo išskirstytas vienkiemiais.
1935 m. kaime buvo paštas ir vandens malūnas, krautuvė, pas vietos šaulių skyriaus vadą M. Kemtį įsteigta vieša skaitykla. Nuo 1948 m. kaime veikė mokykla, Stanislavos Mikalauskaitės namuose. 1951 m. birželio 1 d. MGB Sedos r. sk. operatyvinė grupė Grūstės k. karinės operacijos metu nukovė 3 partizanus: Juozą Lazdauską (slapt. Vanagas, 1927 m., būrio vadas), Joną Strazdauską (Perkūnas) ir Janiną Balčienę (Kregždutė, g.
Prie Sedos-Ylakių kelio yra 1934 m. pastatytas Nepriklausomybės paminklas. 1928 m. Grūstės šaulių grandis savo lėšomis prie Sedos-Ylakių kelio pastatė iš akmenų sumūrytą piramidės formos paminklą Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui pažymėti. 1988 m. rudenį paminklas sutvarkytas. Darbams vadovavo M. Kemčio sūnus Vytautas iš Šiaulių. Per vasario 16-ąją Sedos klebonas Algis Genutis paminklą pašventino.
Lietuvos Nepriklausomybės paminklas.
Padavimai ir legendos
Grūstėje Vytautas medžiojo stumbrus, toje medžioklėje jam gyvybæ išgelbėjo Chodkevičius.Daratos kalnelis buvo apie 720 m į vakarus nuo kaimo kapinių, apie 500 m į šiaurės vakarus nuo Pocevičienės sodybos. Pro kalną yra ėję senasis kelias į Vaičaičius. Kalvos pašlaitėje tryško šaltinis, kurio duobė vėliau buvusi išcementuota. A. Švedų antpuolio metu prie Gaidžpilės kalno kovose žuvo Daratos vyras ir du (ar trys) sūnūs, kurių ji labai verkusi. Būgnų kalnas buvo apie 400 m į vakarus nuo kelio Vaičaičiai-Seda, apie 500 m į šiauræ nuo Daratos kalnelio, 250 m į šiauræ nuo senojo kelio į Vaičaičius. Ilgą laiką ariant, kalva buvo nuarta. Kalvelės plotas buvæs maždaug 0,5 ha, nurodomas 30 m aukštis (VAK).Mockaus šaltinis buvo P kaimo dalyje, 130m į V nuo kelio Vaičaičiai - Seda, apie 100m į Š nuo Mockaus sodybos, vadinamajame Mockaus eglynėlyje. Dabar vieta numelioruota.
Knyga apie Grūstę
Gera idėja - surinkti kaimo žmonių atsiminimus, nuotraukas ir išleisti knygą? Puiki, bet daug kainuojanti. Šiemet Grūstės kaimo gyventojai ir iš jo kilę kraštiečiai galės į rankas paimti tokią knygą. Kito mūsų rajono kaimo gyventojai jau seka grūstiškių pavyzdžiu - subūrė grupę, kuri iš pradžių imsis knygos apie Ketūnus paruošimo, o paskui - ir leidybos reikalų. Rugpjūčio 15 d., per Žolinę, į gimtąjį Grūstės kaimą atvykę ir čia gyvenantys žmonės galės įsigyti knygą „Grūstė“.
Knygos pristatyme - trys pagrindiniai veikiantys asmenys: Genoveita Gricienė, Rimantas Balsys ir Audrius Gineitis. Nuotraukas rinko ir istorijas užrašinėjo Stasys Gramaliauskis, Jolanta Stanienė, Rasa Vitkauskienė, Kristina Majauskytė, Aurelija Kalinauskaitė. Klaipėdos universiteto (KU) leidykla išleido puikią knygą. Ją redagavo Vilma Urbonavičiūtė, maketavo Karolis Saukantas, viršelio dailininkė - Eglė Dučinskienė.
Knyga išleista 500 egzempliorių tiražu. Ji bus platinama per KU leidyklos knygynėlį Klaipėdoje. Leidinį taip pat bus galima įsigyti Mažeikių turizmo ir informacijos centre bei tiesiogiai per G. Gricienę. Knyga išleista be išankstinio finansavimo. Savivaldybė skyrė 1000 eurų sumokėti dviem autoriams. Dovanojimui po 20 knygų nupirko Liuda Vyniautienė ir R. Kviečiame lapkričio 19 d. 17.15 val. į knygos pristatymą.
Knyga „Grūstė: Istorija, tradicijos, papročiai, likimai“ skirta Grūstės kaimo įvairių laikotarpių istorijos bei kultūros paveldo tyrimams. Vienas šios knygos tikslų - nutiesti tiltą nuo istorinių laikų čia gyvenusių ir žemę dirbusių protėvių, už gimtinės ir visos Lietuvos laisvę kovojusių ir už ją žuvusių, iki šiandien vėl Grūstės kaimo vėliavą ir kaimo gyvastį keliančių grūstiškių. Čia sudėti pačių grūstiškių užrašyti arba papasakoti papročių, tradicijų, buities, kasdienio gyvenimo pavyzdžiai - Grūstės kaimo šeimų likimai, pažymėti Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo, tarpukario, pokario audrų, patyrę kolektyvizaciją, melioraciją ir vėl kibę į darbus atkūrus nepriklausomybę. Renginyje dalyvaus knygos sudarytojai: prof. dr.
Šv. Marijos Magdalenos atlaidai
Grįžę į kaimą apsistojam žmonos gimtinėje Renave pas bočių (taip vadiname žmonos tėtį). Ir šiandien Šv. Magdalenos atlaidai - didelė šventė, metų įvykis. Jie suveda gimines, leidžia susitikti, pabūti, pabendrauti. Per Šv. Marijos Magdalenos atlaidus į Grūstę susirinkę žmonės galėjo apžiūrėti ant kapinių zomato (mūrinė ar akmeninė bažnyčios, kapinių tvora - red.
Artėja Šv. Marijos Magdelenos atlaidai, kurie tradiciškai vyksta Grūstės kapinėse, po to - ir susitikimas per Žolinę. „Seniai generalinio valymo laukusi Grūstės bažnytėlė atsinaujino iš pagrindų. Talkai vadovavo pročkelė Jolanta Kareivienė, o visus sukvietė ir patalkį suorganizavo kariškis lakūnas Audrius Gineitis, dėl savo kaimo aukojantis labai daug. Ir svarbiausia - su džiaugsmu“, - pasakojo G. Talkininkai gerai pasidarbavo: nuvalė langus iš lauko ir iš vidaus, išvalė visas bažnyčios kertes. Aplink bažnytėlę buvo išravėtos piktžolės.
Grūstės kapinių viduryje, ant kalnelio, stovi šv. Retai vietos žmonės pasako „koplyčia“, visada - „bažnyčia“, „bažnytėlė“. Šiemet prieš pat atlaidus grūstiškiai, suorganizavę talką, išvalė savo bažnytėlę, atšviesino.
Žymūs žmonės
Gricienė pasakojo: „Kaimas didelis, turi seną istoriją, jame gyveno daug įdomių žmonių. Kaimo istorijoje - ir rusų sentikių gyvenimai. Ji vardijo: iš Ketūnų kilęs garsusis partizanas Juozas Vitkus-Kazimieraitis, žinomas aktorius Valerijonas Derkintis, rašytojas Algirdas Pocius, poetė Bronė Juškaitė.
Martynas Kemtys buvo 1919-1920 metų Nepriklausomybės kovų Sedos valsčiaus savanoris.
Asmeninis ryšys su Grūste
Audrius GINEITIS:- Renkant nuotraukas, buvo smagu pabendrauti su senesniais žmonėmis. Jie gerai prisimena, kas nuotraukose. Visi noriai dalijosi jomis, tik gaila, kad jaunesni nebežino, kas čia įamžinta. Bet kai peržiūri daug nuotraukų, imi pats atskirti, prisimeni kitų žmonių pasakytus vardus, pavardes. Pasidaro įdomu, lyg koks detektyvas.Visa mūsų šeima yra įpratusi leisti savaitgalius ir atostogas kaime. Paveldėjau savo senelių sodybą Grūstėje. Juos prižiūri sodyboje gyvenantis mano dėdė.
Anot Audriaus, Grūstės teritorija yra didelė - maždaug tokia, kokią sudaro Mažeikiai drauge su Kalnėnų kvartalu. Tik tiek, kad Grūstėje niekada nebuvo tiršta sodybų. Kiek daugiau jų nebent prie kapinių, ten 3 trobos netoli viena nuo kitos stovi.
„Taip, galima sakyti, kad esu grūstiškis iki kaulų smegenų. Mano abu tėvai buvo grūstiškiai, abi babos irgi iš čia. Tik jau seneliai - vienas kilęs nuo Uikių, kitas - nuo Barstyčių pusės. Labai anksti, būdamas vienų metų, likau našlaitis. Bočiai mane pasiėmė auginti.
Baigiau Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Pradėjau tarnybą Karinėse oro pajėgose, kur tarnauju iki šiol. Mano žmona - iš Renavo. Grūstė ir Renavas istoriškai labai susiję. Gyvename Šiauliuose, į kaimą grįžtame dažnai. Visas kaimas - kaip mano namai. Jaučiuosi čia labai gerai.
Kristina MAJAUSKYTĖ:- Rengiant parodą labiausiai nustebino tai, kad nuotraukų žmonės turi gana daug. Man labiausiai įsiminė vestuvių ir mokyklos nuotraukos. Po mokyklos baigimo išvažiavau mokytis į Kauną. Po to dar trejus metus teko pagyventi Klaipėdoje. Tada - į Mažeikius. Į savo kaimą grįžtu dažnai - maždaug kartą per savaitę. Čia gyvena tėvai ir močiutė. Prie parodos ir knygos idėjos prisidėti mane pakvietė Audrius. Kaip savam kraštiečiui atsakysi? Man visada patiko istorijos pamokos mokykloje, o čia - savotiškas prisilietimas prie praeities.
Jolanta STANIENĖ:- Džiaugiuosi surinktomis nuotraukomis. Man, grūstiškei, garbės reikalas prisidėti prie knygos išleidimo: laiku, energija ir finansais. Tikiu, kad knyga bus ne tik vartoma, bet ir skaitoma. Bus svarbi mano vaikams. Žinau, kad Grūstės žmonės nuoširdūs, atviri ir tvirti. Tikiu jais ir pasitikiu.
Stasys GRAMALIAUSKIS:- Nustebino žmonių geranoriškumas, jie noriai dalijosi senomis fotografijomis ir prisiminimais. Rinkdamas nuotraukas tikrai daug sužinojau apie buvusį žmonių gyvenimą. Baigęs Sedos vidurinę gyvenimui pasirinkau Mažeikius. Taigi nuvažiavau tik dvidešimt kelis kilometrus nuo savo kaimo. Į Grūstę atvažiuoju labai dažnai, aplankau savo artimųjų ir giminių kapus. Įdomu ir smalsu buvo prisidėti prie šio gražaus ir prasmingo sumanymo, nes iš ten yra mano šaknys: gyveno probočiai, bočiai, tėvai.
Aurelija KALINAUSKAITĖ- Renkant nuotraukas apie Grūstę ir buvusius grūstiškius, mane aplankydavo toks keistas jausmas, lyg niekada ir nebuvau iš čia išvažiavusi. Vartant senus albumus, išgirsti čia gyvenusių žmonių istorijas, pasakojimus, prisiminimus - tai labai įtraukia. Aš toli nepabėgau, tik 100 kilometrų, į Klaipėdą. Ten gyvenu ir dirbu mėgstamą darbą. Maždaug kartą per mėnesį grįžtu į Sedą, čia gyvena mano tėvai.
Žaneta GINEITIENĖ- Grūstės kaimas man niekada nebuvo svetimas - mano tėvai Bronislava ir Jonas Zoniai devynerius metus čia gyveno. Kai buvau maža, Grūstė man buvo tik kapinės. Dažnai ten važiuodavome tvarkyti šeimos ir kitų artimųjų kapų. Ištekėjau už grūstiškio. Namuose dažnai mano tėtis pašneka su Audriumi apie seniau gyvenusius ir dabartinius grūstiškius.
Juozas Vyšniauskas, kraštotyrininkas, gyvena Skuode:- Buvau pakviestas ir dalyvavau pirmuose iniciatyvinės grupės susirinkimuose. Džiaugiuosi, kad abu tekstai pateko į knygą. Pavarčiau, paskaičiau. Sakyčiau pakankamai mokslinė, solidžiai stora. Patinka, kad daug nuotraukų. Įdomu skaityti. Ir sugraudina, ir prajuokina. Matosi puikus leidyklos darbas: gerai sumaketuota, storas viršelis, geras dailininko darbas ir puikus popierius.
Angelė Norkienė, grūstiškė, amžių nugyvenusi Akmenėje:- Esu iš muzikantų Pačerinskių šeimos. Groti išmokino bočelis. Visą amžių dirbau kultūros namuose, kultūros skyriaus vedėja. Grojau, dainavau, šokau. Ir tai atėjo iš mano Grūstės. Manau, kad nieko didesnio ir geresnio grūstiškiai negalėjo gauti.
Norisi, kad apie garbingą Grūstės kaimo istoriją sužinotų daugiau žmonių. Kad sediškiams Grūstė nebūtų tik kapinės, o mažeikiškiams neasocijuotųsi tik su prekybos centru.
Svarbu kažką daryti, o ne verkšlenti, kad nėra pinigų ir viskas blogai.
Neabejoju, kad padarysime, ką sumanę. Turi pasisekti, jei jau pradėjome.
Ir aš tikiu, kad pavyks išleisti rimtą, solidžią knygą, kur sudėsime ne tik mūsų surinktą medžiagą, bet ir istorikų, kraštotyrininkų straipsnius. Tuo labiau, kad proga tinkamam paminėjimui artėja - kitais metais Grūstės kaimui bus 770 metų.
Suėjom pas Audrių Grūstėje, pasitarėm, pasiskirstėm ir… pradėjom. Tiesa, aš jau buvau rašiusi į „Santarvės“ laikraštį apie grūstiškius.
Tik pasitikėjimas vienas kitu, įvertinat jo įdedamą darbo dalį, galėjo duoti tokį rezultatą - knygą.
Pats pasiūliau savo darbus apie Aselskius ir Grūstės malūną.
Esu labai dėkinga iniciatyvinei grupei, kad neatlygintinai tiek daug ir ilgai dirbo. Dėkinga savo vaikystės mokyklos laikų draugei Sedoje Genutei Medeikytei-Gricienei. Dvejus metus gyvenom viename bendrabučio kambaryje. Ji - iš Domėnų, aš - iš Grūstės.
Gyvuok, mūsų Grūste!